PagrindinisPrenumerataPrenumerata el. paštuApie / Archyvas

Jules Verne „KELIONĖ Į ŽEMĖS CENTRĄ“

Mirmeka Alba

cover Apie knygą: Jules VerneKELIONĖ Į ŽEMĖS CENTRĄ
Leidykla: ANBO (2002)

"Visą dieną be perstojo į namus nešė įvairiausius instrumentus, ginklus, elektros aparatus. Marta ne juokais sunerimo.

- Ar tik ponas neišsikraustė iš proto? - klausė ji manęs.

Aš ryžtingai papurčiau galvą.

- Ar jis ima ir jus su savimi?

Linktelėjau.

- Tai kur išvykstate? - rūpėjo Martai.

Aš dūriau pirštu į žemę.

- Į rūsį? - sušuko senoji tarnaitė.

- Ne, - pagaliau pravėriau lūpas, - dar giliau!"

56 p.

Kaip aišku iš knygos pavadinimo, tas "giliau" yra patsai Žemės centras. Tereikia susirasti tinkamą ugnikalnį, ir pirmyn, t.y., žemyn! Kaži, ką Žiulis Vernas darytų be tų savo ugnikalnių? Žinoma, ir be mažumą kvaištelėjusių mokslininkų…

Taigi, Hamburgo mineralogijos profesoriui ir visokių kitokių mokslų žinovui Otui Lidenbrokui į rankas pateko senas islandų manuskriptas, iš kurio iškrito paslaptingas raštelis. Ilgai ir įteptai profesorius su savo brolėnu Akseliu, šios istorijos pasakotoju, šifravo runas ir ieškojo skaitymo kodo. Pagaliau paaiškėjo, kad garsus 16 a. islandų mokslininkas Arnė Sankusemas užšifravo raštelyje štai ką: "Nusileisk į Jokulio Snefelso kraterį, kurį Skartario šešėlis glamonėja prieš liepos kalendą, narsusis keliauninke, ir tu pasieksi Žemės centrą. Aš tai padariau." Aišku, jo kolega iš 19 amžiaus kaip mat užsidegė noru pakartoti šį žygį, ir, nepaisydamas brolėno išvedžiojimų apie pavojus ir kelionės beprasmybę, išvyko į Islandiją, kur ir stūksojo užgesęs Snefelso vulkanas. Ten pasisamdę vietinį gagų medžiotoją Hansą, jiedu nusigavo iki kraterio, o vėliau leidosi vis gilyn ir gilyn.

Troškulys, aklina tamsa, klaidžiojimas painiomis galerijomis gaišino keliautojus, sekino jų jėgas, bet mylia po mylios jie graužėsi vis arčiau Žemės centro. Knygoje naudojamasi teorija, kad gelmės visai ne tokios karštos, kaip teigia geologai, todėl keliauti jomis įmanoma. Tačiau žygeivių trijulė - griežtas, ūmus profesorius, nepastovios natūros Akselis, tvirtas it akmuo ir tylus it akmuo Hansas ir be to galėjo ne kartą prapulti savo nepaprastoje kelionėje. Norėdami net galėjo pasirinkti - ar žūti kokio nors ichtiozauro nasruose, ar dėl kamuolinio žaibo, besiridinėjančio ant plausto per baisiąją audrą požemio jūroje. Įstabią jūrą surado Otas Lidenbrokas. Apgyvendintą priešistorinių padarų, apšviečiamą negyva elektrine šviesa, blykčiojančia pro debesis, susispietusius po granito skliautais. O tos jūros pakrantėse galima aptikti ne tik milžiniškas priešistorinių gyvūnų kapines, bet ir juos pačius, - tarkim, seniai išmirti turėjusių mastodontų kaimenę. Ir dar nežmoniško dydžio, bet visai žmogiško pavidalo jų piemenį…

Nesinori išduoti, kiek herojams pavyko prasiskverbti į Žemės rutulio gelmes, ir kokiu būdu jie iš ten išsikrapštė. Apskritai, Žiulio Verno gerbėjai neturėtų nusivilti šia knyga. Ji nėra moksliškai sunkiasvorė, o daugiau fantastinė-nuotykinė, be to, skaitoma stebėtinai greitai. Beje, knygoje panaudotos iliustracijos to paties dailininko, kurio graviūromis puoštas ne vienas Ž.Verno kūrinys, o iš leistų pas mus tikrai galiu tai pasakyti apie 1963 m. "Kapitono Granto vaikų" leidimą. "Kelionė į Žemės centrą" lietuviškai spausdinama pirmą kartą. Vertimas vietomis "nesušukuotas", o išnašos lllabai savotiškai įterptos į patį tekstą, bet ką dabar, - šiaip ar taip, knygą perskaičiau su malonumu.

Smagūs nuotykiai

Daugiau

Jack Higgins „ERELIS NUSILEIDO“

Ruslanas Rokas Arbušauskas

cover Apie knygą: Jack HigginsERELIS NUSILEIDO
Leidykla: Jotema (2002)
ISBN: 9955527056
Puslapių skaičius: 357

Dauguma mūsų, vyresnių nei ketvirtis amžiaus, įpratę, kad knygose, o juolab filmuose, vaizduojančiuose Antrąjį Pasaulinį karą, nacistinės Vokietijos kariai yra niekšai, užkariautojai, prievartautojai, skerdikai. Na, mažų mažiausiai - blogiečiai.

Šis britų rašytojo J.Higinso romanas vokiečius vaizduoja visai kitokius: ir jiems nesvetimi pareigos, žmogiškumo, užuojautos ir kiti žmogiški jausmai.

Ar skaitydami sovietmečiu rašytas knygas kur nors aptikote, kad vokietis karininkas, grįžęs iš kovos mūšių prie Leningrado, dar nepasiekęs Berlyno, kažkur okupuotoje Europoje būtų užstojęs į koncentracijos stovyklą vežtą žydų mergaitę? Šioje knygoje yra toks epizodas. Dėl savo poelgio karininkas ne tik neteko užtarnautų atostogų, bet ir pateko į mirtininkų būrį. Kartu su visais savo kariais, kurie užstojo savo vadą. O tai - neregėtas vokiečių karių garbės, draugiškumo įrodymas.

Beje, būtent toks karių gerumas, kai jie gelbsti nieko nekaltus žmones ir sužlugdė knygoje aprašomą karinę operaciją, kai "vokiečių žvalgybininkai, persirengę anglų desantininkais, užėmė pajūrio miestelį Anglijoje ketindami įvykdyti neregėto įžūlumo operaciją".

Galiu iškart pasakyti: ši operacija - pagrobti arba nušauti tuometinį britų premjerą Vinstoną Čerčilį. Jei tai - ne rašytojo išmonė, galima sakyti, kad tai tikrai neregėto įžūlumo planas. Ir nors išdaviau paslaptį, kad operaciją nepavyko, neskubėkite manęs smerkti. Paskutiniai puslapiai pateikė tokių staigmenų dėl operacijos ir jos baigties, kad dar ilgai galvojau "o kas, jeigu..."

Gi prasideda knyga kiek vangokai - neva rašytojas (rašau "neva", nes manau, kad tai gali būti tik rašytojo išmonė) atvažiuoja į nedidelį Šiaurės Norfolko grafystės miestelį Standlį Konsteblį. Čia vietos kapinėse jis ieško istorijos savo knygai. Tačiau tai, ko ieško, nerado. Tačiau aptiko daug vertingesnę užuominą, vėliau tapusią romanu.

