PagrindinisPrenumerataPrenumerata el. paštuApie / Archyvas

Alessandro Baricco „NEXT“

Krekas

cover Apie knygą: Alessandro BariccoNext
Leidykla: Alma littera (2005)
ISBN: 9955086971
Puslapių skaičius: 60
Autorius: Taip, taip, taip - tai tas pats vienas skaitomiausių užsienio rašytojų Lietuvoje, romanų "Šilkas", "Jūra vandenynas", "Aistrų pilys", "City", "Be kraujo" ir teatro monologo "Novečentas" autorius.

Žanras: Esė. Iš esmės tai keturi straipsniai, spausdinti laikraštyje "Repubblica". Šiek tiek pataisyti, atsižvelgiant į iš skaitytojų gautus laiškus.

Tema pasakyta jau lietuviškame knygos pavadinime - globalizacija: "žodis, kuriuo vadiname tokius dalykus kaip internacionalizmas, kolonializmas, modernizmas, kai nusprendžiame juos susumuoti ir pakylėti iki istorinės, epinės kolektyvinės avantiūros." (18 p.) A. Baricco deklaruojamas tikslas - ne pateikti atsakymus, o iškelti klausimus: tiek pasisakantiems už globalizaciją, tiek antiglobalistams. Autorius lyg ir norėtų stovėti neutraliai, neremdamas nei vienų, nei kitų, ieškodamas, kas slypi už kiekvienos pusės skelbiamos tiesos. Deja, kartais tai veda prie nelogiškumo: pavyzdžiui, 1 skyriuje A. Baricco įrodinėja, kad tokio dalyko kaip globalizacija nėra arba, tiksliau sakant, tai tik naujas pavadinimas įvykiams, buvusiems jau ne kartą, o 2 skyriuje džiaugiamasi, kad yra kovotojų prieš šį reiškinį - antiglobalistų.

Knygos motto - mąstyti, nes šiandieniniame pasaulyje per daug priimame tiesų, nereikalaudami įrodymų: "tapo nebemadingas įprotis pagalvoti: ar tai tiesa?" (45 p.). O norint rasti tiesą, reikia klausti. A. Baricco laikosi Sokrato požiūrio: aš nežinau - aš tik klausiu. Ir nors esė kai kur kvepia demagogija, tačiau pagrindinė knygos mintis man priimtina - galvoki, abejoki.

Dvigubi standartai: kaip minėjau, autorius kartais daro tą pačią klaidą, kuria kaltina kitus. Pavyzdžiui, rašytojas pastebi, kad dažnai žurnalistai ne viską išsiaiškina nuodugniai, nes nepatikrinę patiki vienos iš suinteresuotų pusių žodžiais. Tuo tarpu įrodinėdamas, kad FIAT'ai negali būti globalizacijos pavyzdys, nes Italijos rinkai skirti šios markės automobiliai iš esmės (!) gaminami Italijoje, esė autorius remiasi abstrakčiais Italijos automobilių pramonės atstovų atsakymais.

Tiesa, kuri dažnai pasimiršta: Visur žmonės panašūs. Kiekvieną kartą radus patvirtinimą šiam teiginiui, maloniai nustembi. Pasirodo, Italijoje septintajame dešimtmetyje egzistavo ta pati batų problema kaip ir Sovietų Sąjungoje: tebuvo vienas tragiškas sportinių batelių modelis, kurį ne taip lengva gauti, todėl išsiskirti iš minios šiuo apavu buvo neįmanoma. Ką gi, ir ten buvo sunkumų norint turėti savitą stilių...

Knygos išvada: Nors autorius stengiasi nepateikti atsakymų, palikdamas tai padaryti pačiam skaitytojui, esė išvada raminanti - gal viskas eina ir ne per geriausiai, bet juk ne taip jau ir blogai. A. Baricco tarsi siūlo plaukti pasroviui ir į viską žiūrėti plačiau: tai, kas dabar vyksta, nepriklausomai nuo to, kaip pavadinsime, nėra nauja - visais laikais taip buvo. Ir žmonija išsikapstydavo. Išsikapstysime ir dabar.

Retorinis klausimas autoriui: O jeigu ne? O jeigu pasaulis ritasi vis giliau į duobę ir kiekvienas naujas nuopuolis artina galutinį pralaimėjimą? Aš to neteigiu - aš tik, kaip ir A. Baricco, klausiu.

O vis dėlto, nepriklausomai nuo deklaruoto nešališkumo, filosofinio požiūrio į pasaulio istoriją, man pasirodė, kad esė autorius palaiko antiglobalistų pusę: "Tai reiškia klausti, ar tam, kad gyventumėte turtingesniame pasaulyje, jūs sutinkate gyventi selektyviame, konkuruojančiame, negailestingame pasaulyje, kur iš esmės galioja tik stipriausiojo dėsnis ir kur laimėtojas laimi, o nugalėtieji pralaimi." (25-26 p.)

Geriausia frazė: "Jie - mūsų širdies plakimas, palaikantis mūsų budrumą užmigus sveikam protui. Sako: taip, bet dėl globalizacijos jie klysta. Net jei taip ir būtų - nesvarbu. Kitą kartą jie bus teisūs ir tai bus mūsų visų išsigelbėjimas. Tądien, kai Nojus pradėjo statyti arką, nelijo. Spindėjo akmenis trupinanti saulė." (23 p.)

Geriausias pavyzdys: "daugmaž kaip rodyti du besidulkinančius ir šaukti, jog tai orgijos pavyzdys (kiti truputį vėluoja)." (14 p.)

Asmeninė nuomonė: galima su autoriumi nesutikti, galima ginčytis dėl argumentų ar išvadų, tačiau tenka pripažinti, kad 60 puslapių knygelė priverčia pamąstyti. Įdomi ir tinkama forma (esė) bei turinys (globalizacija).

"... išmokau girdėti, vertinti klausymą - kiek bebūtų atsakymų, turėti dar vieną klausimą..."
(G&G Sindikatas "Muzika, kuri saugo")

Daugiau

Sigitas Geda „PELYTĖ SIDABRYTĖ“

Gabija

cover Apie knygą: Sigitas GedaPELYTĖ SIDABRYTĖ
Leidykla: Baltos lankos (2004)
ISBN: 995558467X
Puslapių skaičius: 24

Tiems, kurie neturi reikalų su ikimokyklinio amžiaus skaitytojais, šią apžvalgą geriau praleisti. Pelės jums vis tiek rūpi tik tiek, kiek jų patenka (arba ne) į spąstus. Ir sidabrinių ten tikrai nepasitaiko.

Na, o likusiesiems - tiems, kurie sutrikę nuo vaikiškų knygų pasiūlos stypso prie lentynos niekaip negalėdami išrinkti savo, giminaičių, draugų ar pažįstamų atžalėlėms ką nors įdomesnio už saldžias kičines knygeles, vertėtų atkreipti dėmesį į Sigito Gedos "Pelytę Sidabrytę". S. Gedą visi turbūt žino kaip rimtą suaugusiųjų poetą ir tokių populiarių dainelių kaip "Baltoji varnelė" arba "Naktelės žiedai" tekstų autorių. Ir štai, gana netikėtai, jis ima ir parašo pasaką proza. Ir - dar labiau netikėta - kad šios pasakos siužetas yra visiškai neoriginalus. Sigitui Gedai nebūdinga nei proza, nei neoriginalumas. Ir vis dėlto… Čia jis motyvuotas. Vaikui, kuris dar tik žvalgosi po gyvenimą, pirmiausia reikia susipažinti su pačia artimiausia jį supančia aplinka. Šuniukai, kačiukai ir peliukai -populiariausi vaikiškų knygelių personažai, bet mažiesiems, galite neabejoti, neatsibosta (pirmasis požymis, kad jau suaugote - pamačiusi pelę imate klykti (jei esate moteris) arba pasižadate paspęsti spąstus (jei esate vyras)).

