PagrindinisPrenumerataPrenumerata el. paštuApie / Archyvas

Kruvinų žemių istorija

Justinas Žilinskas

Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino

Apie knygą:Timothy Snyder – Kruvinos žemės. Europa tarp Hitlerio ir Stalino
Leidykla: Tyto alba (2011)
ISBN: 9789986168508
Vertė: Vitalijus Šarkovas
Puslapių skaičius: 568 

Šios knygos laukiau – vos sužinojęs apie jos pasirodymą anglų kalba vis galvodavau, kad reikia siųsdintis. Nespėjau – lietuviškai ją išleido labai operatyviai, ačiū „Tyto alba“.

Timothy Snyderis yra žinomas kaip vienas iš tų retų Vakarų istorikų, akylai besidominčių Rytų Europa, ne paviršutiniškai įsigilinusių į visą mūsų regiono kebeknę (pirmasis jo lietuviškai išleistas darbas – knyga „Tautų rekonstrukcija“ apie Abiejų Tautų Respubliką). Tuo tarpu „Kruvinų žemių“ pristatymo paskaitoje jis ėmėsi labai nedėkingos užduoties – lyginti sovietų ir nacių režimus. Ir prabilo apie tai, apie ką mes, Rytų europiečiai, jau rėkiame nuo pat Geležinės uždangos griuvimo: pasižiūrėkit, ką čia darė Stalinas. Supraskit, kad blogio istorija Europoje neprasidėjo ir nesibaigė su A. Hitlerio iškilimu ir pelnytu galu, kad ir kaip patogu bei saugu taip manyti.

Bet yra vienas labai svarbus esminis skirtumas, kaip apie tai kalba T. Snyderis, ir kaip neretai kalba žmonės iš Rytų Europos. T. Snyderis kalba nešališkai: faktais, kartais – vaizdais, kartais – samprotavimais. Bet čia net su žiburiu nerasi svarstymų, kad stalinizmas buvo baisiau už hitlerizmą arba atvirkščiai, arba kad vieno buvimas atpirko kito žiaurumus. Čia net užuominų nerasi į, deja, kai kurių lietuvių labai mėgstamą „dvigubo genocido“ teoriją, taip sėkmingai įdiegtą nacių, kuria mėginama „logiškai“ (tiksliau – mechaniškai) pagrįsti, kad Holokausto mastai Rytų Europoje buvo tokie todėl, kad žydai prieš tai visi kaip vienas nuėjo su bolševikais. T. Snyderis tiesiog pasakoja istoriją žemių, pakliuvusių į šių režimų letenas, kurioms labai nepasisekė (beje, kad ir kaip gerbčiau savo tautos kančias, lietuviams dar gana pasisekė: vokiečiai lietuvių taip nenaikino, kaip, pvz., lenkų, o ir stalininį režimą gavome kiek pasilpusį – pvz., be badmečių). Tos kruvinos žemės – tai dabartinės Ukraina, Baltarusija, Rytų Lenkija ir Baltijos valstybės. Būtent jose šių režimų valdymas, jų bendradarbiavimas ir netgi jų karas lėmė pačias didžiausias aukas XX a. viduryje, per jas daugiau nei dešimtmetį riste ritosi ir žudynių, ir karo bangos.

„Kruvinos žemės“ – tai masinių žudynių istorija, kurias vykdė šie du režimai. Nuosekli, šiurpi, sukrečianti. Didysis dirbtinis badas (arba Holodomoras) Ukrainoje ir Kazachstane; klasinis ir nacionalinis teroras arba masinės žudynės SSRS bei tautinių mažumų genocidai; Molotovo – Ribbentropo paktas ir Lenkijos sudraskymas, Lenkijos elito naikinimas; SSRS – Vokietijos karas (žinoma, kaip Antrojo pasaulinio karo dalis) ir vokiečių siautėjimai užgrobtose teritorijose; Holokaustas; pokario stalinistinis teroras ir Antrojo pasaulinio karo istorijos iškraipymas. Schematiškai tai atrodytų taip: Stalinas, Stalinas ir Hitleris, Hitleris, Stalinas prieš Hitlerį (arba vice versa), Hitleris, Stalinas. Tačiau baisiausia, T. Snyderis aiškiai parodo, kad net ir kovodami vienas su kitu, perimdami vieni iš kitų teritorijas, šitie režimai nelengvino savo aukų kančių – Hitleris, jau pralaimėdamas karą, visaip spartino „galutinį sprendimą“, vaizduodamas jį kaip savo pergalę; Stalinas iš Antrojo pasaulinio karo naratyvo visaip trynė „nerusiškų“ aukų (t.y. tų aukų, kurių per karą buvo daugiausia - baltarusių, žydų, ukrainiečių) pėdsaką ir Holokaustą kaip ypatingą reiškinį. Dar vienas įdomaus fakto pavyzdys (iš pirmo žvilgsnio jis atrodo net kažkiek trivialus): Baltarusijoje Antrojo pasaulinio karo metu veikė bene daugiausia partizanų, tačiau tuo pačiu šis jų aktyvus veikimas (kurį Stalinas visaip kaip įmanoma skatino) lėmė ir ištisinius Baltarusijos kaimų naikinimus iš vokiečių pusės. Partizanų karo planuotojai ne tik nesirūpino žmonių, kurie žudomi už partizanų veiksmus (nors patys galėjo su jais neturėti visiškai nieko bendro), lemtimi, bet jiems netgi tai tiko, kadangi vokiečių žiaurumai tik didino partizanų gretas. 

