PagrindinisPrenumerataPrenumerata el. paštuApie / Archyvas

Connie Willis „PASAULIO PABAIGOS KNYGA“

Justinas Žilinskas

cover Apie knygą: Connie WillisPASAULIO PABAIGOS KNYGA
Leidykla: Eridanas (2005)
ISBN: 9955101180
Puslapių skaičius: 320

Džiugu, kai "Eridanas" tave, draugus ir artimuosius pradžiugina knyga, pelniusia "Hugo" ir "Nebula". Smagu, kai tokią knygą išverčia gera vertėja Anita Kapočiūtė. Neįtikėtina, kai nuo viršelio žvelgia ne hipertrofuotomis šarvuotomis krūtimis ginkluotos gražuolės, o apsirengę ir susimąstę žmonės. O tai, kad ji skelbia Pasaulio Pabaigą... Kiek kartų jau apie ją kalbėta - nuo mokyklos laikų buvo žinomas branduolinio karo variantas (kai užpuls Amerika). Šiuo metu panašiau, kad karo nebeprireiks - pati išnervinta planeta žmonijos buveinė nusipurtys įkyrų antropodrabužį. Dar reikia nepamiršti ir grasinančių nukristi asteroidų, žemės ašies apvirtimo, naujojo ledynmečio ar tvano, sterilizuojančio kosminio spinduliavimo, įvairių virusų ir bakterijų. Britų autorė Connie Willis renkasi pastaruosius.

Knygos siužeto ašis - paprastutė: jauna Oksfordo istorikė Kivrina be galo trokšta persikelti į vėlyvuosius viduramžius dvidešimt metų prieš pat Juodosios Mirties (maro) pandemiją, atėjusią į Oksfordą 1328 m. Dėl šitokios užgaidos baisiai susirūpinęs profesorius Danvortis, kuris įmanytų padaryti viską, kad pavojingas merginos sumanymas nebūtų realizuotas, bet čia jam pagalius į ratus kiša "Medievalio" projekto vadovas, neatsakingas avantiūristas misteris Gilkraistas, kuris ir sudaro visas sąlygas Kivrinos sumanymui. Misteris Danvortis tesugeba prie perkėlimo įrangos pasodinti savo laborantą - Badrį Dauburį, kad bent jau perkėlimas įvyktų kiek įmanoma saugiau. Tačiau iš saugus perkėlimo knygos neišlauši - nutinka kažkas negero - Oksfordą užgriūva nepažįstamo ir labai pavojingo gripo epidemija, suardanti visus planus. O Kivrina... Kivrina patenka ne į tuos metus, kur taikėsi - išsipildo jos slaptas troškimas, kurį planavo įgyvendinti po pirmojo sėkmingo viduramžių tyrinėjimo bandymo: pabūti Juodosios Mirties siautėjimo liudytoja.

Taigi, knygoje sukryžminti du siužetai: kova su šiuolaikine epidemija ir baisioji Juodosios Mirties pandemija keturioliktame amžiuje. Paviršinis įspūdis - tarsi susijungtų koks nors istorinis romanas ir "Ligoninės priimamasis". Tačiau paviršiumi čia taip lengvai nepraplauksi (o jeigu plauksi - mesi knygą į šoną), nes autorė visas pastangas skiria gilinimuisi į žmones, patekusius į negailestingus tikrovės spąstus. Būtent šios pastangos, nors ir neatskleidžiančios genialių įžvalgų, yra vertos dėmesio ir sudaro knygos tikrąją vertę. Dauguma veikėjų paveikslų - ryškūs, išplėtoti. Ypač, mano manymu, puikiai sukurti vaikiškieji charakteriai - Rozemunda, Agnesė, Kolinas. Stiprūs (nors ir ne tokie įdomūs) ir pagrindiniai veikėjai - tėvas Rošas, pati Kivrina, profesorius Danvortis. Tačiau reikalą labai smarkiai gadina perdėm šaržuojami kai kurie šalutiniai veikėjai (Misis Gadson, Finčas) - ir dėl neįtikinamumo, ir dėl nuolatinio "bajerio" kartojimo. Susidaro įspūdis, kad pastarieji - tarsi drapiruotė, siekianti išryškinti pagrindinių veikėjų privalumus. Deja, tokia drapiruotė tik pakerta ir kitų veikėjų tikroviškumą: tarkim, galima patikėti tėvu Rošu kaip idealiu kaimo kunigu, kurio aveles užklumpa baisi Dievo rykštė ir jo tikėjimu, gerumu, kantrumu, pasiaukojimu, ryškiai kontrastuojančiu su kilmingųjų dvasiškų niekšiškumu. Bet, pvz., tai, kad Kivrina nė karto nesusvyruoja, kai deda titaniškas pastangas padėti maro užpultam kaimui, nors ji galėtų tas pačias pastangas nukreipti persikėlimo plyšio paieškai ir pabėgti iš viso šito košmaro, šiek tiek neįtikina, kaip ir neįtikina stebėtinas kaimo gyventojų neįtarumas (išskyrus ledi Imeiną) surastos nepažįstamosios atžvilgiu. Autorė turbūt praleido ne vieną valandą, studijuodama maro simptomus, požymius, eigą - pandemijos klaikumas atskleidžiamas Waltariškai detaliai, nors labiau už tą detalumą man įstrigo momentas, kai Kivrina atsimena jai iš knygų žinomus mirtingumo nuo maro procentus ir bando juos taikyti kaimo gyventojų skaičiui, skaičiuodama, kiek pjūtis dar pareikalaus aukų. Dviejų siužetų įspūdis irgi nevienodas, netgi galima sakyti, kad viduramžių maras iš esmės užgožia šiuolaikinę epidemiją, kur dauguma mirštančių nuo naujojo gripo - tik statistinės aukos pagal epidemijos eigos suvestines, ne gyvi, artimi žmonės, kaip viduramžių kaimo gyventojai. Toks įspūdis susidaro gal ir dėl to, kad šiais laikais žmonės turi daug daugiau priemonių kautis su "Dievo rykštėmis" ir nebeatrodo tokie visiški bejėgiai.

Fantastikos požiūriu knyga nepateikia beveik nieko įdomaus, nebent tą faktą, kad 2054 metais žmonės vis dar beviltiškai priklausomi nuo fiksuoto ryšio telefono. Vienintelė tikrai verta dėmesio fantastinė detalė - tai laiko keliones patobulinantis paradoksas - erdvėlaikis žmogui neleidžia patekti į praeitį (ateitį?) kritinio lūžio laiku, kad jis, skirtingai nuo R. Bradbury klasikinio apsakymo "Nudundėjo griaustinis", negalėtų nei sumindyti drugelio, nei kaip nors kitaip pakenkti įvykiams. Atvykėlis gali būti tik stebėtojas (blogoji šios temos pusė neblogai panarstyta H. Kuttnerio apsakyme "Geriausias metų laikas" iš rinkinio "Pragaištingas laivas". Šis naujasis paradoksas tiksliai įrėmina ir Kivrinos tragediją: ji, žinodama, kaip galima padėti, bet neturėdama tam jokių priemonių, daro viską, ką gali, bet jos jėgos teleidžia suteikti galimybę aukoms būti palaidotoms ir į dausas palydėtoms varpo dūžiais. Net ir tai yra daug, autorei užsiminus, kaip atrodo kaimas, į kurį neatklydo keliautoja laiku.

Kaip matote, romanas susideda iš dviejų knygų. Pirmoji iš jų yra labai ilga ir neskubi įžanga. Ji drąsiai galėtų būti per pusę trumpesnė, pvz., išmetant lauk visą be perstojo žliaugiantį lietų ir pusę tuščių dialogų, neatskleidžiančių nieko įdomaus, bei gausybę aprašymų, kurie užkemša tekstą detalumu, tačiau ne vaizdingumu. Antroji knyga jau turi ir gerą tempą, o į pabaigą net pasijunta, kad autorė ima skubėti, kad tik sutilptų į planuotą apimtį. Yra ir happyendas, balansuojantis ant tikroviškumo ir logiškumo ribos, bet visgi nenuvirstantis į "Deus ex machina" kategoriją.

Taigi, romanas vertas dėmesio. Deja, nors ir pelnęs prestižines premijas, jis neprilygsta N. Gaimano "Amerikos Dievams" ar A. Kamiu "Marui", tačiau tikrai nėra eilinis skaitalas ar tik trenktai fantastų kastai skirtas kūrinys. Nežinau, kaip jį vertina istorikai ir ar tikrai keturiolikto amžiaus pradžios dvaruose jau buvo naktipuodžiai (t.y., kiek autorė leido sau istorinio voliuntarizmo), abejoju, ar iki galo logiškas jos pateiktas "erdvėlaikio kontinuumo savisaugos" paradoksas (pvz., o kas man sukliudys patekus ne į kritinį tašką, nugyventi ten iki kritinio momento ir tuomet kaukštelėti kokiam Stalinui per makaulę veržlėrakčiu?), tačiau jau seniai leidau sau skaityti per naktį knygą tol, kol pabaigsiu, kaip ir senokai perskaitęs fantastinę knygą kėliau sau klausimą, o kaip gi aš elgčiausi tokio košmaro akivaizdoje?

