PagrindinisPrenumerataPrenumerata el. paštuApie / Archyvas

Linas Naujokas „AGRESYVUMO INSTINKTAS“

Mirmeka Alba

cover Apie knygą: Linas NaujokasAGRESYVUMO INSTINKTAS
Leidykla: LŽŪU leidybinis centras (1996)
Puslapių skaičius: 145

Tie, kas fantastiką a priori laiko niekalu, gali džiūgauti: daug pagyrų šiai knygai tikrai neatseikėsiu. Tačiau ir tie, kas fantastiką myli, gerbia ir godoja, neturėtų labai piktintis: apžvalga turėtų būti linksma. Be to, geros knygos paskui atrodys dar geresnės…

Neišvengiamai norisi šį romaną lyginti su "Pirmuoju blogiu", nors pastarajame keliaujama po paslaptingą mišką, o "Agresyvumo instinkte" - po kosmosą. "Pirmajame blogyje" mažiau (netgi visai mažai) siužeto linijų ir posūkių, užtat L.Naujoko knygoje prifantazuota plačiai, su užmoju. Deja, kaip dažnai nutinka manantiems, jog "fantastikoje galima rašyti bet ką, nes tai juk fantastika", nusifantazuota irgi pakankamai. Bemaž kiekviena idėja, net jei ji galėtinai nuvalkiota, neišbaigta, nenugludinta, kurioziška. Tos idėjos - tarsi luošiai: tai kojos kuriai trūksta, tai akys žvairos, o kita ir visai be galvos.

Pradėsim nuo svarbiausios Žemės problemos, - gyventojų pertekliaus dėl per gero gyvenimo. Atrodo, imtų visi pjautis, iškart laisviau taptų. Bet štai negali… Prieš porą tūkstančių metų žmonės išrado vakciną, naikinančią agresyvumo instinktą. Nesiginčysim dėl to, ar agresyvumas yra instinktas, tačiau idėja lyg ir galinti duoti dividendų. Tik įsivaizduokit, - visur knibždėte knibžda žmonių, o susierzinimo dėl grūsties ir dėl to, kad gimdyti vaikus uždrausta, išlieti negali... Deja, per visą įžangą nesimato jokios kamšaties. Pagrindinis veikėjas, Liutauras Naujanskas (žr. autoriaus pavardę), gyvenantis kažkokiatūkstantajame megapolyje, keliauja judančiu šaligatviu namo ir pakeliui nesutinka nieko . Taip, tai tikrai padeda įsijausti į pasaulio bėdą! Namie būsimą herojų sutinka žmona Darela, kuri visą laiką neveikia bemaž daugiau nieko, kaip tik padengia/nudengia stalą (beje, pati nevalgo. Kodėl? Mįslė.) ir uždavinėja "apie ką diskutuojate, vyrai?" tipo klausimus. Tiesa, dar pabučiuoja sutuoktinį pauzių metu. Tačiau nepaisydamas tokio įtartino ribotumo, Liutauras ją myli ir baisiai nervinasi, kad jiedu negali susilaukti kūdikio, - valdžia neleidžia. Ir štai staiga ateina laiškas . Ne bet koks, o ant rausvai gelsvo popieriaus, kuris įdėtas į melsvai žalsvą voką. Ką tai turėtų reikšti - nežinia. Aiškiai kažkokia anachroniška tradicija, kadangi kambario sienoje įmontuotame videomonitoriuje net šeimininkų neatsiklausęs vis pasirodo koks nors interesantas ir pasikalba su jais be jokių laiškų pagalbos. Taigi, Liutauras pakviečiamas į Kosmologijos institutą dalyvauti eksperimente. Pasirodo, pagaliau sugalvotas genialus planas, kaip išsivaduoti nuo gyventojų pertekliaus.

Reikia išžvalgyti tolimą tolimą, net kitoje galaktikoje esančią Van Halso planetą. Tiesa, ten gyvena kažkokie vietiniai neandertaliečiai, ir jei jie nesutiks geruoju užleisti didesnės planetos dalies, teks uždaryti juos į rezervatus arba net nušauti vieną kitą. Ir štai grupė savanorių "iš gatvės" pradedami treniruoti dvasiškai bei fiziškai. Žinoma, agresyvumas bandomas sugrąžinti ir medikamentų pagalba. Silpnesni atkrenta, stipresni priešinasi: nors ir žino, kad turi pažiaurėti, sąžinė neleidžia… Kai kurie mokymų metodai įdomūs: pvz., sienos "poligone" nukabinėtos šiurpiais paveikslais, kautynių, krucifiksų vaizdais. Kiti momentai kelia juoką. Tarkim, kaip patikėti, kad mažiau nei 3 mėnesius pasimokę kovos judesių (ir dar bijantys smūgiuoti, kad ko nesužeistų) eksperimento dalyviai gali atsilaikyti prieš kovos menų meistrą, kuris visą savo gyvenimą pašventė šiam užsiėmimui… Beje, simptomiška, kad krūvos dalykų iš pratybų veikėjams visiškai neprireiks. Kur kas labiau būtų pravertusi psichologo konsultacija ar logikos pradmenų kursas. Kur tau! Juk tikri vyrai turi ne mąstyti, o šaudyti. Blogiausiu atveju - atsisakyti šaudyti ir rezignuoti kamputyje. Na, bet siužetas kol kas stumiasi į priekį. Liutauras, aišku, tampa pirma savo grupės, o po to - visos ekspedicijos vadu, nors niekaip nesupranta, kodėl jį išskiria. Skaitytojas irgi nesupranta, nes Liutauras nedemonstruoja jokių atsakingam ir išmintingam vadui būtinų savybių, o elgiasi "ant nuomonės" ir smarkiai neapdairiai. Vargšė žmonija, jei jau toks tipas - pats geriausias iš galimų kandidatų. Tarp kitko, autorius pražiopsojo puikią temą: juk galėjo agresija apdovanoti keletą moteriškių. Tai vaizdelių galima buvo prikurti! Bet moterys liko už borto tiek ekspedicijoj, tiek apskritai. Tarkim, konferencijoje apie planetų apgyvendinimo problemas dalyvauja vien "žinomi vyrai". Primena lenkų filmą "Seksmisija" ("Naujosios amazonės"), tik atvirkščiai. Gaila, kad ir ši tema neišplėtota. Ką gali žinoti, gal tikrai uždraudus gimdyti visos moterys protestuodamos pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo?

Galų gale palaiminimas gautas. Trys laivai pradeda kelionę per kosmoso platybes. Ir štai pirmieji astrofiziniai šedevrai. Pamirškim tai, jog kaip kregždutės nardantys po Visatą žmonės nesugebėjo apgyvendinti nė vienos savo Sistemos planetos (išskyrus, aišku, Žemę, kur stumdosi alkūnėmis). Smulkmena. Ir nieko keisto, kad fantastiniuose romanuose galima keliauti greičiau už šviesą. Tačiau man labai įdomu būtų žinoti, kaip atrodo "superšviesus greitis" ( 71 p .). Toks visas spinduliuojantis kaip kalėdinė eglutė? Deja, daugiau apie šį išradimą papasakoti negaliu, bet "mašinų skyriuje tvarka", vadinasi, bent jau magija čia niekuo dėta. Beje, "superšviesgreičiu" skrendančiame laive absoliučiai niekas nesikeičia. Jokių fokusų su laiku ar panašaus diskomforto. Įgula sau vaikštinėja, šnekasi. Ak, tiesa, įjungus superšviesinius variklius, kapitonas pajunta "lengvą pagreitį"… Beje, iki Plutono atskrieta maždaug per pusvalandį, nors Saulės šviesa iki jo keliauja apie 6 valandas. Išeitų, kad ir iki to laiko skrista kažkokiu supergreičiu, bet autorius tiesiog pamiršo paminėti. Ką ten Saulės sistema, "greitai išlėkėme ir iš galaktikos"; tiesa, skrista kaip tik jos krašto linkui. Greitai - tai per kelias minutes. 34 000 šviesmečių - op ir nėr.

Pakeliui kompanija sutinka dviejų skirtingų civilizacijų atstovus. Vieni - plepiai geriečiai, kiti - bukagalviai kareivos. Naudos iš to knygos idėjai - minimumas, bet vis prablaško. Tačiau keista: atrodo, gana tikroviškai aprašytos situacijos, o prasmės jose… Pvz., šventinė puota. Į žemiečių sveikatą keliamos taurės; siūloma ir jiems. Bet: "Kiek žinau, Žemėje jūs alkoholio nevartojate, ir ši gėrimų rūšis pas jus jau istorija. O šiuose stikluose kaip tik alkoholinis gėrimas. <…> Nors jis ir nėra labai stiprus, bet jo padauginę, galite pasijusti labai keistai. O kadangi jūs išvis nieko nesate ragavę, tad ir nedidelė dozė gali būti pražūtinga . <…> mūsų papročiai verčia pirmąjį stiklą išgerti iki galo. Tad prašome paragauti." (90 p .). Ir tai - ne bukagalvių kareivų atstovo kalba! Jums patiktų, jei draugiškas svetimos planetos aukšliagrybis pasiūlytų kokio nuodo, sakydamas, kad jis gali jus nuvaryti į kapus, bet… taip priimta? Beje, kodėl Žemėje išnyko alkoholis, vėlgi neaišku

Pamažu per tokias nesusipratimų džiungles prisibrauname iki tikrųjų, Van Halso džiunglių. Su visais laukinių miškų atributais - piktais žvėrimis ir augalais. Van Halso planeta, žinoma, turi savo paslaptį, kurią, nesulaukę žmonių protinių pastangų, atskleidžia "dievukai iš mašinos". Jie pažeria ir įvairių naudingų patarimų, todėl istorija, kaip galima buvo numatyti iš anksto, blogai nesibaigs.

Apskritai bene išradingiausiai knygoje aprašyta egzotinė fauna, nors su logika irgi kartais nesutariama. Bet gyvūnų paradas įvairesnis ir įdomesnis, nei žmonės, panašūs į apibrėžtiems stereotipams atstovaujančias lėlytes. Tačiau tos lėlytės pakankamai juokingos, kad romaną įveiktum be vargo ir su pasižvygavimais. Kadangi knyga, įtariu, retenybė, ypač, kai atpigo iki lito (bent jau ten, kur pirkau), pateiksiu pavyzdžių, kad galėtumėt kartu pasidžiaugti.

5 p . "Tuo laiku robotas surinko indus ir dabar virtuvėje juos beplaudamas barškinosi." Na taip, nestebėtina, kad planetoje demografinė krizė, jei net robotai nesivaldo.