Kai kurių romaną skaičiusių žmonių nuomone, rašytojas per daug gerai atsiliepė apie nacių karius. Nesutinku su tuo. Visi knygos personažai aprašyti gyvai: su visais trūkumais ir privalumais.Tai ir aukštieji nacistinės Vokietijos vadai (Hitleris, Himleris ir kiti), kovojantys slaptus karus tarpusavyje, ir Standli Konsteblio gyventojai, tipiški provincijos anglai (žinote posakį - "mano namai - mano tvirtovė"), ir vokiečių desantininkų vadas pulkininkas Kurtas Šteineris, savo pareigą vykdęs iki galo, ir spalvingi jo kariai, tarp kurių ir vienas itin atstumiantis personažas - anglas išdavikas,

kovojantis nacių pusėje, Prestonas.

Knygoje radau ir vieną įdomų, man visiškai naują faktą. Pasirodo, airių ir anglų priešprieša prasidėjo ne praėjusio amžiaus vidury, o žymiai anksčiau. Ir kad kovoje su Anglija, naciai bandė verbuoti Airijos respublikonų armijos (IRA) karius.

Vieną, šiai konkrečiai operacijai, pavyko užverbuoti. Airio Liamo Devlino personažas įsiminė bene labiausiai. Jei airius europiečiai laiko girtuoklių tauta, tai Devlinas - tipiškas jų atstovas. Įsiminė jo lengvabūdiškai mestelta frazė: "Pasaulis tėra nevykęs pokštas, kurį Visagalis sugalvojo vieną dieną, kai buvo prastai nusiteikęs. Man visada atrodo, kad tą dieną jis buvo pagiringas". Nepaisant to, Devlinas paliko gero žmogaus įspūdį. Vien ko vertas siužeto vingis apie jo ir vietos gyventojos Molės meilės istoriją bei džentelmenišką jo poelgį gelbstint Molę nuo vietinio prievartautojo.

Kartą nuvažiavęs pas mamą, radau ją bebaigiančią skaityti šią knygą. Ji atsiprašė, kad kol kas negali manęs užimti, kol nebaigs skaityti. Kai iš jos paėmiau knygą, supratau, kad nors karinės operacijos baigtis aiški, knyga taip įtraukia, kad sustoji perskaitęs tik paskutinį puslapį. Taigi, "Erelis nusileido" - įtaigiai, gyvai ir lengvai parašyta knyga. Perskaitoma greitai, tačiau atmintyje liekanti ilgai. Rekomenduoju visiems, norintiems į Antrąjį pasaulinį karą pažvelgti iš kitos pusės.

Įtraukli istorija...

Daugiau

Jerry Oltion „ABANDON IN PLACE“

Gediminas Kulikauskas

cover Apie knygą: Jerry OltionABANDON IN PLACE
Leidykla: AST (2002)

Dar gerai prisimename žinomo Holivudo aktoriaus M. Gibsono baimes apie aštriadančius lietuvius, su beisbolo lazdomis atakuojančius Amerikos paplūdimį... Dar neišblėso kažkokio amerikiečių rašytojo pastebėjimai apie šaltas Lietuvos žiemas, prastą elektros tiekimą bei valgomą arklieną... Ir štai naujas, šviežiausias, Lietuvos vaizdinys iš už Atlanto: žinomas (na, bent jau taip teigia knygos anotacija - autorius, vis gi sugebėjo nuskinti "Nebula" premiją 1996-aisiais) rašytojas fantastas Jerry Oltion, savo romane "Abandon in Place" (2000) aprašo visą lietuvių armiją (tiesa, vaiduoklišką), kuri, vadovaujama tūlo avantiūristo, naujųjų laikų Hitlerio, vardu (laikykitės- Sąjūdis Bagdonis, užpuola nei daugiau nei mažiau kaip visą Vakarų Europą... Kodėl? Tiesiog, kad išplėstų Lietuvą iki viduramžių ribų, kurios, kaip ironiškai pastebi vienas iš knygos herojų (beje, pats popiežius), siekė kone iki Portugalijos...

Na, bet apie viską, kaip sakoma, iš pradžių. Knyga kaip knyga, pati pradžia netgi labai nebloga - mūsų dienų pasaulis, į kurį įnešamas tik vienas fantastinis elementas - laivai vaiduokliai. Tiksliau - kosminiai laivai vaiduokliai, nežinia kaip ir kodėl besimaterializuojantys bei startuojantys iš Kanaveralo kyšulio nustėrusios NASA akyse... Šie laivai kaip du vandens lašai panašūs į "Saturną-5" - senutę raketą-nešėją, kažkada gabenusią į Mėnulį amerikiečių astronautus pagal "Apollo" programą. Į vieną tokį laivą-vaiduoklį ir nusprendžiamą "įsodinti" pagrindinį romano herojų - amerikiečių astronautą Riką.

(Dėmesio: toliau bus atskleidžiamas knygos siužetas, tad žmonės, ketinantys viską perskaityti patys, gali ir susilaikyti)

Tolesnio siužeto smulkiai perpasakoti, ko gero, neverta. Įpusėjus romanui paaiškėja, kad pasaulį ištiko ūmus parapsichologinių galių proveržis - ūmai, tarsi iš niekur, materializuojasi daiktai. Pasirodo, tereikia, kad pakankamai didelis kiekis žmonių nuoširdžiai patikėtų kokia idėja ir šiam tikėjimui pasiekus tam tikrą kritinį lygį bei atsiradus iškrovos objektui (žmogui, turinčiam parapsichologinių galių) ta idėja nedelsdama realizuosis... Taigi, kai vien tokio tikėjimo galia sukurtu kosminiu laivu amerikiečių astronautai pasiekia Mėnulį, planetą užlieja euforija ir chaosas... Chaosas, nes juk daugybė žmonių nuoširdžiai tiki ne vien šviesiu rytojumi, bet ir niūria šiandiena ar kraupesniais dalykais... Daugybė žmonių kasdien linki negero savo viršininkams, uošvienei ar, garsiai lojančiam kaimynų šuniui. Beje, šunims tai baigiasi nekaip - netikėtai materializavęsis noras "užčiaupti keturkojus" išguldo šunėkus nemažoje JAV dalyje. Bet tai, kaip sakoma, tik gėlelės. Yra juk ir piktesnių kėslų. Bei piktesnių žmonių, ar, jei norit, tautų. Ir viena iš tokių - lietuviai...

"Popiežius atsiduso.

- Amerikiečiams vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta pasaulyje. - Jis pravalė gerklę. - Sąjūdis Bagdonis, lietuvis, kuriam ūmai pasirodė, kad jo šalis užima pernelyg mažą teritoriją. Jis nusprendė išplėsti ją iki viduramžių Lietuvos - kone iki Portugalijos. Bagdonis jau užgrobė Lenkiją ir viską, kas piečiau, o dabar veržiasi į Italiją.

- Argi lietuviai ne katalikai? - Rikas pasidžiaugė, kad žino nors tai.

- Teisybė. - Foma nusikvatojo. - Manau, Vatikano jie nelies."

Tačiau likusiai Europos daliai nelinksma - tas pats popiežiaus švaistosi klasikinėmis frazėmis apie prievartaujamas ir žudomas moteris, degančius namus bei durtuvais žudomus kūdikius... Štai kokie jie - lietuviai! Beje, kai kuo kone iš rengiamos G. K. Ivanicko knygos apie alternatyviąją Lietuvą nužengę - aršūs tradicionalistai katalikai, tad net pats popiežius, leidęs moterims tapti kunigėmis, o kunigams vesti, nieko gero iš jų nelaukia.

Mums gi belieka guostis, kad Sąjūdis, prieš kurio ordas jau po keleto knygos puslapių krinta Italija, Austrija ir Vokietija, į kovą veda ne tikrus lietuvius, o iš oro materializuotą lietuvių-šmėklų armiją. Prancūzija, NATO ir amerikiečiai bejėgiai - Bagdonis dar ore sustabdo prieš jį paleistų reaktyvinių lėktuvų ir raketų variklius, atominės bombos nesprogsta, o prieš jo pėstininkus vakariečiams atsilaikyti beviltiška, nes "…Dauguma Bagdonio kareivių nekrinta, jei į juos pataiko kulka, o tie, kurie krinta, jau po kelių minučių vėl stoja į rikiuotę."

