PagrindinisPrenumerataPrenumerata el. paštuApie / Archyvas

Lucijus Anėjus Seneka „LAIŠKAI LUCILIJUI“

Aurelijus Katkevičius

cover Apie knygą: Lucijus Anėjus SenekaLaiškai Lucilijui
Leidykla: Tyto alba (2005)
ISBN: 9986164084
Puslapių skaičius: 535

Mums visą laiką reikia mokytojų – nesvarbu, ar tik žengiame pirmuosius žingsnius, ar ne visai žinome, kaip sutikti paskutinį. Kai kurie iš mūsų turėjo vieną kitą Mokytoją – mokykloje, kieme, senelių kaime, pirmojoje darbovietėje. Kiti ieškojo idealo raštuose ir kaip koks Roaldas Amundsenas žiemą vasarą prausėsi rytais šaltu vandeniu ar kaip kardinolas Giuseppe Mezzofantis uoliai mokėsi trisdešimt aštuntosios kalbos.

Na, kartais mums reikia bent jau patarimo. Kartais. Nors ne visada norime prisipažinti, kad jo mums reikia. Bet vienuolių, parduodančių „Ferrari“, turtingų ir neturtingų tėčių bei auksinių taisyklių, kuriomis grįstas kelias į asmeninę ir visokią kitokią laimę, gausa knygynų lentynose paliudija, kad vis dėlto patarimus mes linkę bent jau išklausyti, jeigu ne klausyti. Ir patarėjų bei patarimų daugėja kasmet.

Yra ir tokių patarėjų, kurie nėra madinga sezono naujiena. Jie parašė knygas, kurios nedulka lentynose jau porą tūkstančių metų.

Šit viena iš tų knygų, kurias skaitau nuolat. Nežinia, kas dar Romoje būtų sudegę valdant Neronui, jeigu ne jo mokytojas ir patarėjas iš Ispanijos stoikas Seneka. Nors priekabesni, aišku, galėtų filosofą ir dramaturgą bandyti kaltinti ir dėl to gaisro – mat, neišauklėjo imperatoriaus. Gyveno 4 m. prieš Kristų – 62 m. po Kristaus. Vadinasi, teoriškai galėjo bent jau žinoti apie Galilėjos pranašą. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ palydėjo filosofą į limbą prieš pragarą. Į tą ratą, kur susirinko, anot Dantės, krikšto palaimos nepatyrę šviesūs žmonės.

Jo filosofija dažnai pavadinama eklektiška. Ir tikrai – jis nekūrė visa paaiškinančios sistemos. Jis svarstė, kaip reikėtų gyventi, kad galėtum kiekvieną akimirką ramiai ir oriai numirti. Tokia šviesi pagonybė, toks paprastas gyvenimas, kuriame gali būti daugis dievų arba nebūti nė vieno. Nes žmogus neturėtų atsakomybės už save ir savo gyvenimą kam nors kitam perleisti.

Tai labai arti kito stoiko, imperatoriaus ir filosofo Marko Aurelijaus mąstymo. Nenuostabu – abu sėmė iš tų pačių mąstymo šaltinių ir gyveno nelengvais laikais. Tiesa, Senekai laikai buvo nelengvi, nes jis gyveno, kai valdė pakankamai padykę imperatoriai – pavyzdžiui, Kaligula ar Neronas. Markui Aurelijui – veikiau dėl to, kad jau pasieniuose pradėjo iš toli matytis imperijos saulėlydis.

Seneka buvo milijonierius tais laikais, kai milijonai reiškė daugiau negu dabar ir susikrauti juos buvo šiek tiek sunkiau. Bet priverstas atsisakyti turto, vykti į tremtį, milijonus nupurtė taip lengvai kaip dulkes nuo apsiausto.

Padykęs imperatorius Neronas nebuvo labai geras auklėtinis ir patarimų klausytojas. Būtent jis įsakė filosofui nusižudyti. Seneka persipjovė venas, bet ilgai badavus kraujas lėtai sroveno. Jis išgėrė nuodų, bet ir jie neveikė. Tada jis atsigulė į karštą vonią, kad kraujas greičiau almėtų. Tacitas raše, kad Seneka mirė uždusęs garais, kurie kilo iš vonios.

Atrodo, gyvenimas nenorėjo paleisti filosofo.

Mano mėgstamiausia ir dažniausiai kartojama filosofo citata yra tokia. Kai pas ištremtą Seneką nuvykę pasiuntiniai kviesti jo atgal į Romą imtis valdžios ir užsikrauti atsakomybę, sakoma, kad jis atsakęs: „Jeigu jūs matytumėt, kaip užderėjo mano kopūstai, jūs manęs nekviestumėt.“

O „Laiškus Lucilijui“ geriausia tiesiog imti ir skaityti – kad ir po gabalėlį kas vakarą arba tuomet, kai pareisite iš kokio nors ypač žiauriai nuobodaus posėdžio. Jau pati pradžia – argi ne mūsų laikams rašyta:

„Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir laiką, kurį iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo kiti ir kuris pats pranykdavo, taupyk ir saugok. Patikėk, iš tiesų yra taip, kaip rašau: dalį laiko iš mūsų žmonės plėšte išplėšia, dalį atima nejučiom, dalis dingsta savaime. Tačiau gėdingiausia netekti jo per apsileidimą. Įsižiūrėk atidžiai: didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko nedarant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ką reikia.“

Ir pati pabaiga:

„Laikyk save laimingu tada, kai tavo džiaugsmas plauks tik iš jo, kai, pamatęs, jog tarp žmonių gerbiamų, trokštamų, saugomų daiktų nerasi ne tik trokštamo, bet ir norimo. Pateiksiu tau trumpą taisyklę, kaip save išmatuoti ir sužinoti, ar jau esi tobulas: savo gėrį būsi pasiekęs tuomet, kai suprasi, jog nelaimingieji yra patys laimingiausi. Lik sveikas.“

Bet turbūt labiausiai žinomas Senekos posakis yra 82-ajame laiške: „Vita sine litteris mors“ – „Gyvenimas be mokymosi – mirtis.“

Gyvenimas be mokymosi – mirtis

Daugiau

Gailutė Jankauskienė, Jolanta Kryževičienė „SĖSKIM IR PAKALBĖKIM“

Viktorija Vit

cover Apie knygą: Gailutė Jankauskienė , Jolanta KryževičienėSėskim ir pakalbėkim
Leidykla: Versus Aureus (2007)
ISBN: 9789955699750
Puslapių skaičius: 320

Jei bent kartais netyčia užkliūvate už radijo laidos “Kultūros savaitė”, abi šias ponias tikrai esate girdėję. Maloniais, neįkyriais, iki skausmo “radijiškais” balsais jos nuolat gvildena kultūrinio gyvenimo peripetijas, neaplenkdamos pačių gyventojų, kas ypač džiugu. Laida, pasirodo, gyvuoja daugiau kaip aštuonerius metus (čia, knygoje, taip rašo). Drįstu pastebėti, kad gyvuoja ne iš inercijos ir ne dėl to, kad tuo metu eterio “vis tiek nėra kuo užkišti”. Jei dar Ponai Atsakingieji joms skirtų truputį palankesnį laiką, Velykų sulauktume kaip niekad laimingi.