7 p . " Vyriausybė , kaip ir kiekviena vyriausybė , daro viską, kad tik išliktų prie vyriausybės vairo ."

"Darela visą laiką žiūrėjo į mane ir tarytum stebėjo, kaip kiekvienas kąsnis patenka į mano skrandį." Ui. Moteris-rentgenas.

8 p . "Atsisukęs išvydau prieš save didžiulį mėsos kalną, baltus dantis ir juodame veide žybsinčias draugiškas akis. Tai buvo džiunglių karalius Bilas Stildenas. Iš tiesų jo įspūdinga figūra, neįtikėtinai platūs pečiai, didelės, lyg oro pripūstos rankos ir lygiai tokia pat stambi ir plati nosis priminė karalių." Norėčiau pamatyti karalių, kuris primena nosį, kuri panaši į ranką. Oi ne, gal nenorėčiau.

11 p . "Na, o šis [robotas] dar nebuvo su tavim pažįstamas, tiesa, ir aš pati jo dar neužkodavau." Robotai dar ir girtuokliai! Juos reikia užkoduoti, pasirodo. O gal robotus koduoja nuo pernelyg laisvo elgesio plaunat indus?.. Beje, šie mechanizmai ir jausmus turi: "Robotas persigando ir, nieko nelaukęs, dingo." ( 34 p .)

53 p . "Tad ginčai tuoj liovėsi, ir sukrito į laisvąsias lovas."

61 p . "Joje [Van Halso planetoje] netgi nerasta kenksmingų mikroorganizmų, kurie galėtų pakenkti mūsų sveikatai." Rojus, po galais! Žemėj, ir tai tuntai kenksmingų mikroorganizmų lekioja, ant nuosavo piršto jų ne vieną galėtumėt aptikti. O čia - jokių. Nesitiki? Teisingai, netikėkit. 105 puslapyje paaiškės, kad "oro sudėtyje rasta mikrobų, kurie patekę į žmogaus organizmą, sunaikina imuninę sistemą."

63 p . "tai, ką išgirdome iš pono prezidento lūpų, man primena 19 amžiaus pabaigą. Tuometinė Europa plūstelėjo į Amerikos žemyną. To žemyno gyventojus vadino indėnais. Iš pat pradžių europiečius laikė irgi panašiai kaip ir dievų atsiųstaisiais. Tačiau atspėję jų kėslus, jie pradėjo priešintis." Kur ritasi Žemė? Garsiausių mokslininkų išprusimo lygis kaip neapsiplunksnavusių fukselių.

69 p . "yra daug augalų ir gyvūnų, kurie, mūsų mokslininkų manymu, yra gana pavojingi bei nuodingi. Štai vienas tokių - gigantiškas plonastiebis augalas , kuris siekia iki 5 metrų aukščio". Gigantiškiau tiesiog nėra kur.

71 p . "Mintys sukosi galvoje kaip įelektrinti elektronai ."

"pažvelgęs pro iliuminatorius pamačiau paskutinę saulės sistemos planetą Plutonį ." Taaip, Radis ir Cezis dar atrasti nebuvo.

74 p . "Jūs teisus, ponas mere, kol prisipildysime laivus kuro bei kitos įrangos , praeis kelios dienos."

75 p . " Banketinė buvo tame pačiame pastate, kaip ir pokylių salė." O be maisto, jose buvo dar ir valgių.

76 p . "tai buvo tikri žemės valgiai ir, svarbiausia, pagaminti iš natūraliausių žemės produktų." Žmonės, atrodo, įprato ir žemes valgyti.

78 p . "Zemgonai turi puikų kalbos dėsnį - prie kiekvieno daiktavardžio pridėti žodelį "zem"." Tikrai, prie kiekvieno zemdaiktavardžio pridėjus zempriešdėlį, zemkalba anaiptol nepavirsta į zemabrakadabrą.

"Mūsų laivai stovėjo jau pakrauti, o šalia jų stovėjo mažytis permatomas zemplastlėkis. […] Jau iš toli zemplastlėkis atrodė įspūdingai , bet kai prie jo priėjome, buvome tiesiog apstulbinti." Gebėjimas atskirti mažą nuo didelio - vienas svarbiausių kosmoso keliautojų bruožų.

79 p . "Skrido ne aukščiau kaip 10 metrų aukštyje ir gana greitai pasiekė nemažą greitį . Pasirodo, šis objektas buvo varomas oro pagalvės ir reaktyvinių variklių ." Tiesą sakant, mažas storas vyrukas su propeleriu - kur kas įtikinamiau.

84 p . "Galva buvo blaivi, tik kažko pilna, turbūt vakarykščių įspūdžių." O daugiau nieko ten ir netilpo.

88 p . "Kūginis statinys buvo sujungtas su cilindriniu, tas savo ruožtu su kvadratiniu, kvadratinis su rutuliniu ir taip toliau." Štai tokia planimetrijos ir stereometrijos vienovė;)

98 p . "atsitrenkusios į apsaugos lauką, jos susprogo, nepadariusios mūsų laivams jokios žalos. Iš sprogimo pobūdžio supratau, kad tai buvo paprastų paprasčiausios atominės raketos. […] Įsivaizdavau jo veido išraišką, kai išsisklaidžius dūmams jis pamatys, kad mūsų laivai visiškai sveiki." Žinoma, viskas vyko beorėje erdvėje.

"Iškart pastebėjau, kad jis paleido lazerines patrankas." Teisingai - laisvę patrankoms!

103 p . "Tačiau jūs turite ir atmesti jėgos pranašumo persvarą." Mielai pakomentuočiau, jei suprasčiau, apie ką čia.

Patarimas agresyvios rasės atstovams, kurie niekam iki šiol neleido skristi per savo galaktiką: "Pakeiskite savo mąstyseną ir suprasite, kad galima puikiai išsiversti ir be ginklų. Netoli jūsų gyvena puiki zemgoniečių rasė. Pradėkite su jais bendradarbiauti ir pamatysite, kokia laiminga gali būti dviejų civilizacijų draugystė." Aha, o raktas nuo kambariuko, kur zemgoniečiai pinigus laiko, ten ir ten.

105 p . "Piečiau nuo šiaurės poliaus iš po sniego kyšojo augalijos užuomazgos."

116 p . "Ir man labai gėda, kad taip begėdiškai apkaltinau Pjerą bailumu."

119 p . "Aš gi savo akimis mačiau, kaip jis dingo! - išvertęs akis rėkė Bilas." Turbūt nuo to vaizdo ir išvirto…

123-4 p . "Visur knibždėte knibždėjo visokiausių gyvūnų. Mažų, didelių, įvairiaspalvių ir vienspalvių, kurie knibždėte knibždėjo žolėje."

125 p . "Kurį laiką visaip besivartydamos į mane žiūrėjo gyvūno akys, bet netrukus tiesiog išvirto." Gera pamoka Bilui.

126 p . "Robotas vis dar intensyviai pliekė į pabaisos gerklę, ištaškydamas jos kūną į smulkiausius gabalėlius, kurie storu sluoksniu dribo ant mūsų."

129 p . "Staiga prieš akis išdygo van-halsietis. […] Keletą akimirkų jie žiūrėjo vieni į kitus, kol čiabuvis atsipeikėjęs metėsi bėgti. Šios grupelės vyresnysis pradėjo šaukti jam, kad čiabuvis nebėgtų, nes jie nieko blogo jam nepadarys. Jis rėkė, kad jie paprasčiausiai nori su juo pasikalbėti." Bent kalbos prieš tai pamokęs būtų, ar ką.

130 p . "Pasigirdo šūvis, ir van-halsietis, persivertęs kūliais, išsitiesė žolėje." Lazeriai su garso efektais. Pyu pyu!

132 p . "Visi buvome taip išsikamavę, kad kiekviena nervų ląstelė buvo įtempta kaip styga."

?

Daugiau

Sviatoslav Loginov „AMŽINOJI ŠVIESA“

Gediminas Kulikauskas

cover Apie knygą: Sviatoslav LoginovAmžinoji šviesa
Leidykla: Eridanas (2004)
ISBN: 9955101059
Puslapių skaičius: 249

Kaip jums patiktų, jei, atsidūrus aname pasaulyje (taip pačiam tikriausiam aname - Anapilyje), sužinotumėte, jog "...pinigai čia - aukščiau už viską. Jau turbūt supratai, kad turėdamas pinigo čia gali viską, o be pinigų - tu niekas..."

Ir jokio dieviškojo teisingumo, atpildo už teisumą ar nuodėmes. Net pačiam Hitleriui: "Mūsiškiai va, ypač, kurie iš fronto ar šiaip per karą čia pateko, visi kaip vienas Hitlerio nekenčia. O Hitleris irgi čia ir pinigo turi kaip šieno, aukštai skraido. Ir nieko tu jam nepadarysi, antrą kartą į aną pasaulį nepasiųsi."

Štai taip. Ak, rankos niežti bent marmūzėn tam Hitleriui vožtelti? Labai prašom, tasai tik apsidžiaugs, nes "Vožei kam nors į dantis, iškart tavo kapšas lengvesnis, o mano sunkesnis. O dantys nauji išdygs, žmonės čia visi sveiki, sirgti nėra reikalo."

Žodžiu, Anapilyje klesti pats tikriausias "laukinis kapitalizmas" ir kokio teisuolio kvakerių pastoriaus, net po mirties bandžiusio gyventi pagal savo teisuoliškus principus, laukia, blogiausiu atveju vietinė "psichūškė", o geriausiu - išmaldos prašytojo dalia.

Ir pamirškite visus žemiškus reikalus, visas nesuvestas sąskaitas ir mirtinus priešus. Tai anam, ankstesniam pasaulyje savo neprietelių galėjai, kur patykojęs į dausas pasiųsti - "O čia niekur nieko nepasiųsi, visi ir taip dausose." Todėl "Numirėliams kariauti - paskutinis reikalas, o jeigu dar dėl priešmirtinių reikalų - tai ir visai kvailystė.".

Štai tokias gyvenimo, ar, tiksliau - pomirtinio gyvenimo tiesas, sužino Ilja Iljičius, Anapilio "naujokas". Su savim jis turi "startinį kapitalą" - kapšelį su nemenka pinigų suma ir tereikia jam ko užsimanyti (žinoma, jei užsimano "įperkamo" dalyko), kai šis dalykas atsiranda, atitinkamai sumažinęs pinigėlių skaičių. Tiesa, "užsimanyti" reikia atsargiai, nes pradėjęs nuo paprasto medinio kuolelio, Ilja neapdairiai užsimano suprasti nesuprantamą dviejų už sienos besiginčijančių žmogelių kalbą. Rezultatas - pinigėlių sumažėja kone perpus, tačiau "...tą pačią akimirką Ilja Iljičius suvokė, kad supranta už sienos besiginčijančius balsus"...