Taigi "Pelytės Sidabrytės" siužetas - nuotykiai namuose, kuriuose stovi sidabro indų pilna indauja - jūsų pernelyg neturėtų nustebinti. Smagiausia - stilistinės vingrybės. Pasakotojas tiesiogiai kreipiasi į mažąjį skaitytoją: "Žinau, jau žinau, ką jūs man pasakysite! Tokių pelių nebūna. O aš imsiu ir nesutiksiu. Mačiau, tikrai mačiau…" Juk primena melų pasaką, tiesa? Pelytė Sidabrytė ypatinga tik tuo, kad sidabrinė, ir jai bėgant tarsi kokie varpeliai po kaklu parišti skimbčioja. Čia dėl to, kad vaikui būtų įdomiau skaitomos pasakos klausytis. O žodžiai kaip margas audinio raštas tarsi kabinasi vienas į kitą, papildo vienas kito reikšmes - jei dindiliuoja tie varpeliai, tai tol, kol "nusilpsta, nutyla, sudyla"… Nejučia plečiamas vaiko žodynas - klausydamasis sužinos ne tik tai, kas yra indauja, bet ir kur tų indaujų galima atrasti - senose pirkiose, dvaruose, rūmuose, muziejuose - ir kas ten guli - šaukštai, peiliai ir šakutės, lėkštės paauksuotais krašteliais, samčiai ir samteliai, plačiašoniai peiliai tortams raikyti… O kai per visus tuos sidabrus Sidabrytė prasisuka - pusė namo skambėti ima: "Lėkštė į gertuvę, gertuvė į grafiną, grafinas į šaukštą, šaukštas į samtį…" Toks žodžių "grandinėlės" principas mažiems vaikams ypač patinka. Todėl nesistebėkite, jei šią pasaką teks jiems skaityti ne vieną kartą. Geriau įsiklausykite. Muzikali poeto rašyta proza mažiausiesiems. Ir būtinai įsižiūrėkite į iliustracijas. Juk be jų knyga vaikams - kaip sriuba be druskos. Originalų Eglės Gelažiūtės stilių jau galima atpažinti. Čia sujungtas piešinys su fotografija, surizgusią liniją netikėtai atgaivina ryški spalvos dėmė. Personažų charakteriai išraiškingi, bet šiek tiek "paplaukę" - tarsi piešti neklusnia paties vaiko ranka.

Galbūt mažasis pasakys jums: "Ir aš taip galėčiau!". Pasiūlykite jam nupiešti šios pasakos tęsinį. Juk vienas kriterijų, liudijančių patiems mažiausiesiems skirtų knygelių meninę vertę - bendravimo su vaiku galimybė.

Šmykšt pašmykšt!

Daugiau

Sibiras. Kitaip.

Jumi

cover Apie knygą: Hånes OivindAMŽINAS ĮŠALAS
Leidykla: Vaga (2000)
Puslapių skaičius: 127

"Jonas Budrys keliauja traukiniu į Špicbergeną ". Tokiu sakiniu jaunas norvegų rašytojas oivind Hånes pradeda savo romaną "Amžinas įšalas". Prisipažinsiu - "Nauji vardai" traukia it magnetas. Knygynuose tokio tipo knygos - neišreklamuotos, neaprėktos ir neaprašytos, paprastai guli nukištos į giliausias lentynas. Galiausiai, kai užsistovi per ilgai, būna parduodamos už dvigubai mažesnę kainą, o vistiek į jas žiūri tik tie, kurie knygas skaito iš principo - domėdamiesi bet kuo. Nenusvilau šįkart nagų, pasirinkdama Oivind Hånes ir jo "Amžiną įšalą", gavau ja tai, ko nesitikėjau - gerą, nors ir liūdną, pusnaktį.

Pavadinimas kažkiek standartinis. Turbūt jame jau užprogramuota, kad bus kalbama apie Sibirą. Nieko kito po šiuo pavadinimu įtarti nė negalėjau. Tačiau būtent tai ir buvo įdomiausia - kokie norvego ryšiai su Sibiru ir koks bus jauno žmogaus požiūris į šį kraštą.

Romano keistumas prasideda nuo pirmo sakinio - lietuvis Jonas Budrys. Ne kažkoks beasmenis, bevardis lietuvis, besišvaistantis beisbolo lazda kažkur Floridos paplūdimiuose, o rimtas mokslininkas, dirbantis skambaus pavadinimo Šiaurės šalių genetikos banke. Galime tik spėlioti, kodėl šis norvegų autorius - be kita ko, dar ir kompozitorius bei pianistas(!) - savo pagrindiniu herojumi pasirinko lietuvį. Galime tik klausti savęs - iš kur pas jį tokios neprastos žinios apie Pabaltijo okupacijos laikotarpį, apie Rusijos platybes, galop Vilnių - iki jo gatvių pavadinimų.

Jonas Budrys, ilgą laiką gyvenantis ir dirbantis Norvegijoje, mirus motinai, vyksta ieškoti savo dingusio be žinios tėvo. Iš pradžių jis skrenda į Vilnių, o iš čia - Sibiran - ten, kur ne vienas lietuvis baigė savo dienas. Romanas nuo pirmo iki paskutinio sakinio dvelkia liūdesiu. Jo čia visame kame tiek, kad kartais imi graudintis dėl nieko - dėl mamos rūsyje laikyto vyno, dėl basų Adarino kojų lediniame upės vandenyje, dėl ukrainietės Oksanos, auginančios bazilikus ant palangės, dėl Jono užsispyrimo surasti tėvą, kuris nežinia, ar turi pagrindą.

Knygoje keistai pinama keletas istorijų - Jono, jo tėvo, mokytojos Oksanos ir jos tėvo. Istorijos neatsitiktinės, visos tarpusavyje susietos kažkokiu tvirtu - anapusiniu - ryšiu ir užuominomis apie visa ko pradžią. Jonas ir Jono tėvas - biologai, augalų sėklų žinovai, Oksana - su savo palangių sodinukais, jos tėvas - jaunas karininkas, kankinęs save prisiminimais ir kaltinimais dėl tūkstančių žmonių gyvybių. Šiomis istorijomis rusiškas charakteris atskleistas neįtikėtinai. Taikliai. Didingumas, dosnumas, išdidumas. Nepalaužiamumas ir tas nenusakomas metafizinis liūdesys, slepiamas už to, kas visados, atrodo, kvepia natūraliu lengvumu.

Šalia neįprasto siužeto, stebina ir autoriaus rašymo maniera - sakinių trumpumas. Žodis, du, trys - kartais panašu į minties blyksnius, bet O.Hånes nepraranda saiko ir tarytum žino, kada pradėti kalbėti kitaip, kad neimtum jo įtarti pasiklydus žodžiuose ir jų reikšmėse. Galų gale, kad neapsiverktum - tas trumpumas, minčių užslėptumas - atrodo pasakyta ir viskas, nepataisomai. Nuogi kūnai, šnabždesiai, ledinis vanduo - kai šitai rašoma sakiniais po vieną du žodžius, tai įsivaizduojant darosi nejauku, nesinori būti tų žmonių vietoje - kažkokiame pasimetime, netikrume, nežinojime, neapibrėžtume.

