PagrindinisPrenumerataPrenumerata el. paštuApie / Archyvas

717(48) Andrew Davidson „Chimera“

Salomėja

Andrew Davidson „Chimera“ Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems). Mano komentarai: Vajė, tik tris knygas tespėjau per gegužę perskaityt. Štai ką reiškia darbo pasikeitimas, adaptacija ir užtaikymas ant nuobodžių knygų (aš čia apie Drakonų kovas). „Chimerą“ irgi skaičiau labai ilgai. […]

Daugiau

Romualdas Granauskas – kai reikės nebebūti

veikiantis

Tai – mano pirmoji pažintis su Romualdu Granausku. Nuo knygos, kurios pavadinimo, prieš jai atsiduriant mano rankose, net nebuvau girdėjęs. Todėl dar prieš atsiversdamas žinau, viskas, kas slepiasi po viršeliais, bus nauja ir nepatirta. Kitaip tariant, jokių išankstinių nuostatų. Tuo tarpu dabar, jau perskaitęs, galiu pasakyti, kad tai, kas svarbiausia, pamatoma iš karto, dar prieš atverčiant …

Read More

Daugiau

Pigios knygos

Rima

Bankrutuojančios leidyklos knygų išpardavimas: http://www.administravimas.lt/elektronine-parduotuve/.

Labai pigu! O knygų yra tikrai neprastų! Gaila, bet tik vilniečiams ir kauniečiams. Išpardavimas vyks iki gegužės 31 d.

Daugiau

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis

betelgeuse

Dmitry Glukhovsky. FUTU.RE / Ateitis (Будущее). Iš rusų k. vertė Mikas Trečiokas. 512 p., Vilnius: Novelita, 2014. ISBN 9786098127072

Pastaraisiais metais madingų ir sparčiau nei grybai po lietaus dygstančių postapokaliptinių skaitinių kontekste Dmitrijaus Glukhovskio debiutas „Metro 2033“ buvo velniškai vykęs. Kas be ko, rašytojui negresia būti apkaltintam nokautuojančiu siužeto originalumu, tačiau tik idėjinis postapokaliptinio žanro nekentėjas gali tvirtinti, esą dinamiškas „Metro 2033“ naratyvas neįtraukia ir kelia žiovulį. Debiuto sėkmės inspiruotas tęsinys „Metro 2034“ jo laukusiems smalsuoliams tapo šiokia tokia staigmenėle – šįkart D. Glukhovskis savajame metro požemyje užšoko ne ant „praminto“ dinamiško veiksmo eskalatoriaus, bet žengė neskubraus vyksmo takeliu. Žingsnis po žingsnio autorius leidosi į pafilosofavimus, klibino egzistencines dilemas, hamletiškus būti-nebūti klausimus. Nesiginčiju, saikingai subalansuoti tokie nukrypimai reikalo negadina, nors ir lėtesnio tempo „Metro 2034“ vis tiek yra pagauli istorija. Bet. Bet bet bet... Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant tenka konstatuoti, kad antrajame metro pasėtos egzistencializmo sėklos, entuziazmo ir populiarumo patogeno paveiktos, mutavo į nevaržomai suvešėjusią pseudodidaktiką. Pastarosios auka ir tapo „Futu.re/Ateitis“.

Nekaltai paspoilinsiu, nieko esmiško. Formalusis romano siužetas visai neblogai suręstas: ateities pasaulyje nemirtingumo paslaptį atskleidusi žmonija gyvena nenusakomo aukščio dangoraižiuose; jų daug, bet nepakankamai, kad patenkintų vis didėjančios populiacijos poreikius, todėl griežtai laikomasi gimstamumo kontrolės; pagrindinis nestabilios psichikos veikėjas gainiojasi daugintis panūdusius „nelegalus“ – vaikus atima, o vienam iš tėvų suleidžia „senatvės serumo“; galiausiai prisidirba problemų, kurių sprendimas ir vysto romano veiksmą.

Iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad pasakojama išskirtinai dramatiška istorija. O taip! Tiesa sakant, dramos tiek daug, kad ilgainiui daugiau nieko ir nebelieka. Ties trečdaliu skaitinio nepaliaujamas dramatizmo srautas ima užknisti, įpusėjus – įsijungia abejingo stebėjimo mechanizmas, o skaityti baigi automatiniu režimu. Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad romanas neįdomus, veiksmas statiškas, sudarytas vien iš raudų ir laidotuvių giesmių. Anaiptol! Čia gausu judesio, yra tamsių paslapčių, intrigų ir intrigantų, kovos ir sekso scenų, daug ko yra. Betgi visa tai užpilta perdėm lipniu saldžiarūgščiu tragizmo sirupu, dar blogiau – autorius nesibodi įkyriai kišti panosėn beviltiškai depresuoto veikėjo išsakomų išvadų, kurias neva turėtų pasidaryti ir skaitytojas, o baigia romaną keletą puslapių apimančiu reziumuojančiu monologu–moralu. Summa summarum, apninka jausmas, kad perkaitei didaktinę pasakėčią, kurią turėtų vainikuoti nušvitimas ir tapsmo geresniu žmogumi pažadas. Nes tamsybėse ir paklydimuose skendėjęs veikėjas tokiu tapo. Ir mus pamokė. Taigi imkite ir skaitykite, o tatai skaitydami permanykite...

Kurį laiką galvojau, kodėl iš pirmo žvilgsnio „techniškai tvarkinga“ D. Glukhovskio ateitis vis dėlto pasirodė neįtikinanti ir formali. Sukurtas dangoraižių–bokštų (kaip, beje, ir ankstesniojo metro) fantastinis pasaulis yra pakankamai vaizdus ir realus. Problema, matyt, ta, kad šis fantastinis pasaulis užpildytas anaiptol ne fantastiniu turiniu: gal kiek šiurkštokas palyginimas, tačiau jei į „FUTU.RE“ pasaulį perkeltume kokio arčiau centro esančio Maskvos kvartalo gyventojus, turėtume tipinį romano kontingentą. Tiek socialinė sąranga, tiek elgesio modeliai, lyčių vaidmenų, fizinio ir psichologinio smurto, viršenybės demonstravimo ir kt. scenos yra pribloškiančiai stereotipinės, atpažįstamos iš pseudohumoristinių „Nasha Rasha“ epizodų, mentų, Peterburgo banditų ir panašių perliukų kasdienybę vaizduojančių kronikų, kuriomis, užuot jas slėpę, puikuojasi  kaimynai. Vien tik ko vertas romane kokius dešimtkart kaip netikšos epitetas pavartotas apibūdinimas „pederastas“. Jau nekalbant apie tiesiogiai išsakytą požiūrį į „ligotus violetinius“. Reikia manyti, Putinas su draugais homofobais ploja katučių. D. Glukhovskio gerbėjai (?), tikiuosi, suka akis į šalį...

– Tavo akys tiesiog super, – sako violetinis. – Gal važiuojam pas mane?
Pradedu suprasti, kad visą laiką, kol kalbamės, mudu liečiamės visu kūnu, išskyrus rankas, mes tokie artimi, kaip žiogai pakelyje. O violetinis nori su manimi pratęsti šią vabzdžių meilę.
– Atleisk... – man kimsta balsas. – Mane kažkaip labiau traukia mergaitės.
– Ną ką tu! Nenuvilk manęs! – raukosi jis. – Mergaitės – tai vakarykštė diena. Turiu daugybę draugų, kurie anksčiau smaginosi su mergiotėmis, o dabar metė tą reikalą, vis tiek beprasmiška. Nepatenkintų nėra...
Jo barzda kutena man ausį.
– Tu juk nuobodžiauji... Aš matau. Kitaip nebūtum manęs užkalbinęs, tiesa?
Staiga prisimenu savo sapną. Penki Šimtai Trečiąjį. Kino salę. Apsisuku lyg ungurys, atsiduriu prieš jį akis į akį, griebiu barzdą į kumštį, traukiu žemyn, pirštu spausdamas Adomo obuolį.
– Klausyk, išgama! – švokščiu. – Atrodo, čia tu nuobodžiauji. Savo ligotiems draugužiams gali masažuoti prostatą, kol pamėlynuos. O aš – normalus. Ir dar – kišenėje turiu šokerį, aš jį tau tuoj įkišiu į vieną vietą ir apsuksiu porą kartų, kad nenuobodžiautum.
– Ei... Tu ką, bičiuli?!
– Jūsų, violetinių, ir taip per daug prisiveisė, jei spūstyje vienam neišlaikys nervai, niekas net nepastebės.
– Aš tiesiog... Galvojau... Tu pats... Pradėjai... Pirmas...
– Aš pradėjau? Aš pradėjau, išgama?
Jo veido spalva darosi panaši į švarko.
– Ką jūs darote? – Rypuoja kažkokia mergiotė iš kairės.
– Savigyna, – atsakau aš, paleisdamas jo Adomo obuolį.
– Gyvulyššš... – švokščia jis, trindamas kaklą.
– Visus jus reikia... – šnibždu jam į ausį. – Išsmaugti.