P.S. Jei būtų mano valia, Administracinių teisės pažeidimų kodekse atsirastų toks straipsnis: "Tas, kas tyčia arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo parašė arba leido spausdinti knygos anotaciją, iš esmės iškraipančią knygos turinį, ir taip apgaunančią skaitytoją, baudžiamas viešaisiais darbais arba administraciniu areštu iki penkiolikos parų"

Pakankamai kokybiška ir beveik nebanalu

Daugiau

Eric-Emmanuel Schmitt „SMULKŪS VEDYBINIAI NUSIKALTIMAI“

Krekas

cover Apie knygą: Eric-Emmanuel SchmittSmulkūs vedybiniai nusikaltimai
Leidykla: Alma littera (2004)
ISBN: 9955084758
Puslapių skaičius: 97

Žanras: Pjesė dviem veikėjams. Vyrui ir moteriai. Sutuoktiniams.

Siužetas paprastas kaip trys kapeikos: Žilis patyrė traumą, kurios pasekmė - amnezija. Dalinė: prisimena daug ką, bet tik ne apie save - nei pomėgių, nei poelgių, nei žmonos, nei 15 metų trukusių vedybų. Liza pasiryžusi padėti dalindamasi savaisiais: pasakodama, rodydama nuotraukas, atsakinėdama į klausimus.

Amnezija: "Vieną rytą atsibundu ligoninėje suglebusia burna, lyg ką tik išėjęs iš dantisto, su tvarsčiu ant galvos, sunkiu pakaušiu. "Ką aš čia veikiu? Gal pakliuvau į avariją? Šiaip ar taip, aš gyvas". Atsibudimas buvo tarsi palengvėjimas. Liečiau savo kūną, lyg jį man būtų kas sugrąžinęs. <...> Seselė atidaro duris. "Džiaugiuosi, kad atmerkėte akis, pone Sobiri." Atsigręžiu pažiūrėti, į ką ji kreipiasi, ir pamatau, kad palatoje esu vienas. Ji vėl prabyla: "Kaip jaučiatės, pone Sobiri?" Ji atrodo pasitikinti savimi. Aš pavargęs, bet sukaupiu jėgas norėdamas atsakyti jai keletą žodžių. Seselei išėjus, nušliaužiu į lovos kojūgalį ir nuplėšiu temperatūros lapą: ten užrašytas Žilio Sobirio vardas. "Kodėl jie mane taip vadina? Kas apsiriko?" Sobiris man nieko neprimena. Bet tą pat akimirką neįstengiu susitapatinti su niekuo kitu, į galvą ateina tik vardai iš vaikystės, Mikė, Pūkuotukas, Fantazija, Snieguolė. Tada susivokiu, kad nebežinau, kas esąs. Aš praradau atmintį. Štai šią atmintį. Nebeprisimenu savęs. Užtat vis dar prisimenu lotynų kalbos linksnius, daugybos lentelę, rusų asmenavimą, graikų abėcėlę. Beriu viską pats sau. Tai mane nuramina. Kitkas sugrįš. Kaip galima puikiausiai prisiminti dauginimą iš aštuonių - patį sunkiausią, su tuo visi sutinka, - ir neprisiminti, kas esi? Stengiuosi nepulti į paniką. Net pavyksta save įtikinti, kad kaltas tvarstis, kuris per daug suveržė smilkinius, o drauge užspaudė ir atmintį. Kai daktarai jį nuims, viskas susitvarkys. Gydytojai ir seselės vaikšto vieni po kitų. Pasisakau jiems apie amneziją. Aiškinu tvarsčio teoriją. Jie neužginčija mano optimizmo. Po keleto dienų į palatą ateina kita seselė, graži moteris be chalato. "Po šimts, nauja seselė! - sakau sau. - bet kodėl ji be chalato?" Ji nieko nesako, šypsodama žiūri į mane, paima mane už rankos, paglosto skruostus. Svarstau, ar tik nebus pasiųsta speciali slaugė, slaugė, turinti ypatingą užduotį, "paslaugą sergančiam vyrui", slaugė iš kekšių brigados, tačiau seselė be chalato praneša esanti mano žmona. (Jis atsigręžia į Lizą). Iš tiesų, ar jūs tuo tikra?
LIZA Tikra.
ŽILIS Jūs neatliekate apmokamos paslaugos?
LIZA Turėtum sakyti man "tu".
ŽILIS Jūs nesate... tu nesi...
LIZA (pertraukia jį). Aš - tavo žmona.
ŽILIS Juo geriau. (Pauzė) Ir jūs... Ir tu tikra, kad parvažiavome į savo namus?
LIZA Tikra.
Žilis vėl apsidairo po kambarį, kuriame sėdi.
ŽILIS Nenorėdamas daryti skubotų išvadų manau, kad man labiau patinka žmona nei butas." (9-11 p.)

Briliantinė galva arba "ėjau, paslydau, griuvau, atsigavau - gipsas": "Lipdamas laiptais, tu staiga atsigręžei, nepataikei ant laiptelio, praradai pusiausvyrą ir pakaušiu atsitrenkei į šią siją" (35 p.)

Paslaptis: Kažkas čia ne taip - viskas per daug gražu ir paprasta. Galimi du variantai: arba Žilio protas užsikirto tyčia ("Ar neieško naudos nieko neprisimindamas. <...> Naudos nežinoti. Mano protas ginasi užtemimu. Jis vengtų teisybės. <...> Gal sukrėtimas buvo ne tik fizinis... Pasitaiko visokių traumų..."; 23 p.), arba Liza turi idealią progą gyvenime - perkurti mylimą vyrą ("Truputį tikrojo manęs, truputį pagerinto, vyras pagal pasirinkimą, vyras pagal užsakymą."; 50 p.): "Kas man įrodys, kad jūs nenuėjote į ligoninę, kaip einama į paliktų gyvūnų prieglaudą? Nuėjote į amnezininkų aukštą svarstydama, kurį galėtumėt pasiimti. Mane pamačiusi tarėte sau: "Šitas visai mielas, nelabai jaunas, bet akys geros ir atrodo švarus, parsivesiu jį į namus ir įtikinsiu, kad aš jo žmona". Ar kartais jūs ne našlė?" (18 p.)

Pagalba detektyvams: Kadangi tai prancūzo grožinis kūrinys apie santuoką, tai klasikinis "cherchez la femme" variantas neišves iš teisingo kelio.

Trukmė: Pjesė trumputė - jos ir E. Nekrošiui nepavyktų ištempti iki 1,5 valandos spektaklio. Perskaitęs pirmąsyk, gali iš karto skaityti antrą ir, jau žinodamas atomazgą, ieškoti užuominų, praleistų detalių, kurios rodė tiesiausią kelią į klausimo, kas už viso to slypi, atsakymą.

Data: Pjesės "Smulkūs vedybiniai nusikaltimai" premjera įvyko 2003 m. rugsėjį Paryžiuje.

Knygos privalumas: Humoras. Subtilus, kandus, žaismingas, juodas. Apie vyrus ir moteris. Kartu ir atskirai.

Knygos trūkumas: Šiame teatrui skirtame veikale rasite porą postringavimų apie meilę, ištikimybę, santuoką - žodžiu, plačiąja prasme apie meilę. Bet manęs tai nesudomino - į pabaigą humoro mažėja, santykių aiškinimosi daugėja.

Asmeninė nuomonė: Nežinau, ar eičiau į spektaklį: kūrinio mintis ir idėja tokios aiškios, kad abejotina, ar režisierius pasakytų ką nors tokio, ko neįskaitei.

Rekomenduotina vasarai į paplūdimį lengvam skaitymui, kai viena knygute gali priploti tris uodus - perskaityti pjesę, detektyvą ir gyvenimo santuokoje analizę, - neperkaitindamas galvos.

Merfio dėsnis santuokai:
Moteris tikisi, kad vyras po vestuvių pasikeis, bet jis nesikeičia.
Vyras mano, kad moteris po vestuvių nesikeis, bet ji pasikeičia.