Jokio nusiminimo. Jokio liūdesio. Ji pasitraukė, bet kažkas grįžo. Keista kontrastų jungtis. Kažkas iškeliauja - kažkas sugrįžta. Švytuoklė. Lopšys. Jos gyvenimas įsismelkia į Joną. Vėl iš jo pasitraukia. Kai jos gyvenimas baigėsi, išniro visa tai, kas buvo anapus jo. Lyg mostelėjus dirigento lazdelei, kuriai paklūsta muzika. Atspindys traukinio veidrodyje. Lėtai besikeičiantys vaizdai. Minkšta. Jokių garsų. Nesvaru. Tik nuolat kryptį keičiančios srovės. Pasaulis siūbuoja. Jonas supasi kartu… (47 p.)

Kūrinio pabaiga - galbūt mažumėlę tikėtina, o glumina. Tačiau su paskutiniu sakiniu esi priverstas interpretuoti visą istoriją iš naujo - nuo pradžios iki galo. Galvoti - galbūt skaitydamas kažką praleidai arba supratai neteisingai. Bet tuo, matyt, autorius lieka ištikimas savo stiliui ir požiūriui.

Nusiteikite trumpumui. Visa ko.

Daugiau

Gustav Meyrink „GOLEMAS“

Krekas

cover Apie knygą: Gustav MeyrinkGolemas
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164060
Puslapių skaičius: 254

Legenda: Viduramžių Europos folklore Golemas yra molinis milžinas: pradžioje iš raudono molio nulipdoma dešimtmečio vaiko dydžio figūrėlė, kuri atgaivinama ištariant tam tikrą žodį (viename variantų - žodį "Dievas") ar šį žodį išrėžiant kaktoje. Tada Golemas labai greitai auga, tampa nežmoniškai stiprus, tačiau negali kalbėti ir neturi sielos. Jo paskirtis - atlikti tam tikrus darbus, pavyzdžiui, per šabą (šeštadienį - šventą žydams savaitės dieną), kai draudžiama dirbti. Tačiau ištrūksta iš šeimininko valios (kartais užmušdamas jį) ir sukelia įvairias nelaimes. Golemui sukurti reikia išmanyti Kabalą.

Legendos aiškinimas: Golemo kūrimas - tai žmogaus bandymas pakartoti didžiausią Dievo stebuklą - žmogaus sukūrimą: Golemas kuriamas iš molio, atgaivinamas Dievo vardu, greitai auga, įgaudamas visa naikinančios jėgos. Tiek žmogaus, tiek Dievo kūrinys ištrūksta iš kūrėjo valios ir sukyla prieš šeimininką, tapdamas juodąja jėga, griaunančia kūrėjo (žmogus - Dievo, Golemas - žmogaus) pasaulį. Tačiau viena žmogui kaip kūrėjui neduota - jis negali varžytis su Dievu, todėl Golemas yra nebylys ir neturi sielos.

Golemas mene: šį simbolį naudojo romantizmo atstovai (pavyzdžiui, E. T. A. Hoffmann'as). Kūrinio maištas prieš kūrėją panaudotas ir M. Shelley romane "Frankenšteinas". 1920 m. režisieriaus P. Weneger'o filmas (dar begarsis) laikomas geriausia legendos ekranizacija ir ekspresionizmo šedevro pavyzdys kinematografijoje. Tačiau labiausiai legendą apie žydų rabino sukurtą Golemą išgarsino Gustav'o Meyrink'o romanas "Golemas" (1915 m.), kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo pats populiariausias vokiškas romanas.

Siužetas: viename sename žydų kvartale Prahoje dedasi keisti įvykiai, kurių centre - gemų raižytojas Atanazijus Pernatas. Jis neatsimena savo vaikystės, paauglystės, jaunystės ir net brandos metų. Neatsimena nei to ką veikė anksčiau, nei kiek laiko gyvena šiame kvartale - tik pastaruosius kelerius metus, kai jis pagal užsakymus raižo brangakmenius.

Atsitiktiniai įvykiai sukelia norą sužinoti savo praeitį, kuri nuo jo pasislėpė ar yra slepiama. Tuo metu kvartale prasideda neramumai, nes pasklinda gandai apie atgimusį Golemą, kuris, kaip žinoma iš patirties, neša nelaimes: sumaištį, įtarinėjimus, vagystes, žmogžudystes. Be bandymo atrasti save, pagrindiniam veikėjui taip pat rūpi išsiaiškinti Golemo paslaptį.

Meyrink'o Golemas: "Kas galėtų pasakyti, kad ką nors žino apie Golemą? - gūžtelėjo pečiais Cvakas. - jis laikomas legenda, kol galiausiai gatvėse įvyksta kas nors, kas staiga vėl atgaivina jį. Kurį laiką kalbama vien apie jį, ir gandai išpučiami neįtikimiausi, galiausiai jie ir subliūkšta, nes būna labai jau neįtikėtini. Istorijos pradžia, sakoma, siekia septynioliktąjį šimtmetį. Pagal pradingusius Kabalos paaiškinimus vienas rabinas padaręs dirbtinį žmogų, vadinamą Golemą, kad tas jam patarnautų, skambintų varpais sinagogoje ir visą juodą darbą nudirbtų.
Tačiau jam nepavyko padaryti tikro žmogaus - išėjo apdulkėjęs, maža ką nuvokiantis pusžmogis. Ir atgyja jis, sakoma, tik dieną, veikiant magiškai kortelei, kurią rabinas jam tarp dantų įkišdavo ir taip sutraukdavo iš žvaigždžių visatos jėgas.
Bet vieną vakarą rabinas pasimeldęs užmiršo išimti kortelę iš Golemo burnos. Šis apimtas šėlsmo pasileido tamsiomis gatvėmis daužydamas visa, kas kelyje pasitaikė.
Pagaliau rabinas prišoko prie jo ir ištraukė ženklą iš burnos. Tada tas dirbinys be gyvybės ženklų susmuko ant žemės. Nieko iš jo ir neliko - tik molinė statulėlė, kuri lig šiol laikoma senojoje sinagogoje." (40-41 p.)

Romano stilius: mistika, siaubo literatūra ir simbolizmas. Romaną galima skaityti ir kaip lengvesnį "šiurpį", ir atskirai nagrinėti jo simbolius bei prasmes. Iš pradžių Golemas yra tik žydų legenda ("Taip vėl atgyja sakmė apie šmėklinėjantį Golemą, dirbtinį žmogų, kurį kaip tik čia, gete, iš paskirų dalių sudėliojo Kabalą išmanantis rabinas ir, įkišęs į burną užrašytą antskliautės magišką skaitmenį, pastūmėjo į tuščią automato buvimą. Kaip Golemas tą pat akimirką, kai užburtas gyvybės skiemuo buvo ištrauktas jam iš burnos, pavirto molio krūva, taip ir visi šie žmonės bemat sugriūtų be dvasios, vos vieno jų smegenyse užgestų smulkutė sąvoka, antrojo smegenyse - nereikšminga atrama, trečiojo - betikslis įprotis, o dar kito - gal vien miglotas ko nors neapibrėžto laukimas"; 27 p.), vėliau nurodomas jo pasirodymo tikslas - perspėjimas dėl būsimos iškrovos ("Kaip tvankos dienomis elektros krūviai kaupiasi ligi nepakeliamos įtampos ir galiausiai smogia žaibu, ar negali lygiai taip nuolat auganti niekada neišsakomų minčių, kurios nuodija geto orą, sankaupa išsiveržti tokiu psichiniu sprogimu, kuris mūsų sąmonės pamėkles išgena į dienos šviesą, ir, kaip kad gamtoje tvykstelėjęs žaibas, taip čia - užgimsta vaiduoklis, kuris, jei tik mes teisingai galime suprasti slaptąją formų kalbą, visa savo povyza, veido išraiška, eisena ir elgesiu atkartoja bendrosios sielos simbolius. Kaip kad tam tikri požymiai perspėja apie galimą žaibo iškrovą, taip ir čia bloga lemiantys ženklai praneša gresiant fantomo įsiveržimą į dienos karalystę."; 44 p.), galiausiai atskleidžiama ir tikroji Golemo prasmė: "nepažįstamasis, apie kurį sklinda gandai, turėtų būti fantazijos ar minčių vaidinys, kurį anas viduramžių rabinas pirma turėjęs sugalvoti gyvą , o tik paskui įkūnyti materialiai" (46 p.)
Knyga pilna simbolių, šifrų bei aiškinimų. Šiandien šis romanas yra objektas referatų ir mokslinių darbų, nagrinėjančių alchemijos, tada (ir vėl dabar) madingos Kabalos, ezoterikos atspindžius šiame vokiškajam ekspresionizmui didelę įtaką padariusiame romane.