Vis dėlto Ilja Iljičius nenusimena. Juk tikrai žino, kad kažkur čia turėtų sutikti belaiko Angoloje pražuvusį sūnų, prieš gerą trisdešimtmetį iš gyvenimo pasitraukusią žmoną... Žodžiu, visus tuos, su kuriais nepasisekė tinkamai nugyventi pirmojo, priešmirtinio, gyvenimo.

Tačiau kodėl pašnekovai suka į šoną akis ir kažką neaiškiai murma tiesiai šviesiai paklausus ar jis čia sutiks jam brangius žmones?.. Kodėl mykia, jog tai "ne šios dienos klausimas" ir pataria įsidėmėti, jog "Turėk galvoj, čia gyvų nėra, papročiai visai kiti, o nuoskaudos senos."?

Na, bet taip ir visą siužetą galima išpasakoti - užteks pasakyti, jog ateityje Iljos laukia daug malonių ir nelabai atradimų.

Kad ir apie tai, jog artimieji gali ir visai neapsidžiaugti jo pasirodymu šiame pasaulyje, nes čia jie gyvi tik tol, kol juos kas Žemėje prisimena (o tokie prisiminimai - velionių kišenėse tampa pomirtiniais pinigėliais). Todėl galite įsivaizduoti, koks "bagočius" ten yra bjaurybė Hitleris. Bet jei į Anapilį "persikraustė" paskutinis jus prisimenantis žmogus, vadinasi... Laikas ruoštis dar toliau.

Pastaruoju metu ne taip dažnai pasitaiko fantastinių kūrinių tokia "banalia" tema kaip pomirtinis gyvenimas. Na, lyg koks fantastas naiviai tikėtųsi atkreipti į save dėmesį, išleidęs knygelę apie žmonijos kontaktą su ateiviais iš Kentauro Alfos. Vis dėlto, panašu, Sviatoslavui Loginovui pavyko pakankamai originaliai (ar bent jau nenuobodžiai, kas nemažiau svarbu) pateikti aukščiau minėtą "pomirtinę" temą. O ir kaip kitaip - juk tai vienas iš garsiųjų brolių Strugackių mokinių, dar 1974-aisiais pradėjęs lankyti jų žymiuosius kūrybinius seminarus. Nuo 1995 m. Loginovas - profesionalus rašytojas (reiktų suprasti, jog pragyvena iš kūrybos, hm). Beje, tikroji rašytojo pavardė vokiškos kilmės - Vitmanas, o kūrybinį slapyvardį "Loginovas", jis pasirinko 1981 (tai rašytojo motinos mergautinė pavardė).

Pats Sviatoslavas Loginovas (beje, užkietėjęs ateistas) nesiryžo kaip nors tiksliau apibrėžti savo sukurto romano žanrą: "Tai ne MF (mokslinė fantastika - red. Past.), bet ir ne fantasy, o kažkas tokio beprotiško, kad net pats neapsisprendžiau dėl žanro ribų."

Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkų, pomirtinio gyvenimo tema Loginovui tik pretekstas pakalbėti apie "...žmonių atmintį, šeimą, apie tai, kas liks po mūsų. Tuo pačiu autorius sugebėjo nenusiristi nei į nykų pamokslavimą, nei į grynai veiksmo siužetą (dėl pastarojo - beveik sugebėjo)." Tad knyga visokeriopai rekomenduotina perskaitymui, nors, gali sukelti ir lengvą depresiją.

Šis romanas (kurio originalus, bet, deja, labai nekomerciškas pavadinimas - "Šviesa langelyje") 2003 m. gegužę Sankt-Peterburge vykusio "INTERPRESSCON" metu pelnė žymaus Rusijos fantastikos portalo"Russkaja fantastika" premiją (nugalėtojas išaiškinamas balsavus portalo lankytojams (I turas) ir redaktoriams (II turas).

Kur kas išsamesnę apžvalgą (rusiškai), galite rasti čia.

Oficialus rašytojo tinklapis.

P. S. Beje, knygoje dar nelauktai, netikėtai radau ir S. Loginovo apsakymą "Kvestas".

Ateisto anapilis

Daugiau

Hašek Jaroslav „ŠAUNIOJO KAREIVIO ŠVEIKO NUOTYKIAI PASAULINIAME KARE“

Krekas

cover Apie knygą: Hašek JaroslavŠAUNIOJO KAREIVIO ŠVEIKO NUOTYKIAI PASAULINIAME KARE
Leidykla: Vaga (1998)

"Didiems laikams reikia didžių žmonių. Esama nežinomų kuklių didvyrių, kuriems neteko Napoleono garbės ir garso. Bet jų asmenybė patyrinėjus užtemdytų paties Aleksandro Makedoniečio šlovę. Šiandien Prahos gatvėse galite sutikti vyriškį padėvėtais drabužiais, kuris nė neįtaria, kokia jo reikšmė naujųjų didžių laikų istorijoje. Eina tyliai savo keliu, nieko nekliudydamas, ir nesustabdo jo žurnalistai, nepaprašo interviu. Jeigu paklaustumėt, kuo vardu, jis paprastai ir kukliai atsakytų jums: "Šveikas..." Ir iš tiesų šis tylus, ramus, nekrintąs į akis vyriškis yra ne kas kitas, kaip senas šaunusis kareivis Šveikas, narsusis didvyris, kurio vardas austrų laikais skambėjo visų Čekijos karalystės piliečių lūpose, kurio šlovė neišblėsus nė mūs respublikoje. Nepaprastai myliu šaunųjį kareivį Šveiką ir, atpasakodamas jo nuotykius pasauliniame kare, esu įsitikinęs, kad visi pajusite prielankumą šiam kukliam nežinomam didvyriui. Jisai nepadegė deivės šventyklos Efese kaip anas kvailys Herostratas, panoręs patekti į laikraščius ir mokyklinius skaitinius.
Ir to pakanka.
" (5 p.)*

Ar to iš tikrųjų pakanka, kad pajustum palankumą žmogui, nežinau, tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad tereikia pasakyti "Šveikas", kad visi suprastų, apie ką šnekama. Be abejo, tai paprastas čekų kareivis, kuris į visus jo atžvilgiu metamus pasipiktinimus neapsimesti idiotu, ramiu veidu atsako - esu oficialus idiotas. Tai patvirtino net teismo gydytojų komisija, susidėjusi "iš trijų nepaprastai rimtų žmonių, be to, kiekvieno iš jų pažiūros buvo priešingos kitų dviejų pažiūroms. Čia buvo atstovaujama trims skirtingoms psichiatrijos mokykloms" (27 p.). Šiuo klausimu jie sutarė: "išėjus Šveikui, trijų kolegija padarė bendrą išvadą, kad Šveikas, remiantis visais gamtos dėsniais, atrastais žymių psichiatrijos mokslininkų, - idiotas. <...> Josefas Šveikas yra visiškas psichinis bukaprotis ir kretinas iš prigimties, kaip matyti iš jo pareiškimo "Tegyvuoja imperatorius Pranciškus Juozapas Pirmasis!" To visiškai pakanka nustatyti Josefo Šveiko, kaip aiškaus idioto, psichinę būklę" (29 p.).

Pats Jaroslav'o Hašek'o romano pavadinimas "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" pasako apie ką bus knyga. Tereikia pridurti, kad karas yra pirmasis pasaulinis, o prieš šį karą J. Šveikas (visur toliau vadinsime kaip ir pats autorius - tiesiog Šveikas) šunims mišrūnams padirbinėjo kilmės dokumentus, taip užsidirbdamas pragyvenimui. Be to, kad puikiai išmanė šunų veisles, jis, kaip ir kiekvienas čekas, neįsivaizdavo gyvenimo be alaus ir nors nebuvo girtuoklis, tačiau teisybės dėlei reikia paminėti, kad, kaip pats sako, "Sykį per vieną naktį apsilankiau dvidešimt aštuoniose vietose, bet savo garbei turiu pasakyti, niekur negėriau daugiau kaip po tris bokalus alaus" (37 p.). Nuo pašnekovo Šveikas niekada nieko neslepia ir į visus klausimus atsako tiesiai. Požiūris į gyvenimą labai paprastas - valdžia visada teisi, todėl niekada ja nesiskundžia ir netgi pritaria jai. Šveikui visada gerai, visur mato tik teigiamus dalykus. Galima būtų sakyti, kad yra totalus optimistas, tačiau, skaitant šio veikėjo nuotykius, tas optimizmas tampa juoku pro ašaras: šis kareivis sutinka su viskuo - su bet kokiu absurdu, su bet kokia tvarka, net jei ta tvarka labiausiai kenkia jam pačiam. Žodžiu, tikras idiotas!

Spėju, kad gyvenime tokių kvailių nepakęstume, tačiau romane Šveikui simpatizuojama, nes jis viską daro iš širdies. Ir ne veikėjo kaltė, kad jis yra tikras nelaimėlis: jeigu kažkam turi kliūti ar kažkas turi įkliūti, tai būtinai Šveikas ("Apie tai sužinojęs, jis sušaukė mus visus, išrikiavo ir liepė kiekvienam dešimtam išeiti priekin. Aš, savaime suprantama, buvau dešimtas"; 19 p.). Jo iniciatyvos geriausiu atveju yra idiotiškos ("Ženkite penkis pirmyn ir penkis atgal./ Šveikas žengė dešimt./ - Aš gi jums liepiau, - tarė daktaras, - žengti penkis žingsnius./ - Man negaila poros žingsnių viršaus, - atsakė Šveikas"; 33 p.), blogiausiu atveju atsisuka prieš jį patį. Šveikas laikomas simuliantu, tinginiu, melagiu, kenkėju, tačiau jį visada išgelbsti geras, nekalto avinėlio, vaiko, nesuprantančio, ką negero daro, žvilgsnis, prieš kurį neatsilaiko joks inkvizitorius ir kuris veda iš proto vyresnįjį leitenantą Lukašą. Negi atsilaikysi prieš idiotą?!?