Reziume? Turint minty rašytojo jauną amžių ir ankstyvą šlovę, tikėtina, jis turi perspektyvą išaugti savižavos marškinėlius, dar svarbiau – nacionaliniame identitete užkoduotą didaktinę pasaulėvoką. Nuoširdžiai norėtųsi, kad D. Glukhovskis netaptų antruoju S. Lukjanenka.

Daugiau

Alastair Reynolds. Apreiškimų erdvė

betelgeuse

Apreiškimų erdvė: mokslinis fantastinis romanas / Alastair Reynolds.  Kaunas: Eridanas, 2005. – 1, 2 kn.  (Pasaulinės fantastikos Aukso fondas). ISBN 9955-10-122-9.

Taip jau susiklostė, kad pažintį su Alastair Reynolds pradėjau „Bedugnės miestu“ ir sunku pasakyti, kokie kontekstai ir tekstai tąkart pakišo koją, bet istorija man pasirodė vidutiniokiška, nors ir įstrigo keletas originalesnių detalių. Žodžiu, atėjau, pamačiau, nugalėjau ir į šalį nepelnytai pametėjau. Betgi skaitymo vingiuoti keliai kartkartėmis suteikia antrą galimybę patirti atradimą. Atsitiktinis komentaras fantastinę literatūrą aptarinėjančiame forume sužadino smalsumą ir abejonę, taigi mano skaityklėje vėl atsirado A. Reynolds skaitinys, šįkart – „Apreiškimų erdvė“. Analogiškai pavadinta visa serija, konkrečiai skaičiau šiuo pavadinimu išleistą antrąją ciklo dalį. Antroji ji – chronologiškai žiūrint, optimalios skaitymo sekos niuansai kiti.

 Po 20-ties romano puslapių supratau, kad... kažko nesuprantu. Tiksliau, kad „Bedugnės miestas“, turėjęs funkcionuoti kaip tam tikrų „Apreiškimo erdvės“ epizodų kontekstas, gerokai išblukęs iš atminties. Kas be ko, naujos istorijos aiškumui ir supratimui teoriškai tai netrukdo, tačiau pojūtis, kad kažkurioje bažnyčioje šiais varpais jau buvo skambinta, ėmė erzinti. Taigi atidėjau „Erdvę“ ir darkart grįžau prie „Bedugnės“. Tikėjausi lengvai „perbėgti“, atgaivinti atmintį ir susidėlioti pagrindinius akcentus, tačiau – klimpau įklimpau iki pat kaklo. Trumpai tariant, iš naujo „Bedugnės miesto“ neaptarinėsiu, bet atsiimu didžiąją dalį ankstesnių neigiamų komentarų. Neskaitant poros perdėm šabloniškų siužeto linijų (Medžioklės idėja), A. Reynolds pažeria šūsnį mokslinėje fantastikoje įklampinančių gardėsių. Pabrėžiu, istorija klampi, todėl skubėti su ja nedera. Nekartokite mano klaidos.

