PagrindinisPrenumerataPrenumerata el. paštuApie / Archyvas

Lakotų moteris

Ovidijus R.

Lakotų moterisApie knygą: Mary Crow Dog, Richard ErdoesLakotų moteris
Leidykla: Baltos Lankos (2010)
ISBN: 9789955233862

Tauta nėra mirusi tol, kol jos moterų širdys yra ant žemės
Šajenų priežodis

Privalai į viską žiūrėti širdies akimi, o ne ta, kuri yra tavo kaktoje
Šlubas Briedis

Sekant vertėjos Violetos Tauragienės ir lietuviškų knygų apie indėnus pėdsakais, užsiroviau ant leidyklos “Baltos lankos” serijos “Tikrosios patirtys”, kurioje išleistas autobiografinis Mary Crow Dog pasakojimas „Lakotų moteris“. Iki šiol lietuviškai rimtesnės literatūros apie indėnus be Dee Browno „Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny“ ir Arkady Fiedlerio „Mažasis Bizonas“ buvo sudėtinga rasti.

Istorijos apie indėnus mums, gyvenantiems šiapus Atlanto, asocijuojasi su Vinetu, Harka ir Čingačguku intensyvių nuotykių fone. O kad tie visi nuotykiai kilo iš penkis amžius trukusio genocido, mes nesusimąstom, nes visuomenės informavimo priemonės apie tai tyli. (Štai žydšaudžiai dar dabar aktyviai persekiojami po visą pasaulį, o kad tai vyktų su indėnų galabytojais neteko girdėti). Tikiu, kad indėnų padėtis šiandieninėje Amerikoje nebėra tokia tragiška, bet tai nereiškia, kad reikia likti kurčiais praeities neteisybėms, kurios vyko vis labiau demokratijos kaukę prarandančioje Amerikoje.

„Lakotų moteris“ – puikus autobiografinis sijų genties moters pasakojimas apie indėnų padėtį praeito amžiaus 6-8 dešimtmetyje. Mary Crow Dog knygoje galima išskirti tris tematikas: indėnų politiniai-istoriniai reikalai, indėnų kultūriniai ypatumai ir pačios autorės gyvenimas. Visi tiek trys dalykai tarpusavyje glaudžiai susiję ir persipynę.

Mary Crow Dog turi ir daugiau vardų: Mary Drąsusis Paukštis (Mary Brave Bird) ir Narsioji Moteris (Ohitika Win). Mary nėra grynakraujė indėnė, turi ir baltaodžio kraujo, todėl jai pritapti tiek prie baltaodžių, tiek prie grynakraujų indėnų visad buvo sunku. Jos istorija, panaši į gerokai sutirštintų tamsių spalvų filmą, prasideda skurdžioje Rosbado rezervacijoje Pietų Dakotoje: kelių šeimos kartų prakeiksmas – internatinė mokykla, paaugliškas alkoholizmas, gyvenimas be tėvo, vagystės, kalėjimai, narkotikai, išprievartavimas, gimdymas aplink švilpiant kulkoms, tik gimusio kūdikio atėmimas, sesers sterilizavimas be sutikimo, motina, besistengianti išauklėti krikščioniškai, vyro šeima, smerkianti, kad nemoka indėniškai ir turi baltųjų kraujo ir dar daugybė vingių, kuriuos Mary visgi įveikė. Ir ne tik asmeniniame gyvenime – atkakliai kovodama už visų indėnų teises, prisijungusi prie Amerikos Indėnų Judėjimo (AIJ, orig. American Indian Movement) Narsioji Moteris dalyvavo pačiame kovos už indėnų teises įvykių centre.

Skamba paskutinis sakinys labai nuobodžiai ir varginančiai sausai politiškai, bet tai visai kas kita, nei mūsų partijų blevyzgos. AIJ dalyviai rizikavo savo gyvybėmis dėl tokių, rodos, logiškų ir jau neginčijamų konstitucinių teisių, kaip, pavyzdžiui, teisės išpažinti savo religiją. “Mes visą laiką norėjome tik vieno – būti patys sau, gyventi savo gyvenimą taip, kaip mums atrodo tinkama. Valdyti save iš tikrųjų, o ne vien tik ant popieriaus. Kad mūsų teisės būtų gerbiamos.”

Mary be didelio proziškumo dėsto savo tikrąją patirtį. Iš pradžių  skaitytoją graudina ir sugraudina, prašosi gailesčio ir jį gauna, bet visą laiką nežaidžia skaitytojo emocijomis: sėkmingai ir logiškai išdėsto priežastis, kodėl dėl indėnų bėdų yra kalti ir patys indėnai, nesugebantys atitrūkti nuo praeities ir prisitaikyti milžinišku greičiu besikeičiame pasaulyje. Ji, praeitimi gyvenančių indėnų, nesmerkia, bet ir nepateisina. Pastebi ir išsako raudonodžių ydas, siaurą požiūrį, naivias viltis, daromas kvailystes, kurie tik dar labiau kenkia visai rasei.

„Paskui pasirodė, kad mūsų vyrai nemoka sukapoti skerdienos. Nieko sau medžiotojai!”

„Manoma, jog geriama tam, kad viską užmirštum. Tačiau visa bėda ta, kad neužmiršti, prisimeni – visas senas nuoskaudas bei neapykantas, tikras ir menamas. Ir visada tai baigiasi muštynėmis.“

„Jau besąlygiškai nebesižavėjau mūsų kariūnais, didvyriais, žiūrėjusiais mirčiai į akis Vunded Ni, o namuose dažnai virstančiais šešių pėdų ūgio vaikais. Akistatoje su mirtimi arba kalėjimu jie buvo supermenai, tačiau akistatoje su gyvenimu dauguma jų buvo silpni. Nė vienas nesugebėjo prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Daugybė moterų buvo sužalotos ir paliktos vienos auginti vaikus. Kitados tradicinė indėno priedermė buvo rūpintis savo šeima ir ją globoti, taip pat ir pasirūpinti senomis našlėmis bei mažais našlaičiais. O dabar jie mūsų moterims sakydavo: “Pradėkime mudu mažą kariūną“, paskui pradingdavo ir mažus kariūnus pradėdavo kur nors kitur.“