Antra vertus, kuris tas laikas “geresnis”, vienos nuomonės nėra ir negali būti. Gal todėl (o gal ir ne – supaisysi) žurnalistės po vienu viršeliu suguldė 30 radijo interviu su menininkais, mokslininkais, dvasininkais.

Vienas toks piktas dėdėiš „literatūrmenio“, rašydamas apie šią knygą, iš pradžių su piktdžiuga ėmė plyšauti: „Vieni labiausiai mano nekenčiamų žmonių – žurnalistai“ (ot tai originalu). O paskui lyg apgailestaudamas konstatavo, kad na nepavyks šios knygos sumaišyti su vienu tokiu dvokiančiu dalyku. Ir netgi parinko „topinių“ frazių dešimtuką. Tai ką jau man, paprastai vargo pelei, kalbėti. Tik skaityti ir džiaugtis, kad taip yra dirbama ir kad tas darbas nuo šiol surašytas ir juodu ant balto.

Žurnalistės išliko sąžiningos tiek atrinkdamos interviu, tiek ir jiems ruošdamosis. Kai kurie interviu daryti ne jų, bet vėliavos „čia AŠ ir tik AŠ kalbinau“ autorės, matyt, nesiruošė iškelti. Todėl, pavyzdžiui, su Šarūnu ir Nomeda Saukais daugiau kalbasi ne J.Kryževičienė, bet Sigitas Parulskis (ir tai, tiesą sakant, šį pokalbį gerokai išgelbsti). Sakyti, kad visiems interviu puikiai pasiruošta, maža. Juntama, kad autorės tam ruošiasi nuolat – net nesiruošdamos. Puiki orientacija kontekste ir atida pašnekovui – dalykai, iš kurių verta pasimokyti ne tik žurnalistams.

Žemai lenkiu galvą prieš autores ir už tai, kad kiekvienas pašnekovas, kalbintas laidoje, lieka savimi. Neperkandamas lieka neperkandamu, pesimistas – pesimistu, optimistas visą pokalbio laiką taip ir žvelgia į giedrą dangų. Čia nėra pastangų nei įsprausti į „formatą“, kad žmogus atitiktų iš anksto sugalvotą nuostatą, kad pateisintų rengėjų lūkesčius. Čia nėra nei bandymų įtikti, nei sugluminti. O kas yra? Išliekamoji vertė, neabejotinai verčianti interviu skaityti vėl ir vėl.

Jei dar autorės išmestų savo pamėgtą „įtakoja“, šioje medaus statinėje nebūtų nė kvapo deguto. Ir neišsigąskite anotacijoje nudrėbto: „Žurnalistės be jokių tabu prakalbino...“. Čia tikrai ne „...“ (pavadinimą įrašykite patys) laidos anonsas.

Sėskim ir paskaitykim

Daugiau

John Irving „NAŠLĖ VIENERIEMS METAMS“

offca

cover Apie knygą: John IrvingNAŠLĖ VIENERIEMS METAMS
Leidykla: Alma littera (2005)
Puslapių skaičius: 640

Praėjo septyneri metai nuo to, kai perskaičius John’o Irving’o “Pasaulis pagal Garpą” mane buvo apsėdusi “garpomanija” ir grafomanija, bet kaip teisingai minėtame romane rašė “pasaulyje pagal Garpą visi mes esame martini atvejai”, taip ir mano pasaulyje visos manijos nusimarino. Na, galbūt, išskyrus skaitymo …

Lietuviškai pasirodė nemaža krūvelė bestseleristo Džono Irvingo romanų: “Sidro namų taisyklės”, “Malda už Oveną Mynį”, “Ketvirtoji ranka”), tačiau po “Garpo” mane sustabdė nukankinęs savo nuobodumu, taip ir nepabaigtas romanas “Cirko sūnus”. Tad nelengva buvo ryžtis pradėti pusseptinto šimto puslapių rašliavą, ypač kai dedikacijoje perskaitai: “meilės romanas” . Visgi įveikus knygos pradžios baimę sustoti buvo nelengva: knyga skaitosi lengvai, stilius ir žodynas turtingas, romano istorijos pagaulios ir, žinoma, bestseleriškos – t.y. veikėjų gyvenimas apraizgomas seksualiais, detektyviškais, fatališkais, nerealiais, bet vaizduotę žadinančiais vaizdiniais. Retkarčiais autorius tam tikrų aprašymų detalėmis perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, Edžio masturbacijos scenos tikrai per daug ištęstos, nors gal tik man taip pasirodė dėl savo išvirkimo laipsnio. Keletas puslapių pasirengimo onanizmui nenorom verčia skaitytoją kišti ranką į kelnaites, tačiau pats procesas subtiliai peršokamas, ir iki pornografinio lygio nenusileidžiama, dėl ko skaitytojas lieka sustingusiais pirštukais, ir turi teisę kaltinti rašytoją ribotumu: per visą romaną masturbuojasi (ir dažniausiai ne po vieną kartą) tik vyriškos giminės individai, o moteriškaitės lyg frigidiškos namų šeimininkės sugeba tik tarpusavyje pasikeisti fraze “girdžiu kaip mano kelnaitės slysta ant grindų” .

Kai kurie romano žodžiai išspausdinti pasvirusiu kursyvu. Atseit, bukas skaitytojau, atkreipk dėmesį į išskirtą žodį – jis reikšmingesnis už kitus. Tai lyg pasako, kad savo kūrybos skaitytojais autorius laiko nelabai aukšto literatūrinio išprusimo asmenis. Tebūnie taip, gi tai tik meilės romanas.

Iš tikro, perskaičius knygą man gerokai buvo keista, kad autorius ėmėsi sudėtingo darbo – atskleisti moters, o ne vyro pasaulėžiūrą, nors gal yra tame tiesos, kad niekas geriau nesupras moterų kaip vyrai. Negaliu pasakyti, kad buvo kažkokių nelogiškų pastebėjimų ar nukrypimų nuo įmanomo elgesio gyvenime. Išskyrus tai, kad visame romane meilės/sekso porų amžiaus skirtumas tikrai viršija realybę. Na dar įmanoma, kad šešiolikametis turi trisdešimt devynerių metų meilužę, bet kai 77-erių senukas duodasi su 35-erių moterimi, tai jau nelabai įtikinama, nors ... gerontofilija bujoja tarp skirtingo socialinio sluoksnio atstovų, tačiau kalbėti apie pilnavertišką tokių porų intymų santykiavimą, manau, per daug drastiška. Todėl man tai labiau panašu į norą šokiruoti senamadiškų seksualinių pažiūrų skaitytoją, ir taip pelnyti papildomų taškų neįdedant didesnių pastangų į siužeto kūrimą.