Daugiau

Stefan Zweig „VAKARYKŠTIS PASAULIS - EUROPIEČIO PRISIMINIMAI“

Justinas Žilinskas

cover Apie knygą: Stefan ZweigVAKARYKŠTIS PASAULIS - EUROPIEČIO PRISIMINIMAI
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164079
Puslapių skaičius: 470

Be galo malonu į rankas paimti storą, solidžią knygą. Tarsi sėstum prie apetitą žadinančiais kvapais viliojančio kepsnio, kad užmirštum visus fastfoodinius "euroromanus" ar snickerinius Dan Brown trileriūkščius. Galimybę skaityti neskubant - po skyrių kas keletą vakarų, žavėtis solidžiu, klasikiniu pasakojimo stiliumi, apmąstyti kas antrą pastraipą ir turtėti žiniomis bei mintimis su kiekvienu puslapiu. Būtent tai ir suteikia vieno garsiausių XX a. pirmosios pusės rašytojų - Stefano Zweigo - memuarai.

Memuarai - žanras su savo taisyklėmis ir jie dažnai nelaikomi pilnaverte literatūra (na, kas laikytų Hilary Clinton ar Monikos Lewinsky memuarus literatūra?), tačiau šis atvejis - kitoks. S. Zweigas buvo rimtas rašytojas - labai žymus biografijų autorius, gausiai rašė ir kitus žanrus (man pirmą kartą teko su juo susidurti "Pasaulinės literatūros bibliotekos" tome, kur buvo jo vienas iš žymiausių apsakymų "Nepažįstamosios laiškas"). Šie memuarai ne tik informatyvūs, bet ir literatūriški. Dar vienas dažnas memuarų bruožas - tai "aš" dominavimas. Šioje knygoje "aš" - tik stebėtojas. Stebėtojas, kuris kenčia dėl jį supančio pasaulio kataklizmų ir nepaliauja žavėtis jo žmonėmis. S. Zweigo "aš" - tai dainius, apdainuojantis į nebūtį grimztančią epochą, bet ne save. Toks sprendimas dažnai leidžia įtarti apsimestinį kuklumą, bet šįsyk tikrai taip nėra: S. Zweigas skiria ir sau deramą vietą, bet ji nėra aukščiau visų kitų, o pagrindinis autoriaus dėmesys ir pagarba tenka aibei draugų - Romain Rollandui, Hugo Hofmannstahliui, Sigmundui Froidui ir netgi Maksimui Gorkiui. Šie ir kiti žmonės, susitikimai su jais ir jų darbai aprašomi su didele įžvalga, šiluma, jausmu, meile, "atviru nervu".

S. Zweigas, kaip rašo ir nugarėlė, paliko mums ištisos intelektualų kartos ir epochos portretą. Jaunystė klestinčioje Habsburgų imperijos Vienoje - viską sudraskęs Pirmasis Pasaulinis Karas - sunkus pokaris, trumpas atgimimas - nacių košmaras. Kiekviename etape autorius randa ir kuo pasibaisėti, ir kuo pasidžiaugti. Jaunystėje - piktinasi aplink išsikerojusia gerontokratija, sustabarėjusia švietimo sistema, papročių dviveidiškumu (kadangi S. Zweigas buvo S. Froido pasekėjas, daug dėmesio skiriama lyčių santykių ir vaidmenų nenatūralumui), džiaugiamasi neišsenkančia energija, kūrybiniais ieškojimais, ėjimu priekyje pripažinto meno ir naujovių adoravimu, plaukimu "prieš srovę". I Pasaulinio Karo epochos prisiminimuose be galo įdomios S. Zweigo įžvalgos apie tai, dėl kokių priežasčių jau amžių taikiai sugyvenusios tautos įsivėlė į klaikią mėsmalę, iš kur toji baisi tarpusavio neapykanta ir koks tai buvo neįtikėtinas lūžis Europos gyvenime. Lygindamas I-ojo ir II-ojo Pasaulinių karų pradžias S. Zweigas pastebi, kad į Pirmąjį žmonės žengė su šypsena ir užsidegimu, nes nuoširdžiai tikėjo valdžia, kuri tikrai nebūtų kėlusi karo, jeigu nebūtų mirtino reikalo ginti monarchijos ar kito švento reikalo. Karas negrįžtamai sunaikino šį tikėjimą, kaip ir sunaikino intelektualinius ryšius. Tik keletas kūrėjų, tarp jų ir pats S. Zweigas, sugebėjo pakilti virš visuotinės neapykantos ir priminti, kad karas ir pergalė - tai dar ne viskas (simptomiška vieno vokiečių "neapykantos himnų" autoriaus istorija - kaip jis nepaprastai išgarsėjo per karą ir tapo nieku pokaryje). Pokario pasakojimai pamažu iš nusivylimo tono ir atmosferos (kuri mums neblogai pažįstama iš E. M. Remarko kūrybos, tik šiuo atveju ji pagardinta beveik dokumentalizmo doze - S. Zweigas visiškai nepateisina prievartinio Europos perdraskymo, nelabai jam patinka ir tautų apsisprendimo idealas, pagimdęs naujas valstybes ir valstybėles) vėl grįžta prie šviesių spalvų - tai ir meno atgimimas, ir Zalcburgo festivalis, ir kelionės po kitus žemynus. Tiesa, kiek juokinga, kai memuarų pradžioje sielojęsis dėl gerontokratijos, autorius pokariu labai susirūpina dėl juvenokratijos - mat staiga į visus postus, visas vietas yra stumiami jauni žmonės, suklesti viskas, kuo stengiamasi nusigręžti nuo klasikos. Čia S. Zweigas vėl žengia prieš srovę - spausdina grynai klasikinio kanono kūrinius, įrodydamas, kad ir jai liko vietos. Artėjant naujajai katastrofai (ar pirmosios tęsiniui?), galutinai sugriovusiai rašytojo gyvenimą, pasmerkusiai ne tik jį, bet ir jo knygas degti laužuose, tonas vėl liūdnėja, bet ir čia atsiranda jėgos surasti atsvarą brutaliam absurdui - pvz., istorija, kaip Hitleris buvo priverstas garsiausiam tų laikų vokiečių kompozitoriui - Richardui Straussui - asmeniškai duoti išimtinį leidimą, kad rodytų jo naujausią operą, kurios libretą parašė S. Zweigas - žydas. Pasitraukimas po anšliuso į Angliją - jau labai liūdnas, kaip ir alienų likimas Salose. Čia ypač įsimintinas Miuncheno suokalbio momentas ("peace in our time") ir jo aprašymas - kaip britai nenorėjo naujo karo, kaip džiaugėsi jo "išvengę", nors ir paaukoję Hitleriui Čekoslovakiją. Tačiau net didžiausi gyvenimo kataklizmai nepalaužia S. Zweigo tikėjimo gėriu, tikėjimo žmogumi ir Europa kaip vertybe. Deja, kataklizmai palaužė patį rašytoją ir šie memuarai buvo išleisti tik po jo mirties - būdamas virš septyniasdešimties metų S. Zweigas nusižudė.

Ankstesnėje pastraipoje - vos keletas momentų, kurie man ryškiai įstrigo skaitant šią knygą. Iš tiesų - prieš akis sodriais, gyvais vaizdais prabėga ištisa epocha. Esu įsitikinęs - atsivertę rasite jų daug daugiau, nes veikalas tikrai labai gausus: ir žiniomis, ir mintimis. Jau seniai bebuvai skaitęs ką nors tokio teisingo ir tikro.

Ir literatui, ir istorikui, ir...?

Daugiau

Markas Zingeris „SEZONAS SU ŠOKĖJA“

Krekas

cover Apie knygą: Markas ZingerisSezonas su šokėja
Leidykla: Baltos lankos (2004)
ISBN: 9955584750
Puslapių skaičius: 215

Markas Zingeris ir aš: Tai jau trečiasis Marko Zingerio romanas (1998 m. "Tyto alba" išleido "Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius", o 2002 m. "Baltos lankos" - "Grojimas dviese"), bet tik pirmoji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pažintis su šio rašytojo kūryba prasidėjo nuo M. Zingerio skilties viename savaitraštyje: ją autorius veda jau pora mėnesių ir ten rašo, kaip sakoma viename anekdote apie ežiuką, nejuokingai, bet apie karą. Velniai nematė tos publicistikos, - tikėjausi, kad romanas galbūt bus geresnis. Ir apsigavau, labai apsigavau...

Gandai: Šiemetinėje "Knygų mugėje" leidyklos "Baltos lankos" direktorius S. Žukas užsiminė, kad "Sezonas su šokėja" yra užsakytas romanas. Tiesa, po to dievagojosi, kad tik autoriaus, kuris vis išsisukdavo nuo leidyklos prašymų dėl knygos (suprask - praslydo nevykdydamas nurodymų), dėka romanas netapo užsakomąja literatūra. Deja, negaliu nei patikrinti, nei patvirtinti, kiek čia yra tiesos, kiek PR'o. Be to, pats faktas, kad autorius kuria pagal užsakymą iš tiesų nėra toks baisus: nesvarbu, dėl kokių priežasčių kuriama - svarbiau, kas sukuriama.