Paskutinė viltis - žmogus, kuris ir užvirė visą šią parapsichologinę košę - amerikiečių astronautas Rikas. Jam "duoda" išgirtąjį F-117, bombą lazeriniu taikikliu ir nurodo Bagdonio buvimo vietą - Strasbūrą (tiesa, tikslią lietuvių vado buvimo vietą kardu žemėlapyje nurodo stebuklingu būdu atsiradęs bei atskubėjęs padėti legendinis britų karalius Artūras).

Bomba nesuveikia. Bagdonis it patyręs zenitininkas ima atsišaudyti liepsnos juostomis, gi pacifistas amerikietis, kurio parapsichologinis mentalitetas iš principo atsisako sukurti atominę bombą, ima iš oro ant Bagdonio štabo versti... mėnuleigius, kurie tiesa, sproginėja ne blogiau! Mirtina dvikova baigiasi tuo, kad lietuvio pašautas amerikietis su visu lėktuvu rėžiasi žemėn, bet prieš tai sugeba palaidoti S. Bagdonį po didžiule raketa-nešėja "Saturnas-5". Taigi, tautietį Sąjūdį pasiglemžia raketos-nešėjos liepsnos, gi amerikonas įsigudrina išgyventi...

Ką gi, reziumuojant galima pasakyti, kad knygos pradžia skaitosi tikrai gana įdomiai ir pakankamai rimtai, tačiau veiksmas po truputį pradeda skystėti, kol į pabaigą, kaip matome iš siužeto, prasideda išties fantasmagoriški dalykai.

Matyt, tai reiktų paaiškinti tuo, kad romanas parašytas apysakos, už kurią amerikiečių rašytojas ir gavo "Nebulą" motyvais, tad romano pradžia ir yra stipriausia. Na, o toliau, galima nebent linksmai pasijuokti ar pagūžčioti pečiais...

Odė kraugeriams lietuviams!

Daugiau

Milorad Pavič „CHAZARSKY SLOVNIK“

Mirmeka Alba

cover Apie knygą: Milorad PavičCHAZARSKY SLOVNIK
Leidykla: Azbuka (1999)

"Kiekvienas iš mūsų išveda pasivaikščioti savo mintį priešais save, kaip beždžionę su pavadėliu. Kai skaitai, turi reikalą su dviem tokiom beždžionėm: viena savo ir viena svetima. Arba, kas dar blogiau, su viena beždžione ir viena hiena. Štai ir žiūrėk, ką kam sumaitinti."

13 p.

"Chazarų žodynas" - iš tų knygų, kurias labai sunku aprašyti. Vienu metu bandant kalbėti apie idėją, siužetą, struktūrą, stilių ir kūrinio daromą įspūdį, tuoj pat užstringi, nes norisi pasakyti per daug, negu gali išdėstyt. Todėl šįkart teks viską išskirstyti. (Skaityti galima nuo bet kur).

STRUKTŪRA. Formaliai tai trigubas žodynas ir jo priedai (apendiksai). Taip pat yra įvadas, kuriame paaiškinta žodyno atsiradimo istorija, galimi jo skaitymo būdai ir (neva) tikri faktai apie chazarų tautą. Pagrindinį kūrinio kūną sudaro Raudonoji, Žalioji ir Geltonoji knygos - jose atitinkamai pateikti krikščionių, musulmonų ir judėjų duomenys apie chazarus. Kaip paprastai žodynuose, raktiniai žodžiai išdėstyti abėcėlės tvarka: gali skaityti kūrinį kaip romaną, nuo pradžios iki galo, o gali pradėti nuo bet kurios vietos, ir, naudodamasis nuorodomis į kitus straipsnius, klaidžioti savo paties pasirenkamais takais, regzti savo istoriją.

ŽODYNO ISTORIJA. Mums pranešama, kad 1691 m. leidėjas Daubmanius išleido "Chazarų žodyną", kurio beveik visas tiražas buvo sunaikintas kaip eretiškas. Liko tik du egzemplioriai, vienas iš kurių užnuodytas - perskaitęs tam tikrą puslapių skaičių, žmogus mirdavo... Taigi, šis, M.Pavičiaus leidimas, yra XVII a. knygos rekonstrukcija. Ir anoje knygoje, kurios už teksto ribų, realybėje, niekad nebuvo, istorijos pagrindu yra įvykis, kuris neva vyko VIII ar IX a., - bet iš tiesų nevyko…

CHAZARŲ ISTORIJA. Prisipažįstu, pateiksiu iš kitur paimtus duomenis, nes tuo, ką rašo M.Pavičius, pavojinga patikėti: jo tekste (lyg ir) tikri faktai taip supinami su fantastiniais, kad nieko pradedi nebeskirti. Taigi, chazarai - tiurkų klajoklių gentys, VII a. įkūrusios kaganatą - junginį, valdomą kagano, ir išsidriekusį Juodosios jūros šiaurine pakrante, iki Volgos ir Dniepro, Dagestane bei Kryme. Jo sostine buvo Semenderas, vėliau Itilis. 735 m. arabai sutriuškino chazarų kariuomenę, ir valstybė tapo priklausoma nuo kalifato. Nepaisant to, tame pačiame amžiuje kaganas Obadija paskelbė valstybine religija judaizmą, - tam įtakos turėjo šiaurės Dagestane apsigyvenę Bizantijos žydai, atvertę dalį vietinių į savo tikėjimą. Tai patiko ne visiems, prasidėjo vidaus kovos. Paskutinį tašką padėjo krikščionys: rusų kunigaikštis Sviatoslavas X a. pabaigoje lengvai užėmė ir sunaikino chazarų kaganatą. Chazarai išsklido, jungėsi su kitomis tautomis, ir kaip atskiras etninis vienetas išnyko. Beje, Lietuvos karaimai skelbia, kad daug chazarų buvo atversta būtent į karaitizmą, - nors jis ne itin skiriasi nuo judaizmo (pripažįstamas grynai tik Senasis Testamentas, be jokių kitų šventų knygų ar aiškinimų), bet jau ir iš to matome, kad chazarų klausimas ir be M.Pavičiaus ganėtinai painus.

CHAZARŲ KLAUSIMAS. Pagal M.Pavičių, VIII ar IX a. chazarų valstybės kagano rūmuose vyko disputas tarp judaizmo, krikščionybės ir islamo misionierių. Kaganas, susapnavęs pranašišką sapną, norėjo jo išaiškinimo, ir nusprendė pasirinkti įtikinamiausiai išaiškinusio sapną religiją ir "įskiepyti" ją tautai¹. Čia svarbi herojė - princesė Atech, kurios žodis tampa lemiamu. Tiesa, Raudonoji, Geltonoji ir Žalioji knygos pateikia skirtingus jos pasirinkimo variantus, - ir šitas keliagubos istorijos principas eina per visą knygą: niekas nėra iki galo patvirtinta ir niekas - paneigta, ir skaitant apžvalgą į tai irgi reikia atsižvelgti; visų versijų čia pateikti neįmanoma.

DAUBMANIUSO LEIDIMAS. Praėjus keletui amžių nuo chazarų polemikos, atsiranda žmonių, kurie susidomi šiuo klausimu. Jie po trupinį renka informaciją apie seniai išmirusią tautą, kurios "atgarsiai" tebesiblaško po pasaulį: iš kalbančių papūgų eilių, senų rankraščių, tatuiruotos žmogaus odos, iš visokių įmanomų ir neįmanomų šaltinių. Tačiau sužinoti apie chazarus jie gali kiekvienas tik savo terpės, savo religinės priklausomybės ribose. Du iš jų mato vienas kitą sapne, sapnuoja viens kito gyvenimą, ir nusprendžia, kad tik susitikę galės išsivaduoti iš šitos kančios; trečiasis bando pagauti juos abu. Atsiranda žmogus su nepaprastai tikslia atmintimi, kuris įsidėmi visų jų užrašus ir padiktuoja Daubmaniusui.