Romanas gana daugiasluoksnis, nors veikėjų nėra daug. Pagrindine veikėja įvardijama rašytoja Ruta Koul, nors ne ką mažiau dėmesio skiriama ir jos tėvui, motinai, draugei, vyrams bei meilužiams. Visi pagrindiniai veikėjai daugiau ar mažiau susiję su literatūros pasauliu. Būtent šis, romane analizuojamas aspektas, man, kaip tūlai lietuvaitei grafomanei, patiko labiausiai, nes tam tikrose gyvenimo situacijose nušviestas rašymo procesas rado nemažai paralelių su asmenine patirtimi. Kaip iki skausmo pažįstama tai, kada vietoj galimybės rašyti gauni mylimą žmogų ir jo priklausinius: aistrą, seksą, dėmesį, šilumą, pasivaikščiojimus ir bendrus stalo žaidimus (čia nebaigtinis sąrašas), ir tik tai praradusi suvoki, kad vėl atradai tai, apie ką svajojai prieš tai – galią rašyti. Analogiškai romane atsitiko Edžiui O‘Harai: tik praradęs savo meilę jis pradėjo rašyti. Negi tikrai teisūs yra tie, kurie eskaluoja „meno iš kančios“ postulatus.

Dar man baisiai patiko Amsterdamo „raudonųjų žibintų“ rajono seržantas Haris. Dabar pateiksiu knygos ištrauką: „ Hario moterys reikšdavo nepasitenkinimą dar ir dėl to, kad jis visada nutolęs. Jam labiau patikdavo skaityti kokią knygą, negu klausytis pašnekovės.“ (498 psl.) Ech, kaip tai pažįstama man, knygų graužikei, kai tūlas pasikvėpinęs vaikėzas ima rodyti pavydą mano knygoms. Juokinga, bet realu.

„Našlė vieneriems metams“, mano manymu, gana autobiografiška knyga. Irvingas šio romano herojuose lyg atskleidžia savo knygų rašymo procesą: kaip gimsta idėja, kaip rutuliuojasi vaizduotėje kuriama istorija, kaip ir kodėl ji kinta, kiek rašytojas išgalvoja, o kiek aprašo realius personažus ir įvykius. Kaip ir „Garpe“ šitoje knygoje sumaniai įpinami veikėjų „kūriniai“, kurie turi sąsajų su pasakojama istorija tik tiek, kad juos parašė knygos veikėjai. Beje įdomu tai , kad pateiktas kūrinys „Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“ buvo išleistas atskirai kaip knyga vaikams su iliustracijomis, o skyrius „Raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys“ taip pat buvo spausdintas vokiečių periodikoje. Tai, manu, tik dar labiau patvirtina knygos paraleles su tikruoju autoriaus gyvenimu.

„Našlę vieneriems metams“ rekomenduočiau skaityti ne tik fanatiškiems rašytojams ir skaitytojams, bet ir našlėms, praradusioms, bei senmergėms, vis dar ieškančioms to vienintelio princo už balto mersedeso vairo.

p.s. Noriu ir aš savo vestuvių ceremonijos knygyne.

Erotiškas meilės romanas

Daugiau

Henrikas Radauskas „VISI EILĖRAŠČIAI“

Viktorija Vit

cover Apie knygą: Henrikas RadauskasVISI EILĖRAŠČIAI
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9986394643

Tikriausiai ne vieną skaitantįjį H.Radauskas neišvengiamai grąžina į mokyklos laikus. Tai buvo pirmasis poetas, kuriam dar mokykloje nedvejodama užlipdžiau etiketę „mano“. Jo pamatytas gamtos alsavimas – ypač margos rudens melancholijos ir ramybės kaukės, - jo šokėjos, padavėjos, jaunikaičiai, jo pasakos ir pasaulio priešprieša, jo vienatvės ir ironijos šešėliai, jo lietaus ir saulės darbai – .... Visa tai vyniojosi, slydo į kažkokią neapčiuopiamą giją, nepasiduodančią įprastiems bandymams interpretuoti, neprisitaikančią į jau išmoktas teorines sąvokas. Ta laisvė, tas atotrūkis, neprijaukinimas prie normų ir formų ir drauge – visiškas paprastumas – gal iš čia to H.Radausko eilėraščio magija?

Knygos „Eilėraščiai“ visiškai nesinori aptarti rūsčiai suraukus kaktos, knisantis po „silabinestonines“ eilėdaras ar braukant į mezgimo raštą panašių eilėraščio metro eilučių. Gaivališkumas – bruožas, iki šiol likęs vienu ryškiausių H.Radausko poezijoje (subjektyvi mano nuomonė). Tai nėra paaugliški šūkčiojimai „ach, pavasaris, och, meilė!“. Eilėraščio žmogus čia – daug kur vaikiškai tyras ir jautrus, kartais – vienišas, kartais – lyg bejausmis stebėtojas, bet visada – esantis čia ir dabar, išgyvenantis kiekvieną akimirką iki paskutinio kraujo lašo. Net jei ta akimirka – ryškiai fioletinė (ar ne ši spalva vargšėms mokyklinių programų aukoms iškart įkalta į galvas kaip nerimo simbolis?).

Nuo poeto mirties prabėgo beveik keturi dešimtmečiai. Šiemet išleisti visi326jo poezijos puslapiai man atrodo gryniausias įrodymas, kad genialumas slypi paprastume. Žemė, dangus, voratinklis, ąžuolas, bitės – visiems po lygiai dovanotas stebuklas. Dukart didesnis stebuklas – visa tai ne tik pamatyti, bet ir juste pajusti.

Nieko daugiau ir nesinori pridurti. Knyga, kurioje surinkti visi H.Radausko eilėraščiai, ypač subalansuota rudeniui (kaip, tikriausiai, ir apskritai visa poezija?). Visiems tautiniams paniurėliams, keiksnojantiems lietų, vėją, šaltį ir apskritai gyvenimą. Man pakeliui – į priešingą pusę, ten, kur „...lietus plonom stiklinėm kojom / Po visą sodą bėginėja...“

Strėlė danguje

Daugiau

Sun Tzu „KARO MENAS“

Justinas Žilinskas

cover Apie knygą: Sun TzuKARO MENAS
Leidykla: Obuolys (2006)
ISBN: 9789955700067
Puslapių skaičius: 136

„Obuolio“ leidyklos nemėgstu dėl vieno bruožo – už perdėtą, perspaustą, hiperbolizuotą, egzaltuotą ir taip banaliai komercializuotą savo knygų pristatymą, žinoma, ir leidžia jie daugiausia vien popigią komerciją, dažniausiai glaudžiai susijusią su kino teatrų repertuaru (rasite čia ir „Hanibalas: pradžia“, ir „Poseidonas“, ir „Stefordo žmonos“). Todėl nieko keisto, kad ir ant absoliučiai kitokio pobūdžio knygos nugarėlė klykia lygiai taip pat, tarsi čia būtų tik ką kinuose prasisukęs blokbasteris pagal bestselerį . Tik pamanykite, „Karo menu“ vadovavosi ir Napoleonas, ir Hitleris, ir netgi JAV generolai planuodami „Audra dykumoje“! Galima pagalvoti, kad leidėjai laikė žvakę ar elektros lemputę, kuria šie (ne)didžiavyriai pasišvietė vartydami puslapius. Tiesa gi yra daug banalesnė ir paprastesnė: kiekvienoje solidesnėje karo (ir ne tik) aukštojoje mokykloje ši knyga yra klasika, kurią privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis kursantas. Nugarėlė taip pat pasakoja mums apie „originalų tekstą“, nors metrikoje nurodyta aiškiai – versta iš anglų kalbos, o Sun Tzu buvo kinas, gyveno jis 544 – 496 m. pr. Kr., tad turėtų būti akivaizdu – originalus tekstas yra kinų kalba, bet Linas Ruzgys iš jos nevertė. Tiesa, kartais ne visada eina suprasti, ar vertėjas suprato, ką verčia (pvz., Kariuomenės puolimas – tarsi pustyklės smūgis į kiaušinį: iš pradžių pilna, paskui tuščia (51 p.), nors mano turimame angliškame variante sakinys skambėtų taip: „ Kariuomenės puolimas – tarsi girnos smūgis į kiaušinį: jis valdomas tų pačių silpnumo ir stiprybės dėsnių“.