Pirmasis romano trūkumas - kalba: Ketvirtajame knygos viršelyje rašoma, kad romano "kalba kaip visada žaisminga ir poetiška", tačiau aš pavadinčiau kitu žodžiu - "mandra". Be kvailų tikrinių daiktavardžių (pagrindinis veikėjas - Liūtas Drąsutis, jo žmona paprastai vadinama Dė EM, ežero pavadinimas Maušos Maišas, sklypas prie jo - Svajūnėlis), nuvalkiotų frazių ("Valerijonas Pliauška - varijotų partijos pirmininkas"), juokingos anglų kalbos vartojimo, kai veikėjas pasako vieną frazę angliškai (iš serijos "I'm very sorry") ir toliau varo dialogą lietuviškai, daugiau nieko nėra. Vieno iš veikėjų grubią gatvės kalbą galima būtų laikyti meniniu romano sprendimu, tačiau bent jau man šis literatūrinis elementas romane kliuvo ir atrodė labai dirbtinis.

Antrasis romano trūkumas - stilius: Veikėjų charakteriai ir portretai apibūdinami vienu žodžiu - lėkšta! Tą patį galima pasakyti ir apie "auksines mintis" ("Žinote, Lietuvoje, kai vienas kunigas sužinojo, kad aš šoku "Tūkstantis ir vienoje naktyje" (striptizo baro pavadinimas - apžvalgos aut. pastaba), manęs neprileido prie išpažinties!", 93 p.), ir reklamines frazes ("Ir įrašyk, broliuk, štai ką: degtinė dažniausiai nudažo nosis, o vynas, jeigu moki gerti, nuspalvina gyvenimą.", 53 p.), ir apie pamokslus, ne tik neįkvepiančius pakapstyti giliau, tačiau net neišplaukiančius iš teksto. Puikus tokio prasto tono pavyzdys gali būti ši pastraipa:
"Tėti, aš tau rašau iš Vilniaus. Žinok, materialūs dalykai, dėl kurių visi kraustosi iš proto, ypač Lietuvoje, iš tikrųjų nėra tokie svarbūs! Svarbiausia yra žmonių tarpusavio ryšiai! O gyvenimo kokybė, blemba, nėra jokia daiktiška kokybė, ir tai ne tiek išorinis grožis, o mūsų visų tarpusavio santykiai, tėti! Ir su žmonėmis, ir su daiktais. Su Laimiuku, amžinatilsį, dėl to sutardavom. Pajuokaudavo, kai buvome likę be pinigų ir stoviniuodavom ties kalėdinėmis supermarketo vitrinomis Liverpulyje: "Dabar, Beata, galime gėrėtis. Tai daug svarbiau, negu gerti." (113 p.)

Trečiasis romano trūkumas - siužetas: Nuobodus, nerealus, lėkštas, nuvoliotas ir t. t. Ką galima pasakyti apie romaną, kuriame pagrindiniai įvykiai, keičiantys veikėjų gyvenimą yra tokie: pirmą kartą parduotuvėje sutinki užsienietį ir jis Lietuvoje įkuria prabangią vyno parduotuvę, o tave paskiria direktoriumi; griaudamas namus Anglijoje (ar Airijoje) randi pasakišką lobį, už kurį iš vyriausybės gautų procentų užtenka visam gyvenimui; Izraelio (!) pareigūnas asmenį, už kurio deportavimą jis atsakingas, palieka saugoti užsieniečiui, su kuriuo susipažino per tardymą. Tokie happyend'ai būtų per saldūs ir meilės romanams!

Ketvirtasis romano trūkumas - pagrindinio veikėjo (romanas parašytas pirmuoju asmeniu) aukštinimas ir susireikšminimas: Liūtas Drąsutis jau toks macho, kad su juo pirmo pasimatymo naktį siautulingame sekso šėlsme praleidžia 22 m. idealių formų (ir, kaip vėliau paaiškėja, puikios sielos, kuri kol kas slepiama) mergina (jeigu ką, tai pagrindiniam veikėjui apie 50 m., o tai katytei metų tiek, kiek dukrytei). Be to, Liūtas Drąsutis nuolatos save graužia (nors reikia pastebėti, kad nelabai įtikinamai), koks jis blogas tėvas, tačiau dukrelė, išvykusi į užsienį, jam atsako ilgu laišku, o motinai nė žinutės neduoda, ignoruodama visus laiškus. Čia aišku galima kapstyti giliau: tėvas rašo elektroniniu, o motina naudojasi paprastu paštu. Eidami dar giliau suprasime, kad šis epizodas parodo, koks šiuolaikiškas pagrindinis veikėjas, tuo tarpu jo žmona, kuri, be kita ko, prašo skyrybų, nes nesupranta meniškos Liūto Drąsučio sielos, - velniškai senamadiška... Tokių veikėjo (ir savęs?) išaukštinimo pilna knyga: kai kurios eilutės ir pastraipos tiesiog šaukia: aš, aš, aš! Na, o skaitant tarp eilučių, prisimeni Shrek'o repliką asiliukui dėl lordo Farquaad'o pilies dydžio.

Pastebėjimas: leidykla "Baltos lankos" ne ant pirmos lietuvių autoriaus knygos viršelio šalia pavadinimo įkala užrašą "romanas", lyg bijodama, kad skaitytojas ko nors nesupras. Pačiam skaitytojui toks užrašas nieko nesako (knygos žanrą labai gražiai galima paminėti ir paprastomis raidėmis trumpame knygos apraše), nes romanas gali būti ir geras, ir blogas. Bet kokiu atveju, ačiū leidyklai ir už tai, kad ji pirmame viršelyje nerašo "geras (puikus, nuostabus ir pan.) romanas".

Keista: šioje knygoje beveik nenagrinėjami lietuvių ir žydų santykiai, nors autoriaus tautybė (M. Zingeris - Lietuvoje gyvenantis žydas) leistų pažvelgti į šį klausimą tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Asmeninė nuomonė: prastas ir pigus romanas, kuriam psichologinio trilerio, taip pat kelionės ir papročių romano (taip ši knyga pristatoma) pavadinimas pernelyg didelė prabanga.

Blogam šokėjui ir sezonas ne koks

Daugiau

James Woodall „JOHN LENNON/YOKO ONO. DUOGRAFIJA“

Lina Bujauskaitė

cover Apie knygą: James WoodallJOHN LENNON/YOKO ONO. DUOGRAFIJA
Leidykla: Baltos lankos (2000)
ISBN: 9955429232
Puslapių skaičius: 202

Kadangi reikia turėti mėgstamų grupių albumų, taip ir - knygų apie grupes. Nors ir pernelyg daug knygų yra parašyta apie grupę "The Beatles", kuriose gvildenamos kokios tik norite idėjos. Gal tai adekvatu pačių "The Beatles" kūrybai - 21 kompaktinio disko diskografijai. James Woodall'o knyga yra tik viena iš tų visų begalybės. Teisingų ar ne. Joje daug dėmesio kreipiama būtent į John Lennon'o bei Yoko Ono meilę, minimi grupės bičiulių vargai bei džiaugsmai, iš kurių kai kurie visgi nebuvo nesusiję su naująja 'įsibrovėle' - Yoko Ono.

Knygos diapazonas nėra vientisas - laikmečiai "šokinėja" nuo 1980 - ųjų metų gruodžio, kai Y. Ono prašo viso pasaulio Tylos Minutės savo žuvusiam vyrui ( "i read the news today, oh boy..." ), kuris buvo nušautas Marko Chapmano - jis šovė į J. Lennon'ą rankoje laikydamas garsiąją Dž. Selindžerio knygą "Rugiuose prie Bedugnės" su dar šviežiu J. Lennon'o autografu, iki 1960-ųjų, kai dar naujoje grupėje buvo tokie veidai kaip Stuart'as Sutcliffe'as, Pete Best'as, bet ne Ringo Starr'as (Richard Starkey), bei vėlgi nuo bitlų ( "kažin ar teisinga juos taip vadinti" ) pakilimo iki sunkmečio laikų.

Tikrieji septintojo dešimtmečio gerbėjai turėtų žinoti, kokią įtaką tokia muzika padarė tuometinei jaunimo kartai ( o gal daro ir dabar?... ). Krito visuomenės sustabarėjusios vertybės, triumfas prieš tradicijas, 'peace' ženklai, žolės vartojimas, savo sielos išlaisvinimas iš kūno gniaužtų ( turbūt tai yra svarbiausia to meto problema ). Tai akivaizdu Vakarų valstybėse ( Rytų valstybių kultūra buvo užšaldyta iki pat nepriklausomybės). Taigi The Beatles, kartu su Rolling Stones'ais, o vėliau Doors'ais bei Janis Joplin, Jimy Hendrix'u laisvino žmogų bei įtakojo maištavimo epochą.