SAPNŲ GAUDYTOJAI. Jų globėja laikoma princesė Atech. Tai žmonės, neturintys savo sapnų, bet mokantys landžioti po svetimus, eiti jais kaip medžioklinis šuo - pėdsakais². Beje, kiekvieno sapno dugne guli Dievas - bet ne visi moka iki jo nunerti. Sapnų gaudytojai rašo taip vadinamus chazarų žodynus, renka duomenis, iš kurių turėtų būti sulipdytas visų žmonių protėvis Adomas Ruchanis. Nes žmonių sapnai kilę iš Adomo mąstymo, ir per juos galima priartėti prie šios milžiniškos esybės, kuri kadaise atsiliko nuo "savęs ankstesnio" padėties, ir dabar nuolat bando pakilti³. Jei Adomas kyla link Dievo (o tą sužinoti labai sunku), gerai, bet jei tolsta - didžiulis pavojus gresia sapnų gaudytojams. Beje, sapnavimas labai glaudžiai surištas su druska. Chazarai skyrė 7 druskos rūšis, sūriomis ašaromis jie meldėsi, o druską praradęs žmogus netekdavo ir savo sapnų.

LAIKAS4. M.Pavičius iš laiko veja virveles. Abiejuose jų galuose - po kilpą. Ir tokiais arkanais gaudo herojus bei skaitytoją. Atsispirt neįmanoma, apibrėžti sunku; nebent pasinaudojus dar viena metafora: tai žaidimas šachmatais daugiamatėj erdvėj, kur figūros keičiasi, pakliūdamos į kitą laiko zoną. Aišku, skaitytojas irgi įtrauktas. Jis - vienas iš žaidimo taisyklių interpretatorių, bet kartu ir figūra. Laikas knygoje taip pat siejamas su sapnais ir kalba.

STILIUS. Knygoje pateiktais duomenimis, 1992-93 m. JAV elektroniniuose tekstuose M.Pavičius buvo labiausiai cituojamas iš dabartinių Europos rašytojų. Nuo savęs galiu pasakyti, kad tiesiog klaikiai knieti paimti pieštuką ir pasibraukti patinkančias citatas. Jausmas toks, lyg sijojant paprasčiausią smėlį, aptiktum jame nei daugiau, nei mažiau, kaip perlus ir kitokius brangius, žaižaruojančius daikčiukus. Pvz.: "Kažkas artinosi iš nematomų šešėlių, nešdamas žvakę; atrodė, kad ant staktos vyrių buvo tiek juodų durų, kiek puslapių knygoje, įėjusysis juos pervertė taip greitai, kad net žvakė suvirpėjo, ir įžengė į kambarį." (278 p.)

ĮSPŪDIS. Retai būna, kad perskaičius knygą imčiaus gailėtis, jog neužtikau jos kur kas anksčiau. Labai retai. Dar rečiau perskaičius baiminuos, kad knyga gali imti daryti man didesnę įtaką, negu man pačiai norėtųsi. Čia kaip tik tas atvejis. Kaip nusakyt tą mistinę aurą, nežinau - va matėte, koks kratinys vietoj apžvalgos radosi. Beje, susidomėjus "Chazarų žodynu", internete prisiskaičiau tiek pagyrų iš intelektualų pusės jo autoriui, kad dar ir susigėdau, nes tik atsitiktinai (ačiū tam atsitiktinumui) jį aptikau. Ir ketinu skaityti šią knygą dar ne kartą.

AUTORIUS. Miloradas Pavičius gimė 1929 m. Belgrade. Profesorius ir akademikas, XVII-XIX a. serbų literatūros istorikas, serbų baroko ir poezijos žinovas; kaip sako pats apie save - "neturiu biografijos, tik bibliografiją…" Parašė romanus "Kepurė iš žuvies žvynų", "Arbata tapytas peizažas", "Vidinė vėjo pusė" ir kt., taip pat esė, poezijos, straipsnių. Pripažinimą autoriui pelnęs "Chazarų žodynas" pirmą kartą išleistas 1984 m.

KAŽKAS DAR LIKO. Oi, daug kas, tiesą sakant. Veikėjai, jų ypatybės, jų ryšiai, laiškai, demonai, keistasis vaisius Ku, vėžlių kiautai ir golemo lipdymas, ikonų tapyba ir skraidančios žuvys… Bet svarbiausia, ką norėjau pridurti - kad egzistuoja du knygos variantai, moteriškas ir vyriškas. Jie skiriasi labai nedaug, ir tuo siūloma įsitikinti patiems - knygoje duotas receptas, kur nueiti su savo egzempliorium po pažastim ir kaip susitikti su priešingos lyties asmeniu, turinčiu kitą versiją. Ir tada, atseit, suprasit, kad iš tiesų knyga visai nesvarbi. Dar ko!

¹ "Tą dieną, kai jis priėmė šį sprendimą, visi plaukai ant jo galvos numirė, ir jis suprato, ką tai reiškia, bet sprendimo pakeisti nebegalėjo." (12 p.)

² "Jie mokėjo skaityti svetimus sapnus, gyventi juose kaip savo namuose, ir, lėkdami per juos, pagauti tą grobį, kuris jiems užsakytas pagauti, - žmogų, daiktą ar gyvūną." (81 p.)

³ "Šis angeliškas Adomas, arba Proadomis, buvęs vyru ir moterim tuo pat metu, tas trečiasis angelas, kuris tapo dešimtuoju, amžinai bando pasiekti save patį, ir kartais jam tai pasiseka, bet jis nuolat krenta žemyn, ir po šiai dienai tebeklaidžioja tarp dešimtos ir antros protingumo pakopų." ( 174 p.)

4"Laikas - ta amžinybės dalis, kuri vėluoja." (173 p.)

Iškasti lobiai...

Daugiau

Umberto Eco „FUKO ŠVYTUOKLĖ“

super-ego

cover Apie knygą: Umberto EcoFUKO ŠVYTUOKLĖ
Leidykla: Tyto alba (1995)
Puslapių skaičius: 416

Ankstesnio Umberto Eco kūrinio ("Rožės vardas") apžvalgoje apie šį romaną pasakyta, kad tai - "viena geriausių visų laikų visų tautų knygų". Neabejodamas tam pritariu. Nemanau, kad apžvalgoje pavyks aprėpti visą kūrinį. Juolab, kad veikiausiai jo net nesuvokiau iki galo. Paliestų problemų ir siužeto sluoksnių neaprėpiama. Skaitant galima pajusti savo kailiu, ką gali rašytojo plunksna tokio kalibro intelektualo rankose.

"Fuko švytuoklė" pasirodė 1988 metais įsiverždama į literatūros pasaulį paslapties ir nerimo banga", - parašyta ant knygos nugarėlės. Niekas neapibūdins to nerimo, kuris po truputį didėdamas knygos pabaigoje virsta į paranojišką baimę. Pasakysiu tik, kad naktis baigus skaityti liko bemiegė.

Trys Milano intelektualai, ciniški, neurotiški, įžvalgūs, šiek tiek išpuikę dėl savo neaprėpiamo proto ir (deja) smalsūs. Trumpai tariant, tikri postmodernistai. Aplink siaučia aštuntojo dešimtmečio politinės aistros: kone kasdienės demonstracijos, barai, šurmuliuojantys nuo marksistų diskusijų. Tokia tų laikų Italija. Du solidžios leidyklos darbuotojai ir filosofijos studentas (tiesa, jau baigiantis studijas) įsipainioja į mistišką istoriją. Ir kai ji pagauna skaitytoją, ištrūkti neleis net sudėtingas romano tekstas (vietom labiau panašu ne į literatūros kūrinį, o į fizikos vadovėlį). Siužetas apima maždaug visas iš populiariausių pseudoezoterikos knygelių temų. Stounhedžas, Atlantida, grafas sen Žermenas, alchemija, Pietų Amerikos okultizmas, Kabala, rozenkreiceriai ir, aišku, tamplieriai. Todėl ir galima romaną vadinti ezoterikų biblija. U.E. supynęs visą šitą velniavą, užsitikrino populiarumą ypač tarp pastarųjų. Tačiau tai tikrai nėra pigu!