Labai klaiku suvokti to meto likimus. Ukrainiečiai galėjo išgyventi prievartinės kolektyvizacijos sukeltą badą, bet jau po kelerių metų būti nužudyti kaip klasinio teroro aukos. Kiti galėjo išgyventi badą, išgyventi klasinį terorą ir mirti badu Leningrado blokados metu (beje, Ladogos ežero ledo arba „gyvybės keliu“ į vokiečių blokuojamą miestą ne tik vyko maisto ir medicinos siuntos – juo taip pat NKVD išgabendavo suimtuosius, kaip ir naciai suteikdavo pirmumą „holokausto traukiniams“). Žydų šeima, gyvenusi Lenkijoje, galėjo būti 1939 m. išbuožinta sovietų, jų tėvas – mirti lageryje, o po ketverių metų motina, vaikai – nužudyti nacių. Klaikiai ironiška, bet galimas dalykas, kad jeigu naciams nebūtų taip pradėję nesisekti kare, Holokaustas nebūtų pasiekęs savo piko – mirties fabrikų, nes kuo labiau sekėsi Stalinui ir Vakarų sąjungininkams, su tuo didesniu įniršiu naciai naikino žydus, nors prieš tai „galutinio sprendimo“ versija galėjo būti ir kitokia, t.y. gan ilgai ji buvo deportavimas.

Beje, dar vienas faktas – ne kiekvienas turbūt atkreipia dėmesį, kad Lenkijoje nacių sukurtas mirties fabrikų tinklas buvo panaudotas ne tik Lenkijos, bet ir kitų Europos valstybių žydų sunaikinimui (kaip ir Kauno IX forte žudė ne tik žydus iš Lietuvos). Ir, pagaliau, toji mintis susimąstymui – Aušvicas yra tapęs Holokausto simboliu, nors ne visi ten pakliuvę buvo nužudyti, o juk tikruoju Holokausto simboliu turėtų būti paprasčiausia žvyrduobė Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos miškuose – bet apie tai net nebėra kam papasakoti (nors tiesiog apsidairykite aplink savo gimtą miestą – ir rasite šias duobes). Beje, jas naciai vadindavo taip pat „perkėlimo vietomis“... Taip pat T. Snyderis į miltus sumala dabar kažkodėl pradėtą siūlyti mitą, kad Wehrmachtas, t.y. "grynosios" Vokietijos ginkluotosios pajėgos nedalyvavo Holokauste ir kitose žudynėse, ar bent jau nevaidino esminio vaidmens (kaip kad Einsatzgruppen ar SS). Tuo tarpu Vermachtas buvo lygiai taip pat sėkmingai nacifikuotas ir be Vermachto pagalbos masinės žudynės būtų buvusios tikrai ne tokios masinės. Todėl visi pasakojimai apie "gerus vokiečių kareivius, kvepiančius muilu" yra grašio verti, nes šiose baisybėse buvo svarbu ne tiek išsiprausęs kareivis, kiek jį naudojanti sistema.

Nesiimsiu perpasakoti visos knygos – ją reikia skaityti. Nors skaityti nepaprastai sunku. Pora skyrių – ir tenka atidėti į šalį. Sunku net įsivaizduoti, kaip reikėjo rašyti, kaip reikėjo emociškai atsiriboti nuo visos šios medžiagos, ir ją guldyti eilutė po eilutės, auka po aukos. Aš taip nesugebėčiau.