Rekomendacijos: Šį G. Meyrink'o romaną vertino R. M. Rilke, F. Kafka, J. L. Burges.

Siužetas 2: be įvairių mistinių prasmių, romane įdomu sekti ir gyvenimiškas siužeto linijas, pavyzdžiui, kodėl studentas Charousekas taip trokšta atkeršyti senajam skudurininkui Aronui Vasertrumui, kaip jis tai padarys, ar bus pagautas tikrasis Karlo Cotmano žudikas, ir kita.

Stereotipai: romane dar jaučiama didelė romantizmo, kuriame neigiami veikėjai yra atgrasūs tiek vidumi, tiek išore, o teigiami yra angeliško grožio etalonai, dozė. Štai A. Vasertrumo paveikslas: "Pasišlykštėjimą kėlė ne nepaprastas jo bjaurumas (tas veikiau žadino atjautą: jis atrodė tarsi būtybė, kuriai vos gimus pati gamta, apimta pasišlykštėjimo ir įniršio, užmynė ant veido) - kažkas kita, nesuvokiama, kas sklido iš jo paties." (144 p.)

Praha: jeigu buvote Čekijos sostinėje, tai pastebėjote, kad suvenyrams šiame mieste dažnai naudojamas Kafkos atvaizdas bei vardas ir Golemas. Kai man teko Prahoje gerti midų, alų (tiksliau tik alų; bet užtat daug), taip ir nesugebėjau išsiaiškinti, kas tas Golemas - čekiškos istorijos nesupratau, o vokiškai pasakotojas negalėjo paaiškinti. Perskaičius apžvelgiamą knygą, tapo aišku, kad G. Meyrink'as taip išpopuliarino Prahą, kad dabar šiame mieste rengiamos ekskursijos po romane minimas vietas. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad pagrindinės veiksmo vietos yra senokai perstatytos (apie tai užsimenama ir paskutiniuose romano skyriuose), tačiau kai ką rasti galima.

Paskutinė frazė: "Turiu perduoti jums, kad jūsų skrybėlės nebuvo nė užsidėjęs, nes iš karto pastebėjo, kad susikeitė. Jis tikisi, kad ir jo skrybėlė nesukėlė jums galvos skausmo." (254 p.)

Asmeninė nuomonė: iš pradžių skaityti buvo sunkoka - slėgė mistikos, paslapties, užuominų kiekis, trūko siužeto aiškumo ir romano idėjos. Tačiau patiko, kaip knygoje kuriama slogumo, niūrumo nuotaika. Po to, kai pradėjo aiškėti simboliai, jų prasmės, viskas pasirodė daug įdomiau. Ir jeigu iš pradžių knyga buvo skaitoma lyg ir prievarta, tai sužinojus daugiau apie minimas legendas ir simbolius (pavyzdžiui, Golemą), norisi atsiversti dar kartą ir ieškoti, aiškintis, sekti detales ir paslėptas mintis.

Prahos legenda

Daugiau

Benjamin Lebert „ŠIS PAUKŠTIS YRA VARNAS“

Lina Bujauskaitė

cover Apie knygą: Benjamin LebertŠIS PAUKŠTIS YRA VARNAS
Leidykla: Vaga (2004)
Puslapių skaičius: 110

Tas pats B. Lebertas, 16-kos parašęs garsųjį kūrinį "Crazy". Tiesa, kodėl tas kūrinys sukėlė šitokį rezonansą, taip ir likau nesupratusi. Bet dabar ne apie tai.

Dviejų vaikinų pažintis užsimezga traukinyje (kaip patosiška, ar ne?) Tik ji trunka tol, kol traukinys pasiekia galutinį tašką. Taip ir norisi šį traukinį prilyginti su tuo vadinamuoju mirties (ar haliucinacijų) traukiniu, kurio paskutinėje stotelėje (ar, kaip madinga sakyti, paskutiniojoje) žybsi balta šviesa. Arba jos visai nėra. Šį kartą B. Lebertas pamiršo įsukti lemputę (patroną?) "Iš tiesų galima daug ką įsikalbėti, kad būtų geriau. Be to: ar žemė iš tikrųjų yra tikslas?" (45 p.) Aprašoma jaunystė, kelio ieškojimai, jo prasmė galbūt kiek labiau tinka jaunam skaitytojui. Bet juk ir pats rašytojas nėra brandaus amžiaus.

Dialogas, trunkantis traukinio kelionę, ypatingai traukia dėmesį. Pripažinkime, kad kiekvienas iš mūsų esame galvoję apie tokius dalykus, intencijas, kuriuos išgirstame iš jaunojo Henrio lūpų (atkreipkite dėmesį, jog Paulius visiškai neatveria savo širdies draugui, kaip tai daro Henris. Jis kažką slepia, ar tiesiog yra žmogus, "uždaręs savo sielą geležinėje dėžutėje pilve"?.. ) "argi vien buvimo faktas nereiškia, jog esi nusipelnęs gyvenimo? Ir beveik niekas iš visų žmonių nemano apie kitą, kad jis vertas". Paskutinysis (antrasis) sakinys tinkamiausias Pauliaus apibūdinimui - ar jis vertas čia gyventi, kad ir padaręs tokią kvailystę (taip, kvailystę), nors ir yra čia.

Nors Paulius atvirauja mums, skaitytojams, jo būdas, bent jau man, atrodo priimtinesnis. Sklindantis paslapties, ramybės jausmas. Iš tiesų, tas Henrio pokalbis su Pauliumi (konkrečiai nuo 72 iki 74 p.) suteikia formą Pauliaus savijautai. Henrio filosofija (na, ir kas, kad kiek lengvabūdiška) skelbia, jog žmonės kartais patys susigalvoja savo gyvenimo prasmę: "jie tiesiog negali priimti paprasčiausiai duoto gyvenimo. Jie mano, kad nėra verti jo. Kai kurie nusižudo". Tuomet esu priversta galvoti "pauliška" mąstysena - o ką daryti tiems, kurie iš tiesų nėra verti gyventi, kurie atėmė kito žmogaus gyvybę?.. Kokie juokingi tuomet turėtų atrodyti tie nekaltieji sunkūs žmonės (būtent sunkūs, nes neatsipalaiduoja ieškodami preteksto negerbti savo paties gyvybės) kaltųjų akivaizdoje. Argi ne taip, Pauliau?..

Knyga baigiama vienu vieninteliu sakiniu, kuris leidžia skaitytojui pačiam suprasti, autorius čia nesikiša; sakinys apverčia aukštyn kojom susidarytą nuomonę. Kažkuom primena Kastnerio "Fabianą". Gerai, kad tuo metu neturėjau įpročio pradėti skaityti knygą tik perskaičius paskutinį sakinį.