Skaitant trečią - ketvirtą kartą, kai emocijos šiek tiek aprimsta, gali įžvelgti ir kitų dalykų. Jau galima labiau įsigilinti į viduramžių politiką, Renesanso epochos mokslo humanistų veiklą ar religijų mišrainę Romos saulėlydžio laikais - ir tai tik keletas iš "daugelyje vietų išsklaidytų reikšmių". Čia E.U. panaudoja savo kaip mokslininko patirtį. Ir anaiptol nenuobodžiai, nors, kaip jau minejau, tai gana sunku suvirškinti.

Apie veikėjus. Autorius nepersistengė lįsdamas į herojų vidinį pasaulį. Bent ta tradicine forma. Charakteriai išryškėja dialoguose. Taip neapsakomai subtiliai: itališkas temperamentas, rafinuota ironija, intelektualios diskusijos… Ir tik per tai gali apčiuopti veikėjų vidaus fragmentus. Net Belbo neurozes išskaitysi tik tarp eilučių tuose kompiuterio diskeliuose. Umberto Eco paliko vietos ne tik jausti bet ir mąstyti.

Ką galėčiau pasakyti pabaigai? Skaitykit, kas dar neskaitė, nes knygos esmė neaprašoma. Kaip ir visų didžiausių šedevrų.

Visų laikų, visų tautų, visų snobų ir šiaip protingų žmonių knyga

Daugiau

Lois McMaster Bujold „KARIO MOKINYS“

Tomas Petrusevičius

cover Apie knygą: Lois McMaster BujoldKARIO MOKINYS
Leidykla: Eridanas (1996)

"Kario mokinį" (toliau KM) aš perskaičiau dar tais senais laikais, kai maniau, kad "Plieninė Žiūūūrkė" yra pasaulinės literatūros klasika. Man į rankas pakliuvo knygelė, kurios viršelis ir pavadinimas žadėjo kažką labai panašaus į mylimą graužiką. Tada dar nežinojau, kad "Eridano" leidykloje niekas neduoda viršelio dizaineriui paskaityti knygos, todėl tas vargšelis turi spėlioti, kokį čia paveikslėlį uždėti. Kokį vieną kartą iš šimto beveik atspėja. Bet neplėtosiu daugiau šios visiems skaudžios temos.

Pirmieji puslapiai dar atitiko mano fantazijas -

Giliam galaktikos užkampyje yra tokia Barajaro planeta, tamsus kaimas, palyginus su kitomis žmonių apgyvendintomis planetomis. Čia senovinė feodalinė sistema vis dar giliai suleidusi šaknis, kartu su visu tuo kas jai būdinga (šovinizmu, rasine diskriminacija, švietimo trūkumu ir panašiai). Ir štai, tokioje mieloje planetoje, lordo foro Eirelo Forkosigano šeimoje gimsta sūnus. Lyg ir šventė, jei ne viena smulkmena - dar prieš savo gimimą vaikas spėjo prisikvėpuoti nervus paralyžuojančių dujų, kurias nepavykusio valstybės perversmo metu dosniai dalijo jo tėvo politiniai priešininkai. Dėl to vaikas gimė pažeistais kaulais ir vidaus organais, ir tik per stebuklą nebuvo pažeistos smegenys…

Čia priešistorė, o su pagrindiniu herojumi Mailzu Forkosiganu mes susipažystame tą dieną, kai jis laiko stojamuosius egzaminus į Imperijos Karo Akademiją. Pagal bendrai priimtus žanro kanonus, jis turėtų įstoti, baigti pirmu numeriu kurse, o tada skristi naikinti piktų ateivių, grasinančių sunaikinti galaktiką...

Ir tada pasijutau apgautas, nes pagrindinis herojus sugebėjo susilaužyti koją šokdamas per pirmą kliūčių ruožo sienelę! Kad ir kaip baisiai buvau įžeistas, vistiek perskaičiau knygą iki galo, po to dar pora kartų, nusipirkau visus "Eridano" išleistus tęsinius, ir dar kelis, kurių nesusiprotėjo išleisti.

Dabar norėčiau paaiškinti, kodėl taip pasielgiau ir vis dar elgiuosi. Knyga buvo nepanaši į nieką, ką aš buvau skaitęs. Ne aplinka, tokia panašia į bet kurią kitą kosminę operą, bet pagrindiniu herojumi. Mailzas Forkosiganas - genijus, kamuojamas baisaus Napoleono komplekso, nuo politinių intrigų nukentėjęs dar prieš savo gimimą, gyvenantis visuomenėje, kur visi jį niekina kaip mutantą. Kai žlunga jo pastangos tapti kariškiu, Mailzas bando surasti, kaip galėtų išnaudoti savo sugebėjimus. Toliau siužetas sukiojasi taip netikėtai, kad jį papasakojęs sugadinčiau malonumą visiems, kurie dar tik ruošiasi perskaityti šią knygą.

"Kario mokinys" padėjo man suprasti, "Plieninės Žiūūūrkė" yra tiesiog eilinė pasakėlė prieš miegą dideliems vaikams, o tikra fantastika yra visai kitokia. Po šios knygos aš pradėjau skaityti klasiką - "Kopą", "Žiedų Valdovą", "Atspindžių labirintą" ir esu labai dėl to laimingas.

Tai tik mano asmeninė nuomonė, bet šią knygą rekomenduoju perskaityti visiems save laikantiems fantastinės literatūros gerbėjais ir žinovais. Paskui galėsite sakyti ką tik norite, bet perskaityti reikėtų būtinai.

Perskaitysit dešimt kartų ir dar tesinį nusipirksit!

Daugiau

Emile Zola „LURDAS“

Tomas Vaiseta

cover Apie knygą: Emile ZolaLURDAS
Leidykla: Mintis (1999)
ISBN: 541700796X
Puslapių skaičius: 427

Kiekvienas, nors kiek daugiau domėjęsis XIX a. prancūzų literatūra, žino E. Zola, kuris parašė romanų epopėją "Rugonai - Makarai". Be abejo, tai jo didžiausias darbas. Tačiau ne paskutinis. Po šios epopėjos produktyvusis rašytojas išleido dar vieną trijų dalių seriją "Trys miestai".

Iš pradžių E. Zola buvo sumanęs parašyti tik apie du miestus - Lurdą ir Romą, bet vėliau - o kaip be jo! - pridėjo ir pasakojimą apie Paryžių.

Romanas "Lurdas" - pirmoji serijos knyga. Kuo šis miestas patraukė rašytoją? Paprastai kalbant, savo atmosfera. Pagal legendą (o gal tikrus faktus?!?), Lurde vienai mergaitei apsireiškė švenčiausiojo mergelė Marija. Na, ir prasidėjo… Kaip ir įprasta tokiais "šventųjų apsireiškimo" atvejais, toji vieta tapo šventa ir netrukus pasklido kalbos, jog žmonės ten patyria dar ir stebuklingus išgyjimus. Ko daugiau bereikia! Į miestą pradėjo plūsti tikintieji, norėdami ne tik aplankyti stebuklingą vietą, bet ir vildamiesi išgyti.