Greta asmeninių išgyvenimų ir indėnų diskriminacijos scenų Mary pateikia nemažai žinių apie indėnišką kultūrą, tradicijas, papročius, tikėjimo niuansus, mitologiją. Tai bene mažiausiai pažinta sritis, kuri nuo Amerikos kolonizavimo pradžios kasmet labiau skursta, o ne gausėja. Žinoma, reikia suprasti ir indėnų nenorą atskleisti genčių paslaptis baltiesiems. Gi kiek ilgai bet koks bandymas išaiškinti gamtos dieviškumą buvo sutinkamas tik išjuokimu ar pasipelnymu. „Iš kartos į kartą mūsų lūpos kalbėjo baltiesiems, bet jie neturi ausų išgirsti, akių – pamatyti nei širdies – pajusti.“

Man įdomiausia buvo skaityti indėniškosios pasaulėvokos vietas. Šis tas dar likę galvoje iš L. Welskopf-Henrich „Didžiosios Lokės sūnūs“ ciklo, kurį, radęs laiko, mielai pakartočiau, ir M.L. Silko “Ceremonijos”, bet tai visgi daugiau grožinė ir senesnio istorinio laikotarpio literatūra. Tuo tarpu Mary Crow Dog teksto mitologijos dokumentiškumu nėra pagrindo abejoti. O jame tikrai pilna įdomių, mums nesuvokiamos kultūros, apraiškų. Pavyzdžiui, meskalo, iš kurio išgaunamam meskalinui Aldous Huxley paskyrė visą knygą „Suvokimo durys“ (Kitos knygos; 2008), vartojimas.

„Meskalas man padeda suprasti save pačią ir aplinkinį pasaulį. Jis leidžia man matyti, kokia karališka yra mano tauta, koks karališkas yra pats meskalas, kokį gerą poveikį jis gali daryti. Jis nuostabus, ir vis dėl to gali būti pavojingas, jei pavartosi jo netinkamai.“

Mary pasakoja, kad ir tarp indėnų randasi tokių, kurie ritualinį haliucinogeną naudoja vietoj įprastų narkotinių medžiagų, bet, anot pasakotojos, toks vartojimas yra netinkamas, tada nepajusi užplūstančios jėgos iš kito pasaulio. Anksčiau indėnų šamanai naudojo apeigoms įvairius kitus augalus – grybus ar durnaropes. Čia rašoma, kad meskalą indėnai pradėjo naudoti ne taip seniai – „kai buvo naikinami paskutiniai bizonai, o gentys buvo suvarytos į aptvertas rezervacijas“, ir jis jau laikomas neatskiriama ceremonijų dalimi. Senosiose vyriškose ceremonijose ima dalyvauti ir moterys – vyksta savotiškas indėnių feministinis judėjimas. Tam tikra senųjų ceremonijų dalis su laiku kinta, ir, nors įnešami nauji vėjai, ir šiandien neįtikėtinai skaitosi apsivalymo prakaitu, regėjimo šaukimosi, yuwipi ritualų detalės ar Saulės Šokio persidūrimai.

Pati knyga tik sukurpta netalentingai. Nors Mary Crow Dog gelbėjo garsus kovotojas už indėnų teises, publicitas Richardas Erdoes‘as, visuma primena atskirų žurnalistinių publikacijų lipdinį: tekstui trūksta sistemos, nesuvaldoma chronologinė tėkmė, neproporcingai daug vietos skiriama vieniems dalykams (pavyzdžiui, apgulčiai prie Vundid Ni), ir per mažai – kitiems (tik užsimenama apie AIJ moterų feministinį judėjimą, nedetalizuoja, kokius konkrečius reikalavimus Amerikos vyriausybei AIJ kėlė ir kt.). Pirmasis knygos skyrius praktiškai atskleidžia visus esminius autorės gyvenimo momentus, vėliau jie tik detalizuojami ir emociškai knyga vis skystėja. Nežiūrint to, „Lakotų moteris“ yra puiki pažintinė knyga ir tuo pačiu neeilinės asmenybės gyvenimiškos patirties sankaupa.

„Lakotų moteris“ pasakoja apie Mary gyvenimą iki 1977-ųjų. Tęsinys, pavadintas „Ohitika Woman“, apima vėlesnį autorės gyvenimą, tik abejoju, ar lietuviškai jį išvysime, o visgi įdomu, kaip toliau indėnams sekėsi ir sekasi kovoti dėl išlikimo.

P.S. Vertėjos mintis “kodėl šita knyga?” galite rasti čia.

P.P.S. Po knygos pažiūrėjau ir televizijai kurtą ekranizaciją „Lakota Woman: Siege at Wounded Knee“, kuri pasirodė visiškas niekalas. Bet gal čia taip dėl, to, kad lyginau su knyga, o gal … žiūrėjau ne širdies akimi.

Daugiau

Ne memuarai

qualityneat

 

 

Kaip aš noriu palapinėj prigulti nuvargęs

Ir pailsėti nors vieną naktį.

Kojos, veskite mane į palapinę,

Kur mane aplankys geroji Sapnų Dvasia Nanabunas.

Tu praskleisk, mano mielas broli, kailius

Ir pakviesk mane į savo palapinę.

Iš visų kada nors skaitytų „indėniškų“ knygų ši turbūt pati geriausia. Tiesa, tie, kurie prisiskaitė „tikrų indėniškų knygų“ ir todėl įsivaizduoja, esą indėnai tiek ir teveikia, kad laksto klykaudami ir skalpuoja kas tik po ranka papuola, tikriausiai nusivils. Jokių skalpavimų čia nėr.

Knygą parašė metisas Sat-Okas (Ilgoji Plunksna), ševanezų genties vado Aukštojo Erelio ir lenkės tremtinės Stanislavos Suplatovič (Baltojo Debesėlio, kaip ją vadino indėnai) jauniausias sūnus. Tuomet, kai jis gyveno su savo gentimi, ševanezai dar buvo laisvi. 1936 metais motina išsivežė jį į Lenkiją. Kaip tik susiruošus sugrįžti prasidėjo II Pasaulinis karas... Sat-Okas, kaip ir kiti „negrynos“ rasės atstovai, turėjo patekti į Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovyklą, bet indėnų vado sūnus sugebėjo pasprukti. Grįžti į gimtinę nepavyko. Jis liko gyventi Lenkijoje ir tapo rašytoju.