P.S. Žmones, kurie renkasi knygas tik pagal autoriaus pavardę ar jo ankstesnius kūrinius, ši knyga nustebins.

P.P.S. Kažkodėl keista, kad toks jaunas rašytojas sugebėjo sukurpti tokią išmoningą, paslaptingą (o paslaptingumas ateina kartu su branda, ar ne?) knygą. Belieka paspausti dešinę.

P.P.P.S. Jeigu baigę knygą metate ją šalin ir tiesiog pamirštate ją - ši knyga ne Jums.

Ne nuo paskutinio sakinio

Daugiau

Franz Kafka „PROCESAS. NOVELĖS“

Krekas

cover Apie knygą: Franz KafkaProcesas. Novelės
Leidykla: Baltos lankos (2004)
Puslapių skaičius: 392

Jeigu naują serijos "Rinktinė baltų lankų proza" knygą pristatinėti kaip muzikinės industrijos leidinį, tai šablonas skambėtų maždaug taip: pasirodė legendinės alternatyvinės žvaigždės F. Kafkos visų laikų geriausias rinkinys, kurį sudaro net du CD: viename - 10 dalių monumentalus kūrinys (suprask - romanas) "Procesas", o antrame - geriausios dainos iš įvairių albumų (suprask - kitų knygų).

Toks "The best of F. Kafka" turėtų būti kiekvieno besidominčio muzika namuose tam, kad bet kada galėtum pasimėgauti vienu ar kitu "gabalu". Melomanams, aišku, privalu turėti visus šio klasiko albumus, o šis leidinys irgi neprapuls: geriausių dainų rinkiniai padeda kelionėse arba išvykose į gamtą, kai visų albumų paimti negali, o ko norėsi klausytis neapsisprendi. F. Kafkos fanai šį leidimą įsigys bet kokiu atveju - jeigu jau esi gerbėjas, tai privalai turėti visus leidimus.

Jei ir toliau lygintume F. Kafkos kūrybą su muzika, tai geriausias atitikmuo būtų gotika (beje, tai iš tiesų vienas mėgstamiausių gotikinės muzikos gerbėjų autorius): pradedant elektronika, kurios pagrindą sudaro keli ritmai (F. Kafkos alegorijos), baigiant metalu (visi vokiškosios Čekijos dalies žydo kūrybos sluoksniai ir posluoksniai).

Kalbant rimčiau reikia pastebėti, kad pagrindinis bruožas jungiantis visus kūrinius šioje knygoje - negatyvus ir pesimistiškas pasaulio vaizdavimas: pasaulyje yra tik juoda spalva ir jeigu šiandien šviečia saulė, tai tik trumpam, nes tuoj užslinks tamsi naktis, kuri tęsis tiek ilgai, kad atsiminimai apie saulę ne tik nepraskaidrins gyvenimo, bet ir patys atsiminimai apie šviesą išnyks ir paliks tik amžina naktis (dėl to šio autoriais nemėgo ir nemėgsta šviesaus rytojaus pranašai). Po F. Kafkos bus žengtas dar vienas žingsnis ir ateis egzistencializmo literatūra su absurdo bei maišto idėjomis, o kol kas - neviltis, nes viskas atrodo beprasmiška. Ir jausmas, kad dėl to esi kaltas.

Lyginant su kitais klasikais, F. Kafką skaityti iš pirmo žvilgsnio labai lengva, nes čia nėra ilgų išvedžiojimų, samprotavimų, moralizavimų ar nuobodžių gamtos, žmonių, daiktų aprašymų. Šis rašytojas jau pirmame sakinyje atskleidžia apie ką bus kalbama: romanas "Procesas" pradedamas tokiu sakiniu: "Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas", novelė "Pataisos darbų kolonijoje" - "Tai nepaprastas aparatas, - pasakė karininkas mokslininkui keliautojui ir su tam tikra nuostaba bei pasigėrėjimu nužvelgė jam, be abejo, puikiai pažįstamą aparatą.", o garsioji "Metamorfozė", kurioje rašoma apie tai, kaip Gregoras Zamza pavirto vabalu, pradeda taip: "Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu". Problema ir įdomumas (kas kam) prasideda, kai pradedama knaisiotis po tekstą, kuriame galima daug ko ieškoti ir daug ką rasti. Skaityti ir interpretuoti galima filosofiniu, moraliniu, psichoanalitiniu, stilistiniu, sociologiniu, biografiniu, teologiniu ir t. t. atžvilgiu, - pasak vieno kritiko, kiekviena karta F. Kafką perskaito savaip (kaip čia neprisiminsi žodžių iš "Proceso": "Raštas niekada nesikeičia, o įvairios nuomonės dažnai tėra tik nesugebėjimo jį suprasti išraiška"; 236 p.). F. Kafką gali skaityti keletą kartų ir visada atrasi ką nors naujo: paskutinio mano skaitymo atradimas - F. Kafką labai lengva įpaišyti į fantastikos (niūriosios, su apokalipsės ir siaubo elementais) pradininkų gretas, nes kūrinių siužetų (novelės "Šakalai ir arabai", "Kaimo gydytojas", "Pranešimas akademijai", "Metamorfozė") realiais nepavadinsi.

Šio autoriaus kūryboje galima ieškoti ir pranašiškų ženklų ("Bado meistras": "Tiesa, nebuvo abejonių, jog kada nors badavimo menui vėl ateis laikas, bet dabarties žmonėms tai maža paguoda" (387 p.) - 1922 m. parašyta novelė: kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą ar manekenių epochą?), galima rasti, tiesa retokai, ir humoro ("Pas mus atsirado naujas advokatas, dr. Bucefalas. Savo išore jis menkai teprimena tuos laikus, kai dar buvo Aleksandro Makedoniečio kovos žirgas"; 358 p.), ir aforizmų (tiek citatų, tiek ištisų kūrinių, tokių kaip pusės puslapio novelės "Bėgantys pro šalį", "Traukinio keleiviai", "Naktį" ar dukart ilgesnės "Tiltas" bei "Miesto herbas").

Pagrindinė (kiekybine prasme) tema šiame rinkinyje - kaltė. Pasak novelės "Pataisos darbų kolonijoje" karininko, "Principas, kuriuo laikausi skirdamas bausmę, yra toks: "Kaltė visuomet neabejotina" (320 p.). O "kaltė, kaip prašyta įstatyme, pati jį pritraukia" ("Procesas"; 15 p.), tada pradedamas procesas ir po jo eina nuosprendis: "Nuosprendis ateina ne staiga, procesas palaipsniui pereina į nuosprendį" (ten pat; 229 p.) .

Kaltės bei bausmės tema nagrinėjama ir romane "Procesas", ir novelėse "Nuosprendyje", "Metamorfozė", "Pataisos darbų kolonijoje" (pastarosios dažnai laikomos trilogija: tėvo bausmė, šeimos bausmė bei oficialių institucijų bausmė). Skaitydamas savęs klausi, kodėl veikėjas kaltas, už ką jis baudžiamas? Atsakymų daug: žmogaus bailumas ("Juk K. gyvena valstybėje, kurioje gerbiamos žmogaus teisės, aplink viešpatauja ramybė, visi įstatymai tebegalioja" ("Procesas"; 12 p.), tačiau pagrindinis veikėjas vis tiek dvejoja, bijo, keliaklupsčiauja), biurokratijos mėsmalė (puikiai žinoma F. Kafkai, dirbusiam tarnautoju), kurioje plakami žemiausiai esantys, o viršininkai už nieką neatsako, bei jos absurdai ("Mus baudžia tik todėl, kad tu mus įskundei. Šiaip mums nieko nebūtų buvę, net jeigu ir būtų paaiškėję, ką mes padarėme" (95 p.) ar kitas "Proceso" epizodas, kai Jozefas K. rengiasi, o sargybinis bėga pranešti inspektoriui, kad areštuotasis jau rengiasi), dar viena sąmokslo teorija (toks požiūris turėtų būti populiarus šiais laikais), tiesiog haliucinacijos, kai vietoj muzikos instrumento ar šuns kaukimo girdimi plakamųjų riksmai, ir t. t. (oi, kiek galėčiau temų rašinėliams sugalvoti...).