Tai tiek piktinimosi, o dabar prasidės žavėjimasis, nes knyga tikrai velniškai gera.

Jeigu jie pailsėję – išvargink, jeigu jie vieningi, išskirk “ – jau vienu iš pirmųjų Sun Tzu patarimų paaiškėja, jog „divide et impera“ nebuvo romėnų išradimas, greičiau – privatizavimas. Pirmą kartą skaitant šį veikalą (nedidelį – be komentarų būtų vos 20-30 puslapių) ima nuostaba. Nuostaba gilėja vėl prie jo sugrįžtant, nes supranti, kiek daug tiesos ir išminties yra sudėta labai lakoniškose eilutėse. „ Ginkluotę jis ima iš valstybės, atsargas – iš priešo “. Taip, knyga apie karą ir kariavimą, archajišką, tokį, kokie vyko 6 a. pr. Kr., tačiau labai daug ką iš šių trumpų pastebėjimų galima pritaikyti ir šiuolaikinėms situacijoms. „Todėl tas, kuris sugeba kariaut, pavergia priešo kariauną be mūšio“. Atrodo, būtent taip JAV elgėsi Irake 2003 m., vos pradėjusi operaciją „Irako laisvė“, gaila, politikai nepaskaitė kitų eilučių „ Kariuomenė brangina pergalę ir nevertina užsitęsusio karo “. Beje, „greitas karas“ buvo būtent tas karas, apie kokį visada svajojo visos valstybės (doktrina, apogėjų pasiekusi prūsų – vokiečių sukurtoje blitzkrieg taktikoje), kol Mao Dze Dungas bei Ho Ši Minas neištobulino antipodo – „lėto karo“ taktikos, apie kurį Sun Tzu, deja, nerašė.

„Laimi tie, kurie patys yra atsargūs ir laukia neatsargaus priešininko žingsnio“ – jeigu nubrauksime visus karus, atsiribosime nuo veikalo istorinių aplinkybių, aiškiai išvysime, jog didžioji dauguma pateikiamų minčių yra kuo puikiausiai pritaikomos ir kasdieniame gyvenime. Tiesą sakant, kasdieniame gyvenime yra pritaikoma ir karinė mintis – „ jeigu priešo kariuomenė traukia namo – nestabdyk jos “, lietuvių liaudis turbūt ne veltui sakydavo „ gulinčio – nemuša “. Cituoti galima beveik bet kurį sakinį, o išimtas iš konteksto jis dažnai įgyja ir naujų prasmių.

Na, o jeigu jus suerzino mano citatos ir norite šiek tiek tikslesnių žinių, apie ką yra „Karo menas“ – prašom. Tai yra rytietiško stiliaus traktatas apie karybą (ne romanas), susidedantis iš atskirų skyrių (pvz., Pradiniai vertinimai, Forma, Žygis, Puolimas ugnimi, Šnipinėjimas ir kt.), parašytas archaiškai, patetiškai ir patraukliai. Be abejo, jeigu norite tapti šiuolaikiniu karvedžiu, „Puolimas ugnimi“ nebus pats svarbiausias skyrius, bet, pvz., Žygio (dabar sakytume – logistikos) klausimų pagrindai nušviesti. Na, o jeigu ruošiatės būti „M“, tikrai pravers skyrius apie šnipinėjimą. Kitaip tariant, manau, beveik kiekvienas šiame veikale ras kažką sau: galbūt istorijos, galbūt karybos, galbūt tiesiog gyvenimiškos išminties, ir galbūt net poezijos.

Pergalinga kariuomenė pirmiausia laimi, o tik po to eina į mūšį

Daugiau

Eric Hobsbawm „KRAŠTUTINUMŲ AMŽIUS: TRUMPASIS XX AMŽIUS“

Gediminas Kulikauskas

cover Apie knygą: Eric HobsbawmKRAŠTUTINUMŲ AMŽIUS: TRUMPASIS XX AMŽIUS
Leidykla: Mintis (2000)
ISBN: 5417008117
Puslapių skaičius: 710

„Ne trinktelėjimas durimis, o gailus inkštimas – štai kokia mūsų pasaulio pabaiga“ *

T. S. Eliotas (iš E. Hobsbawmo knygos „Kraštutinumų amžius“)

Šią knygą kadais man rekomendavo vienas keisčiausių (ir įdomiausių) VU Istorijos fakulteto dėstytojų – doc. dr. A. Kasperavičius, kurio paskaitos neretai labiau panašėjo į audringą „Spaudos klubo“ laidą kokios politinės krizės metu ir kuris, jei tik dažniau pasirodytų viešumoje, tikrai pelnytų „skandalingai pagarsėjusio“ etiketę.

„Kraštutinumų amžius“ – nepelnytai neįvertinta bei Lietuvoje nepastebėta knyga. Net ir šiandien, praslinkus jau septyneriems metams nuo išleidimo, šį juodašonį tomelį galite pastebėti daugelyje knygynų.

Daugelį, galbūt, atbaidė tas santūrus „Kraštutinumų amžiaus“ apipavidalinimo stilius – juodą viršelį puošia (?) tik garsioji „mūšio dėl Britanijos“ nuotrauka (anglų budėtojas neramiai žvelgia į dangų, laukdamas vokiečių oro antskrydžio).

Tas niūrus eilinio „oro pavojaus“ laukimas, panašu, būdingas ir pačiam autoriui, kuris jau įžangoje užsimena, jog „...nuotaiką tų, kurie apmąstė mūsų šimtmečio praeitį ir galvojo apie jo ateitį, vis labiau ėmė gaubti fin-de-siecle (amžiaus pabaigos) slogutis.“

Eric Hobsbawm, profesionalus (ir neretai vadinamas žymiausiu iš dabartinių istorikų-marksistų) britų istorikas (tiesa pripažinęs, kad „jo periodas“ yra veikiau XIX a.) XX-ąjį amžių vadina „istoriniu sumuštiniu“, nes audringas 1914-1991-ųjų periodas žmonių visuomenę pakeitė „..ko gero labiau nei kuris kitas panašus jos istorijos tarpsnis.“

Pirmiausia bedugnėn nugarmėjo XIX-ojo šimtmečio europocentristinė Vakarų Europos civilizacija, tvirtai įtikėjusi, kad yra „pasaulio bamba“ (juk čia buvo „...mokslo, meno, politikos ir pramonės revoliucijų lopšys“ , šio žemyno ekonomika buvo prasiskverbusi į „...daugumą pasaulio valstybių, o jos kariai jas užkariavo ir pavergė“ ).