E. Zola, apsilankęs tame mieste, buvo sukrėstas pamatytų vaizdų: masės apsiligojusių, šlubuojančių ar artimųjų vežimėliuose vežamų žmonių traukia į vieną ir tą pačią vietą. O skaudžiausia, jog tai - jų paskutinė viltis! Romanistas perprato, kokia galinga jėga gali būti tikėjimas. "Aš tikiu nežinomos galios taurų dvelkimą, kuris sklinda iš minios per aštrią tikėjimo krizę", - rašė jis.

Iš štai jis parašo apie tai knygą. Jaunas kunigėlis, suabejojęs tikėjimo tiesomis, važiuoja į Lurdą, tikėdamasis ten numalšinti abejones. Kartu su juo važiuoja mergina, kuriai tai paskutinė viltis pradėti vaikščioti. Ją lydi tėvas. Per šiuos tris veikėjus atskleidžiamas visa Lurdo skausmo ir vilties jėga. Mane patį, kaip prisiekusį natūralistinio vaizdavimo būdo gerbėją, maloniai pribloškė dažnai kraupus ir be užuolankų detaliai vaizduojamas kai kurių scenų atvirumas.

O bendrai, perskaičius šį kūrinį, man iš karto toptelėjo, jog tai - panacėja nuo visų religinių "ligų". Kaip Biblija įkvėpia tikėjimo, taip ši knyga turėtų jį "išmušti" arba bent jau sukelti aiškias abejones (bet aš jokiu būdu nelyginu šios knygos su Šventu Raštu!). Tai ypač man atrodė akivaizdu iš paskutinių puslapių. Bet vėliau, pasigilinęs į E. Zolą užmojus, supratau, kad pats rašytojas nebūtų toks kategoriškas (o iš mano svaičiojimų, ko gero, net sarkastiškai pasišaipytų). Nors jis ir buvo (bent jau viešai) materialistas, tačiau svarbiausias jo tikslas buvo papasakoti "apie naivų senosios katalikybės, aukso legendos katalikybės, pabudimą, apie tikėjimo ir iliuzijos reikalingumą".

Tiesa sakant, nagrinėti E. Zola religines pažiūras būtų sunku, nes jos anaiptol ne vienprasmiškos. Tai liudija ir toks A. Lanu perpasakotas faktas: "Bet neapykanta pamažėl atlėgs, ir popiežius pripažins, kad "Trijų miestų" autorius buvo geros valios žmogus: "Jis buvo bažnyčios priešas, bet atviras ir doras."

Neužsisklendusiems religinėse dogmose

Daugiau

Saulius Macaitis „ŠVIESOS SUKURTI. PROFESIJA: KINO AKTORIUS“

Justinas Žilinskas

cover Apie knygą: Saulius MacaitisŠVIESOS SUKURTI. PROFESIJA: KINO AKTORIUS
Leidykla: Tyto alba (2002)
ISBN: 9986162416
Puslapių skaičius: 256

Gerbiu Sauliu Macaitį. Už jo nuolatinį rūpestį kinu ir reportažus iš kino festivalių, už jo recenzijas, kuriose jis kartais išplaka net ir man patikusius filmus, pagaliau - už jo knygas, kurias labai malonu skaityti. Taip, jis dažnai be galo subjektyvus, taip, jis mėgsta niurzgėti, taip, jis nemyli Holivudo (tik, skirtingai nuo daugelio, ne dėl to, kad populiaru jo nemylėti kaip fantastui populiaru nemylėti "Eridano", o dėl aiškiai išdėstomų priežasčių), bet jis moka rašyti ir, svarbiausia, perskaičius jo recenzijas burnoje nelieka to nemalonaus prieskonio, kaip kai kurių kitų jo kolegų - pvz., Živilės Pipinytės. Bet šįsyk - ne apie recenzijas, kurių nemažai galite rasti kitoje jo knygoje - "100 žymiųjų pasaulio filmų". Šįsyk - apie knygą, kuri mane, turiu prisipažinti, sužavėjo. Ir sužavėjo todėl, kad juste pajutau, jog ją rašė žmogus, kuriam kinas - ne tik gyvenimas (na taip, jis gi kino kritikas!), bet ir didžioji meilė. Tai suteikia knygai tam tikrą neapčiuopiamą aurą, kurią vargu ar gali pajusti ekstrasensai, bet dėl jos egzistavimo esu pasiruošęs ginčytis iki nukritimo!

Įsijausminau, tad gal bandysiu sugrįžti prie trupučio faktinės informacijos, kokia tai per knyga. Kaip matyti iš pavadinimo, tai - knyga apie aktorius. Pačius įvairiausius - pradedant nuo pirmųjų "didžiojo nebylio" laikų (pvz., daug kam net negirdėtos Lillian Gish) iki šiuolaikinių, ir net Holivudo dievukų (pvz., Di Caprio). Tai nėra istorinė studija, nors istoriškumo taip pat netrūksta; knygoje aktorystė nagrinėjama kaip tam tikras reiškinys, meno rūšis, analizuojant jos atitinkamus aspektus ir šiuos aspektus iliustruojant nedideliais etiudais apie aktorius, kurių veikloje tai geriausiai atsiskleidė. Pvz., dalį "Ginčai dėl grožio" iliustruoja etiudai apie Merilyn Monroe ir Humphrey Bogartą; "Iššokti iš kartotekos" - Johny Deppas, "Žvaigždės ir stabukai" - Marlene Dietrich ir t.t. Kadangi aktorius, be abejonės, neatsietinas nuo kino kaip reiškinio, per aktorių veiklą skaitytojas supažindinamas ir su įvairiomis kino srovėmis - pvz., prancūzų impresionizmu, itališkuoju neorealizmu, naująja banga ir kt, o kiekvieną srovę personalizuoja jos kartos aktorius (-iai). Du atskiri skyriai (taip ir norisi pasakyti - pagal lygias lyčių galimybes) yra paskirti lietuvių aktoriams: vyrams - "Virto ąžuolai", moterims - "Vienišos lietuvės", nors, anot autoriaus, tos galimybės buvo labai nelygios. Juk kažkurio rusų režisieriaus posakis, kad "Sovietinis kinas laikosi ant trijų rusų karžygių: Budraičio, Adomaičio ir Banionio", deja, nebuvo galimas adaptuoti lietuvių aktorėms… Knygoje daug paprastam kino žiūrovui visai nežinomų vardų: pvz., Mae West, Silvana Mangano, Simone Signoret, Toshiro Mifune ir kt. Tačiau… Vardų nežinojimas nuo knygos neatbaido, tad grįžtu prie emocijų!

Iš tiesų, skaityti dokumentiką, publicistiką, kur pasakojama apie tau nežinomus žmones, būna sunku. Bet ši knyga, bent jau mano atžvilgiu, buvo aiški išimtis - net ir apie nepažįstamus aktorius, niekada negirdėtus filmus ir režisierius skaičiau su malonumu ir buvo iš tiesų įdomu. Dar blogiau - vietomis kilo norai pažiūrėti tuos senus senus filmus, nors žinau, kad vos juos įsijungus gali imti pulti nuobodulys (pvz., garsiojo "Maltos sakalo" taip ir nesugebėjau kažkada nuosekliai peržiūrėti), nes juk nesu kino žinovas, kuriam kartais labai svarbus toks aktoriaus gestas, kurio paprastas žiūrovas, deja, net nepastebi. Nors negaliu nesutikti, jog "Prožektorių šviesoje sumodeliuoti, o paskui projektoriaus spindulių pluošto atkurti ekrane, kino aktorių veidai kartais pasako daug netikėtos tiesos apie įvairias epochas, apie pačią žmogaus prigimtį." (žr. nugarėlę) Vat todėl ir pasakojau apie knygos aurą, apie tą meilę, su kuria autorius rašo apie jam brangius dalykus bei, svarbiausia, sugeba tai perteikti skaitytojui.