„Druskingųjų uolų slėnis“ – tai vaikystės prisiminimai. Ne, tik jau ne „memuarai“! Jokiuose memuaruose nerasite tokio skaidrumo ir grožio. Knyga patraukia taip, kaip ne kiekvienas „grožinis“ kūrinys gali patraukti. Čia aprašomas indėnų vaiko, iš pradžių mažylio bevardžio Učio (vardą reikia pelnyti!), paskui jau paauglio Ilgosios Plunksnos gyvenimas bei nuotykiai.

Sulaukęs penktojo gimtadienio Utis (taip vadinami visi mažyliai, kurie dar neįrodė, kad yra verti vardo) turi palikti mamą ir iškeliauti į Jaunųjų Vilkų stovyklą, kur mokysis gyventi, medžioti, kautis ir suprasti, kas gerai, o kas blogai. Mažasis Utis ir džiaugiasi, ir bijo. Pakeliui į stovyklą jį pasiveja vilkšunis Tauha. Utis labai apsidžiaugia. Jis dar nežino, kad praėjus keletui metų kaip tik bandydamas išgelbėti savo draugą šunį pelnys vardą...

Kai Ilgoji Plunksna paliko gimtinę, jo gentis dar buvo laisva. Knyga baigiasi džiaugsmingai, nors Mirties Giesmė joje ir giedama ne vieną kartą.

Juodvarniai, varnai, atskriskit

Ir atkaskit mano kūną.

Man akis naktis užtemdė,

Juodvarniai, atskriskit...

Aišku, vėliau Sat-Okas sužinojo, kad paskutinė laisvoji gentis irgi jau rezervate... Bet juk gera knyga privalo baigtis gerai! Todėl ji ir baigiasi tuomet, kuomet turi baigtis.

Ir dar čia rasite ištraukų iš indėnų giesmių bei dainų. Kiekvienas skyrius prasideda giesmės arba dainos eilutėmis. Nežinau kaip „tikriems“ poetams, bet man tai patinka...

Juodas dangus palietė medžių viršūnes.

Kin-ona-tao! Kariai! Susirinkite! Metas!

Perpasakoti siužeto neverta. Knygą turėtumėte perskaityti patys, juoba kad vertimas tikrai geras. Nors tiražas aniems laikams nedidelis (tik 15000 egzempliorių), manau, kad paieškojus antikvariniuose knygynuose arba ant bukinistų stalelių dar įmanoma aptikti „Druskingųjų uolų slėnį“. Ko nuoširdžiai linkiu! Jei aptiksite – nusipirkite, nepasigailėsite!

Daugiau

Skaityti tik originalą!

qualityneat

Silvija ir BrunasApie knygą: Lewis Carroll – Silvija ir Brunas

Leidykla: Tyto alba (2007)

ISBN: 9789986165934

Vertė: Virgilijus Čepaitis

Puslapių skaičius: 320 


Nelabai žinau, ar čia tikrai apžvalga, ar tik padejavimas... Liuiso Kerolo "Sylvie and Bruno" - iš tikrųjų nuostabi knyga. Patarčiau skaityti originalą, jei tik pavyks gauti. O apie vertimą į lietuvių kalbą... Spręskite patys!

Retai, bet pasitaiko knygų, kurių verčiau neversti. Apmaudžiausia, kad tai iš tiesų geros knygos. Viena tokių – Liuiso Kerolo “Silvija ir Brunas” (Lewis Carroll, Sylvie and Bruno). Į lietuvių kalbą vertė Virgilijus Čepaitis, išleido leidykla “Tyto Alba”, 2007, Vilnius.

Prisimenu šaunius šio vertėjo darbus, ypač Džeimso Terberio “Baltosios stirnos” vertimą. Todėl ir surizikavau nusipirkti “Silviją ir Bruną”. Taip man ir reikia! Žinojau, kad knygos išversti neįmanoma, bet va… tikėjausi… jau Čepaitis tai tikriausiai neprikiaulios… Bjauresnio nusivylimo niekam nelinkėčiau!

Versti Kerolo kūrinius labai nelengva. O prieš ryžtantis imtis “Silvijos ir Bruno” būtina įsitikinti, kad sugebėsi rasti tinkamus lietuviškus atitikmenis mažiausiai dviems žodžiams. Pirmų pirmiausia – vice. Daiktavardžio vice (“yda”, “blogis”, “luošumas” ir pan.) ir titulo “priešdėlio” vice- žaismas knygoje sudaro vos ne esmę, tad jei vertėjas šito nesupranta… visa knyga šuniui ant uodegos.

Antras esminis žodis – warden (ir atitinkamai subwarden). Vienas išverstas į “valdovą”, antras – į “pavaldovį”. Betgi čia svarbu ne tik “tas, kuris valdo”; dar svarbiau “globėjas”, priešpastatomas “prievaizdui” arba “kalėjimo viršininkui”…

Vertėjas nesusidorojo nei su tuo, nei su tuo.

Tiek jau to. Su tokiais dalykais susidoroti beveik arba ir visai neįmanoma. Tačiau vertime pilna ir kitokių klaidų, tokių, kokios atleistinos nebent pradinukui. Išsamus jų nagrinėjimas pareikalautų pernelyg daug vietos, pastangų bei laiko, tad gal paprasčiausiai pateiksiu tik nedidelę dalį. Visų – atleiskite – nesuminėsiu. Privalau prisipažinti, kad paprasčiausiai neužteko kantrybės perskaityti vertimą iki galo. Turbūt geriausia bus sudėti bent kai kurias aptiktųjų klaidų į lentelę:

Originalas:Vertimas:Turėtų (galėtų?) būti:
I wiss (=wish; kalba mažas vaikas) Sylvie was a little more dreamyAš manau, kad Silvija dar svajingesnėNorėčiau, kad Silvija būtų kiek svajingesnė
Are they bound?- Ar jie įrišti?Ar jie susiję? (=Ar jie giminės?)
Is Life itself a dreamAr Gyvenimas pats sau yra sapnasGal pats gyvenimas tik sapnas
Anywhere but by me!Niekur kitur, tik šalia manęs!Bet kur, kad tik ne prie manęs!
made up a party of sevensukvietė svečius septyniomsiš viso septyni
I pay the house bills, out of a fixed annual sumaš apmoku visas namų sąskaitas, viršijančias fiksuotą metinę sumąaš apmoku sąskaitas iš nustatytos metinės sumos
Let`s go after him.Geriau einam jo paieškoti.Vejamės jį.
You don`t care for Ghosts, thenGal nesirūpinkite VaiduokliaisTad jums nepatinka vaiduokliai
in a perfectly different tonetobulai pasikeitusiu balsuvisiškai kitokiu tonu
Instead of developing a mouse into an elephant, you would develop an elephant into a mouse!Jūs norite, kad užuot iš pelės būtų išsivystęs dramblys, iš dramblio išsivystytų pelė!Užuot išauginę iš pelės dramblį, jūs išaugintumėt iš dramblio pelę!
His AdiposityJo AdipozybėJo Nutukybė, Jo Riebalybė ir pan.
because of the luggagebagažas buvo per sunkusdėl (to, kad vardas buvo užrašytas ant) bagažo