Žodžiu, skaityk, nagrinėk ir, jei nori, cituok. Pavyzdžiui:
"- Abiem metodams bendra yra tai, kad jie neleidžia nuteisti kaltinamojo.
- Bet juk jie neleidžia ir tikrai išteisinti, tyliai atsakė K., lyg gėdydamasis, kad suprato šitą tiesą.
- Tamsta suvokei dalyko esmę! - skubiai tarė dailininkas.
" (175 p.)

arba

"- <...> Nereikia visko laikyti tiesa, reikia tik viską laikyti būtinybe.
- Liūdna nuomonė, - pasakė K. - Melas paverčiamas pasaulio tvarkos principu.
" (239 p.)

The best of Franz Kafka arba Raštas niekada nesikeičia

Daugiau

Clifford D. Simak „MASTODONIJA“

Artūras Vaisiauskas

cover Apie knygą: Clifford D. SimakMASTODONIJA
Leidykla: Eridanas (2005)
ISBN: 9955101121
Puslapių skaičius: 240

Maloniai nustebau knygyno lentynose radęs net kelias "Eridano" išleistas rašytojo Clifford D.Simak knygas. Kadangi apie šį autorių esu tikrai geros nuomonės, o jo knygą "Kaukų draustinis" laikau tikru fantastikos šedevru, puoliau rinktis, kokią reikėtų įsigyti paskaitymui. Permetęs antraštes atmečiau knygas apie "super" žvalgą, naršantį po galaktikos platybes, ir apsistojau ties knyga apie keliones laiku. Nutariau, kad tokio autoriaus kaip Simak požiūris į šį reikalą turėtų būti įdomus.

Po keliolikos perskaitytų puslapių pakvipo kažkuo keistu. Žvilgtelėjau, kada buvo publikuota pirmą kartą ši knyga - 1978 metais. Negalėjau perdaug prie to prikibti, bet tai, kad kūriniui 27 metai, jautėsi. Ne itin stipriai ir nervinančiai, bet seniena šiek tiek kvepėjo. Kad ir tai, kai dingsta stacionarus telefono ryšys, izoliuoti veikėjai savo fermoje negali susisiekti su advokatu Niujorke - nebuvo tada "mobiliakų". Tačiau labiausiai šioje knygoje pasigedau atidesnio požiūrio į iškeltą situaciją.

Paprastas archeologas savo vaikystės kaimelyje įtaria esant kažką nežemiškos kilmės ir nusipirkęs apleistą fermą ima kasinėti. Galiausiai paaiškėja, kad sena duobė - tai sudužęs kosminis laivas; vienas jo keleivių išgyveno bei liko įstrigęs mūsų planetoje jau 50 000 metų. Ir šis ateivis sugeba tiesti laiko tunelius į bet kurį laikmetį praeityje (apie ateitį nebuvo net žodžiu užsiminta). Jau knygos pradžioje paliestos dvi įdomios temos - kontaktas su aukštesnio išsivystymo nežemiška būtybe ir kelionės į praeitį.

Turiu pasakyti, kad abi šios temos nagrinėjamos kažkaip banaliai. Atrodo, kad visa tai jau šimtą kartų skaitei ar net matei filmuose. Nieko ypatingo, nieko naujo. Kas liečia laiko keliones, labai trūksta gilesnio požiūrio į tokį reikalą. Skaitant "Mastodoniją" man pritrūko Harry Harrison "Vikingas Kolumbas" (taip ši knyga buvo užvadinta "Zenito" serijoje) knygoje nagrinėto kelionių laike paradokso. Aišku, kad kiekvienam rašančiam nebūtina kartoti kito autoriaus minčių, tačiau kažko vis tiek trūksta. Į visas laiko keliones žvelgiama tik iš vienos pusės - kaip į būdą užsidirbti pinigų. Tai, be jokios abejonės, labai net "žmogiškas" požiūris, ypač šiais laikais. Tačiau knyga be jokios aiškios pabaigos, be jokios išvados ar moralo. Tiesiog viskas baigiasi gerai - kaip beveik kiekviename amerikietiškame filme, nepriklausomai nuo jo žanro.

Likau stipriai nusivylęs šia Simak knyga. Man susidarė įspūdis, kad "Mastodonija" buvo parašyta grynai iš reikalo, lyg dirbant monotonišką darbą, už kurį mėnesio gale darbdavys tau sumokės algą ir tu galėsi susimokėti mokesčius ar net išvažiuoti savaitgalį kur pailsėti. Tai irgi labai "žmogiška" - tokia daugelio mūsų kasdienybė. Bet aš rašytojus laiku ne visai paprastais, o žmonėmis kūrybingais ir kuriančiais, todėl ir tikiuosi kažko išskirtinio, bet ne kasdieniško.

Būna ir geriau

Daugiau

Michailas Gasparovas „SU SKYDU IR UŽ SKYDO: PASAKOJIMAI APIE SENOVĖS GRAIKIJOS KULTŪRĄ“

Krekas

cover Apie knygą: Michailas GasparovasSU SKYDU IR UŽ SKYDO: PASAKOJIMAI APIE SENOVĖS GRAIKIJOS KULTŪRĄ
Leidykla: Alma littera (2004)
Puslapių skaičius: 576
Senovės Graikija laikoma dabartinės mūsų kultūros lopšiu, todėl apie tuos praėjusius laikus prirašyta nemažai knygų, sulaužyta daug iečių, nagrinėjant, kas, kodėl, kaip ir kada vyko tais būtais ir nebūtais laikais. Ir dažniausiai apie viską sprendžiama žiūrint iš mūsų laikų varpinės.

Kadangi iki mūsų dienų išlikę ne tik istoriniai faktai apie šį laikotarpį, bet ir architektūros paminklų, grožinės literatūros, filosofinių veikalų (neretai primenančių grožinę literatūrą), taip pat galima susidaryti nuomonę ir apie tai, kaip save įsivaizdavo patys senovės graikai. Net viena mokslo šakų - kultūrologija - skirta kiekvienos kultūros pažinimui iš vidaus. Tokiu atveju galima objektyviau vertinti papročius, tačiau tam reikia didesnių pastangų, atsikratant išankstinių savos kultūros suformuotų nuostatų ir pažiūrų į kai kuriuos dalykus.

Michailas Gasparovas knygoje "Su skydu ir už skydo: pasakojimai apie senovės Graikijos kultūrą" deklaruoja antrąjį pažinimo būdą: "Apie tai, kaip istorikai pagal prieštaringus pasakojimus atkuria tikrovišką įvykių vaizdą, būtų galima parašyti labai įdomią knygą, bet tai jau būtų visai kita knyga. O mūsų knyga - apie tai, kokią savo praeitį išlaikė atmintyje patys senovės graikai." (6 p.)

Tačiau neišvengiama ir komentarų iš šalies, t. y. mūsų pusės - tarytum sujungiant šiuos abu požiūrius. Ir, reikia pasakyti, autoriui puikiai sekasi, nes knyga velniškai įtraukia - 570 puslapių būčiau perskaitęs vienu prisėdimu, jeigu senovės Graikijos gyvenimui nebūtų trukdęs dabartinis gyvenimas: na, žinote, tokie dalykai kaip tiesioginis darbas, miegas (tai ne tas pats) ar valgis.