Pagrindinė gvildenama tema - Lennon'o tapsmas kitokiu, meilė Yoko. 1966 - ųjų metų gale įsibrovusios į bitlų sudėtį bei į Lennon'o gyvenimą Yoko Ono vienareikšmiškai vertinti neįmanoma. Jau atklydusi į Angliją ji buvo bene labiausiai ignoruojama moteris pasaulyje. Gal Lennon'as ją pasirinko dėl savo maištingos, nepritampančios sielos, avangardinio meno, ar galbūt jis iš tiesų visuomet buvo apsvaigęs nuo narkotikų... O pati Y. Ono tiesiog norėjo ištaisyti savo padėtį "susidėdama" su "nacionaline vertybe", ar tikrai nuoširdžiai troško meilės...iš garsenybės... ( visgi tarptautinio dėmesio Y. Ono susilaukė )..?

J. Woodall'as apie Y. Ono atsiliepia gan negražiai [18 psl.], tačiau kitaip nepavadinsi. Kita moteris neardė bitlų taip smarkiai, - kad ir buvusi Lennon'o žmona Cynthia (nors ir Pamela Courson - Morrison yra kaltinama dėl J. Morrison'o [ The Doors ] mirties, plg.).

Ar ji dėl to kalta? Jau albume "Abbey Road" pastebimas J. Lennon'o nesusilaikymas nuo meilės žodžių išrėkimo visam pasauliui - daina "I Want You" yra tiesiog Lennon'o žodžiai, skirti Yoko. Yoko užkrėtė Lennon'ą egocentriškumu, savo avangardizmu, kurį telieka pavadinti ne menu, bet išsidirbinėjimu; 1969m. J. Lennon'as netgi atsisako savo MBE 5 - ojo laipsnio ordino, gauto 1965m.

Dainose vis dažniau skamba ir pačios Ono balsas kartu su Lennon'u. Albume "The Wedding Album" girdime ne dainas, bet balsus, interviu. Dabar jau aišku, jog Yoko išmokė vyrą savo minčių - nemenas yra menas:

"I. McDonaldas įvertino gana rūsčiai: "Iš visų nesąmonių, kuriomis Ono tuo metu užkrėtė savo vyrą, didžiausias buvo teigimas, kad menas yra ne kas kita kaip pats menininkas" .

Knygoje taip pat minima platų rezonansą sukėlusi J. Lennon'o frazė apie bitlus ir Jėzų, garsusis išsidirbinėjimas ( kitaip nė nepavadinsi ) kartu su Yoko Ono - bagizmas(maišizmas), gan rimti protestai prieš karą.

Davatkauti, aptarinėjant du žymius žmones, "dvi maištingas sielas - vieną poplegendą", visuomet bus lengva, tačiau nežinia, kaip būtų buvę, jeigu Yoko Ono nebūtų susipažinusi su John Lennon'u; ar The Beatles nebūtų susvetimėję visgi pakurstyti tos gražios Johno - Yoko meilės. Galbūt Y. Ono buvimas kartu bei netiesioginis kurstymas bitlams skirtis buvo reikalingas tapsmas, nes jų geroji muzika jau buvo sukurta, ir atsitraukimas įvyko pačiu laiku ( dar nenusibodus plačiai auditorijai ); gal be išsiskyrimo J. Lennon'as nebūtų sukūręs tokio nuostabaus albumo, kaip "Imagine".

Kad ir kaip bebūtų, The Beatles muzika buvo tikrai puiki, kai kam gal kiek per saldi, tačiau tikrai veta dėmesio. Netgi istoriškai.

Autorius knygos pradžioje labiausiai dėkoja savo mamai, kuri kadaise jam, dešimtmečiui, padovanojo albumą "Abbey Road". Belieka palinkėti kuo daugiau tokių mamų, kurios dovanotų savo vaikams tokios muzikos albumus bei kreiptų savo atžalas teisingu muzikos pasaulio keliu.

Nothing's gonna change my world...

Daugiau

Alessandro Baricco „NEXT“

Krekas

cover Apie knygą: Alessandro BariccoNext
Leidykla: Alma littera (2005)
ISBN: 9955086971
Puslapių skaičius: 60
Autorius: Taip, taip, taip - tai tas pats vienas skaitomiausių užsienio rašytojų Lietuvoje, romanų "Šilkas", "Jūra vandenynas", "Aistrų pilys", "City", "Be kraujo" ir teatro monologo "Novečentas" autorius.

Žanras: Esė. Iš esmės tai keturi straipsniai, spausdinti laikraštyje "Repubblica". Šiek tiek pataisyti, atsižvelgiant į iš skaitytojų gautus laiškus.

Tema pasakyta jau lietuviškame knygos pavadinime - globalizacija: "žodis, kuriuo vadiname tokius dalykus kaip internacionalizmas, kolonializmas, modernizmas, kai nusprendžiame juos susumuoti ir pakylėti iki istorinės, epinės kolektyvinės avantiūros." (18 p.) A. Baricco deklaruojamas tikslas - ne pateikti atsakymus, o iškelti klausimus: tiek pasisakantiems už globalizaciją, tiek antiglobalistams. Autorius lyg ir norėtų stovėti neutraliai, neremdamas nei vienų, nei kitų, ieškodamas, kas slypi už kiekvienos pusės skelbiamos tiesos. Deja, kartais tai veda prie nelogiškumo: pavyzdžiui, 1 skyriuje A. Baricco įrodinėja, kad tokio dalyko kaip globalizacija nėra arba, tiksliau sakant, tai tik naujas pavadinimas įvykiams, buvusiems jau ne kartą, o 2 skyriuje džiaugiamasi, kad yra kovotojų prieš šį reiškinį - antiglobalistų.

Knygos motto - mąstyti, nes šiandieniniame pasaulyje per daug priimame tiesų, nereikalaudami įrodymų: "tapo nebemadingas įprotis pagalvoti: ar tai tiesa?" (45 p.). O norint rasti tiesą, reikia klausti. A. Baricco laikosi Sokrato požiūrio: aš nežinau - aš tik klausiu. Ir nors esė kai kur kvepia demagogija, tačiau pagrindinė knygos mintis man priimtina - galvoki, abejoki.

Dvigubi standartai: kaip minėjau, autorius kartais daro tą pačią klaidą, kuria kaltina kitus. Pavyzdžiui, rašytojas pastebi, kad dažnai žurnalistai ne viską išsiaiškina nuodugniai, nes nepatikrinę patiki vienos iš suinteresuotų pusių žodžiais. Tuo tarpu įrodinėdamas, kad FIAT'ai negali būti globalizacijos pavyzdys, nes Italijos rinkai skirti šios markės automobiliai iš esmės (!) gaminami Italijoje, esė autorius remiasi abstrakčiais Italijos automobilių pramonės atstovų atsakymais.

Tiesa, kuri dažnai pasimiršta: Visur žmonės panašūs. Kiekvieną kartą radus patvirtinimą šiam teiginiui, maloniai nustembi. Pasirodo, Italijoje septintajame dešimtmetyje egzistavo ta pati batų problema kaip ir Sovietų Sąjungoje: tebuvo vienas tragiškas sportinių batelių modelis, kurį ne taip lengva gauti, todėl išsiskirti iš minios šiuo apavu buvo neįmanoma. Ką gi, ir ten buvo sunkumų norint turėti savitą stilių...

Knygos išvada: Nors autorius stengiasi nepateikti atsakymų, palikdamas tai padaryti pačiam skaitytojui, esė išvada raminanti - gal viskas eina ir ne per geriausiai, bet juk ne taip jau ir blogai. A. Baricco tarsi siūlo plaukti pasroviui ir į viską žiūrėti plačiau: tai, kas dabar vyksta, nepriklausomai nuo to, kaip pavadinsime, nėra nauja - visais laikais taip buvo. Ir žmonija išsikapstydavo. Išsikapstysime ir dabar.

Retorinis klausimas autoriui: O jeigu ne? O jeigu pasaulis ritasi vis giliau į duobę ir kiekvienas naujas nuopuolis artina galutinį pralaimėjimą? Aš to neteigiu - aš tik, kaip ir A. Baricco, klausiu.

O vis dėlto, nepriklausomai nuo deklaruoto nešališkumo, filosofinio požiūrio į pasaulio istoriją, man pasirodė, kad esė autorius palaiko antiglobalistų pusę: "Tai reiškia klausti, ar tam, kad gyventumėte turtingesniame pasaulyje, jūs sutinkate gyventi selektyviame, konkuruojančiame, negailestingame pasaulyje, kur iš esmės galioja tik stipriausiojo dėsnis ir kur laimėtojas laimi, o nugalėtieji pralaimi." (25-26 p.)