Kad Lord Chancellor yra ne “Vyriausiasis Teisėjas”, bet “Lordas Kancleris”, ir kad Court šiuo atveju reiškia ne “teismą”, o “rūmus”, aiškinti tikriausiai nebeverta. O ir “Didenybę” su “Aukštybe” arba “kilnybe” vertėjas atkakliai painioja… Su item taipogi nelabai kaip… Ir taip toliau, ir panašiai. Labai jau neplonas veikalas išeitų bandant surašyti beigi paaiškinti visas vertime atrastas klaidas.

Gal vis dėlto geriau neversti to, ko neįmanoma išversti?

Ir dar vienas klausimėlis vis kirba… Išversta ir išleista ne visa knyga. Niekaip neįstengiu suprasti, kas būtų blogiau: versti ir leisti likusią dalį, kad skaitytojai bent sužinotų, kaip viskas baigėsi – ar nebegadint daugiau?

Jergutėliau, juk ir taip blogai, ir anaip negerai…

Daugiau

Kuklus jubiliejus

Justinas Žilinskas

O pasirodo, 2011 02 07 skaityta.lt sukako... 10 metų. 

Daugiau

Apie Herą ir Leandrą

Ovidijus R.

Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir LeandrąApie knygą: Milorad PavičVidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2006)
ISBN: 9986394309
Vertė: Laima Masytė
Puslapių skaičius: 127

Vidinė vėjo pusė ta, kuri lieka sausa vėjui pučiant per lietų.
Vienas iš pigių pranašų

Kaip ir buvo galima tikėtis, įveikus visų išliaupsintąjį „Chazarų žodyną“, kitos Milorado Pavičiaus knygos, matyt, lieka tūnoti šešėlyje. Bent taip pasakyčiau apie pirmąjį lietuviškai išverstą serbo romaną „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“, ir negalėčiau taip atsiliepti apie „Antrąjį kūną“, kuris ir po „žodyno“ savo vertę išlaikė. Ir nežinia, ar tai dėl skaitymo sekos, ar dėl kitų dalykų, bet „Vidinė vėjo pusė“ stovi šios trijulės gale.

Ir „Vidinėje vėjo pusėje“ Pavičius bando skaitytoją nustebinti, pateikdamas interaktyvų skaitymo būdą – knygą galima skaityti iš kurios nori pusės, nes jos herojai ir istorijos pabaiga, kuri metaforiškai sujungia skirtingų laikmečių skirtingus pasakojimų veikėjus, laukia ne knygos pabaigoje, o jos viduryje. Tereikia skaitytojui pasirinkti, iš kurios pusės pradėti, ar pradėtą pusę pabaigti, ar po skyriaus knygą apversti, kaip dariau aš.

Romanas pasakoja apie Herą (iš vienos pusės) ir Leandrą (iš kitos pusės). Hera, iš tikro Heronėja, – chemijos studentė, gyvenanti dvidešimtajame amžiuje ir uždarbiaujanti iš prancūzų kalbos pamokų atsiliekantiems mokiniams. Leandras, iš tikro Radačas ir Milkas, – genialus statybininkas iš septynioliktojo amžiaus. Ir jie abu, sekdami graikų mitu apie Herą ir Leandrą, keliauja vienas pas kitą. Tik – ne per vandenis, o – laiku.

Pasakoti daugiau apie siužetą neverta, nes jis, kaip visada pas Pavičių, slystantis tarp pirštų, balansuojantis tarp realybės ir sapnų, pasakų ir istorinių faktų, kupinas magijos ir simbolių.

Nėra šis romanas prastas: ir čia rašytojas demonstruoja savitą žodžio ir pasakojimo stiliaus valdymą; į vieną maišo įtikinamą ir pramaną; atiduoda savo herojus į dievo – Heros ir Leandro mito, kuris, pasirodo, nėra jau toks paprastas, gniaužtus. Bet čia nebejauti jau tų fantasmagoriškų burtų srauto, kuris sklido iš puslapių zeigiojant „Chazarų žodyną“ ar „Antrąjį kūną“. Pavičius čia atrodo vidutiniška savo paties kopija.

Autorius darosi ne tik nuspėjamas, bet ir vis menkesnį įspūdį daro jau matytas ir anksčiau taip burtus skleidęs vaizduotės, įtaigumo ir žodžio magijos mišinys. Jau norėjosi iš autoriaus kažko naujo ir nebestebina, pavyzdžiui, tokie užrašymai:

„Egzistuoja skirtingos meilės. Vienas galima pasmeigti tik šakute, kitos valgomos tik rankomis kaip austrės, kai kurias reikia peiliu pjauti, antraip užspringsi, o dar kitos yra tokios skystos, kad gelbsti tik šaukštas. Arba vėlgi skinamos kaip obuolys, kurį suvalgė Adomas.“

„Tačiau įsidėmėk: raštingas žiūri į knygą, mokytas žiūri į išmintingą, o išmintingas žiūri į dangų arba į sijoną, o tai gali ir neraštingas…“

„Nors mergina buvo daili, turėjo gulbės kaklą ir vienoje jos akyje spindėjo diena, o kitoje – naktis, ji buvo vieniša.“

Ir pabaigai, matyt, reiktų paantrinti šiai romano citatai: „Daiktai, atrodantys neįtikėtinai, paslaptingai ir fantastiškai, tokia savo apgaulinga išore slepia pačius įprasčiausius dalykus.“, kuri puikiai tinka apibūdinti „Vidinei vėjo pusei“.