Dar viena savybė, kuri būdinga kvailiams ir kuria pasižymi Šveikas, - visažinystė: jis žino, kaip buvo seniau, kas bus ateityje (teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad nuspėti įvykius jam sekdavosi neblogai). Šveikas visuose pokalbiuose turi ką pasakyti: tai kokią nugirstą istoriją papasakoti, tai savo patirtimi pasidalinti (kartą ten ir ten arba kai aš tarnavau tokiame ir tokiame pulke...). Ir jeigu šios istorijos romano pradžioje (kokius 300 p.) puikiai tinka absurdo atskleidimui, tai galiausiai pradeda pabosti. Romane keičiasi ir pats Šveikas - iš hiperbolizuoto idioto virsta paprastu žmogeliu iš liaudies, kurį Josef Lada, iliustravęs originalų šios knygos leidimą, apibūdino taip: "Geranoriškas veidas, rami išraiška, iš kurios matyti, kad "smegeninė netuščia", bet prireikus gali apsimesti kvailiu" (690 p.). Ir tas absurdas, dėl kurio skaitant iš juoko trykšta ašaros, tampa (pa)prastomis humoreskomis, kurios daug silpnesnės negu idiotiškas Šveiko nuoširdumas, kai jis šaukia: "Aš ne simuliantas ponai! - gynėsi Šveikas. - Aš tikrų tikriausias idiotas." (34 p.). Kai supranti, kad būti sunku net idiotui, nes reikia įrodinėti, kad nesi "kupranugaris". Tačiau A. Škėmos romano "Balta drobulė" epigrafas "palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje" tinka ir čia: Šveikui, kaip minėta, visada ir viskas yra gerai.

Knyga "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare" yra klasikinis romanas, t. y. ilgas, pilnas smulkmenų, kuriame svarbiausia ne veiksmas, o mintis. Žinau, kad yra žmonių, kuriems šis kūrinys yra gyvenimo biblija: parodanti gyvenimo absurdą, atsiverčiama, kai viskas juoda ir nuobodu, ir, kaip biblija, skaityta ir nuskaityta. Žinau, kad yra ir kitų, kurie nebaigė skaityti Šveiko nuotykių. Jų argumentai paprastai būna: taip, joje yra juokingų vietų, tačiau galiausiai užknisa ilgi nuobodūs pasakojimai, kai veiksmo mažai, o "filosofijos" per akis. Tiesą sakant, aš knygą įveikiau irgi tik iš trečio karto (beje, abu kartus mečiau skaityti toje pačioje vietoje), o susižavėjau romanu, kai pradėjau pastebėti gyvenimo absurdą. Po to Šveiko nuotykiai tapo viena juokingiausių kada nors skaitytų istorijų, kurioje reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, mintimi, ir sekti ne veiksmą, o suprasti tekstą tarp eilučių. Tada randi tokių perlų, kad gali cituoti romaną ištisai: "... pralinksmėjo tik įėjus Šveikui, mat jisai, įžengęs į smuklę, užsisakė juodo alaus su tokia pastaba:/ - Vienoj šiandien taip pat gedulas" (9 p.), "- Aš nekaltas, aš nekaltas! - kartojo pasišiaušėlis./ - Jėzus Kristus taip pat buvo nekaltas, o vis dėlto Jį nukryžiavo. Argi kam nors kada nors rūpėjo nekaltas žmogus?" (19 p.), "Vėliau, vaizduodamas savo gyvenimą beprotnamy, Šveikas negalėjo atsigirti:/ - Iš tiesų nežinau, kodėl tie pamišėliai taip širsta, kad juos ten laiko. Ten žmogus gali nuogas šliaužioti ant grindų, staugti šakalu, šėlti ir kandžiotis. Jeigu kas nors tą patį išdarinėtų gatvėje, žmonės neatsistebėtų, o ten - paprasčiausias daiktas. Ten tokia laisvė, kokios ir socialistai nesapnavo. <...> Kiekvienas ten galėjo postringauti, kas jam kvoštelėdavo į galvą, tarytum parlamente" (29-30 p.). Tada knygos pabaiga būna ne tik netikėta (ta prasme, kad romanas staiga nutrūksta, nes J. Hašek'as mirė nespėjęs jo pabaigti), bet ir apmaudi - Šveikas galėjo ir toliau keliauti po Europą bei savo idiotizmu pasakyti daugiau negu protingi išvedžiojimai.

Pabaigoje apie šio romano leidimus Lietuvoje: pirmą kartą apie šaunųjį kareivį Šveiką skaityti lietuviškai galima buvo 1932 m. (tada buvo išleistas sutrumpinta variantas); visas vertimas pasirodė 1956 m. (deja, nieko apie juos negaliu pasakyti, nes nemačiau nė vienos šių knygų). Skaityti teko du vertimo variantus: bendrą K.Akelio ir A. Tiešio (1987 m. leidykla "Mintis" išleido plonais viršeliais serijoje "Laisvalaikio skaitiniai" bei tais pačiais metais storais viršeliais; 1998 m. leidykla "Vaga" vertimą pakartojo - "Pasaulinės literatūros bibliotekos" serija) bei A. Grybausko (2000 m., leidykla "Tyto alba", "Klasikos" serija). Nors senesniame vertime nėra šioje apžvalgoje pradžioje cituotos J. Hašek'o pratarmės, nors man labiau patinka, kai šnekamoje kalboje vartojama "šikna", o ne "pasturgalis" (K.Akelio ir A. Tiešio "Palivecas buvo žinomas storžievis. Kas antras žodis jam išsprūsdavo "pasturgalis" arba "šūdas" vs. A. Grybausko "Palivecas buvo garsus nešvankėlis, kas antras žodis įterpiantis "šikna" arba "šūdas"), tačiau palyginus pirmus dešimt abiejų vertimo puslapių (išsamaus vertimų lyginamojo varianto nedariau) labiau patiko senesnis variantas.

Be to, jam buvo skirti papildomi pliusai už komentarus (vien ko vertas 15 komentaras: "Gaidžiais čekų policininkai Austrijos-Vengrijos monarchijos laikais buvo vadinami todėl, kad nešiojo šalmą su gaidžio plunksnomis", 696 p.), nors 2000 m. leidime komentarų irgi yra, ir originalias, tiesa, nespalvotas, Josef Lada iliustracijas ("Tyto alba" leidimą iliustravo Vitalijus Suchockis, paršiuko Čiuko autorius).

*Ši citata paimta "Tyto albos" 2000 m. knygos leidimo. Visos kitos citatos - iš "Vagos" 1998 m. leidimo.

Šveikas. Ir tuo viskas pasakyta

Daugiau

Arkadij Strugackij, Boris Strugackij „PONEDEL'NIK NACHINAJENTSA V SUBBOTU“

Ivy Mike

cover Apie knygą: Arkadij Strugackij , Boris StrugackijPONEDEL'NIK NACHINAJENTSA V SUBBOTU
Leidykla: Astrel (2002)

"Vybegallo zabegalo?" (vietoj epigrafo)

Pradėkime nuo galo. Ši knyga yra geriausia tarybinės fantastikos knyga. Taškas. Mano nuomone. Žinau, kad kiti apžvalgininkai (ar netgi rimti literatūros kritikai) jau yra suteikę ši titulą kitiems brolių Strugackių kūriniams (ar gal net kitų autorių kūriniams), tačiau mano nuomone "Ponedel'nik nachinajentsa v subbotu" pranoksta ir "Sunku būti Dievu", ir "Pikniką šalikelėj".

Kita vertus, aš nenustebsiu, jei su šiuo mano vertinimu nedaug kas sutiks. Kodėl? Kaip šios knygos žanrą įvardina patys autoriai, tai yra "apysaka-pasaka jaunesniems moksliniams bendradarbiams". Jau vien šis įvardinimas sugeruoja tam tikrą specifiką. Ji skirta žmonėms, gyvenusiems XX a. antroje pusėje, valstybėje, vardu TSRS su visa jos specifika ir "dvasia". Bijau, kad jaunesni skaitytojai, kurie nelabai patyrė "brandaus socializmo", paprasčiausiai nepajėgs suprasti viso autorių šmaikštumo bei kandumo - juk prie kiekvieno sakinio neprikabinsi po išnašą su paaiškinimais. Lyg to būtų maža, skaitantis šią knygą asmuo turėtų turėti bent jau kiek didesnes nei rudimentines rusiškosios mitologijos žinias - be jų knyga irgi gali tapti labai nesuprantama… Dėl to, kaip jau minėta, ne itin daug skaitytojų sutiks su mano vertinimu. Tokios pačios priežastys sąlygoja ir tai, kad šis kūrinys po kokių 50 metų, leidžiant pasaulinės XX a. fantastikos chrestomatiją (ar kažką panašaus), į ją nepaklius. Vėlesnėms skaitytojų kartoms tai tebus pasenusi pasaka.

Nepaisant to, patariu knygą perskaityti visiems - net žmonėms, kurie nelabai žino tarybinę specifiką bei rusų mitologiją, knyga turėtų patikti. Ji skaitosi lengvai ir sklandžiai, pilna komiškų situacijų, netikėtų fantastinio siužeto atradimų… Nenoriu perpasakoti knygos siužeto - nes matyt didžiausias malonumas ir yra siurprizas kaip knyga suregzta… - turistas (programuotojas, beje) paima pora pakeleivių, kurie prašo pavežėti juos iki miestelio. Jis juos paveža ir nusprendžia apsistoti tame miestelyje nakčiai. Miestelis, jo gyventojai, daiktai šiame miestelyje pasirodo besą nevisai įprasti… Na, o toliau jau teks skaityt patiems.

Iš tiesų, net nežinau ką daugiau itin protingo galima būtų apie šią knygą pasakyti. Tai nėra kažkoks giliamintiškas konceptualus kūrinys (kaip tas pats "Sunku būti Dievu"), kurį būtų galima analizuot visokiausiom plotmėm ir gyliais. O konkrečių knygos realijų bei veikėjų aprašinėjimas bei "analizė" būtų žiaurus spoileris… Kiek žinau, knyga niekada nebuvo išversta į lietuvių kalbą - ir matyt niekada nebus, - nelabai įsivaizduoju kaip tai galima būtų kokybiškai atlikti. Nors tai gal ir gerai - kai kurios knygos turėtų būti skaitomos originalo kalba.

Tiesiog paskaitykite

Daugiau

Jurga Ivanauskaitė „KAIP MARSIS ŽEMĖJE LAIMĖS IEŠKOJO“

Gabija

cover Apie knygą: Jurga IvanauskaitėKAIP MARSIS ŽEMĖJE LAIMĖS IEŠKOJO
Leidykla: Tyto alba (2004)
ISBN: 998616379X

Buvo toks laikas, kai trečiasis brolis Jonas užsimesdavo ant pečių maišelį su kepalėliu duonos ir išeidavo iš jaukių namų į platųjį pasaulį laimės ieškoti. Ir rasdavo. Paprastai kokią nors užburtą karalaitę, kurią reikėdavo išvaduoti. Dabar, pasirodo, į Žemę laimės ieškoti pradėjo keliauti marsiečiai su laimės matuokliais vietoj duonos kepalėlių. Nes, žinote, Marse yra kalnų, jūrų, upių, ežerų, miškų, pievų su gėlėmis ir, žinoma, miestų. Tik, va, laimės nė su žiburiu nerasi. Marsiečių nuotaika visą laiką vienoda kaip kokių dulkių siurblių ir skalbimo mašinų. O štai Žemėje, pasirodo, kiek žmonių, tiek ir laimių!