Geriausia frazė: "Jie - mūsų širdies plakimas, palaikantis mūsų budrumą užmigus sveikam protui. Sako: taip, bet dėl globalizacijos jie klysta. Net jei taip ir būtų - nesvarbu. Kitą kartą jie bus teisūs ir tai bus mūsų visų išsigelbėjimas. Tądien, kai Nojus pradėjo statyti arką, nelijo. Spindėjo akmenis trupinanti saulė." (23 p.)

Geriausias pavyzdys: "daugmaž kaip rodyti du besidulkinančius ir šaukti, jog tai orgijos pavyzdys (kiti truputį vėluoja)." (14 p.)

Asmeninė nuomonė: galima su autoriumi nesutikti, galima ginčytis dėl argumentų ar išvadų, tačiau tenka pripažinti, kad 60 puslapių knygelė priverčia pamąstyti. Įdomi ir tinkama forma (esė) bei turinys (globalizacija).

"... išmokau girdėti, vertinti klausymą - kiek bebūtų atsakymų, turėti dar vieną klausimą..."
(G&G Sindikatas "Muzika, kuri saugo")

Daugiau

Sigitas Geda „PELYTĖ SIDABRYTĖ“

Gabija

cover Apie knygą: Sigitas GedaPELYTĖ SIDABRYTĖ
Leidykla: Baltos lankos (2004)
ISBN: 995558467X
Puslapių skaičius: 24

Tiems, kurie neturi reikalų su ikimokyklinio amžiaus skaitytojais, šią apžvalgą geriau praleisti. Pelės jums vis tiek rūpi tik tiek, kiek jų patenka (arba ne) į spąstus. Ir sidabrinių ten tikrai nepasitaiko.

Na, o likusiesiems - tiems, kurie sutrikę nuo vaikiškų knygų pasiūlos stypso prie lentynos niekaip negalėdami išrinkti savo, giminaičių, draugų ar pažįstamų atžalėlėms ką nors įdomesnio už saldžias kičines knygeles, vertėtų atkreipti dėmesį į Sigito Gedos "Pelytę Sidabrytę". S. Gedą visi turbūt žino kaip rimtą suaugusiųjų poetą ir tokių populiarių dainelių kaip "Baltoji varnelė" arba "Naktelės žiedai" tekstų autorių. Ir štai, gana netikėtai, jis ima ir parašo pasaką proza. Ir - dar labiau netikėta - kad šios pasakos siužetas yra visiškai neoriginalus. Sigitui Gedai nebūdinga nei proza, nei neoriginalumas. Ir vis dėlto… Čia jis motyvuotas. Vaikui, kuris dar tik žvalgosi po gyvenimą, pirmiausia reikia susipažinti su pačia artimiausia jį supančia aplinka. Šuniukai, kačiukai ir peliukai -populiariausi vaikiškų knygelių personažai, bet mažiesiems, galite neabejoti, neatsibosta (pirmasis požymis, kad jau suaugote - pamačiusi pelę imate klykti (jei esate moteris) arba pasižadate paspęsti spąstus (jei esate vyras)).

Taigi "Pelytės Sidabrytės" siužetas - nuotykiai namuose, kuriuose stovi sidabro indų pilna indauja - jūsų pernelyg neturėtų nustebinti. Smagiausia - stilistinės vingrybės. Pasakotojas tiesiogiai kreipiasi į mažąjį skaitytoją: "Žinau, jau žinau, ką jūs man pasakysite! Tokių pelių nebūna. O aš imsiu ir nesutiksiu. Mačiau, tikrai mačiau…" Juk primena melų pasaką, tiesa? Pelytė Sidabrytė ypatinga tik tuo, kad sidabrinė, ir jai bėgant tarsi kokie varpeliai po kaklu parišti skimbčioja. Čia dėl to, kad vaikui būtų įdomiau skaitomos pasakos klausytis. O žodžiai kaip margas audinio raštas tarsi kabinasi vienas į kitą, papildo vienas kito reikšmes - jei dindiliuoja tie varpeliai, tai tol, kol "nusilpsta, nutyla, sudyla"… Nejučia plečiamas vaiko žodynas - klausydamasis sužinos ne tik tai, kas yra indauja, bet ir kur tų indaujų galima atrasti - senose pirkiose, dvaruose, rūmuose, muziejuose - ir kas ten guli - šaukštai, peiliai ir šakutės, lėkštės paauksuotais krašteliais, samčiai ir samteliai, plačiašoniai peiliai tortams raikyti… O kai per visus tuos sidabrus Sidabrytė prasisuka - pusė namo skambėti ima: "Lėkštė į gertuvę, gertuvė į grafiną, grafinas į šaukštą, šaukštas į samtį…" Toks žodžių "grandinėlės" principas mažiems vaikams ypač patinka. Todėl nesistebėkite, jei šią pasaką teks jiems skaityti ne vieną kartą. Geriau įsiklausykite. Muzikali poeto rašyta proza mažiausiesiems. Ir būtinai įsižiūrėkite į iliustracijas. Juk be jų knyga vaikams - kaip sriuba be druskos. Originalų Eglės Gelažiūtės stilių jau galima atpažinti. Čia sujungtas piešinys su fotografija, surizgusią liniją netikėtai atgaivina ryški spalvos dėmė. Personažų charakteriai išraiškingi, bet šiek tiek "paplaukę" - tarsi piešti neklusnia paties vaiko ranka.

Galbūt mažasis pasakys jums: "Ir aš taip galėčiau!". Pasiūlykite jam nupiešti šios pasakos tęsinį. Juk vienas kriterijų, liudijančių patiems mažiausiesiems skirtų knygelių meninę vertę - bendravimo su vaiku galimybė.

Šmykšt pašmykšt!

Daugiau

Sibiras. Kitaip.

Jumi

cover Apie knygą: Hånes OivindAMŽINAS ĮŠALAS
Leidykla: Vaga (2000)
Puslapių skaičius: 127

"Jonas Budrys keliauja traukiniu į Špicbergeną ". Tokiu sakiniu jaunas norvegų rašytojas oivind Hånes pradeda savo romaną "Amžinas įšalas". Prisipažinsiu - "Nauji vardai" traukia it magnetas. Knygynuose tokio tipo knygos - neišreklamuotos, neaprėktos ir neaprašytos, paprastai guli nukištos į giliausias lentynas. Galiausiai, kai užsistovi per ilgai, būna parduodamos už dvigubai mažesnę kainą, o vistiek į jas žiūri tik tie, kurie knygas skaito iš principo - domėdamiesi bet kuo. Nenusvilau šįkart nagų, pasirinkdama Oivind Hånes ir jo "Amžiną įšalą", gavau ja tai, ko nesitikėjau - gerą, nors ir liūdną, pusnaktį.

Pavadinimas kažkiek standartinis. Turbūt jame jau užprogramuota, kad bus kalbama apie Sibirą. Nieko kito po šiuo pavadinimu įtarti nė negalėjau. Tačiau būtent tai ir buvo įdomiausia - kokie norvego ryšiai su Sibiru ir koks bus jauno žmogaus požiūris į šį kraštą.

Romano keistumas prasideda nuo pirmo sakinio - lietuvis Jonas Budrys. Ne kažkoks beasmenis, bevardis lietuvis, besišvaistantis beisbolo lazda kažkur Floridos paplūdimiuose, o rimtas mokslininkas, dirbantis skambaus pavadinimo Šiaurės šalių genetikos banke. Galime tik spėlioti, kodėl šis norvegų autorius - be kita ko, dar ir kompozitorius bei pianistas(!) - savo pagrindiniu herojumi pasirinko lietuvį. Galime tik klausti savęs - iš kur pas jį tokios neprastos žinios apie Pabaltijo okupacijos laikotarpį, apie Rusijos platybes, galop Vilnių - iki jo gatvių pavadinimų.

Jonas Budrys, ilgą laiką gyvenantis ir dirbantis Norvegijoje, mirus motinai, vyksta ieškoti savo dingusio be žinios tėvo. Iš pradžių jis skrenda į Vilnių, o iš čia - Sibiran - ten, kur ne vienas lietuvis baigė savo dienas. Romanas nuo pirmo iki paskutinio sakinio dvelkia liūdesiu. Jo čia visame kame tiek, kad kartais imi graudintis dėl nieko - dėl mamos rūsyje laikyto vyno, dėl basų Adarino kojų lediniame upės vandenyje, dėl ukrainietės Oksanos, auginančios bazilikus ant palangės, dėl Jono užsispyrimo surasti tėvą, kuris nežinia, ar turi pagrindą.