Šios civilizacijos Aukso amžius baigėsi 1914-aisiais, kai, anot Hobsbawmo, britų užsienio reikalų ministras Edward Grey (pirmąją karo su Vokietija dieną) išsitarė, jog „Gesta lempos virš visos Europos. Ir savo gyvenime mes jau nepamatysime jų vėl užsidegant“ .

Tai buvo pranašiški žodžiai – su šiuo karu prasidėjo, kaip pastebėjo Hobsbawmas, Katastrofos amžius , trukęs dešimtmečius (iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos). Tad prieškario kartai „Taika“ jiems reiškė „iki 1914“: tai, kas vyko po to, neverta tokio pavadinimo.“

Kodėl gi į kruvinas pjautynes I-ojo pasaulinio karo metu įsivėlęs XIX a. civilizacijos pasaulis taip ir nesugebėjo laiku sustoti?..

Hobsbawmas ironiškai tarsteli, kad jei I-ojo pasaulinio karo metu netikėtai iš kapo būtų pakilę senesnių laikų žymieji politikai – koks „Taleyranas ar Bismarckas“ , jie būtų labai stebėjęsi, kodėl „...protingi valstybės vyrai nenusprendė baigti karą kokiu nors kompromisu, t.y. tol, kol jis nesugriovė 1914 metų pasaulio.“

Bet tai buvo pirmasis kitoks karas ( Dauguma praeities nerevoliucinių ir neideologinių karų nebūtų buvę vedami iki pražūties ar iki visiško išsekimo ).

Po jo pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, XIX a. visuomenę nušlavė du pasauliniai karai, dvi revoliucijų bangos, kolonijinės imperijos subyrėjimas ir t.t. Nedaug betrūko, kad Katastrofos amžiaus pasaulinė ekonominė krizė pakirstų ir giliausias XIX-ojo a. civilizacijos – liberaliojo kapitalizmo – šaknis ( „Net JAV, nepatyrusiai karų ir revoliucijų, grėsė žlugimas“ ), be to, silpnėjant ekonomikai, be kai kurių išimčių, faktiškai išnyko ir liberalios demokratijos institucijos.

Kaip nebūtų keista, demokratiją, E. Hobsbawmo manymu, „...išgelbėjo tik laikina ir keista liberaliojo kapitalizmo sąjunga su komunizmu...“ , kurią (t.y. sąjungą) jis vadina bene keisčiausiu ir lemiamiausiu XX a. istorijos tašku.

Vis dėlto socializmo iššūkio kapitalizmui jėgą britų istorikas regi daugiau tik kaip XIX a. buržuazinės visuomenės žlugimo pasekmę (nepamirškim – XIX a. yra jo „arkliukas“). Be šito ekonominė socializmo sistema „...niekada nebūtų galėjusi tapti realia globaline kapitalistinės visuomenės alternatyva ir niekas nebūtų jos tokia palaikęs.“

Gal paradoksalu, tačiau nepaisant tokio socialistinės sistemos įvertinimo Hobsbawmas tvirtinimu būtent SSRS (tik fašizmo iššūkio dėka tapusi viena iš dviejų supervalstybių ir pradėjus ilgametę „visus šiurpinančią“ konfrontaciją) stabilizavo XX a. politinę struktūrą. Tad kapitalizmas „...visų, neišskiriant ir jo paties, nuostabai išgyveno tą beprecedentį ir, ko gero, anomalų 1947-1973 metų aukso amžių“

Būtent tuo metu ekonominė, socialinė ir kultūrinė pertvarka tapo „...didžiausia, sparčiausia ir nuodugniausia iš visų pertvarkų žmonijos istorijoje.“ . pvz., jau aštuntajame dešimtmetis, Hobsbawmo manymu, žymėjo 7-8 tūkstantmečių trukmės periodo pabaigą, „...kai žmonijos dauguma augino maistą ir ganė gyvulius.“

Antrasis Aukso amžius (t.y. XX-ojo a. aukso amžius), esą, pasibaigė 1991-aisiais, taip, atspėjote – su SSRS žlugimu, kuris „...sukūrė milžinišką politinio netikrumo, nestabilumo, chaoso ir pilietinių karų zoną “, kai griuvo keturis dešimtmečius politinius santykius stabilizavusi sistema.

SSRS prieš šį žlugimą atrodė “...kaip visiškai sumušta šalis, pralaimėjusi didelį karą, nors jokio karo ir nebuvo.“ Beje, E. Hobsbawmas deramai įvertina „beprotišką“ ir „provokuojantį“ Lietuvos vaidmenį žlungant sovietinei sistemai, tačiau priduria, jog iš esmės SSRS suardė ne nacionalistinės jėgos, bet centrinės valdžios pakrikimas.

Taigi, ponai, mes vėl gyvename vis aštrėjančios globalios krizės (panašu, bet kuriuo metu gręsiančios peraugti į Katastrofų amžių) periodu. Hobsbawmo parašyta XX-ojo a. istorija baigiasi „žvilgsniu į nežinią“ ir tas žvilgsnis akivaizdžiai pesimistinis, nepaisant „...revoliucinės transporto ir ryšių permainos, leidusios faktiškai įveikti laiką ir atstumą.“

Kas kad šių permainų dėka eilinis žmogus dabar turi daugiau žinių ir pramogų, nei 1914-ųjų pasaulio valdovai. Vis pastebimesniu mūsų pasaulio bruožu tampa nežinia kuo pasibaigsianti įtampa tarp globalizacijos procesų ir visuomenės institucijų.

XX a. pabaigos pasaulis, kaip, matyt, reikia suprasti iš istoriko svarstymų, panašus į nežinia kur nuo kalno vis didesniu greičiu lekiantį vežimą. Hobsbawmas šią situaciją apibūdino gana mįslingai (bet vaizdingai): „Šio šimtmečio pabaigoje pirmą kartą galima išvysti pasaulį, kuriame praeitis, įskaitant ir dabarties elementus, prarado savo vaidmenį...“

Ką gi, nežinia dažnai baugina, nuo šios knygos pasirodymo jau praėjo beveik dešimtmetis ir galime regėti kiek pasitvirtino (-a) tas šios knygos autoriaus netikrumas.

Britų istorikas, beje, buvo ganėtinai atsargus ir tvirtai (bei kiek ironiškai) prognozavo vos vieną dalyką: „...kad praktiškai visos valstybės ir toliau deklaruos savo prisirišimą prie demokratijos, organizuos vienokius ar kitokius rinkimus, daugiau ar mažiau toleruos opoziciją (kartais tik įsivaizduojamą), tą žodį aiškindamos kiekviena savaip.“

Ir nors E. Hobsbawm pats pridūrė, kad „...būtų kvaila šią knygą baigti pranašystėmis, kaip ateityje atrodys pasaulis“ , jis nesusilaiko nuo paburbėjimų, kad „...yra požymių, tiek išorinių, tiek vidinių, jog pasiekėme kritinį istorijos tašką.“ , o taip pat, kad „ Mūsų pasauliui gresia sprogimas, tiek išorinis, tiek vidinis “.