Taip elementariausią liaudies pasakos siužeto schemą perkeldama į šiuos laikus, technikos amžiuje augančiam vaikui laimės sąvoką bando paaiškinti Jurga Ivanauskaitė. Štai ir pasipila įvairios laimės variacijos - pagal kiekvieno skonį ir pageidavimus: įkopti į Everestą, nugalėti kančią, pašokinėti ant žarijų, pamedituoti, palevituoti, pagerbti protėvius, studijuoti Torą ir laikytis tradicijų, atsisakyti turto ir guosti nelaiminguosius, vaikytis madų, paplepėti su kaktusų, grybų, upelių dvasiomis ir t. t. Kiekvienas skyrius - atskiras susitikimas. Viename iš jų šmėkšteli net pačios autorės prototipas. Tolerancija skirtingiems, net ir labai keistiems, elgesio modeliams, egzotinių išraiškingų ir įsimintinų personažų galerija, būdingiausi aplankytų šalių atributai, kultūrinės tradicijos... Tekstą papildo žaismingos ir šiek tiek harmonijos simbolį - mandalą - primenančios autorės iliustracijos.

Ir štai po kiekvienos Žemėje praleistos dienos Marso gyventojas darosi vis mažiau panašus į mikrobangų krosnelę. Galų gale pasirodo ir šmėkla (tiksliau - tik šmėkliukė), kurią Marsis išvaduoja kaip tipiškas pasakų "trečiasis brolis" karalaitę ir pagal pasakų pabaigos formulę ruošiasi ilgai ir laimingai gyventi Iliuzijos žvaigždėje.

Viskas tiesiog idealiai schematiška - nuo pavadinimo iki pabaigos. Galima įtarti, kad Jurga Ivanauskaitė iš pradžių susidarė planą, ką nori vaikui pasakyti, paskui prisėdo ir vienu atsikvėpimu įvilko jį į žaižaruojantį meninį rūbą - nubarstytą ne tiek fantazijos, kiek humoro perliukais, lydinčiais kiekvieną Marsio žingsnį, kurį šis žengia Žemės paviršiumi. Todėl manantiems, kad perskaitę šią apžvalgą, žino, apie ką rašoma knygoje, pasakysiu - čia ne tiek svarbu kas, kiek - kaip parašyta. Nors ir laimės receptas dar nesurastas. Jei nesate visiškai suaugę - ieškokite ir jūs.

Laimės variacijos - iliuzija ar tikrovė?

Daugiau

Anja Snellman „MAMA IR KALĖ“

Krekas

cover Apie knygą: Anja SnellmanMama ir kalė
Leidykla: Mintis (2004)
ISBN: 5417008702
Puslapių skaičius: 284

Pirmas įspūdis: po kartaus patyrimo su serija "Šiuolaikinis Europos romanas" (žr. novelės "Styginių kvartetas" apžvalgą) prieš pradėdamas skaityti A. Snellman knygą "Mama ir kalė", pasitikrinu, ar tai romanas. Taip, tai romanas. Knygos formatas toks pat patogiai kelioninis, tačiau gaila, kad viršeliai nebe kieti, o minkšti ("paperback'as").

Siužetas atskleidžiamas jau pirmajame puslapyje - skyrybos: žymus biochemikas palieka savo žmoną ir išeina pas jaunesnę bendradarbę. Palikta moteris bando kurti gyvenimą iš naujo.

Suomiški ypatumai: romane žmona išsikrausto pas tėvus, namus palikdama vyrui. Esmės tai nekeičia: visi vyrai - kiaulės!

Mama: Merė; 56 m.; dirbo kartu su vyru, tačiau dėl jo ir vaikų paaukojo karjerą; po skyrybų išėjo iš darbo, iš namų ir vos neišėjo iš proto. Be juokų.

Kalė I: Mana Kaiponen; 24 m. laborantė; užėmė "jos vietą tiek prie tyrimų stalo, tiek lovoje" (7 p.).

Vyras: Ahtis. Įpročiai: "Jis mažiausiai triskart per savaitę bėgioja, kartą per savaitę žaidžia su Kulervu tenisą. Mėsą valgo vidutiniškai keptą, maltą mėsą - žalią. Atsikėlęs po šešių valandų miego pusryčiams valgo tris minutes virtą kiaušinį ir natūralaus jogurto, puodelį kavos su pienu ir du šokoladinius saldainius. Palengva "užveda" apykaitą ląstelėse.
Du baltojo šokolado saldainiai, rytinis seksas, pasivaikščiojimas susikibus rankomis - kiek nedaug tereikia, kad vyras būtų laimingas, arba, tiksliau pasakius, palaimingas. Tam nereikia santuokinės žmonos, vaikų, vasarnamio, lankymosi parodose, operoje ir koncertuose, kelionių su žemėlapiu rankose per atostogas, žygių pėsčiomis prie visokių akmenynų ar ugnikalnio lavos liekanų, privalomo pasinėrimo į baseiną žmonos ir vaikų pramogai." (21-22 p.)

Ačiū Dievui, vaikai jau suaugę: vyresnioji Titamarė - feministinių pažiūrų - "solidarizavosi su mama ir nutraukė santykius su tėvu" (8 p.), vidurinioji Rija - antraplanė antraplanių vaidmenų aktorė - "tai priėmė kaip naują galimybę: dabar ji turės daugiau progų išvažiuoti gastrolių, nes mama dažniau prižiūrės jos sūnų Sampą" (8 p.) ir jaunylis Rekas - antiglobalistas - "galvojo apie skyrybų finansinę naudą. Kalbėdamas apie finansinę naudą, Rekas turėjo omenyje butą, maistą, rūbų skalbimą ir naują snieglentę" (8 p.).

Kalė II: Ema Lintunen. Mėgsta šaltą kavą su pienu. Švariai išlaižo porcelianinę lėkštutę. Tai kalytė, apvertusi Merės gyvenimą: "Apie tai dar bus parašyta žurnale apie naminius gyvūnus, bet kiek vėliau. Ant viršelio Ema Lintunen, besišypsanti Sampo glėbyje. Suraukusi kaktą. Laikos inkarnacija. Stebuklingas šuo, istorija, kaip iš šunų prieglaudos šuns ji tapo žvaigžde." (277 p.)

Kiti gyvūnai: žiurkėnas Bilas Klintonas. 10 balų už vardą! (beje, tai Kalės I gyvūnėlis - užuominą supratot?)

Pagrindinis romano klausimas: "Ateityje pagyvenusios moterys turės labai didelių problemų, - pareiškė Kulervas. - Kur pagyvenusios moterys susiras naują partnerį, kai senasis iškeliaus anapilin? Ką reikės daryti su milijonu "sekso našlių"? Ką? Negi visas užrašysi į puodų žiedimo kursus?" (12 p.)

Geriausia frazė I: "Esu ir anksčiau vaidinusi orgazmą, bet šįkart buvo pirmas kartas, kai vaidinau, kad jo nepatyriau!" (11 p.)

Šalutinė romano tema: moters orgazmas - nuo pirmuosiuose bažnyčios susirinkimuose svarstytų klausimų iki XX a. pab. teorijų: "Dabar jau esame pažengę į priekį. Žinome, kad svarbiausias moters organizmui yra aktyvinti simpatinę nervų sistemą. Migdolinis nervų mazgas ir hipokamas susijungia, ir yra priežasčių manyti, kad orgazmas atsiranda toje srityje." (94 p.)

Geriausia frazė II: "Jos visos yra didžiadantės amerikietės, nencės fraiday ir susanos sontag. Kodėl jų visų pavardės yra savaitės dienų pavadinimai? Aš esu labiau Doris Dei tipo moteris" (173-174 p.).

Mistiškiausia vieta: 222 p. (!) paskutinė pastraipa. Galima pasakyti paprasčiau - korektūros klaida, bet tada nebus taip įdomu.

Knygos pliusas: pirma romano pusė, kurioje nagrinėjamas moters, kuriai virš penkiasdešimt, gyvenimas po skyrybų: bandymas surasti savo vietą apsivertusiame pasaulyje. Šioje dalyje įtaigiai ir, svarbiausia, tikroviškai atskleidžiama socialinė ir psichologinė būsena, o tai turėtų būti įdomu ne tik moterims (tiek išgyvenusioms tokią situaciją, tiek ir be tokios karčios patirties), bet ir vyrams - šiuo atveju galima būtų svarstyti ir diskutuoti apie tipažus.

Pagirtina: visi užsienio kalbų (anglų, prancūzų, vokiečių, lotynų) intarpai išversti ir pateikti išnašose. Redaktorė nepatingėjo ir pateikė papildomų pastabų. Ačiū!

Knygos minusas: antroji romano pusė, kai prasideda stebuklai, kurie pelenę paverčia princese (metai čia nesvarbu!). Skaitant šią dalį apima pyktis dėl visų tų nesąmonių, ypač dėl to, kad gerai pradėtas romanas baigiamas kaip eilinis skystas romaniūkštis. Bandymas depresuotiems suomiams įkvėpti vilties ir tikėjimo? Atmerkite akis: "Knyga turi būti kirvis, kuris iškapotų mumyse užšalusią jūrą" (F. Kafka), o ne morfijaus dozė, leidžianti kristi į apgaulingą miegą.

Sužlugdytos viltys: "Autorė neprislegia skaitytojų visomis herojus ištikusiomis bėdomis, o rašo apie tai su lengvu humoru" (knygos anotacija). Meilės romanuose niekada neslegiama skaitytojų mintimis apie veikėjus, o juo labiau apie herojus (!), bet humoras šiame romane turbūt labai lengvas - tas pats, kas cigarečių dūmą laikyti debesiu. Happyend'as (geriečiai apdovanojami, blogiečiams nepasiseka) nereiškia humoristinės pabaigos, tuo labiau, kad romanas, kaip minėjau, galėjo būti tikrai puikus.