Knygoje keistai pinama keletas istorijų - Jono, jo tėvo, mokytojos Oksanos ir jos tėvo. Istorijos neatsitiktinės, visos tarpusavyje susietos kažkokiu tvirtu - anapusiniu - ryšiu ir užuominomis apie visa ko pradžią. Jonas ir Jono tėvas - biologai, augalų sėklų žinovai, Oksana - su savo palangių sodinukais, jos tėvas - jaunas karininkas, kankinęs save prisiminimais ir kaltinimais dėl tūkstančių žmonių gyvybių. Šiomis istorijomis rusiškas charakteris atskleistas neįtikėtinai. Taikliai. Didingumas, dosnumas, išdidumas. Nepalaužiamumas ir tas nenusakomas metafizinis liūdesys, slepiamas už to, kas visados, atrodo, kvepia natūraliu lengvumu.

Šalia neįprasto siužeto, stebina ir autoriaus rašymo maniera - sakinių trumpumas. Žodis, du, trys - kartais panašu į minties blyksnius, bet O.Hånes nepraranda saiko ir tarytum žino, kada pradėti kalbėti kitaip, kad neimtum jo įtarti pasiklydus žodžiuose ir jų reikšmėse. Galų gale, kad neapsiverktum - tas trumpumas, minčių užslėptumas - atrodo pasakyta ir viskas, nepataisomai. Nuogi kūnai, šnabždesiai, ledinis vanduo - kai šitai rašoma sakiniais po vieną du žodžius, tai įsivaizduojant darosi nejauku, nesinori būti tų žmonių vietoje - kažkokiame pasimetime, netikrume, nežinojime, neapibrėžtume.

Jokio nusiminimo. Jokio liūdesio. Ji pasitraukė, bet kažkas grįžo. Keista kontrastų jungtis. Kažkas iškeliauja - kažkas sugrįžta. Švytuoklė. Lopšys. Jos gyvenimas įsismelkia į Joną. Vėl iš jo pasitraukia. Kai jos gyvenimas baigėsi, išniro visa tai, kas buvo anapus jo. Lyg mostelėjus dirigento lazdelei, kuriai paklūsta muzika. Atspindys traukinio veidrodyje. Lėtai besikeičiantys vaizdai. Minkšta. Jokių garsų. Nesvaru. Tik nuolat kryptį keičiančios srovės. Pasaulis siūbuoja. Jonas supasi kartu… (47 p.)

Kūrinio pabaiga - galbūt mažumėlę tikėtina, o glumina. Tačiau su paskutiniu sakiniu esi priverstas interpretuoti visą istoriją iš naujo - nuo pradžios iki galo. Galvoti - galbūt skaitydamas kažką praleidai arba supratai neteisingai. Bet tuo, matyt, autorius lieka ištikimas savo stiliui ir požiūriui.

Nusiteikite trumpumui. Visa ko.

Daugiau

Gustav Meyrink „GOLEMAS“

Krekas

cover Apie knygą: Gustav MeyrinkGolemas
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164060
Puslapių skaičius: 254

Legenda: Viduramžių Europos folklore Golemas yra molinis milžinas: pradžioje iš raudono molio nulipdoma dešimtmečio vaiko dydžio figūrėlė, kuri atgaivinama ištariant tam tikrą žodį (viename variantų - žodį "Dievas") ar šį žodį išrėžiant kaktoje. Tada Golemas labai greitai auga, tampa nežmoniškai stiprus, tačiau negali kalbėti ir neturi sielos. Jo paskirtis - atlikti tam tikrus darbus, pavyzdžiui, per šabą (šeštadienį - šventą žydams savaitės dieną), kai draudžiama dirbti. Tačiau ištrūksta iš šeimininko valios (kartais užmušdamas jį) ir sukelia įvairias nelaimes. Golemui sukurti reikia išmanyti Kabalą.

Legendos aiškinimas: Golemo kūrimas - tai žmogaus bandymas pakartoti didžiausią Dievo stebuklą - žmogaus sukūrimą: Golemas kuriamas iš molio, atgaivinamas Dievo vardu, greitai auga, įgaudamas visa naikinančios jėgos. Tiek žmogaus, tiek Dievo kūrinys ištrūksta iš kūrėjo valios ir sukyla prieš šeimininką, tapdamas juodąja jėga, griaunančia kūrėjo (žmogus - Dievo, Golemas - žmogaus) pasaulį. Tačiau viena žmogui kaip kūrėjui neduota - jis negali varžytis su Dievu, todėl Golemas yra nebylys ir neturi sielos.

Golemas mene: šį simbolį naudojo romantizmo atstovai (pavyzdžiui, E. T. A. Hoffmann'as). Kūrinio maištas prieš kūrėją panaudotas ir M. Shelley romane "Frankenšteinas". 1920 m. režisieriaus P. Weneger'o filmas (dar begarsis) laikomas geriausia legendos ekranizacija ir ekspresionizmo šedevro pavyzdys kinematografijoje. Tačiau labiausiai legendą apie žydų rabino sukurtą Golemą išgarsino Gustav'o Meyrink'o romanas "Golemas" (1915 m.), kuris po Pirmojo pasaulinio karo buvo pats populiariausias vokiškas romanas.

Siužetas: viename sename žydų kvartale Prahoje dedasi keisti įvykiai, kurių centre - gemų raižytojas Atanazijus Pernatas. Jis neatsimena savo vaikystės, paauglystės, jaunystės ir net brandos metų. Neatsimena nei to ką veikė anksčiau, nei kiek laiko gyvena šiame kvartale - tik pastaruosius kelerius metus, kai jis pagal užsakymus raižo brangakmenius.

Atsitiktiniai įvykiai sukelia norą sužinoti savo praeitį, kuri nuo jo pasislėpė ar yra slepiama. Tuo metu kvartale prasideda neramumai, nes pasklinda gandai apie atgimusį Golemą, kuris, kaip žinoma iš patirties, neša nelaimes: sumaištį, įtarinėjimus, vagystes, žmogžudystes. Be bandymo atrasti save, pagrindiniam veikėjui taip pat rūpi išsiaiškinti Golemo paslaptį.

Meyrink'o Golemas: "Kas galėtų pasakyti, kad ką nors žino apie Golemą? - gūžtelėjo pečiais Cvakas. - jis laikomas legenda, kol galiausiai gatvėse įvyksta kas nors, kas staiga vėl atgaivina jį. Kurį laiką kalbama vien apie jį, ir gandai išpučiami neįtikimiausi, galiausiai jie ir subliūkšta, nes būna labai jau neįtikėtini. Istorijos pradžia, sakoma, siekia septynioliktąjį šimtmetį. Pagal pradingusius Kabalos paaiškinimus vienas rabinas padaręs dirbtinį žmogų, vadinamą Golemą, kad tas jam patarnautų, skambintų varpais sinagogoje ir visą juodą darbą nudirbtų.
Tačiau jam nepavyko padaryti tikro žmogaus - išėjo apdulkėjęs, maža ką nuvokiantis pusžmogis. Ir atgyja jis, sakoma, tik dieną, veikiant magiškai kortelei, kurią rabinas jam tarp dantų įkišdavo ir taip sutraukdavo iš žvaigždžių visatos jėgas.
Bet vieną vakarą rabinas pasimeldęs užmiršo išimti kortelę iš Golemo burnos. Šis apimtas šėlsmo pasileido tamsiomis gatvėmis daužydamas visa, kas kelyje pasitaikė.
Pagaliau rabinas prišoko prie jo ir ištraukė ženklą iš burnos. Tada tas dirbinys be gyvybės ženklų susmuko ant žemės. Nieko iš jo ir neliko - tik molinė statulėlė, kuri lig šiol laikoma senojoje sinagogoje." (40-41 p.)