Knygos žanrą apibrėžti būtų sunkoka: tai ir istorija, ir žymių Antikos žmonių portretai, ir pagrindinės filosofijos kryptys, ir posakių reikšmės (pavyzdžiui, spartiečių palinkėjimas "Su skydu arba ant skydo" reiškė garbingą grįžimą - nugalėtoju arba žuvusiu (žuvusieji buvo parnešami ant skydo), nes tik bailys bėga iš mūšio lauko pametęs skydą - bėgant paliekama viskas, kas maišo skuosti zuikiu, skydai taip pat), ir žinynas (raidžių, vardų, priesagų, priešdėlių ir etc.). Iš čia ir pagrindinis knygos trūkumėlis - nors knyga, kaip minėta, ne iš plonųjų, tačiau pro daug ką prabėgama paviršutiniškai: svarbiausi, žinomiausi (ar bent jau tokie jie turėtų būti) įvykiai, pavyzdžiui, Salamino, Maratono mūšiai, aprašomi šykščiai. Gal ir nereikėtų stebėtis, nes labai plėstis nėra kur: šiaip ar taip, peržvelgiama visa senovės Graikijos istorija - tiek pagal metus, tiek kultūriniu pjūviu - nuo dorėnų persikėlimo iki romėnų užkariavimo, tačiau vis tiek gaila.

Pasakojimus apie praėjusius laikus bandoma dėti chronologine tvarka, tačiau visada atsiranda nukrypimų į šoną, laiko šuoliai, todėl kiekvieno iš šešių skyrių pabaigoje dedama chronologinė lentelė "Darbai ir metai (pr. Kr.)", kurioje trumpai ir aiškiai nurodoma įvykių seka: gimė, mirė, įvyko toks ir toks mūšis, tas ir tas parašė tą ir tą kūrinį.

Knygos turinys dar labiau chaotiškesnis, nes norima parodyti ne tik fasadinę senovės Graikijos pusę - tai, ko mokoma mokyklose (t. y. ta pati chronologinė lentelė: mirė, valdė, kariavo, mirė), - bet ir tai, kas buvo už skydo (o graikai nebuvo suskydę), todėl gavosi įvairus mišinys: čia kartu Platono filosofija ir olimpinės žaidynės, graikų teatro vystymasis ir karai su persais, tarpusavio pjautynės ir Ezopo pasakėčios, graikų pastabos apie kitas tautas ir statulų kūrimo technologija, graikų legendos ir ištraukos iš Homero. Knygoje rasite ir įdomių smulkmenų (pavyzdžiui, visos dievų statulos Spartoje buvo su ietimis), ir linksmų pastebėjimų ("Karvedžiai sakydavo: "Rūpinkitės savo šukuosena, ji gražius padaro grėsmingus, o negražius - baisiais" 29 p.), ir taiklių frazių ("Mano kalavijas trumpas", - pasakė spartietis. "Ženk per žingsnį arčiau priešo", - atsakė jam vadas" 30 p.), ir žinomų dalykų (kuo skiriasi Olimpas nuo Olimpijos, kas graikams buvo herojai, kaip atsiranda ištraukos), ir įdomių minčių (pavyzdžiui, kaip skydas sukūrė demokratiją, kokių pasekmių turėjo milžiniškas graikų dievų panteonas, ką iš tiesų nori pasakyti mitai). Čia rasite legendas bei faktus apie tironų ir liaudies bukumą ir dorybes, garbingus, drąsius ir išmintingus, kvailius ir niekšus. Žodžiu, ir tas, ir anas, ir dar šis bei tas - beveik papildomi skaitiniai apie istoriją (beje, pratarmėje autorius kreipiasi į "jaunąjį skaitytoją") papildyti literatūriniais intarpais, kurie man pasirodė skurdūs ir nereikalingi. Bet kokiu atveju kiekvienas, skaitydamas šią knygą, ras ką nors naujo ir įdomaus.

Skaitant į akis krito tai, kad ši knyga parašyta rusų autoriaus: čia ir Puškinas, ir Ruslanas, ir Kijevo Rusia, ir Sankt Peterburgas, ir Ermitažo muziejus. Tačiau tokių rusiškų nuorodų ar palyginimų nėra daug, todėl jos neturėtų trikdyti tų, kurie nežino, kas tai yra.

Akis užkliuvo ir už kai kurių tikrinių daiktavardžių formų: knygoje vartojami ne įprasti vardai ar vietovardžiai, o šiek tiek pakoreguoti (artimesni originalui?) - Aleksandras Makedonas, Oidijas, Karalius Darėjas, Ptolomajų dinastija, šuo Kerberas, Daidalas ir Ikaras, Krėtos sala.

Užvertus paskutinį puslapį, iš karto norisi skaityti iš naujo, nes galva tiesiog nesugeba visko įsisavinti - užfiksuojami tik momentai (kaip minėjau, nemažai ką praleido ir M. Gasparovas). Trumpai tariant, puikus skaitalas besidomintiems istorija ar įdomybėmis. Jeigu kuri tema sudomins, visada galima panagrinėti plačiau.

Aš nemokau išminties, aš gydau nuo neišmanymo (Pitagoras)

Daugiau

Michel Houellebecq „LANSAROTĖ“

Justinas Žilinskas

cover Apie knygą: Michel HouellebecqLANSAROTĖ
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164001
Puslapių skaičius: 75

Ar žinote, kad užsieniuose yra tokia serija Reader's digest ? Nežinote? Šaunu, ir reikia nežinoti, kad užsiiminėjame tokiais pokštais: paimamas koks nors literatūros kūrinys, jis kupiūruojamas, adaptuojamas, sutraukiamas ir štai: V. Hugo keturtomis "Vargdieniai" - vienoje plonoje knygutėje. "Žanas Valžanas buvo katorgininkas, jis ėmėsi globoti vargšės prostitutės dukterį, o ją įsimylėjo..." Maždaug taip. Perskaitei - ir viską žinai. Paprasta, patogu, pigu.

Ir čia jūs turite teisę pasipiktinę užrikti: "Ei, rašinėtojau, berods tu turi kultinio prancūzų rašytojo M. Houellebecq knygos apžvalgą pateikti, o ne skauduliais dėl skaitančio pasaulio likimo dalintis?! Juk "Platformą" faktiškai išgyrei!"

Taip, "Platformą" aš išgyriau. Ir neatsiimu savo žodžių. O štai "Lansarotę" - išpeiksiu. Nes "Lansarotė" - tai "Platformos" Reader's digest versija . Kiek žinau, "Platforma" - vėlesnis kūrinys. Ir autorių galiu suprasti - joje išplėtotos "Lansarotės" temos. Bet štai lietuvių leidėjų sprendimas po "Platformos" dar išleisti "Lansarotę" - mistiškas.

Knygos komponentai - analogiški "Platformai". Egzotiškos vieta, savotiški tipažai, atviras seksas, kažkas netikėto. Tik jeigu "Platformoje" viso to DAUG, tai "Lansarotėje" - viena sala, keli tipažai (pasakotojas, belgas, 2 (dvi) lesbietės), viena sekso scena (na, ir kas, kad ten 2 (dvi) lesbietės ir pasakotojas), belgo policininko gyvenimo užkaboriai. Ir viskas. Ne, dar burbenimai ant turistinių kelionių agentūrų, visuomenės susvetimėjimas ir prancūzų poetų pašiepimas (žr. nugarėlę). VISKAS.