Aišku, ne su viskuo man, paprastam vaikščiotojui į kino teatrus, norėjosi sutikti, kai kur - gal net pasiginčyti, tačiau tai dar vienas geros knygos požymis: kvietimas neslysti paviršiumi, kvietimas mąstyti, kvietimas stebėti - taip pat ir patogiai įsitaisius kino teatre ar prieš TV ekraną…

Beje, o knygą pirkau Interneto knygyne "Patogu pirkti". Pristatė tiesiai į darbovietę - iš tiesų patogu, ar ne?

Kino magijos mylėtojams

Daugiau

Andrzej Sapkowski „RAGANIUS“

Justinas Žilinskas

cover Apie knygą: Andrzej SapkowskiRAGANIUS
Leidykla: Eridanas (2005)

Ciklą sudaro 6 knygos (visos 2005 - 2007, Eridanas, Kaunas):
  • "Raganius" - Paskutinis noras, Likimo kalavijas;
  • "Elfų kraujas"
  • "Paniekos metas"
  • "Krikštas ugnimi"
  • "Kregždės bokštas"
  • "Ežero valdovė"

Daugelis fantastikos skaitytojų vos išgirdę šį žodį virpteli. Prieš jų akis tarsi blyksteli aukštas baltaplaukis - ilgaplaukis vyriškis keistu žvilgsniu, pro prasegtą odinę striukę matyti prie pat krūtinės blizgantis medalionas su vilko galva. Šalia jo - juodaplaukėtamsiaakė moteris, vakarine suknele ir brangiausiais vėriniais, vos pravėrusi lūpas - tarytum tartų slaptus žodžius ar lauktų bučinio. Ir šviesiaplaukė žydraakė mergina - jos drabužiai aptaškyti krauju, veidą žaloja didelis randas, ji kažko bijo, bet ir neša didžiulę baimę kitiems… Iš už vyriškio ir merginos nugarų kyšo kalavijų makštys ir rankenos; už moters - žydi alyvų ir agrastų krūmai. Moters ranka - tarsi ką tik neįtikinamos jėgos ištraukta iš vyriškio delno ir siekianti sugrįžti, bet nežino, pas ką labiau - vyriškį ar merginą. Fone - daug įvairiausių žmonių: išpuoselėtas jaunuolis su liutna, riteris sparnuotu šalmu, kažkokių kilmingų damų ratelis, pusnuogė gražuolė ant knygų krūvos, mūšyje susikibę pulkai, jaunutė mergaitė, bėganti per rastą su kalaviju, niūraus žvilgsnio vyras su valdovo regalijomis ir dar daug, daug kitų…

Įtariu, kad būtent taip atrodytų "Raganiaus" plakatas, jeigu Holivudas imtųsi ekranizuoti šį epą - dramatinės išraiškos, didžiulė vaizdų ir veidų maišalynė. Gal kada nors taip ir įvyks. O gal geriau, kad niekad neįvyktų. Būtų apmaudu, jeigu iš daugiaplanio, postmodernaus fantasy ciklo teliktų herojiška meilės ir pasiaukojimo istorija…

Taigi, "Raganius" - 5 romanų (priskaičiavus du apsakymų rinkinius, gautume netgi 7 tomus!) ciklas, pradėtas nuo to paties pavadinimo apsakymo, būsimam rašytojui perskaičius kažkokį užsieninį apsakymą ir susinervinus - ne, "ir aš galiu taip parašyti!". Ir iš tiesų - gali! Ir gali netgi geriau ar bent jau įdomiau nei daugelis jo anglosaksų kolegų. Užteko pirmųjų apsakymų, kad autorius, šiaip jau gyvenime niekuo neprimenantis savo herojaus (na, nebent paskutinių romanų veikėją - vampyrą Regisą), taptų nesibaigiančių gerbėjų laiškų atakų objektu - DAR, DAR!

Kaip užgimė ši netradicinė fantasy? Apie tai jau kalbėta apžvelgiant ilgą laiką vienintelę "Raganiaus" dalį, išleistą lietuviškai - antrąjį novelių romaną "Likimo kalavijas" (ačiū R. Maskoliūnui!), bet pasikartosime. Kaip pasakojo pats autorius, pirmojo apsakymo idėja jam kilo, susimąsčius apie pasakas. Jam nepatiko neretas liaudies kūryboje elementas - pasakojimai apie tai, kai koks nors nevykęs kaimietis piemuo susidoroja su kokia nors kaimą siaubiančia pabaisa."Nesąmonė!", - pasipiktino Sapkowskis. - "Tokį darbą gali dirbti tik profesionalai!" Taip radosi profesionalas pabaisų naikintojas - raganius Geraltas. Kadangi pasakos buvo spėriai transformuotos, nekeista, kad tas pats nutiko ir legendoms (pvz., karaliaus Arturo legendai), ir fantasy stereotipams bei tipažams (pvz., Sapkowskio elfai mažai kuo primena savo bendrarasius Tolkieno kūriniuose, o atimti iš neskaičiusių džiaugsmą ir išduoti vampyrizmo teoriją būtų nusikaltimas!). Ir dar kai ką autorius sėkmingai transformavo į fantasy, o tas "kai kas" - tai XX amžius su jo begaliniu cinizmu, ksenofobija, prievartos kultu, erotomanija, individualizmu. Iš tiesų, nors iš pirmo žvilgsnio Raganiaus pasaulis - vėlyvieji viduramžiai, tačiau tai - tik anturažas. Tiesą sakant, mažai "rimtų" knygų yra tiek šiuolaikiškos, kiek šios. Na, ir teigtume, kad šis ciklas - vienas iš retų postmodernistinių fantasy kūrinių. Nors postmodernizmo sąvoka - diskusijų objektas, tačiau paprastai akcentuojama, kad postmoderniems kūriniams būdingas žanrų suliejimas, parodijos, ironijos, žaidimai, transformacijos, fragmentiškumas ir dėmesys suardytam, decentralizuotam ir dehumanizuotam, ciniškam subjektui. (M Kleges, "Postmodernism").

"Raganiaus" žanrą nusakyti iš tiesų sunku - žinoma, pirmiausia galvoji apie epą, tačiau… Koks epas, kai net protagonistai kankinami tiekos žmogiškų silpnybių, kad net abejoji, ar su tokiais duomenimis gali būti herojumi? Avantiūrinių romanų ciklas - bet net ir sukantis nutrūktgalviškai veiksmo karuselei, čia niekada neužmirštamas žmogus ir jo vidus. Pagaliau, turint omenyje, kiek dėmesio veikėjai skiriasi dauginimosi ir su tuo susijusio proceso reikalams - kartais atrodo, kad tai - netgi siužeto pagrindinė ašis (ypač jeigu prieš tai skaitėte Froidą…) Taigi, kūrinys akivaizdžiai daugiaplanis! ;-)

Taigi, veikėjai… Jų daug - tikrai ne mažiau nei Tolkieno "Žiedų valdove" ar panašiuose cikluose, kai kurie tik blyksteli, kai kurie - dominuoja viename ar kitame romane, kai kurie - visą laiką yra, bet išlenda tik kartais: kad sublizgėtų, atliktų savo rolę, ar šiaip - leistų rašytojui didinti kūrinio apimtį. Tiesa, jų vardinti turbūt neverta - daug svarbiau akcentuoti tai, kad dauguma iš jų, o ypač pagrindiniai - labai ryškūs, dažnai originalūs ir "neplokšti". Man asmeniškai bene įtikinamiausias - tai imperatoriaus Emiro var Emreiso paveikslas, realumo netrūksta nei Geraltui, nei Ciri. Galbūt šiek tiek daugiau nukentėjo moterys - burtininkės: kadangi ypatingai akcentuojamas jų išskirtinumas (reikia pastebėti - dėsningas viduramžių visuomenei), daugelis jų susiveda į sekso manijos apsėstas intrigantes, bet vėl - pati Jenifer - labai daugiaplanė.