Romano stilius: mistika, siaubo literatūra ir simbolizmas. Romaną galima skaityti ir kaip lengvesnį "šiurpį", ir atskirai nagrinėti jo simbolius bei prasmes. Iš pradžių Golemas yra tik žydų legenda ("Taip vėl atgyja sakmė apie šmėklinėjantį Golemą, dirbtinį žmogų, kurį kaip tik čia, gete, iš paskirų dalių sudėliojo Kabalą išmanantis rabinas ir, įkišęs į burną užrašytą antskliautės magišką skaitmenį, pastūmėjo į tuščią automato buvimą. Kaip Golemas tą pat akimirką, kai užburtas gyvybės skiemuo buvo ištrauktas jam iš burnos, pavirto molio krūva, taip ir visi šie žmonės bemat sugriūtų be dvasios, vos vieno jų smegenyse užgestų smulkutė sąvoka, antrojo smegenyse - nereikšminga atrama, trečiojo - betikslis įprotis, o dar kito - gal vien miglotas ko nors neapibrėžto laukimas"; 27 p.), vėliau nurodomas jo pasirodymo tikslas - perspėjimas dėl būsimos iškrovos ("Kaip tvankos dienomis elektros krūviai kaupiasi ligi nepakeliamos įtampos ir galiausiai smogia žaibu, ar negali lygiai taip nuolat auganti niekada neišsakomų minčių, kurios nuodija geto orą, sankaupa išsiveržti tokiu psichiniu sprogimu, kuris mūsų sąmonės pamėkles išgena į dienos šviesą, ir, kaip kad gamtoje tvykstelėjęs žaibas, taip čia - užgimsta vaiduoklis, kuris, jei tik mes teisingai galime suprasti slaptąją formų kalbą, visa savo povyza, veido išraiška, eisena ir elgesiu atkartoja bendrosios sielos simbolius. Kaip kad tam tikri požymiai perspėja apie galimą žaibo iškrovą, taip ir čia bloga lemiantys ženklai praneša gresiant fantomo įsiveržimą į dienos karalystę."; 44 p.), galiausiai atskleidžiama ir tikroji Golemo prasmė: "nepažįstamasis, apie kurį sklinda gandai, turėtų būti fantazijos ar minčių vaidinys, kurį anas viduramžių rabinas pirma turėjęs sugalvoti gyvą , o tik paskui įkūnyti materialiai" (46 p.)
Knyga pilna simbolių, šifrų bei aiškinimų. Šiandien šis romanas yra objektas referatų ir mokslinių darbų, nagrinėjančių alchemijos, tada (ir vėl dabar) madingos Kabalos, ezoterikos atspindžius šiame vokiškajam ekspresionizmui didelę įtaką padariusiame romane.

Rekomendacijos: Šį G. Meyrink'o romaną vertino R. M. Rilke, F. Kafka, J. L. Burges.

Siužetas 2: be įvairių mistinių prasmių, romane įdomu sekti ir gyvenimiškas siužeto linijas, pavyzdžiui, kodėl studentas Charousekas taip trokšta atkeršyti senajam skudurininkui Aronui Vasertrumui, kaip jis tai padarys, ar bus pagautas tikrasis Karlo Cotmano žudikas, ir kita.

Stereotipai: romane dar jaučiama didelė romantizmo, kuriame neigiami veikėjai yra atgrasūs tiek vidumi, tiek išore, o teigiami yra angeliško grožio etalonai, dozė. Štai A. Vasertrumo paveikslas: "Pasišlykštėjimą kėlė ne nepaprastas jo bjaurumas (tas veikiau žadino atjautą: jis atrodė tarsi būtybė, kuriai vos gimus pati gamta, apimta pasišlykštėjimo ir įniršio, užmynė ant veido) - kažkas kita, nesuvokiama, kas sklido iš jo paties." (144 p.)

Praha: jeigu buvote Čekijos sostinėje, tai pastebėjote, kad suvenyrams šiame mieste dažnai naudojamas Kafkos atvaizdas bei vardas ir Golemas. Kai man teko Prahoje gerti midų, alų (tiksliau tik alų; bet užtat daug), taip ir nesugebėjau išsiaiškinti, kas tas Golemas - čekiškos istorijos nesupratau, o vokiškai pasakotojas negalėjo paaiškinti. Perskaičius apžvelgiamą knygą, tapo aišku, kad G. Meyrink'as taip išpopuliarino Prahą, kad dabar šiame mieste rengiamos ekskursijos po romane minimas vietas. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad pagrindinės veiksmo vietos yra senokai perstatytos (apie tai užsimenama ir paskutiniuose romano skyriuose), tačiau kai ką rasti galima.

Paskutinė frazė: "Turiu perduoti jums, kad jūsų skrybėlės nebuvo nė užsidėjęs, nes iš karto pastebėjo, kad susikeitė. Jis tikisi, kad ir jo skrybėlė nesukėlė jums galvos skausmo." (254 p.)

Asmeninė nuomonė: iš pradžių skaityti buvo sunkoka - slėgė mistikos, paslapties, užuominų kiekis, trūko siužeto aiškumo ir romano idėjos. Tačiau patiko, kaip knygoje kuriama slogumo, niūrumo nuotaika. Po to, kai pradėjo aiškėti simboliai, jų prasmės, viskas pasirodė daug įdomiau. Ir jeigu iš pradžių knyga buvo skaitoma lyg ir prievarta, tai sužinojus daugiau apie minimas legendas ir simbolius (pavyzdžiui, Golemą), norisi atsiversti dar kartą ir ieškoti, aiškintis, sekti detales ir paslėptas mintis.

Prahos legenda

Daugiau

Benjamin Lebert „ŠIS PAUKŠTIS YRA VARNAS“

Lina Bujauskaitė

cover Apie knygą: Benjamin LebertŠIS PAUKŠTIS YRA VARNAS
Leidykla: Vaga (2004)
Puslapių skaičius: 110

Tas pats B. Lebertas, 16-kos parašęs garsųjį kūrinį "Crazy". Tiesa, kodėl tas kūrinys sukėlė šitokį rezonansą, taip ir likau nesupratusi. Bet dabar ne apie tai.

Dviejų vaikinų pažintis užsimezga traukinyje (kaip patosiška, ar ne?) Tik ji trunka tol, kol traukinys pasiekia galutinį tašką. Taip ir norisi šį traukinį prilyginti su tuo vadinamuoju mirties (ar haliucinacijų) traukiniu, kurio paskutinėje stotelėje (ar, kaip madinga sakyti, paskutiniojoje) žybsi balta šviesa. Arba jos visai nėra. Šį kartą B. Lebertas pamiršo įsukti lemputę (patroną?) "Iš tiesų galima daug ką įsikalbėti, kad būtų geriau. Be to: ar žemė iš tikrųjų yra tikslas?" (45 p.) Aprašoma jaunystė, kelio ieškojimai, jo prasmė galbūt kiek labiau tinka jaunam skaitytojui. Bet juk ir pats rašytojas nėra brandaus amžiaus.

Dialogas, trunkantis traukinio kelionę, ypatingai traukia dėmesį. Pripažinkime, kad kiekvienas iš mūsų esame galvoję apie tokius dalykus, intencijas, kuriuos išgirstame iš jaunojo Henrio lūpų (atkreipkite dėmesį, jog Paulius visiškai neatveria savo širdies draugui, kaip tai daro Henris. Jis kažką slepia, ar tiesiog yra žmogus, "uždaręs savo sielą geležinėje dėžutėje pilve"?.. ) "argi vien buvimo faktas nereiškia, jog esi nusipelnęs gyvenimo? Ir beveik niekas iš visų žmonių nemano apie kitą, kad jis vertas". Paskutinysis (antrasis) sakinys tinkamiausias Pauliaus apibūdinimui - ar jis vertas čia gyventi, kad ir padaręs tokią kvailystę (taip, kvailystę), nors ir yra čia.

Nors Paulius atvirauja mums, skaitytojams, jo būdas, bent jau man, atrodo priimtinesnis. Sklindantis paslapties, ramybės jausmas. Iš tiesų, tas Henrio pokalbis su Pauliumi (konkrečiai nuo 72 iki 74 p.) suteikia formą Pauliaus savijautai. Henrio filosofija (na, ir kas, kad kiek lengvabūdiška) skelbia, jog žmonės kartais patys susigalvoja savo gyvenimo prasmę: "jie tiesiog negali priimti paprasčiausiai duoto gyvenimo. Jie mano, kad nėra verti jo. Kai kurie nusižudo". Tuomet esu priversta galvoti "pauliška" mąstysena - o ką daryti tiems, kurie iš tiesų nėra verti gyventi, kurie atėmė kito žmogaus gyvybę?.. Kokie juokingi tuomet turėtų atrodyti tie nekaltieji sunkūs žmonės (būtent sunkūs, nes neatsipalaiduoja ieškodami preteksto negerbti savo paties gyvybės) kaltųjų akivaizdoje. Argi ne taip, Pauliau?..

Knyga baigiama vienu vieninteliu sakiniu, kuris leidžia skaitytojui pačiam suprasti, autorius čia nesikiša; sakinys apverčia aukštyn kojom susidarytą nuomonę. Kažkuom primena Kastnerio "Fabianą". Gerai, kad tuo metu neturėjau įpročio pradėti skaityti knygą tik perskaičius paskutinį sakinį.

P.S. Žmones, kurie renkasi knygas tik pagal autoriaus pavardę ar jo ankstesnius kūrinius, ši knyga nustebins.

P.P.S. Kažkodėl keista, kad toks jaunas rašytojas sugebėjo sukurpti tokią išmoningą, paslaptingą (o paslaptingumas ateina kartu su branda, ar ne?) knygą. Belieka paspausti dešinę.

P.P.P.S. Jeigu baigę knygą metate ją šalin ir tiesiog pamirštate ją - ši knyga ne Jums.

Ne nuo paskutinio sakinio

Daugiau

Skaityta.lt (©) 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.