Ką gi, bręstančio sprogimo nuojauta pastaraisiais metais, ko gero, gyvena visas pasaulis. Nors, kas žino – galbūt kai kas šį periodą įvardins ir „aukso amžiumi“, kai nevertinome to, ką turime. Požiūrio klausimas – šįkart – retas šiems laikams marksistinis-istorinis.

Apibendrinant – nepaprastai įdomi knyga, neretai stebinanti įžvalgų gilumu (bei aštrumu), iš pirmo žvilgsnio netikėtomis, bet neretai ir – stebėtinai tiksliomis išvadomis.

Labiausiai bus įdomi žmonėms, vis dar nevengiantiems susimąstyti apie tai, kur einame ir kas bus. Rekomenduoju.

* Panašu, kad kur kas tikslesnis šių T.S. Elioto poemos „The Hollow Men“ eilučių vertimas būtų – „Ne sprogimas, o gailus inkštimas – štai kokia mūsų pasaulio pabaiga“ . Už nuorodą dėkui Kiprui.

Katastrofų ir aukso amžiaus istorija

Daugiau

Terry Pratchett „MAŽIEJI LAISVŪNAI“

Justinas Žilinskas

cover Apie knygą: Terry PratchettMAŽIEJI LAISVŪNAI
Leidykla: Garnelis (2007)
ISBN: 9789955428879
Puslapių skaičius: 280

Būti fantastikos mėgėju ir nežinoti Terry Pratchetto yra ne tik neprofesionalu, bet netgi nepadoru. Aišku, lietuviškai Pterio kūrybos (taip jį trumpina mėgėjai) yra išleisti tik trupiniai - dvi pirmosios "Plokščiojo pasaulio" (ar vis dėlto "Disko pasaulio") knygos "Magijos spalva" ir "Šviesa fantastiška" ir štai dabar leidykla "Garnelis" ryžosi išleisti knygą vaikams - "Mažieji laisvūnai", labai norisi tikėtis, kad ji sulauks geresnio atgarsio nei pirmosios dvi (iš esmės - universalios, ne tik fantastų skoniui skirtos istorijos), nes knyga tikrai - nepabijosiu skambaus epiteto - žavinga!

Marlinė Skauduolė - devynmetė mergiūkštė, kurios pagrindinis galvasopis - dvimetis broliukas Ventvertas. Jeigu jūs turėjote dvimetį broliuką (ar sūnelį), puikiai žinote, kad tai yra padarai kurie lenda kur nereikia, daro, ko negalima, be to, jie nuolatos snargliuoti ir... dar blogiau. Kodėl tad broliuko nepanaudojus kaip jauko iš kažkur atsiradusiai keistai žaliai pabaisai, nes gi su pabaisomis kažkas turi kovoti? Kažkas turi saugoti jų pasaulį, kažkas, kaip mokė močiutė, turi kalbėti už tuos, kurie neturi balso! Ir dar - Marlinė svajoja būti ragana. Tik štai - ką reiškia būti ragana? Gyventi meduolių namelyje ir valgyti užklydusius vaikus? Mokėti kerėti? Ar matyti tai, ko nesugeba pamatyti kiti, kaip amžinatilsį senelė Skauduolė, su kuria būdavo taip gera paprasčiausiai... tylėti. Ir, po galais, kas tie maži, keisti atkaklūs žmogučiai - vagišiai, keikūnai, lėbautojai, staiga ėmę rodyti didžiausią pagarbą Marlinei ir suskubę jai į pagalbą, kai broliuką Ventvertą kažkas drįso pagrobti?!

"Viena vištų atrodė šiek tiek suglumusi. Marlinė ją skubiai pakėlė. Po ja tupėjo du mažučiai mėlyni raudonplaukiai žmogeliukai, abiem rankom laikydami po kiaušinį. Jie pakėlė akis. Minos buvo labai kaltos:

- O ne! - tarė vienas. - Mergaitė! Ragana...

- Jūs vagiat mūsų kiaušinius! - įtūžo Marlinė. - Kaip drįstat! Be to, aš ne ragana!

- Žmogeliukai dirstelėjo vienas į kitą, paskui į kiaušinius.

- Kokius kiaušinius? - paklausė vienas.

- Kiaušinius, kuriuos laikot, iškalbingai atsiliepė Marlinė.

- Ką? Ak, šituos? Čia kiaušiniai? - paklausė pirmas prašnekęs žmogelis, žiūrėdamas į kiaušinius taip, lyg niekada nebūtų jų matęs. - Mat kaip. O mudu manėva - akmenys.

- Akmenys, - nerimastingai atitarė kitas.

- Palindoma po višta sušilti, - sklandžiai dėstė pirmasis. - Veizdiva - šitie daiktai, manėva, kad akmenys, todėl nabagė paukštelė be atvangos kudakuoja...

- Kudakuoja, - energingai linksėjo antrasis.

- ...mums pagailo vargšelės ir...

- Padėkit... kiaušinius... į vietą, - lėtai ištarė Marlinė." (p. 57-58)

Nežinau, ar jums jau juokinga. Bet žinau, ką man tai primena - ogi folklorą, gal pamenate, kaip čigonas teisinosi pavogęs arklį? Folkloro įspūdį dar sustiprina ir tai, kad vertėja juos "prakalbina" kažkuria aukštaičių tarme (spėju, kad originale jie turėjo šnekėti škotiškai). Bet visa kita knygoje smarkiai tolsta nuo folklorinės pasakos jau vien dėl to, kad didaktika (kurios knygelėje yra neįtikėtinai daug), viena vertus, yra pakankamai tiesioginė, kita vertus, visiškai neerzinanti ir daugeliu atveju tinkanti ne tik devynerių metų mergaitėms. Iš esmės tai yra knyga apie mokėjimą žiūrėti ir matyti ("Regintis teišvysta", berods taip sako Šventraštis?), apie mokėjimą jausti atsakomybę ir ją prisiimti, apie mūsų ryšį su praeitimi ir įsipareigojimus ateičiai. Velniai rautų, geriau pagalvojus, ši knyga yra vos ne psichoterapija dabartinei laisvės be atsakomybės išpaikintai visuomenei, nežiūrint to, kad kai kurie jos veikėjai...

"Taip, vaikiai? Kuomi mes garsėjam?

- Vagystėm! - suriko mėlynieji žmogeliukai.

- Kuomi dar?

- Muštynėm!

- Kuomi dar?

- Išgertuvėm!

- Kuomi dar?

Žmogeliukai kurį laiką mąstė, bet priėjo prie tos pačios išvados.

- Išgertuvėm ir muštynėm!" (p. 78)

Vis dėlto, muštynės muštynėms nelygu. Pagalvojus - juk ir riteriai iš esmės tebuvo profesionalūs mušeikos. Taip ir čia - maži nenaudėliai nuosavais etikos kodeksais, ištikimybe ir atsidavimu toli lenkia tuos, kurie nedaro nieko blogo, bet ir nieko gero. Knyga neabejotinai skirta visai šeimai - ir humoras, ir temos tokios plačios, kad savo ras kiekvienas. Beje, ir pasakojimo požiūriu ji yra sukonstruota pakankamai sudėtingai - Marlinės linija, persipinanti su močiutės linija, o sapnų dalis padvelkia siurrealizmu, atmetus mažuosius žmogelius su smokingais. Ir besikandžiojančius elfus. Ir kamanmoteres. Ir būtybes, kurios jeigu turi galvą, tai gali į ją gauti!