Daugiau

Djačenkų "Metamorfozės"

kgedas


"Homo Sapiens" knygyne jau galima įsigyti trečiąją Sergejaus ir Marinos Djačenkų ciklo "Metamorfozės" dalį - romaną "Migrantas, arba Brevi Finietur".
Ši knyga populiariausio rusų fantastikos žurnalo "Mir fantastiki" pernai buvo pripažinta "Metų knyga".
Djačenkos - vieni žymiausių ir žinomiausių ukrainiečių fantastikos rašytojų, labiausiai pagarsėjusių savo maginės fantastikos ir "miesto fantasy" žanro kūriniais.
Aukščiau minėtą ciklą dar sudaro romanai - "Vita Nostra" (2007 m. šią knygą geriausia pripažino Ukrainos, o 2008 m. - ir Rusijos fantastikos mėgėjai) ir "Skaitmeninis, arba Brevis est".

Daugiau

Andrius Užkalnis - Prijaukintoji Anglija

Justinas Žilinskas

Apie knygą:Andrius Užkalnis – Prijauktintoji Anglija
Leidykla: Baltos Lankos (2010)ISBN: 9789955234142
Puslapių skaičius: 230 

Apdeitinta Anglija

Į Lietuvos perkamiausių autorių gretas prieš metus įsiveržęs Andrius Užkalnis gali erzinti (ypač karštligiškais komentarais „Lietuvos ryte“), gali nepatikti, bet vieną dalyką privalu pripažinti: jo darbštumo galima tik pavydėti ir mokytis. Išleido knygą – serija pristatymų, pervažiavimas per visą Lietuvą, interviu į kairę ir į dešinę (na, ir kas, kad dalį – pasirašė pats). Kitaip tariant, tai žmogus, kuris pats kuriasi save. Sakyčiau laissez faire epochos idealas, nors daug kam jis pirmiausia kažkoks enfant terrible. „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ – buvo puiki knyga, „Kelionių istorijos“ – nors didesnė dalis skaityta žurnale „Istorijos“ – taip pat labai svaigi. Gi dabar – trečioji „Prijaukintoji Anglija“. Trys knygos per metus. Ar tai daug? Velniškai daug. O kur dar minėtieji komentarai, tinklaraštis, nesibaigiančios batalijos su Artūru Raču? Darosi įdomu – kiek gi Andriaus Užkalnio para turi valandų? Bet grįžkime prie trečiojo opuso.

O ten – tai, kuo autorių, net galbūt ne visada perskaitę pirmąją knygą, kaltino literatūros kritikai (dar vieni iš Užkalnio esamų ar įsivaizduojamų priešų). Ajajai, popmechanikas Užkalnis išsirinko tikslinę grupę – emigrantus, todėl jo knygą visi perka, todėl kultūringos knygos vėl nustumtos į paribį… Nors tai mažai ką turėjo bendro su pirmosios knygos turiniu, kuri tikrai buvo daug platesnio požiūrio publicistinė antropologija nei vadovėlis emigrantams. O štai antroji „Anglija“ būtent tuo ir tapo, vadovu emigrantams. Ir, tiesą sakant, tuo mane ir nuvylė.  Gal dėl to, kad emigruoti nesiruošiu? Ir gal dėl to, kad ji man galutinai nuvainikavo Angliją, apie kurią vis dėlto labiau turėjau „viktorianistinį“ požiūrį. Bet iš tiesų, mano požiūriu, antroji „Anglija“ verta premijos už emigracijos stabdymą, kadangi visoje knygoje beveik ištisinis akcentas apie tai, kuo Anglija lietuviui… bloga. Blogas aptarnavimas, blogas oras, grėbliai, ant kurių neverta lipti, humoras, kurio vis tiek iki galo nesuprasite ir t.t. O gal tai atspindi autoriaus planus grįžti į Lietuvą? Net nustebau knygos pabaigoje radęs pastebėjimus, kad lietuvis, grįžęs iš Anglijos, pasidaro reiklesnis savo valdininkams ir viršininkėliams, nors Anglijos valdininkai, pardavėjai, medicinos sistema ir visa kita vienodai stipriai išdėti į šuns dienas.

Taigi, pirmoji mano rekomendacija būtų tokia: jeigu neskaitėte pirmosios „Anglijos“, nepradėkite nuo antrosios, pradėkite nuo pirmosios. Nes jeigu pirmoji buvo solidi, apgalvota, išmąstyta ir išjausta vientisa studija, tai antroji nėra savarankiškas kūrinys, tai yra pirmosios knygos service pack‘as, ir tas antrosios fragmentiškumas, tikslingumas ir iš to kylantis netgi savotiškas nuobodumas man kliūva. Negaliu pasakyti, kad Andriaus Užkalnio plunksna ar dantys atšipo, kad jo pastabumas sumažėjo, kad samprotavimai tapo ne tokie įdomūs, bet aptartos temos matyt nepataikė į mano domėjimosi kertelę. Man tikrai būtų buvę įdomiau sužinoti ne tik tai, kodėl lietuviui neverta ginčytis su anglų policininku, o tai, kaip patys anglai žiūri į savo policiją. Skyrelis apie anglų pomėgį bjaurasčiai, galima sakyti, išplėstas pirmosios knygos skyriaus perpasakojimas iš naujo su kitais pavyzdžiais ir kitais vardais. Bene labiausiai man patikęs skyrius – tai apie tai, kas laukia Anglijos („Šalį kamuoja krizė, bet darbo užteks visiems“) ir apie vaikus Anglijos mokyklose (Siaubas!..). Ir, beje, labai nepritariu sprendimui smarkiai mažinti išnašų. Nors Andrius Užkalnis ir šaiposi iš rašytojo misijos („byloti“), bet, kaip neretai nutinka, ir pats buvo ją pradėjęs. Ir, mano manymu, drąsiai galėjo tęsti – pirmosios knygos išnašose šalia to, kas lyg ir turėtų būti aišku (kaip, pvz., „Žvėrynas“ vilniečiui) aš rasdavau ir tokių įdomybių kaip rusų k. žodžio „vokzal“ kilmė, ir dar daug ko. Šįsyk gi man jų pritrūko, nors antroji, iš serijos „nesakysiu kas, nors tai buvo drambliukas“, leido garsiai nusikvatoti.

Tiesa, labai mielos knygą iliustruojančios autoriaus nuotraukos, atskleidžiantis internetininkams ir taip žinomą tiesą, kad šalia plunksnos Andrius Užkalnis taip pat nevengia fotoaparato.