Juokinga: knygos pabaigoje autorė pateikia trijų puslapių sąrašą asmenų, kuriems dėkoja. Be to, dar yra dviejų puslapių sąrašas knygų, kuriomis naudotasi rašant romaną, ir net nespausdintų šaltinių sąrašiukas. Čia jau ne romanas, o disertacija ar filmas su smulkiausiais titrais. Juokinga, nes į pabaigą knyga tampa meilės-seilės tipo romaniūkščiu.

Geriausi žodžiai: dehidroepiandorsteronas (DHEA), vomeronasalinis organas (VNO) ir penilietilialminas (PEA) (98 p.).

Pusė lupta, pusė skusta

Daugiau

Salinger J. D. „RUGIUOSE PRIE BEDUGNĖS“

Krekas

cover Apie knygą: Jerome David SalingerRUGIUOSE PRIE BEDUGNĖS
Leidykla: Vaga (1986)
Puslapių skaičius: 220

"Suaugusieji nesupranta, kad dauguma paauglių yra labai konservatyvūs, netgi jei jie elgiasi iššaukiančiai, stengdamiesi išsiskirti iš suaugusiųjų. Daugeliui tiesiog patinka griežtai sutvarkytas gyvenimas. Jaunimas gąsdinamas nenukrypti nuo konformistinių normų ir nukrypimas nuo normų tampa pajuokos objektu. Todėl dauguma paauglių panašūs į suaugusius, vienintelis skirtumas, kad paaugliai savo gyvenimus atiduoda mokyklai, tuo tarpu suaugusieji - korporacijoms. Paaugliai, galų gale, užauga ir tampa suaugusiųjų dauguma." A. Yauch aka MCA ("The Beastie Boys")

Sakoma, kad Jarome'ui David'ui Salinger'iui niekada nepatiko jo vardas: pirmuosius savo kūrinius jis dar pasirašinėjo Jarome'o Salinger'io vardu, o vėliau tiesiog nurodydavo inicialus - J. D.

Ši informacija, paaiškinanti ir lietuviškų leidyklų variacijas su autoriaus vardo ir pavardės transkripcija, puikiai atspindi ir mano požiūrį į šio rašytojo romaną "Rugiuose prie bedugnės": pirmą kartą jį perskaičiau, kai man buvo šešiolika metų, - tada į rankas pakliuvo Džeromo Selindžerio romanas (1986 m. leidyklos "Vaga" leidimas). Praėjus dešimčiai metų lentynose stovinčio to paties romano autorius nurodomas J. D. Salinger'is (1999 m. leidyklos "Alma littera" leidimas). Kaip minėjau, per tą laiką pasikeitė ir mano požiūris į šią knygą. Ir tai nesusiję su autoriaus vardo ir pavardės transkripcija: ne tik knygos, bet metai daro savo.

Gerai prisimenu, kad šis romanas buvo viena iš didžiausią įspūdį padariusių paauglystės knygų. Šio kūrinio mintys ir kalbos stilius buvo tarsi žiburys (ne, ne laimės, greičiau - tiesos) tuo laiku, kai nežinai, ko nori, ko ieškai, ką žinai. Tai toks amžius, kai norima maištauti prieš visus ir prieš viską: mesti mokslus, bėgti iš namų, keiktis, niekinti tėvų gyvenimo būdą, aiškinti, kad visi suaugę tėra paprasti konformistai (aha, tokių žodžių vartojimas irgi buvo mada) ir kad tu niekada toks nebūsi, ir kad tik tu vienas gali suprasti Houldeną Kolfildą, ir kad ir ach, ir och, ir uch...

Ech, kai tau dvidešimt šešeri, pradedi manyti, kad šį romaną geriausiai apibūdina Elenos Tervidytės sakinys: "Viso amerikiečių (ir ne tik - apžvalgos aut. pastaba) kartos perserga šia knyga kaip vėjaraupiais ar kiaulyte. D. Selindžerio apysaka <...> tapo neišvengiamu brendimo ritualu". Kai stukteli ketvirtis amžiaus, į kūrinį galima žiūrėti ir be didelių emocijų.

Romane "Rugiuose prie bedugnės" pasakojama pirmuoju asmeniu - tai nuoširdžiausia romano/apsakymo/apysakos forma. Aišku, jeigu tas nuoširdumas nesumeluotas. Arba sumeluotas labai įtikinamai. Manantiems, kad apgauti viskuo nusivylusį paauglį lengviau negu atimti saldainį iš vaiko, pasiūlyčiau pabandyti tiek vieną, tiek kitą. Vis dėlto dauguma paauglių atpažįsta save šioje knygoje ir dėl to reikia nukelti kepurę prieš rašytoją.

Šiek tiek kebliau su kritikais, kurie "Rugiuose prie bedugnės" įžvelgia aukštąjį pagrindinio veikėjo egzistencializmo pilotažą. Koks ten prasmės ieškojimas: maištas (būtent maištas, o ne kova ar revoliucija), kylantis iš norų ir realybės neatitikimo. Paauglystės norų, kad viskas būtų idealu: gyvenimas būtų be melo, niekšai sėdėtų, kur jiems priklauso, nemokšos neaiškintų tiesų, o prisiplakėlių liežuviai būtų ištepti degutu. Nieko - iš to išaugama. O kad būtų lengviau pereiti šį laikotarpį, jaunimui (H. Kolfildui taip pat) reikalingas psichologas. Arba knyga, kurioje jie pamatytų ir rastų save. Pavyzdžiui, J. D. Salinger'io "Rugiuose prie bedugnės".

Romano siužeto pasakoti nėra tikslo - vis tiek arba būsit skaitę, arba skaitysit. Trečias variantas? Aišku, įmanomas - kai tau šešiolika, atrodo, kad šiam pasaulyje viskas įmanoma.

Beje, šio kūrinio vertimas laikomas vienu sėkmingiausių to meto amerikiečių literatūros vertimų (šią informaciją radau savaitraščio "Literatūra ir menas" 2004 m. balandžio 9 dienos numeryje). Tai dar viena priežastis prisiminti/atrasti šį romaną.

Primą kartą šis romanas JAV išleistas 1951 m. Tada jis išgąsdino suaugusius, kurie nutarė, kad ši knyga tik gadina paauglius. Vėliau šį kūrinį pripažino: pirmiau neoficialiai (kadangi jaunimo susižavėjimas buvo begalinis, teko "pažinti priešą iš vidaus"), po to įteisinant ir oficialiai, t. y. pradėta nagrinėti mokyklose. Sako, kad toks požiūris pagaliau pasiekė ir Lietuvą: į rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašą J. D. Salinger'is pateko jau prieš 15 metų, tačiau tik nesenai pradėtas analizuoti rimčiau. Ir tai puiku, nes nesvarbu, ką apie šią knygą mano suaugę, ji skirta šešiolikamečiams, kurie pilni maišto - kaip dainavo lietuviški punkrocker'ai "Turbo reanimacija": "maištas reikalingas tavo mintims, maištas - tavo mintims..." O, kad knyga yra reikalinga, parodo jos leidimų skaičius: 2004 m. pasirodė jau septintasis leidimas.

P. S. 1980 m. gruodžio 18 diena. 25-erių "bitlų" gerbėjas Mark'as David'as Chapman'as paprašė J. Lennon'o pasirašyti J. D. Salinger'io knygoje "Rugiuose prie bedugnės". Tos pačios dienos vakare M. Chapman'as paleido tris šūvius į savo dievuką. Atvykus policijai į žmogžudystės vietą, M. Chapman'as sėdėjo netoliese. Jo rankose buvo tas pats J. D. Salinger'io romanas - "Rugiuose prie bedugnės".

Maištinga paauglystė

Daugiau

Sergejus Pavlovas „MĖNULIO VAIVORYKŠTĖ“

Mirmeka Alba

cover Apie knygą: Sergejus PavlovasMĖNULIO VAIVORYKŠTĖ
Leidykla: Vyturys (1986)
Puslapių skaičius: 309

Žinau, jog tai - antroji romano dalis, tačiau daugelį metų laikiau ją pirma ir vienintele*, ir tai visai netrukdė jos suprasti. Maža to, patekus į rankas romano pradžiai, ja šiek tiek nusivyliau: įdomių epizodų buvo, bet kultine jos tikrai negalėčiau pavadinti. O "Mėnulio vaivorykštę" - galiu. Nepaisant to, kad knyga prikišta tiek techninės informacijos, kad pabaigoje net žodynėlis duotas, o veiksmas nėra, kaip sakoma, "nuo - iki", jį nuolat pertraukia praeities prisiminimai. Tačiau tai netrukdo. Kelerių ar keliasdešimties metų senumo įvykiai lygiai taip pat įtraukiantys, nors ne visada juose yra grynosios fantastikos. Tais epizodais pagrindinis veikėjas ne vien charakterizuojamas, bet apskritai atgaivinamas, po kojomis jam pakišamas praeities pagrindas, todėl personažas nekaba tarsi beorėje erdvėje, kas dažnai pasitaiko fantastikoje. Dar viena stipriųjų knygos pusių - dialogai. Išsamūs, kartais gal per moksliški, užtat dinamiški, su grakščiais pasažais ir tikrai ne savitiksliai. Beje, monologai irgi turi panašių savybių, kas neleidžia nuobodžiauti tuose skyriuose, kur herojus veikia pats sau vienas, nors tokiu atveju išlaikyti skaitytojo dėmesį būna sudėtinga. Aplinką atgaivina daugybė detalių, kurias, net, atrodo, visai nenaudingas pagrindinei linijai, įsimeni ir skaitydamas su džiaugsmu atpažįsti.

Tiesą sakant, taip ir eini nuo vieno iki kito mėgstamo ir prisimenamo epizodo, tik kadangi, kaip minėjau, veiksmas nėra griežtai chronologiškai išdėstytas, jie išlenda netikėtai. Prologas:

"- Kas reikalavo televizito?

- Žmogus be veido.

- Ir jokių kitų požymių? Na, na, pasirausk atmintyje.

- Žmogus turėjo akis.

- O švenčiausioji Marija!.. - išlemeno Grižas. - Ką gi, užteks.

Priėjęs prie operatorinės durų, Grižas paklausė:

- Kas mėgino patekti į operatorinę?

- Švenčiausios Marijos mėginimas įeiti į operatorinę buvo nesėkmingas." (15 p.)