Gaila, apžvalga - ne guminė, tenka sustoti. Tad apibendrinimui - labai juokinga, beje, puikiai išversta (nors labai daug Ptery pokštų paremta kalbos subtilybėmis), labai protinga ir tik į galą - vos vos - timptelėta. Na, o "pašvęstiesiems" leisiu dar kartą nusikvatoti: "Matai jų kalavijus? Advokatų akivaizdoje jie švyti mėlynai."

Ir kaip sugedo pasaulė, jeigut tokis gėrimas paliekamas ten, kur niekuo dėti žmonės gali netyčia išlaužtie duris, išmuštie grotas, nutrauktie grandinę nuog spintelės, atrakintie spyną ir jį išgertie!

Daugiau

Birutė Tiknevičiūtė „TĖVAS STANISLOVAS MAŽUTĖLIŲ TARNAS“

Viktorija Vit

cover Apie knygą: Birutė TiknevičiūtėTĖVAS STANISLOVAS MAŽUTĖLIŲ TARNAS
Leidykla: IĮ “Petro ofsetas” (2007)
Puslapių skaičius: 326

Tėvo Stanislovo dukterėčia B.Tiknevičiūtė 1989-2005 metais rašė dienoraštį. Apie paprastus pokalbius su tėvu Stanislovu, jo pamokslus, iškeldinimą iš Paberžės į Dotnuvą, šimtus tuoktuvių ir krikštų, gilėjančią opą kojoje, metastazes, kunigų luomo juodąsias kates, reportažus žiniasklaidoje, veržimąsi iš ligoninės į celę... ir smėlio kauburėlį Paberžės bažnyčios šventoriuje. Dabar tą dienoraštį skaito susitikusieji su Tėvu Stanislovu, artimi Tėvui Stanislovui, girdėję apie Tėvą Stanislovą, išgirdę apie Tėvą Stanislovą....

Taip išleistos knygos kažkada į rankas pakliūdavo visai atsitiktinai. Net sunku apibrėžti tiksliai, kas telpa žodyje „taip“. Jokios nurodytos leidyklos, daug nuotraukų, gana skurdi kalba, dar – daugybė korektūros klaidų (čia to, laimei, nėra) – taip išleistus teko skaityti pasakojimus apie šventųjų gyvenimus. Seniai. Panašaus „mėgėjiškumo“, kurį net sunku tiksliai įvardinti, pakanka ir čia. Tačiau. Tai dienoraštis. Negaliu žmogaus minčių ir patirčių vertinti kaip aukštojo meno objekto. Negaliu ir nenoriu. Tai veikiau – liudijimas apie svetimų mylėtą, o savų neretai niekintą žmogų, į žemę atėjusį tarnystei.

Kalba - paprasta lyg iš neobliuotų lentų sukaltas stalas. Čia nėra patoso, pasigraudenimų. Šiltas, nuoširdus rūpestis artimu žmogumi – taip. Knyga rašoma lyg stebint, lyg tiesiog konstatuojant – jei gyvenimo atkarpą šiurkščiai prilyginčiau posėdžiui, tai toks dienoraštis būtų savotiškas jo protokolas. Bet tai knyga apie žmogų, kuris sudegino visus gautus diplomus, prezidentų sveikinimus, apdovanojimus, nepasilikdamas nė vieno kalėdinio atviruko su svaraus žmogaus svariu parašu. Ir tokia knygos forma gal išties – tinkamesnė nei pompastiškai leidžiami albumai, sveriantys panašiai kaip Tėvo Stanislovo celės lubos.

Knyga – apie kurią, vos užvertus paskutinį puslapį, nesinori nei rašyti, nei kalbėti. Man patiko, kad čia nieko nesiekiama įtikinti, paaiškinti, perkalbėti. Ir tie, kuriuos glumino kai kurie Tėvo Stanislovo poelgiai – ar nušauto reketininko palaidojimas, ar džiaugsmas Darbo partijos įsikūrimu, ar skeptiškas ES vertinimas – turbūt ir liks neįtikinti. Bet kai žmogus eina paskui pašaukimą, tai jis turbūt ir negali nieko įtikinti. Jam nereikia. Jis neapsaugotas nuo klaidų, jam negarantuojamas teisuolio miegas, gal net dažniau – teisiamojo. Ir ta jo kelionė dažnam turbūt mielesnė, artimesnė, nes panašesnė ir į daugelio mūsų keliones.

Parodyti knygos apimtims parinkau pora citatų. 2000 metų rugsėjo 11 dienos įrašas – Tėvo Stanislavo sakyta paskaita „Žinijos“ draugijoje: „Dievas sutvėrė žmogų tiesų, todėl turime būti statūs, nevalia susikūprinti. (...) Komentuosiu tik Bibliją. Rasime parašyta „Džiaukitės“. Šimtus kartų tai parašyta. Džiaukitės, bet ne linksminkitės – nustumkite nuobodulį, apatiją. (...) Rilkės posakis: „Nekalbėk apie pergales, išstovėti – tai viskas“. (...) Vienas dalykas – kūno būsena, kitas – dvasia. Man – sako Tėvas Stanislovas – kiaura koja, bet aš nekiauras“. (p.190).

Ir kitas įrašas, jau knygos pabaigoje,2004 metų gruodžio 11-oji: “- Ką tik grįžo eksponatai iš Vilniaus, iš tūkstantmečio parodos, - atsiliepia telefonu Tėvas Stanislovas. – Grąžinu juos į savo vietas“.

Ir tai viskas. Nes viskas yra šalia – ir kiauras bažnyčios stogas, ir pūvančios sienos, ir nepalaidotų savižudžių sielos, ir neįgalaus vaiko šypsena, ir basos kojos per sniegą, ir užgėrę darbininkai... Ir už tą viską galima dėkoti.

Šypseną kelia Tėvo Stanislovo sudievinimas, pačiam kėlęs tiek nepatogumų. Bet kaip žmogiškai suprantami tie žmonių antplūdžiai, tikinčių, kad jis vienas gali išklausyti, suprasti, padėti. O juk kone visiems ta pagalba tilpdavo į žodį „melskis“. Bet juk ir dabar tas žodis niekur nedingo?.. .

Šalia Tėvo

Daugiau

Leonardas Gutauskas „SAPNŲ TEOLOGIJA“

Viktorija Vit

cover Apie knygą: Leonardas GutauskasSAPNŲ TEOLOGIJA
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2006)
ISBN: 998639452X

Kai apie žmogaus išvaizdą ar charakterį sakoma „savotiškas“, toks apibūdinimas klausiančiajam dažniau sukelia raukšles tarp antakių, klaustukus akyse ar tiesiog užprogramuoja savotišką nepalankumą. Savotiškumas įtraukia ir originalumą, netikėtumą, bet šie bruožai lyg užgožiami tam tikro nepatogumo, būtinybės stengtis perprasti, suvokti, išaiškinti, kitaip sakant – į savo suvokimo stalčiukus įdėti ir užrakinti savotišką žmogų, kūrinį, nuotaiką...