Grįžtant prie „Apreiškimų erdvės“ – ji pakankamai sudėtinga, kelios siužetinės linijos į darnią visumą susilieja tik antrojoje romano dalyje, todėl skaityti reikia atidžiai. Dėl to paties daugialinijinio siužeto atpasakoti romane dėstomą istoriją yra kone neįmanoma, netgi trumpai reziumuoti nėra paprasta. Sakykime taip: mokslininkas aiškinasi išnykusios rasės paslaptį ir, pakeliui suvokimo link, patiria papildomų nuotykių.

Dar vienas momentas – istorija neturi stipresnio smalsumą „kaip ten bus toliau“ generuojančio varikliuko. Tiesa, yra minėta paslaptis (tiksliau, gyvas galas paslapčių, gal net per daug jų), yra intriga, keletas sąmokslų, vienas netikėtumas, tačiau visi jie gerokai ištęsti laike ir erdvėje, kai kurių istorija siekia keletą šimtų ar net milijonų metų, todėl azartiško noro atskleisti uždangą neuždega. Šiuo aspektu „Apreiškimų erdvė“ priartėja prie kosminių odisėjų tipo. Čia jau kaip kam (ne)sekasi: aš tokią neskubrią pasakojimo manierą dievinu nuo A. Clarke laikų, kitam ji gali būti atgrasi. Bet. A. Reynolds anaiptol nekuria įprasto space exploration tipo kosminio epo, pagardinto hard sci-fi intarpais, o ne. Jo romanuose space opera vyksmas jungiamas su kontrastingu veiksmu – žvaliais cyberpunk ir sudėtingesniais steampunk elementais. Rezultatas? Kaip reta darni nedermė, išties.

Silpnybės? Kai yra gerai, norisi dar geriau: A. Reynolds sukuria keletą labai neblogų veikėjų charakterių, deja, lieka neišbaigtumo, stokos jausmas. Antra vertus, visa istorija kreipia į kažką tolesnio, platesnio – į tęstinumą. Kitaip tariant, tenka tęsti ciklo skaitymą.

Tiesa, apdovanojimai. Kartais anie kai ką įkvepia, veikia kaip argumentas. Yra jų: 2000 BSFA Nominated, 2001 Clarke Nominated, 2001 Locus FN Nominated.

Daugiau

Bertold Brecht. Ponas Puntila ir jo tarnas Matis.

Ką skaityti?

Vieta: Šiaulių dramos teatras Data: 2015 m. gegužės 15 d. Kaina: 2,90 Eur (10,00 Lt) (4;13). Man vis dar keista, kad … Skaityti toliau

Daugiau

Padaryk iš manęs jungiklį

Ką skaityti?

Vieta: Šiaulių dramos teatras Data: 2015 m. gegužės 14 d. Kaina: 4,35 Eur (15,00 Lt) (B: 3;7;). Po šito šokio spektaklio … Skaityti toliau

Daugiau

Atsisveikinimo turas! „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“

Ką skaityti?

Vieta: Šiaulių dramos teatras Data: 2015 m. gegužės 07 d. Kaina: 12,45 Eur (42,99 Lt) (B: 3;6;). Šiaip ne taip pavyko patekti … Skaityti toliau

Daugiau

Christos Tsiolkas. Antausis.

Ką skaityti?

TSIOLKAS, Christos. Antausis [romanas]. Iš anglų k. vertė Valentina Krickus. Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. 544 p. Pusę vienuoliktos visi buvo arba … Skaityti toliau

Daugiau

GEORGE R.R. MARTIN „Šokis su drakonais“. 1 dalis „Sapnai ir dulkės“

Ovidijus R.

GEORGE R.R. MARTIN „Šokis su drakonais“. 1 dalis „Sapnai ir dulkės“Na ką, turime dar vieną tomelį iš neaišku kada užsibaigsiančios epopėjos. Tiksliau, to tomelio lietuviškai kol kas tėra tik pusė, nes leidykla nusprendė penktąją „Ledo ...

Daugiau

Skaityta.lt (©) 2001-2015. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.