Bet anot nugarėlės, "Skaitydamas Houellebecqą, jautiesi tarsi pakliuvęs į tropinę liūtį: jo nuožmi vaizduotė visiškai užvaldo" (Observer)." Spėsiu galimus variantus: 1) "Observer" rašė ne apie "Lansarotę" 2) "Observer" žurnalistas ją skaitė bent penkis sykius be sustojimo. Kitaip niekaip negaliu net suprasti, kaip šitai knygelei gali būti taikomas apibūdinimas, kuris labiau tiktų H. P. Lovecraftui (beje, M. Houellbecqas yra H. P. Lovecraft gerbėjas ir netgi parašęs apie jį studiją!)

Taigi, rekomendacijos būtų tokios: jeigu neskaitėte "Platformos", "Lansarotė" jums leis susidaryti vaizdą, kokia knyga jūsų dar laukia. Tiesa, tas vaizdas bus blyškus, panašiai kaip Platono idėjų metaforoje. Jeigu skaitėte "Platformą" - ši knygutė nepateiks nieko naujo.

P.S. Kaip matyti, originalus "Lansarotės" leidimas yra su fantastiško grožio Lansarotės salos peizažų nuotraukomis. Bet amazon.com skaitytojai vis tiek knygą vertina pvz. taip: "trumpa, lėkšta, per daug pažįstama, bet gražios fotografijos".

Platformain miniature

Daugiau

Vytautas Nedzinskas „ŽUVINTO ŠIOKIADIENIAI“

Mirmeka Alba

cover Apie knygą: Vytautas NedzinskasŽUVINTO ŠIOKIADIENIAI
Leidykla: Mintis (1997)

Pradėsiu bemaž patetiškai. L.Grudzinskas, G.Isokas, T.Ivanauskas, V.Nedzinskas - autoriai, kurių knygos moksleiviškais laikais man buvo tarsi langelis į Lietuvos gamtą. Ne šiaip gamtą, o beletrizuotą, sudvasintą (išskyrus gal sausesnį T.Ivanausko stilių), tarsi paveikslėlis mirgančią spalvomis ir rasos lašeliais, - net į nespalvotas fotografijas užsižiūrėdavau. Kiek tose tekstuose buvo kūrybinės išmonės, kiek realybės, ne taip jau svarbu tiek tada, tiek dabar: jų tikslas - ne suteikti preciziškai tikslią informaciją, o sudominti, paskatinti į gamtą žiūrėti ne kaip į "medžių ir gyvūnų krūvą", o į vos ne pagoniškai aukštinamą ir globotiną terpę. Tai štai: "Žuvinto šiokiadienioai" - nebe tokio stiliaus, kurio tikėjausi, knyga.

Galbūt talento kiekis baigtinis, ir jį per ilgą laiką išnaudojame; galbūt redaktoriai jau ne tokie kruopštūs, kaip kadaise; gal tiesiog pasirinkta tema suponavo būtent tokį rašymo būdą. 1984 m. išleisti "Žuvinto metai" buvo apie gamtą. Žmogus ten - daugiausia stebėtojas. "Žuvinto šiokiadieniai" - apie žmogų gamtoje. Kuriantį, saugantį, naikinantį, kartais - tiesiog egzistuojantį kaip koks gyvuliukas, kuris nesvarsto apie savo paskirtį ir nesiekia užkariauti nei vandens, nei žemės. Tiesą sakant, istorijos apie rezervato kaimynus, keistus diedukus - vienos gyviausių knygoje. Vienas štai kas dieną palydi autobusiuką, net dispečeriu už tai pramintas; pasakoja atvykėliams nebūtas istorijas apie melžiamas gulbes ir pats džiaugiasi. Kitas gyvena trobelėje, ne didesnėj už šuns gurbelį, polaidžio metu atsiduriančioj saloje, tačiau nė už ką nenori išsikelti: ateis pavasaris, bus galima ant pamūrėlio atsisėsti ir paukščių klausytis. Trečias dar ne diedukas, tačiau gyvenimo būdo susendintas: kai dirba, tai dirba. Kai geria - tai geria. Ir nuolat poezijos paukštę už uodegos gaudo, net aplinkiniai prisibijo - kaip jau sueiliuos, kaip išdės kaimynėlis taikliai ir skaudžiai, ką apie kurį galvoja…

Nepamiršta V.Nedzinskas ir savo kolegų, rezervato darbuotojų. Iš esmės ir sukasi visas pasakojimas apie rezervatą: kaip jis kūrėsi, kokias permainas iškentė, net kaip statėsi rezervato direkcijos rūmai. Kai kas įsimena: ar žinote, kodėl ąžuolas, stūksantis vidury kelio Vilnius-Kaunas netoli Grigiškių, vadinamas Bergo ąžuolu? O ar galit patikėti, kad laikančią gulbę ąžuolinę mergaitę, kuri stovi pievelėj priešais direkciją, išdrožė kalinys, niekad gyvenime nesilankęs Žuvinte, tačiau labai tiksliai įsivaizdavęs iš knygų, kurioj pusėj kas yra, ir kaip reikia pastatyti skulptūrą bei kelio rodyklę. Dar - keista, iki galo neaiški istorija su šernų gaudyklėmis: žmonės šių knislių daroma žala skundėsi, tačiau gaudykles kažkas vis suniokodavo - ne vieną ir ne du kartus. Pamokantis faktas, kad išpopuliarinę Žuvintą bei spanguoles, gamtosaugininkai sulaukė uogautojų ir šiaip smalsuolių antplūdžio: kiekvieną sugauk, po palias bebraidžiojantį, priversk pasisakyti pavardę, įrodyk, kad elgiasi ne pagal įstatymus. Rezervato darbuotojai dažnam visai nebūdavo baisūs - ne policija gi, ir išvis, patys ką čia Žuvinte veikiat! Kaip šunys ant šieno - nei patys ėdat, nei kitam duodat… Tai - dabar. O tarybiniais laikais daugiausia kovota su žvejais-brakonieriais ir… samanės mėgėjais. Pasirodo, suslapstyti pušų jaunuolynuose, pelkių salelėse, rūkdavo tiek bravorų, kad galų gale nutarta "taškų" ieškoti iš oro, įsiprašius į Alytaus oro klubo AN-2. Iš oro, pasak autoriaus, geriausiai atsiskleidžia ir šio ledynmečio relikto, vis sparčiau mirštančio ežero grožis. Akivarai, plaukiojančios salelės - kinys, plovos, užutėkiai, nendrynai, iškyšuliai pavadinti vaizdingais vardais: Kolyta, Grebelė, Varnaplovė, Asiūklynas, Akmenyčia, Pranės Jono švendras, Tvorų meldynas… Pavadinimai gimsta ir "mūsų laikais". Pvz., Pakaruoklio beržas, Partizanų sala pakankamai aiškiai nurodo, kuo ta vietovė įžymi.

Berods, kad ir kaip būtų paradoksalu, pamiršau paminėti svarbiausius Žuvinto gyventojus. Paukščius. Nors gal ne taip ir keista, kadangi jiems skiriamas ne toks jau didelis dėmesys. Aišku, be laukių, kirų, lingių ar brangiųjų, autoriui gyvybę kainavusių gulbių, neapsieita; tačiau jei kas nori daugiau sužinoti apie unikalaus pelkėjančio ežero fauną, turės susirasti kitas knygas. Šioji - ne apie Žuvinto, o apie Žuvinto rezervato istoriją.

Pastaba: bijau, kad paveiks atvirkščiai, bet - praleiskit Stasio Kašausko įžangą. Prasta, prasta…

Budynės prie mirštančio ežero

Daugiau

Skaityta.lt (©) 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.