Viskas prasideda nuo to, kad užsimaskavęs lankytojas kosminio laivo medikologo paprašo padaryti antrojo "Baikalo" piloto Andrejaus Tobolskio visapusišką medicininę apžiūrą. Tarptautinė kosminio saugumo ir teisėtvarkos valdyba (TKSTAV) nori žinoti visus šio žmogaus duomenis, kad galėtų juos palyginti su būsiančiais po misijos. Misija, į kurią ketinama siųsti Tobolskį, pavojinga ir neįprasta, nors jis anaiptol ne ekspertas ir ne "saugumietis", o tik labai talentingas pilotas. Iš esmės tam pasitarnavo jo fizinės savybės - neįtikėtinas panašumas į vieną numirėlį... Pastarasis prieš dvi dešimtis metų kartu su savo kolegomis desantininkais dalyvavo žvalgybinėje operacijoje Urano palydove Oberone ir žuvo (bent jau teoriškai). Tuomet desantas ieškojo dingusio laivo "Leopardo", o rado tiktai gurmą. Gurmas - vėliau sugalvotas piloto Mefo Agano, vieno iš išlikusiųjų, terminas, turintis apibūdinti tai, ką apibūdinti žmogiška kalba beveik neįmanoma: tam reikėtų jį suprasti. O kaip suprasti priežastį, dėl kurios tuščiame palydove šaudoma žaliai švytinčiomis salvėmis į virš kraterio pakibusį drakarą*? Dėl ko milžiniškas ledorito* masyvas staiga dingsta nežinia kur, tarsi prarytas gelmių? Kodėl išlikusieji gyvi, kurie turėjo nelaimės patekti į šio pragaro epicentrą, įgyja nežmogiškų savybių - jausti savo kūno procesus, magnetines audras, girdėti ir užuosti ultragarsą, nepaprastai ilgai nemiegoti ar nekvėpuoti... Čia tik žiedeliai: egzotus kamuoja "mirtina tyla", kurios metu ne tik apkursti, bet tavo atminty išvis nelieka jokio garso prisiminimo, jiems peršalus iš porų sunkiasi kažkoks gyvsidabriškas skystis, o dar po skausmingų psichiškai ir fiziškai priepuolių ima ir atsiranda Gyvas Gyvutėlis: žvalgyboj žuvęs draugas per vargus atsiklijuoja nuo tavęs, sėdi, apsirėdęs blizgančiais drabužiais, žiūri ir tyli.

Suprantama, sužinojus bent nuotrupas viso to, TKSTA valdyba negali sėdėti rankų sudėjus. Juk egzotai lyg ir nebe žmonės ir gali kelti pavojų, - tuo labiau, kad savo išskirtinumą stropiai slepia, prieš patikrinimus laikinai atsikratydami svetimo krūvio. Vienas jų, Mefas Aganas, gyvenantis nurašymui paskirtame laive "Anardoje" Saturno apylinkėse, atrodo pats egzotiškiausias iš visos kompanijos, - juk jis įsikūrė Tolimajame Užžemyje, kurio kiti katastrofos dalyviai dabar baidosi kaip velnias kryžiaus. Kas, jei jis ten kontaktuoja su kokia priešiška civilizacija, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, ir rezga kėslus prieš Žemę?.. Štai tokioje situacijoje Andrejus Tobolskis išsiunčiamas pas įtariamą užkietėjusį egzotą ir perspėjamas niekuo nesistebėti.

Tobolskiui nepatinka ši užduotis. Jis pilotas, Agano draugas, o ne šnipas. Be to, nuotaika ir taip sugedusi, nes kažkas negerai jo šeimoje: mylima žmona nepanoro susitikti, nors abiejų atostogų grafikas Mėnulyje sutapo. Ne taip dažnai pasitaiko įterptų į fantastinius romanus lyrinių nukrypimų, kurie neatrodo atsieti ir skubotai saldūs. O štai čia neatrodo. Net ir šiuose skyriuose yra mėgstamų epizodų. Šviesos plastikos meistrų "dailininkų imedžentistų" sukurtos juodosios panteros, vaikštinėjančios Uralo miesto parke: "Zara, Bara, brinkšt brakšt!". Tropikų nakties iliuzija. Jonvabaliai ir ugnies paukštė. Bet "kam tie manevrai?! Jiems reikalingi tik šedevrai!" (108 p.) Na taip, žmonių sukurtos imitacijos anaiptol ne tokios įstabios, kaip kitažvaigždės sąmonės. Vėliau Andrejui norom nenorom teks pasigėrėti pastarosios absurdiškai dublikuojamais objektais...

Viena iš priežasčių, verčiančių daryti tik labai apytikslias prielaidas dėl egzotizmo ir jo šaltinio, yra ta, jog žmonės nesupranta gurmo tikslo. Kas tie mėnulių graužikai, kiek jie apgalvoja savo atakas? Ar išvis apgalvoja? Mefas Aganas prisimena nesėkmingąją žvalgybą Oberone iki smulkmenų, bet tai nedaug paaiškina...

Ledo plynėje, išpuoštoje sušalusiais ampalais*, nesimatė jokių dingusio "Leopardo" pėdsakų. Didžiulis laivas, žadėjęs leistis šiame palydove, tarsi išgaravo. Vėl skaitau nuo vieno iki kito mėgstamo epizodo; ir keistas dalykas, jie nei aforizmai, nei epigramoms tinkami, - tačiau kartu su autorium imi ir ištari "Tu nuostabus pilotas, Mefai, - pakartojo Bakulinas. - Bet tu ne desantininkas." (187 p.)

"- O jūsų "Vitiaziai" ir "Šizeku" [skafandrai] - tai tikrai aukštos klasės. Raumenų stiprintuvai, automatika, logika, spyruokliniai stabdytuvai... Komfortas, higiena. Jaučiuosi karžygys tigro kailiu. <...>

- Su tigro kailiu, nors ir keista, patogiausiai jaučiasi tigrai, - pasakė Mstislavas. Paplojo pilotui per dešinįjį petį, dūrė pirštinėtu pirštu į šalį: - Luitą, panašų į lamantiną, matai?

- Man rodyk ką nors paprastesnio, - paprieštaravo jis. - Aš niekada nesu matęs lamantino." (188 p.)

"- Žinoma, Krateris įdomus visais atžvilgiais, bet juk "Leopardas" tenai netūpė. O gal tu Elinhauzerį laikai idiotu?

- Aš laikau jį genijumi. Taip genialiai dingti..." ( 190 p.)

O štai dabar, atrodo, gresia antra gurmo serija. Tarsi specialiai Tobolskio atvykimui į "Anardą" kosmosas Japete parengė siurprizą: palydove atsirado 25 kilometrų skersmens nejudraus rūko paplotis, panašus į apvarvėjusį pudingą. Agano įsitikinimas, kad tai - priešgurmis, neatbaidė Andrejaus nuo išvykos į palydovą pasenusiu "Kazarangu"; šiaip ar taip, nežinia, ar jam dar teks pilotuoti kokį nors kitą laivą: kas jį patikės naujai iškeptam egzotui... Prasideda kelionė į objekto gelmes. Neįprasti pojūčiai - išvertimas, superklyksmas; rūko membranos, karnizai ir sienos; materiali šmėkla su skafandru, veidrodinis upelis, pagaminantis daugybę jos dublikatų. Balsai, mėtantys tau tavo prisiminimų nuotrupas. Ir milžiniškas skafandras objekto centre, šalia kurio kiaurai matyti kažkokios nepaprastai tolimos žvaigždės erdvės dalis su keistaisiais eijūsais, panašiais į veidrodine tąsia mase suklijuotas sumuštinio puseles. Beje, o žvalgui oro atsargų beveik nebeliko...

Netyčia išėjo, kad perbėgau per beveik visą siužetą, bet tikiuosi, tai nesugadins malonumo kam nors skaityti šią knygą pirmą kartą. Joje daugybė detalių, personažų, įvykių ir jų slaptų atspindžių, kurių net nebandžiau suminėti. Beje, vienas dalykas skaitant romaną krito į akis ne iš karto: Adrejui Tobolskiui eina kaip tik trisdešimt ketvirti metai, o geografinis Japeto Dėmės centras sutampa su krateriuku, kurio numeris 666. Kelionė į pragarą irgi minima ne kartą... Ir nors nei velnių, nei hipotetinių veidrodžiagalvių nesutinkama, bet aliuzija, gal kiek juokinga, vis dėlto drąsi. Ir išvykimas už Saulės sistemos ribų primena savos tautos vedimą į naują, nepažįstamą, bet viliojantį pasaulį. Ereliai musių negaudo!

Duosiu ir aš paaiškinimus:

* pasirodo, yra ir trečioji romano dalis, tęsinys - "Stebuklinga Amparos garbana" ("Volšebnyj lokon Ampary") apie egzotų palikuonių keliones kosmose, išleista 1991 m. ("Mėnulio vaivorykštė" išleista 1978-1983 m.);

* drakaras - bendras visokių tipų kosminių desantinių katerių pavadinimas;

* ledoritas - viršutinis ledorado* sluoksnis, sudarytas iš puraus, akyto ledo, kai kur gana tamsaus dėl silikatinių intarpų, meteoritų dulkių etc.;

* ledoradas - planetų milžinų Jupiterio, Saturno, Urano, Neptūno apledėjusių palydovų paviršius;

* ampalai - iš grunto išstumtas ir sušalęs įvairiausiomis formomis skystis.

Tik šedevrai

Daugiau

Michel Houellebecq „PLATFORMA“

Justinas Žilinskas

cover Apie knygą: Michel HouellebecqPlatforma
Leidykla: Tyto alba (2004)
ISBN: 9986163811
Puslapių skaičius: 308

Rimtas įspėjimas: jeigu Tau, mielasis apžvalgos skaitytojau, nėra 18 metų, o gal net 20, o gal net 24, nerekomenduoju šios knygos. Ne dėl to, kad norėčiau slėpti nuo Tavęs tiesą apie nuogų žmonių elgesį, o dėl to, kad vargu ar ji tinkama kaip tokio elgesio vadovėlis. Ar skaityti apžvalgą - spręsk pats, nes ir čia, draugų amerikiečių kriterijais pasiremiant, bus "sex, nudity, profanity, violence, mature themes". Taigi - knyga neabejotinai suaugusiems.

Gerai, pamėginkime nuosekliai. Apie autorių - lietuviškai dar neskaitytas, kaip įprasta - kultinis, populiarumu už Prancūzijos ribų prilygstantis A. Kamiu. Matyt, ir tuo, kad net nuo nugarėlės jo herojus ištaria: "Negalėsiu pasakyti nieko viltinga". Žiauru, kai iš skaitytojų iš anksto atimama viltis.

Apie knygą (1)

O, čia ir prasideda " pravalas ", nes įvertinti labai sunku. Jeigu trumpai: 1 dalis - vos paskaitoma. 2 dalis - praryjama. 3 dalis - dėsninga, bet dirbtinė. Kodėl?