Pabaigai – pora patikusių citatų. „Mes, lietuviai… jei kas nors neatitinka tikrovės, reaguojame sunkiai bei skausmingai: jei parašyta, kad pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, prašom parodyti pelėsius ir kerpes, antraip mums tos pilies nereikia. (p. 138), „Amerikoje panašiai žmonės iš bet kurios Centrinės arba Pietų Amerikos dalies dažnai vadinami „meksikiečiais“ (žinoma, tai netrukdo reikalauti, kad jie visi „kraustytųsi atgal, iš kur atvykę, - į Puero Riką“) (p. 186). Ir klausimas – ar tikrai Chalapos paprikos angliškai vadinamos „jalapeño“? O gal visgi – ispaniškai? ;)

Publicizuotas emigranto vadovas

Daugiau

Robertas Petrauskas - Trečiojo Reicho triumfas

Justinas Žilinskas

Apie knygą:Robertas Petrauskas – Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. Pirmoji knyga
Leidykla: Tyto alba (2010)
ISBN: 9789986167983
Puslapių skaičius: 672 


Manau, kad ne į vienus namus „rogėmis ledu atveš Kalėdos“, kaip dainavo Marijus Mikutavičius, šią knygą. Kiek teko sužinoti, nežiūrint baisios kainos (83 Lt), pirmasis tiražas (5000) jau beveik išpirktas. Ir čia – be skandalų, be didelės ar labiau pastebimos reklamos. Nors skandalo lyg ir norėta? Ar ne jo tikslu pristatymo aprašymuose leidyklos atstovai pavirkavo, kad bijo nukentėti nuo svastikos, kuri regėti ant viršelio (o jame – Luftwaffe kareivio šalmo fragmentas). Bet jeigu jau taip bijota – tai ko gi nepasirinktas neutralesnis variantas? Ir dar pavadinta taip „Trečiojo Reicho triumfas“. Tai gal norite šlovinti tą Trečiąjį Reichą, a?  Bet paguosiu leidyklą: pirmiausia, svastiką naudoti istoriniais ir mokymo tikslais leidžiama, o čia – kaip tik tas atvejis. Antra, nešlovina ši knyga Trečiojo Reicho, tik... Bet gal apie tai vėliau.

Taigi, tai pirmoji lietuvių autoriaus knyga, iš numatytos knygų serijos apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Parašyta – štai čia jau didelis netikėtumas – labiausiai visuomenei žinomo kaip sporto komentatorius, bet pagal išsilavinimą - istoriko Roberto Petrausko. Neabejoju, kad daugeliui besidominčių istorija pirmiausia autoriaus asmenybė turėjo kelti šiokį tokį skepsį. Kaip kažkada man pasakė Vytaras Radzevičius, kai gyriau jo kadais redaguotą ir puikų žurnalą „Istorijos“ ir stebėjausi, kad jis – sporto komentatorius: „na taip, visi taip mano – kur sportininkas, ten – debilas...“ Puiku, vulgarioji nuomonė ir dar kartą nepasiteisino!

Nes knyga tikrai labai gera. Žinoma, tai nėra giluminis veikalas apie Antrąjį pasaulinį karą, bet tai yra gera Antrojo pasaulinio karo apžvalga. Kitaip tariant, tai yra puikus istorinės publicistikos pavyzdys, kokio Lietuvoje labai trūko (viena iš malonių išimčių – Gedimino Kulikausko istoriniai straipsniai žurnale „Verslo klasė“). Toks stilius itin mėgstamas užsieniečių (štai prieš metus lietuviškai pasirodė istoriniu publicistiniu stiliumi rašančio britų autoriaus Simono Sebago Montefiore knyga „Stalino jaunystė“), panašiai rašo ir Normanas Daviesas, ir kiti, kurie nesistengia paskandinti skaitytojo faktų ir šaltinių lavinoje, o pasakoja istoriją.

Robertas Petrauskas istoriją pasakoja puikiai – įkvėptai, įtraukiančiai, sklandžiai. Skaičiai, pavadinimai, pavardės – yra, bet jie skaitymo neapsunkina. Puslapiais leki panašiai kaip Guderiano tankai Prancūzijos kloniais, o pasižadėjus, kad „po šio skyriaus einu ką nors nuveikti naudingo“, pažadą prisimeni kito skyriaus viduryje. Autorius susikoncentravęs į platų kadrą – tuo knyga kiek primena itin įdomų dokumentinį filmą „Apocalypse“,  todėl šalia karinių operacijų detalių daug bendro pobūdžio žinių apie tarptautinę padėtį, pusių motyvus, argumentus, nuomones ir nuotaikas. Tai dar labiau leidžia įsijausti. Autorius kruopščiai siekia objektyvumo – nusikaltimai ir nusižengimai nelieka nesuskaičiuoti nei vienoje pusėje. Be to, nors ir pagrindinis veikėjas, žinoma, Hitleris ir jo generolai, tačiau solidi dalis skirta ir gudriajam jo sąjungininkui iki 1941 m. – Stalinui. Tad labai džiugu, kad daug dėmesio skiriama Suomijos Talvisotai*, ar šiurpiam tarp dviejų girnapusių atsidūrusios Lenkijos likimui. Ir paveikslas veriasi niūrus – žinoma, Hitleris ir jo generolai planavo genialias karines operacijas, bet kiek daug jiems padėjo Sąjungininkų nesusikalbėjimas, nenoras aukoti savų interesų, ir pavėluotas supratimas, kad susidūrė su kokybiškai nauju priešu. Dažnai būna, kad autoriai savo knygose vis dėlto norom ar nenorom „kariauja“ už kurią nors pusę, šioje – vargu bau. Su vienodu susižavėjimu piešiamos neįtikėtinos vokiečių pergalės Prancūzijoj, ir Diunkerko evakuavimo operacija. Ir su vienodu liūdesiu pasakojama apie žiaurybes.