Savotiškai knygai turbūt visi šie apibūdinimai taip pat tinka. Tema, kurią pasirinko dailininkas ir rašytojas Leonardas Gutauskas, yra nei labai originali, nei netikėta. Apie lietuvių tremtinius prirašyta dokumentinės prozos užtektinai, galbūt – net pernelyg užtektinai. 1941-ieji, Jakutija. Į tokį laikotarpį ir vietą knygoje žvelgiama keturiolikmetės Augustės akimis. Susirgusi, karščiuojanti, klejojanti mergina dienas leidžia ant utėlėmis apėjusio čiužinio. Jos buitis ir kasdienybė daugiau nei skurdi, o sapnai, vizijos, svajonės – labiau nei turtingos. Dvidešimt vienas sapnas Augustę nuskraidina ir į namus Lietuvoje, ir pas Anapilin išėjusius artimuosius. Sapnuose pasirodo baltasis elnias, auksinė žiurkė, kalbantis varnas; susitinka gyvieji ir mirusieji, sugrįžtama ir prie mamos kapu virtusio ledyno, ir į tėvynėje švęstas Sekmines.

Į visus Augustės sapnus prasiskverbia ir jos dabartinės kasdienybės detalės: po blakstienas zujančios utėlės, rūstūs sargybiniai, badui prilygstantys maisto daviniai. Ir, aišku, samis Jarvis – Augustės mylimasis, globėjas, draugas. Tragiški įvykiai neatima iš žmogaus jo gebėjimo mylėti ir aukotis. Mylimas žmogus Augustę lydi ne tik atšiauriame krašte, bet ir jos sapnuose. Atsakomybė prieš jį išplėšia Augustę ir iš mirties nagų, neleidžia pasiduoti nei nuovargiui, nei lemčiai, nei abejonėms savo ir kito nuoširdumu. Meilė ir Sibiro speiguose, ir debesų pūkuose, ir sapno glėby lieka vienintele priežastimi, vieninteliu tikslu, vienintele aplinkybe.

Tačiau apie kertinius žmogiškumo principus kalbanti knyga vis dėlto nėra tokia, prie kurios nuolat norėtųsi sugrįžti – įtvirtinti, kas perskaityta, priminti sau, kas iš tiesų svarbu. Kalbančių gyvūnų monologai, iš Anapilio trumpam sugrįžusių artimųjų žodžiai gilūs, gražūs, bet drauge kažkodėl ir tolimi. Šiurpioje kasdienybėje krikščioniškas stebuklas – toks pasirinktas požiūrio kampas turėtų būti varomoji šios knygos jėga. Tačiau, man regis, autorių vietomis užliūliavo pernelyg ilgi monologai, nuolatiniai deminutyvai, ir knyga, galėjusi tapti ypač paveikiu kūriniu, virto kažkodėl vietomis nuobodoku pasakojimu. Savotiškumas tarp knygos ir skaitytojo sukūrė emocinį atstumą, kurio man nepavyko įveikti.

Savotiškai

Daugiau

Michael Gruber „RAGANIUKAS“

Justinas Žilinskas

cover Apie knygą: Michael GruberRaganiukas
Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955245407
Puslapių skaičius: 282

Keistas dalykas tos knygos vaikams – štai neperskaitai vaikystėje kokių „Brolių liūtaširdžių“, ir paskui junti skaitydamas jau didelėmis akimis – kažkada būtų buvę... Ir rašyti vaikiškų knygų apžvalgas, ne tų, kurios vaikystėje vertė verkti ar juoktis, yra sudėtinga. Pavyzdžiui, na, aš be galo gerbiu Vytautę Žilinskaitę – už „Tandadriką“, už „Melagių pilį“, bet šiųmetinę šlovę laimėjęs „Kintas“... Kam tokia ilga įžanga? Tik dėl to, kad rašysiu apie knygą, kuri man, kaip suaugusiam, patiko, o štai kaip būtų su ja vaikui – spėti sunku.

Teko girdėti – Lenkijoje yra toks rašytojas Andrzejus Sapkowskis? Tad, nežinau, ar Michaelas Gruberis jį skaitė, bet faktas, kad jų abiejų galvose suskambėjo kažkas panašaus: pasakos sako taip? O gal ten buvo visai kitaip? Taigi, viskas prasideda nuo to: neįprasta ragana, neįprastai sugalvojusi užauginti rastinuką ir susidūrusi su raganom tokiomis neįprastomis motinystės problemomis. Todėl vaikelį tenka auklėti meškai, o mokyti – džinui, kuris mielai nemokytų, bet Grumsto – toks keistas vaikio vardas – motinėlė jį įkalinusi akmenyje už kai kurias nuodėmes ir tenka atidirbti, laukiant tinkamos akimirkos. Kokią ateitį turės toks auklėtinis? Be abejo, sudėtingą, nes, kaip ir Maugliui, jam kažkada reikės sutikti žmones, o žmonės, kaip žinome, yra bjaurūs, purvini, pikti, ypač kitokiam padarui. Tad užtenka vieno susidūrimo, kad tavo didžiausiu noru taptų kerštas, ne tik bjaurybėms žmonėms, bet ir motinai – už tai, kad augino ne taip, nemylėjo tiek, kiek norėtųsi...

Pirmoji pusė knygos yra tiesiog puiki. Viena vertus, jau minėtas pasakų motyvų naudojimas, jas perkuriant (ne taip šmaikščiai, kaip tai daro A. Sapkowskis, tačiau irgi pakankamai įdomiai ir pagrįstai), taip pat pasakinių situacijų sąsajos su šiandienos problemomis (kad ir toji pati vieniša motinystė arba nesuvokta motinystė). Sklandus, vaizdingas pasakojimas bei ryškūs veikėjų charakteriai, tarp kurių, žinoma, yra ir raganos katinas.

Įspūdis šiek tiek silpsta knygai persiritus į antrąją pusę, kai siužetas ir situacijos ima klostytis daugiau – mažiau įprastai ir atsiranda netgi tiesmukos didaktikos (lyg tyčia, ten Grumstas jau užaugęs ir įsimylėjęs paiką merginą). Be abejo, nusikaltimas ir bausmė, nuodėmė ir atpirkimas – visa tai irgi yra. Ką gi, klasika juk nesensta.

Reziumė – ne visai įprasta knyga vaikams, neabejotinai vyresniems, bet smagi skaityti kiekvienam (taip, „knyga visai šeimai“J). Ar M. Gruberis gali būti laikomas pretendentu į J. K. Rowlingą? Vargu – „Raganiuko“ problemos dažnai gilesnės nei blogis prieš gėrį, nuotykiai čia irgi ne tokie „vežantys“, o labiau gramzdinantys – štai dėl to spėju, kad el. kartai ji gali nepatikti. Būtų džiugu, jeigu apsiriksiu.

„Raganius“ vidutiniam mokykliniam amžiui

Daugiau

Skaityta.lt (©) 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.