Atskirą žodį norėtųsi tarti apie veikėjų psichologiją. Galbūt tai - išsilavinimo spragos, "sąmonės srauto" romanų skaitymo trūkumas, bet tikrai mažai teko skaityti kūrinių, kurie taip skaudžiai ir taikliai preparuotų žmogaus vidų, jo motyvaciją ir elgesį. Skaitant kartais net nejauku - iš kur tokia įžvalga, toks gilus pažinimas? Tas pats taikytina ir meilei, erotikai, seksui romanuose. Šie epizodai ir scenos (įskaitant ir tokių dalykų aptarimą veikėjų lūpomis) yra ir subtilios, ir tikroviškos (na, nebent tai būtų "žiauri" ironija, kaip kad Bibliotekos scena), ir labai natūralios - tarsi pats reiškinys. Jokio vulgarumo, dirbtinio akcentavimo, "perspaudimo"…

Tiek ditirambų. O kuo galėtume autoriui papriekaištauti? Na, pernelyg eksploatuojamas smurtas (žinoma, tai tik pritraukia tam tikro tipo skaitytoją, bet - vis dėlto…), keletas nelabai įtikinamų scenų, įterptų vardan efektingos frazės ar poelgio, kiek "ištemptas" veiksmas (ypač ciklo viduryje). Hmm… viskas? Ką gi, berods, privalumai neabejotinai nusveria. Galbūt todėl abejingų Sapkowskio prozai - ne tiek jau daug.

Perpasakoti ciklo siužetą apžvalgoje - tikrai neverta. Pirma, bandant jį suspausti į apžvalgos rėmus, neišvengtume supaprastinimo. Antra, jei pažvelgtume atskirai į kurį nors romaną iš ciklo vidurio, siužetas iš tiesų įtilptų į vieną sakinį "Visi ieško Ciri", bet tai nieko nepaaiškintų neskaičiusiems. Trečia, negalima gi atiminėti malonumo iš tų, kas dar neskaitė šio ciklo.

Pabaigai belieka pažymėti, jog "Raganius" - vienas iš iškiliausių fantasy ciklų. Jei autorius būtų ne lenkas, kol kas pažįstamas tik buvusių socialistinių šalių skaitytojui (papildymas: nuo 2008 m. pradėta leisti angliškai, bet labai, labai lėtai), o anglosaksas, neabejoju, kad "Raganius" užimtų garbingą vietą viso pasaulio fantasy gerbėjų lentynose - šalia Tolkieno, Cooko bei Zelazny.

Beje, autoriaus tėvynainiai vis dėlto pamėgino ekranizuoti bent ciklo pradžią - serialas jau netrukus turėtų pasirodyti Lenkijos TV, na, o pilnametražio kino filmo versiją matėme ir Lietuvoje, kuri labai gerai atitiko "pirmojo blyno" taisyklę. Norintys sužinoti daugiau gali pasiskaityti čia. Na, o žemiau pateikiama mažutėlė vieno epizodo ištrauka apie mergaičių auklėjimą "Raganiuje"...

Trumpai: Grožis. Jėga. Žmogus.

Ištraukėlė iš Andzej Sapkowski romano "Elfų kraujas":

Ciri prikando lūpą ir ilgai tylėjo.
- M… taip, - atsiduso Jenifer, - na, ką padarysi, klausk.
- Supranti… - Ciri sumindžikavo, apsilaižė lūpas, - mergaitės miegamajame pastoviai plepa ir pasakoja įvairias istorijas… Apie Belletein šventę ir panašiai… O mane vadina mažvaike, vaikučiu, dėl to, kad jau būtų laikas… Ponia Jenifer, kaip gi iš tiesų sužinoti? Kaip sužinoti, kad jau laikas?..
- Gulti į vyro lovą?
Ciri paraudo. Ilgai tylėjo, tada kilstelėjo akis ir linktelėjo.
- Labai paprasta, - lengvai tarė Jenifer, - jeigu tu jau pradėjai apie tai galvoti, reiškia, jau atėjo laikas.
- Bet aš visai nenoriu!
- O ir nėra privaloma. Nenori - neguli.
- Aha, - Ciri vėl prikando lūpą, - o tas… Na… Vyras… Kaip sužinoti, kad jis ir yra tas, su kuriuo…
- Galima gulti į lovą?
- Uhu.
- Jeigu iš principo yra pasirinkimas, - burtininkė kreivai šyptelėjo, - o ypatingos patirties nėra, to, pirmiausia, reikia vertinti ne vyrą, o lovą.
Smaragdinės Ciri akys ir forma, ir dydžiu pavirto paplotėliais.
- Bet, kaip gi… lovą?
- O vat taip. Tie, kurie neturi lovos, atmetami pirmiausia. Iš likusių atmeti purvinas ir netvarkytas lovas. Kai liks tik tie, kurių lovos švarios ir prižiūrėtos, pasirinksi tą, kuris tau patiks labiau už kitus. Deja, šis būdas negarantuoja šimtaprocentinės sėkmės. Galima velniškai apsirikti…

Vertė J.Ž.

Daugiau

Elizabeth Wurtzel „PROZACO KARTA“

Sandra Vidauskaitė

cover Apie knygą: Elizabeth WurtzelPROZACO KARTA
Leidykla: Tyto alba (2000)
ISBN: 9986161606

"Man depresija",- vos užplūdus niūrioms mintims sako daugelis. "Išgerk prozako",- atšauna sąmojį demonstruojantis tautietis.

"Prozaco karta" laikoma kultine knyga, tęsiančia depresijos literatūros tradicijas (panašiai kaip J.D. Salingerio "Rugiuose prie bedugnės"). Autorė šioje knygoje rašo apie savo patirtus išgyvenimus, kai užklupta depresijos dar paauglystėje pradėjo lankytis pas psichiatrus, nuolat vartojo įvairius vaistus, įstojus į Harvardo universitetą siekė gyventi pilnavertį gyvenimą, - o depresija visą laiką buvo šalia ir gąsdino savo buvimu ir ją, ir aplinkinius.

Šis romanas neišvengė daugeliui taip būdingo požymio - įpusėjus skaitymo tempas lėtėja, situacijos ir išgyvenimai pradeda kartotis, o padėjus knygą į šalį ir pro langą pažvelgus į saulės nutviekstus medžius, tegu ir be lapų, noras vėl pasinerti į beviltiškumu dvelkiantį pasakojimą kartais ir dingsta. Be to, ta visa galybė vaistų pavadinimų ir savianalizės protrūkių kartais atrodo tikrai perdėtai.

Knyga primygtinai rekomenduojama žmonėms, kuriuos persekioja niūrios mintys, abejingumas aplinkai ir savo poreikiams, nuolatinė nuotaikų kaita, kuriems dažnai nesinori nieko veikti, kurie net nubudę ryte jaučiasi pavargę, kuriems gyvenimas atrodo beprasmiškas, o besišypsantys laimingi žmonės - idiotiški, - žodžiu, tiems, kurie žino ar bent įtaria sergą depresija. Perskaičius kaip gali būti blogai ir kad ne jums vieniems taip blogai, atsiranda nors ir menka, bet viltis. Viltis gyvenimą matyti šviesesnėmis spalvomis.

Kai kada, skaitant šią knygą, kildavo savotiškas pasipiktinimas ar net juokas: na kaip, kaip galima pliaukšti tokias nesąmones, kaip galima ištisą dieną nepajėgti atsikelti iš lovos? Tačiau knygos pabaigoje autorė atsakė į šį klausimą: "Tai reiškia, kad skaitydamas knygą jauti frustraciją ir įniršį, galbūt panašų į beviltiškumo jausmą, kurį jaučia dauguma žmonių, tikrame gyvenime susiduriančių su depresija sergančiu žmogum."

Depresyvios kartos skaitiniai

Daugiau

Skaityta.lt (©) 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.