Mano, kaip paprasto skaitytojo, manymu, knyga neturi jokių rimtesnių minusų. Antros dalies lauksiu neabejotinai, jau ir baigdamas pirmą erzinausi, kodėl nenukeliauta iki „Barbarosos“? Kodėl negalima buvo dar apimti „Britanijos mūšio“? Tiesa, atsakymą sau susiradau: „Britanijos mūšis“ – jau ne Reicho triumfas, o pirmas signalas, kad Reicho karo mašina – ne visagalė. Tačiau kelis dalykus, ko man dar norėtųsi tokioje knygoje, vis dėlto išsakysiu. Pirmiausia, dėl „the big picture“ – tai, žinoma, labai smagu. Tas didingumas, tas galingumas, tos divizijos, armijos ir įtvirtinimų pralaužos. Bet kartais man norėjosi tokio didesnio suasmeninimo arba istorijos papasakojimo paprasto žmogaus akimis, kaip mėgsta Normanas Daviesas savo knygose. Tarpe didingo teksto atsiranda puslapio dydžio autentiškas liudijimas, grąžinantis iš abstrakčių didingų skaičių į žiaurios asmeninės patirties laukus. Vietomis to yra, bet visgi – norėtųsi daugiau. Kad kartais nebūtų to jausmo, jog tik viena mirtis – tragedija, o milijonai – statistika (beje, ačiū, kad išsiaiškintas citatos autorius). Ir, antra, gal kiek daugiau atlaidumo Sąjungininkams. Taip, jie pažeidė Norvegijos neutralitetą minuodami vandenis, nors Niurnberge buvo teisiamas tik E. Raederis, ir H. Osteris gal ir buvo formaliai išdavikas, bet kiek gyvybių būtų išgelbėta, jeigu jo išdavystė būtų atnešusi geresnius rezultatus? Gražu siekti objektyvumo, bet vis dėlto Temidės svarstyklėse viena lėkštė nusveria.

Kai kalbėjomės apie dar neskaitytą knygą, draugas istorikas paklausė: „bet įdomu, ar sužinosi ką nors naujo?“ Tiesą sakant, spėju, kad jis, istorikas, beveik nieko naujo nesužinos. Aš, tik kaip epizodiškai besidomintis istorija, bendrą paveikslą galvoje turėjau, bet čia radau kai kurių labai įdomių detalių (kad ir apie Belgijos Eben-Emaelio forto paėmimą arba Skandinavijos kampaniją – ypač atkaklų norvegų pasipriešinimą, apie Europos monarchų, įskaitant ir senojo Vokietijos kaizerio, poziciją Hitlerio atžvilgiu). Taigi, bent jau paprasto skaitytojo atsakymas į šį klausimą – taip, sužinojau. Ir, taip, kitiems siūlau pasidomėti. Nors... Po tokių knygų lieka mažai tikėjimo, kad jeigu Lietuva eilinį kartą taptų agresijos auka, kas nors padėtų ją apginti – juk negynė ir daug didesnių, daug svarbesnių, daug artimesnių. Kita vertus, tikėkime, kad didžiųjų pasaulinių karų epocha jau praėjo. Ir laukime antros knygos. O paskui ir antros serijos – apie Antrą pasaulinį karą ne Europoje.

* - guglas jums pasakys, kas tai J

Daugiau

Utopija

Ovidijus R.

UtopijaApie knygą: Tomas MorasUtopija
Leidykla: Vaga (2010)
ISBN: 9785415021802
Vertė: Leonas Valkūnas
Puslapių skaičius: 208

“Ar gali būti didesnis turtas, kaip be jokių rūpesčių linksmas ir ramus gyvenimas?”
Thomas More “Utopija”

Kapstant po atmintį, beieškant Tomo Moro (Thomas More, 1478-1535) ir jo „Utopijos“, randu kažkokius likučius iš mokyklos laikų ir tų akimirkų, kai fantastiniai romanai, tokie kaip G. Orwello „1984“ ar R. Bradbury „451 Farenheito“, savyje talpino aprašymus, kuriuose buvo minimas ir More‘as. Ne taip seniai lietuviškai pasirodė dar du tos pačios kategorijos svarbūs kūriniai: J. Zamiatino „Mes“ ir A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, o besidomintiems rekomenduočiau ir J. Melniko “Tolima erdvė”. Žinoma, visa tai antiutopijos, įvilktos į puikų grožinės literatūros rūbą. Tuo tarpu iš Moro „Utopijos“ nereikia tikėtis nieko panašaus (o paauglystėje tikrai maniau, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į „Guliverio keliones”) – tai rimtas veikalas, švelniai tariant, būtinas kiekvienam Lietuvos politikieriui, socialistui ir rekomenduotinas kiekvienam, mėgstančiam juos pakritikuoti, o, jei be juokų, tai yra stebinantis ne savo apimtimi (viso tik vos virš pusantro šimto puslapių), o – šiandien išlikusiu aktualumu ir nesenstančiomis įžvalgomis.

„Utopija“, kurios pilnas pavadinimas „Utopija: aukso knyga, tokia pat naudinga, kaip ir įdomi apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“ dienos šviesą originalia lotynų kalba išvydo 1516 metais, o išversta į anglų kalbą buvo tik praėjus šešiolika metų po autoriaus mirties.

Knygą sudaro dvi dalys. Pirmoji įveda skaitytoją į realų aprašomą laikmetį, kuriame autorius vienos kelionės metu susitinka su išgalvotu keliautoju, alter ego, Rafaeliu Hitlodeju. Šis ima porinti apie savo keliones, gyvenimišką patirtį, kol apsistoja ties įspūdžiais iš anglų krašto. O čia jau gaunasi puikus politinis pamfletas, kuris, atsižvelgiant į tai, kad anais laikais knygų skaitymas nebuvo lengvai prieinamas eiliniam mirtingajam, turėjo sukelti nemažą širšalą aristokratijos ir inteligentijos tarpe. Moras be pagražinimų lieja kritiką visuomeninei-politinei santvarkai, karaliaus despotizmui, aristokratų veltėdiškumui („Pirmiausia yra daugybė kilmingųjų: jie tarytum tranai gyvena nieko neveikdami, maitinasi kitų triūsu, didindami pajamas, savo dvarų nuomotojams lupa devynis kailius“), karo politikai („valstybei nėra naudinga, laukiant karo, kurio niekada nebus, jeigu tik nenorėsite, laikyti didžiulę tokių žmonių minią: jie kenkia taikai, kuria reikia daug labiau sielotis, negu karu“), valstybės pinigų švaistymui, mirties bausmės taikymui.

Čia pat ryški užuojauta darbininkų klasei, kurie turi vis labiau spaustis, nes oligopolininkų „avys <…> ryja net žmones, naikina ir niokoja laukus, namus ir miestus“.