1 dalies pagrindinis žodis - " smaukymas ". Tiesa, smaukoma pakankamai išradingai, pavyzdžiui: " Pagaliau pasitenkinęs atsidusau ir supyliau spermą į atverstą knygą. Ji sulips; na ir tegul, vis tiek antrą kartą to paties epizodo nebeskaitysiu " (80 p.) (Beje, tai buvo J. Grishamo "Firma" - apžv. aut. past). Tokio šlykštaus, viskuo nepatenkinto ir taip dažnai smaukančio pagrindinio veikėjo literatūroje dar nebuvo tekę sutikti. Gėda tau, Mišeli Reno.

2 dalis - neįtikėtina metamorfozė. Gaivalingas himnas meilei ir seksui. Ir vieno, ir kito - panašios proporcijos. Didelė gyvenimo šventė kritikuojamame šiuolaikinės Vakarų visuomenės, civilizacijų konflikto kontekste; kiek banalios įžvalgos ir detalūs verslo planai: " - Šis tavo bruožas mane ir stebina - tu moki teikti malonumą. Dovanoti savo kūną, nesavanaudiškai teikti džiaugsmą kitam retas geba. Žmonės nebemoka to daryti. <...> Gėdijasi savo kūno, nes, jų akimis, jis neatitinka pornografijos išpopuliarintų standartų, todėl nebejaučia stiprios kito kūno traukos " (p. 214) vs. " - Vargšė Kubos liaudis, - po ilgos pauzės tarė jis. - Žmonės neturi kuo prekiauti, tik savo kūnais. (p. 209)" Mišelis Reno tampa panašus į sveiką žmogų.

3 dalis - autorius prisimena, kad jis negali pasakyti nieko viltingo. Kad gyvenimas ir autorius savo veikėjams yra žiauresnis už teroro darkomą tikrovę. Dėl visko kalta, žinoma, Vakarų krizė: " Vakarams aš nejaučiu neapykantos, tik panieką. Aš žinau viena: tokie, kokie esame, mes dvokiame, nes mes persisunkę egoizmo, mazochizmo ir mirties dvoko. Mes sukūrėme sistemą, kurioje nebeįmanoma gyventi; ir dar blogiau - mes norime paskleisti ją visame pasaulyje ". (p. 307) Mišelis Reno garsiai ir tiesiai pasako tai, ką ankstesniuose puslapiuose "vyniojo į vatą".

Apie knygą (2)

Vakarų visuomenės nuosmukį aptarinėjo ne vienas autorius, berods, jau nuo XIX a. vidurio. Šiuo metu irgi daug rašoma - tiesa, daugiau politologiškai, pagrindines strėles kreipiant į JAV kaip Vakarų pasaulio karinį avanpostą (pvz., N. Chomsky, A. Juozaitis ;-)). Ši knyga į tariamą ar tikrą nuosmukį pažvelgia, kaip tikriausiai jau supratote, "seksualiai". Juk pagrindinė ir geriausiai matoma tema - tai sekso turizmas, jo priežastys ir visuomenės veidmainybė. Tik ar visa tai - begalinis šių laikų visuomenės individų niekingumo, tuštumo ir vienišumo demonstravimas - kažkas naujo? Taip, meilė nuvertinta. O kada ji buvo iš tiesų vertinama? Ar vadovausimės egzaltuota riterių romanų ar romantizmo literatūra? Taip, vartotojiškos, verslo, kapitalistinės visuomenės žmonės normaliam, sveikam seksui nebeturi laiko, net noro arba seksą jie paverčia sportu, iškrypimais - bet tai eksploatuoja net Holivudo "B" klasės filmiūkščiai, pvz., kažkada Lietuvos ekranuose suktas "Zandalee" (vienas pirmųjų N. Cage vaidmenų). Tačiau p. M. Houellebecq'as negyveno Sovietų Sąjungoje, kur seksas iš viso neegzistavo, o "Kamasutra" eidavo "samizdatu" - ką gi jis kalbėtų apie tokią visuomenę? Na, ir, pagaliau, gyvenimas yra mėšlas, išskyrus kūniškus malonumus. Su šia genialia mintimi visiškai nesinori ginčytis, tiesiog norėtųsi kiekvienam palikti teisę pasirinkti tą prizmę, per kurią jis nori žiūrėti į pasaulį ir gyvenimo duotybę.

Nors man ir pačiam keista, bet knyga patiko. Ji - tikrai kraštutinė, tačiau išlaiko vieną ypatingai svarbią vertybę - gebėjimą išjudinti skaitytoją. "Platformos" negali išvadinti niekalu, tuštybe, skaityti ramiai; norisi ginčytis su autoriumi, norisi piktai klausti - kokios turi būti pagirios, kad sukurtum tokį veikėją arba tyliai atsidūsti - "gražu, žavu, talentinga - kad mane kur griausmas!"

Daug gražaus sekso. Ir neblogų minčių.

Daugiau

Tove Jansson „TĖTIS IR JŪRA“

Mirmeka Alba

cover Apie knygą: Tove JanssonTėtis ir jūra
Leidykla: Lietus (1998)
ISBN: 998643145X
Puslapių skaičius: 155

Kai viskas klojasi gerai ir be permainų, kai mintinai žinai kiekvieną namų kampelį, kiekvieną namiškių užsiėmimą tam tikru paros metu, kai pats jautiesi besielgiantis "kaip visada", ir žinai, kad aplinkiniai žino, kad tu žinai… Ir tau net neleidžia užgesinti mažulyčio miško gaisro, kuris vis dėlto buvo įsižiebęs, o tiesiog praeidami šliūkšteli ant jo vandens… Nieko nereikia saugoti ir nuo nieko gintis, net nuo Moros! Toki atveju pats laikas susikurti naują gyvenimą, pilną paslapties ir pavojaus, įsirengti naujus namus, prisijaukinti nepažįstamą vietovę, ir gal net suprasti stichiją. Muminuko tėtis, mama, pats Muminukas ir Mažoji Miu iš jaukaus Muminukų Slėnio išvyksta į tolimą salą, kur stovi švyturys. Išvyksta savo laivu "Nuotykiu" temstant, nes dieną tik iškylaujama, o keliaujama - naktį. Jie dar nežino, kad gerkai atsilikusi ant nuosavos ledo salelės paskui juos seka Mora, svajojanti apie žiburį, kurį anksčiau ar vėliau muminukai turės įžiebti. Šioje istorijoje Mora tampa vienu iš svarbių personažų, ji nebėra vien bežadis šalčio įsikūnijimas. Šioje istorijoje nedaug veikėjų, ir visi jie keičiasi, gal išskyrus pasiutėlę Mažąją Miu.

Kiekvienas veikėjas akistatą su atšiauria sala išgyvena pats vienas. Tėtis baisiai nervinasi, jog negali suprasti jūros dėsnių, negali įžiebti švyturio lempos, kad reikia rūpintis išdaužtu langu, per kurį lyja, kai norisi mąstyti apie Didingąsias Sąsajas. Jis jaučiasi atsakingas už viską, ypač už tai, už ką negali atsakyti - pvz., už jūros išdaigas. Bet kad jo sūnus bręsta, nė nepastebi, tebelaiko jį mažiumi. Tuo tarpu Muminukas savarankiškai bando prisijaukinti salą, susivokti savyje. Tiesą sakant, kvailai skamba tie įvykių vertimai, nes Tuvė Janson nieko tokiu atviru tekstu nesako ir tikrai nerašo psichologinės studijos. Bet kitaip beleika perrašinėti knygą: štai Muminukas svajoja, kaip susitiks su jūros arkliuku ir išgelbės jį; štai paslapčia eina į pakrantę su žibintu, nes ten laukia Mora; štai įveikęs savo baimę braunasi į žemučių berželių ir eglaičių sąžalyną ir randa jo viduryje mažą, nepaprastai jaukią aikštelę. Tik va bėda - ten apsigyvenusios skruzdėlės. Ką daryti? Kaip išvaryti tuos kandžius padarus, kurie neleidžia džiaugtis atrastu grožiu, - juk jos galėtų gyventi bet kur kitur, joms tai grožio nereikia! Mažoji Miu, aišku, pažada reikalą sutvarkyti ir… išnuodija jas visas. Ji apskritai nesicackina. Svarbiausiu dalyku laiko savarankiškumą, už tai gerbia ir išaušėlį žveją, kuris gyvena saloje. Tiesa, tai jai netrukdo pasiūlyti padovanoti jam gimimo dienos proga ryšulėlį dumblių, samanų kilimėlį ar net šlapią dėmę. Kartais tas vėjo perpučiamas padaras, atrodo, pamiršęs kalbą, net ir ją sunervina. O kaip jis erzina Muminuko tėtį: atkeliauji į salą, kur stovi nedegantis švyturys ir mažučiam namely gyvena murkšlinas žvejys - o tasai net nesiteikia paplepėti, net klausiamas apie tai, kurgi dingo švyturio sargas, nieko neatsako. " Kai tik įsivaizduoju vargšą švyturio sargą, kuris pasakoja ir pasakoja apie save, o šitas - šitas v ė ž i a g y v i s - jo net nesiklauso! ", piktinasi Tėtis. Tiesą sakant, su tokiu menku apatišku tipeliu nė pyktis neįdomu. Kitas reikalas - jūra.

Muminuko mama su jūra nesipyksta, bet jai ji nepatinka. Vanduo nuplauna daržą, už langų nuolat šniokščia bangos, aplink viskas milžiniška, nejauku… Mama ima rinkti malkas, kiekvieną išmestą pagalėlį. Paskui pjauti jas, susikalusi ožį. Palisandras ir raudonmedis. Ąžuolas ir pinija. Visi savaip kvepia ir skirtingi liečiant. Bet nors apsikrausi malkomis, kad tik ausys kyšotų, nuo tikrovės nepasislėpsi. Ir Mama pradeda piešti ant švyturio kambario sienų savo paliktus namus. Sodą, verandą, židinį ir obelis. Šioje saloje juk nėra nė vieno vaismedžio, - nebent kada nors sudygs išmesto į krantą obuolio sėklytės. Ir jei labai norėsis grįžti į Muminukų slėnį, kur saulė įšildo gruoblėtus medžių kamienus, kur viskas sava ir pažįstama - galima žengti žingsnį ir atsidursi paveiksle.

Bet ir sala gali pamažu tapti namais, o su jūra įmanoma susitaikyti, kaip su nepaklusniu ir įnoringu padaru. Ir galbūt ne taip svarbu, plaukia pro šalį laivai ar ne, jei švyturys dega.

Įžiebkit žiburius

Daugiau

Skaityta.lt (©) 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.