Moras ne tik pliekia liežuviu, bet ir pateikia būdų, kaip galima tam tikras sritis reformuoti, nors čia pat išjuokia karaliaus palaižūniškus, tik sau, o ne visuomenei, gero ieškančius, patarėjus ir paaiškina, kodėl jo pasiūlymai ne tik nebus įgyvendinti, bet net nepasieks valdovo smegeninės.

Antrojoje „Utopijos“ dalyje humanistas jau ima dėstyti apie išgalvotosios šalies, Utopijos, taip akivaizdžiai panašios į Didžiąją Britaniją, geriausią valstybės santvarką. Nuosekliai, pradedant nuo geografinių ir urbanistinių ypatumų, pereinama prie šalies valdymo sistemos, darbo pasidalijimo, amatų ir ūkio, šeimyninių santykių, maitinimosi, o baigiama vergais, karyba ir religija.

Liūdniausia, kad kūrinyje išsakyta kritika tuometinei Anglijos valdžiai taip tinka nūdienos realijoms. Išvada – valdžia nesikeičia. Tiksliau, valdžia keičia žmones. Ir tik į vieną pusę: „turtingieji iškreipė teisingumo supratimą tam tikrais įstatymais“, „Atidžiai stebėdamas visas dabar klestinčias valstybes ir svarstydamas jų padėtį, galiu prisiekdamas tvirtinti, jog jos man atrodo ne kas kita, kaip suokalbis turtuolių, kurie valstybės vardu rūpinasi savo nauda. Jie išranda ir sugalvoja visokiausių būdų ir gudrybių, kad be baimės prarasti išlaikytų tai, ką buvo sukaupę įvairiausiomis klastomis, be to, kad kuo pigiau nusipirktu visų vargšų darbą ir triūsą ir juos išnaudotų.“

Įdomiausia man pasirodė visuomenės gerovės sąlyga – privačios nuosavybės panaikinimas. Žinoma, čia iškyla sąsajos su Marksu, kuris „Kapitale“ cituoja Morą, ir kitais “socialistais”, mums palikusiais ne tokią jau malonią, teisingą ir trokštamą viziją.

Yra ir daugiau niuansų (vergai, bausmės, kelionių reglamentavimas, kariškos gudrybės ir kt.), dėl kurių su Moru mielai šiandien pasiginčyčiau, bandydamas įrodyti, kad jo piešiama santvarka nėra jau tokia ideali. Ir Utopijoje išlenda ne vienas nelogiškumas, prieštaravimas. Nors gal tik taip atrodo, žvelgiant iš dabarties perspektyvos. Visgi, skaitant, pavyzdžiui, apie šventikus, tampa aišku, kad net idealioje santvarkoje Moras tarp visų lygių mato lygesnius – „šventikai nėra teisiami viešųjų teismų, o atsako tiktai Dievui ir sau patiems“. Būtų smagu paskaityti kokio rimtesnio fantasto “Utopijos” interpretaciją, kuriame koks utopietis bandytų gyventi pagal Moro sukurtąją viziją.

Smagiausiu utopiškos tvarkos momentu reiktų paskelbti žmonos ir vyro pasirinkimą. Žinant, kad Moras buvo dievobaimingas krikščionis, ypač pikantiškai skamba jo vizija, kad pasirinkimas vyksta šitaip: „moteris parodo jaunikiui moterį (vis tiek, ar ji bus mergina, ar našlė) nuogą, o savo ruožtu, koks nors garbingas vyras merginai pastato nuogą jaunikį“. Katalikų bažnyčios šventasis ir kankinys Moras sako, kad čia nieko nuostabaus. Pasirodo, kad žmonės elgiasi neapdairiai, rinkdamiesi antrąją pusę tik matydami veidą, gi „bendras gyvenimas nebus laimingas, vėliau pasirodžius kokiam trūkumui“. Galėjo pasiūlyti ir sugulti iš karto – gi nebus niekas laimingas su tuo, kas nemoka teikti malonumo.

Kalbant apie „Utopijos“ naująjį leidimą, tai prabangiai, bet ne per brangiai išleista knygutė. Kokybiškas įrišimas su medžiaginiu skirtuku. Iliustruota senaisiais „Utopijos“ leidimo raižiniais ir graviūrom. Papildyta išsamiu ir įdomiu prof. filosofijos dr. Gintauto Mažeikio straipsniu „Užmirštas Utopijos gebėjimas“, nors ir be novatoriškų įžvalgų, jis tinkamai paruošia skaitytoją kūriniui. Ir Leono Valkūno vertimas iš lotynų kalbos, apie kurį šiaip nieko blogo nepasakyčiau, tik vietomis kliuvo nevienoda sakinio struktūra: tai naudojama inversija, tai ne. Man „Utopijoje“ labiau būtų patikusi visur išlaikoma minimali inversija, stengiantis veiksmažodį kelti į sakinio galą – toks vertimas dar labiau pulsuotų savo senoviškumu.

Daugiau

Legendinė Gardnerio Dozua antologija

kgedas

Be kitų fantastikos naujienų rusų kalba, knygynas "Homo Sapiens" siūlo ir šviežutėlį anglosaksų fantastikos rinkinį "Лучшее за год XXV: Научная фантастика. Космический боевик. Киберпанк" ("The Years Best Science Fiction: Twenty-Fifth Annual Collection").
Tai legendinio antologijų sudarytojo Gardnerio Dozua kūrinys. Pastarasis ...jau beveik tris dešimtmečius diktuoja madas mokslinėje fantastikoje, ir ne kaip rašytojas, o kaip kasmetinės antologijos „The Years Best Science Fiction“, į kurią patekti laiko garbe žymiausi anglakalbiai fantastai, sudarytojas. Dozua antologija – tai reportažas iš priešakinių pozicijų, išsamiausias informacijos šaltinis apie tai, kad SF pasiekė per praėjusius metus...“ – rašo žinomas rusų fantastikos kritikas Vasilijus Vladimirskis.

Tik pažvelkite, tarp šio rinkinio autorių - Robert Silverberg, Ian McDonald, Gregas Eganas, Bruce Sterling, Stephen Baxter, Michael Swanwick, Nancy Kress, Gregory Benford, Alastair Reynolds. Žinantiems ir mėgstantiems kokybišką mokslinę fantastiką daugiau jokių rekomendacijų ir nereikia.



Daugiau

Skaityta.lt (©) 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.