Neretai būna taip, kad net ir baisiausios kančios bei mirtys galiausiai virsta tik statistika: milijonas – ten, milijonas – šen. Tačiau T. Snyderis rašydamas visą laiką nenutolsta nuo aukos – individualios, su savo istorija, su savo gyvenimu. Knygos pabaigoje jis ir paaiškina principą – atsakymas į visas šias baisybes yra atmintis, bet ne skaičių atmintis, o žmonių atmintis. Aukas reikia skaičiuoti ne tūkstančiais ar milijonais, o prie to tūkstančio ar kito skaičiaus pridėti istoriją, tegul ir vieno žmogaus, bet tikrą istoriją. Nesvarbu, kieno ji būtų – vaiko Ukrainoje, tebečiulpiančio nuo bado mirusios motinos krūtį; Lenkijos karininko, uždaryto Kozelsko lageryje (t.y. – Katynės žudynių aukos), iš ten rašiusio laiškus žmonai, kad „ji nesijaudintų dėl jo sveikatos“; vaiko Varšuvos gete, prašančio jo nemušti – pats įlipsiąs į „dujų autobusiuką“; žydės iš Vilniaus geto, išsilaisvinusios iš po lavonų krūvos Paneriuose; mergaitės, rašančios dienoraštį Leningrade, kurio visos eilutės susideda iš „mirė tas ir tas“, ar Sudetų vokiečio, ištremto iš gimtųjų vietų pagal nugalėtojų susitarimus po Antrojo pasaulinio karo. Tik taip mes įprasminame aukų atminimą, tik taip mes statistikai vėl grąžiname žmogiškąjį veidą ir neleidžiame savęs užliūliuoti protu neaprėpiamais skaičiais.

Ir pabaigai – taip nutiko, kad „Kruvinas žemes“ skaičiau netrukus po to, kai perskaičiau S. S. Montefiore „Raudonojo caro dvarą“ (puikią knygą, kurioje pasakojama apie Stalino ir jo artimos aplinkos gyvenimą). Buvo nepaprastai įdomu sugretinti šiuos veikalus – prisiminti, kaip, pvz., Stalinas pagrindė Ukrainos marinimą badu, kaip į tai reagavo jo artimieji, kaip Stalinas elgėsi per Antrąjį pasaulinį karą. Ir vėlgi – suvokti, kokios gali būti skirtingos perspektyvos, kokie skirtingi požiūriai. Ir dar kartą suvokti – nusikaltimus daro ne abstrakcijos, nusikaltimus daro konkretūs žmonės ir jiems paklūstantieji. Ir niekas, niekas negali užtikrinti, kad pats netapsi tokio mechanizmo dalimi, ir norisi, nepaprastai norisi tikėti, kad, iškilus ribinei situacijai, priimsi į žmogiškumą, o ne nužmogėjimą vedantį sprendimą.

Daugiau

Varlė bunkeryje - apie Lietuvos partizanus vaikams

Justinas Žilinskas


Lietuvos partizanų karo 1944 - 1953 m. tematika turime daug knygų. Tai ir pačių partizanų prisiminimai, ir istorinis ar politologinis įvairių reiškinio pjūvių aptarimas, ir mėginimų rašyti šia tema (ar jos variacijomis) grožinę literatūrą (nors iki šiol taip ir neteko susidurti su labai geru pavyzdžiu). Tačiau iki šiol neteko girdėti, kad partizanų karo tema būtų rašyta vaikams. Taigi, Vytautas V. Landsbergis matyt pirmasis. O partizanų tema jam gerai pažįstama, giliai ištirta, ne kartą apmąstyta, daugiausia - dokumentiniais filmais. Todėl nieko keisto, kad "Varlė bunkeryje" palieka labai gerą įspūdį.

Ir bene labiausiai norisi pagirti rašytoją, kuriam, tiesa, pagyrų turbūt ir nelabai reikia, už tai, kad jis net ir vaikiškoje knygoje sugeba trumpai, bet aiškiai atskleisti visą partizaninio karo sudėtingumą. Čia yra ne tik kovos heroikos motyvai, ne tik pasakojimai apie teisiuosius ir neteisiuosius, apie stribų ir okupantų žiaurumą ir nežmoniškumą, apie aukas ir praradimus, ne tik Kosto Kubilinsko išdavystės istorija, bet nevengiama ir morališkai sudėtingų klausimų. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas, dvylikametis berniukas Adomas, susižavėjęs partizanų kova, padega buvusio stribo trobą, tačiau gaisre nukenčia ne pats stribas, o Adomo bendraklasė - stribo anūkė. Kaip toliau elgtis berniukui? Tai - proga partizanui Varlei papasakoti jam apie klaidų kainas. Yra ir susitaikymo, žmoniškumo motyvas, kai sudegėliui į pagalbą ateina jo buvę aukos, ir kai stribas, pabudus sąžinei, eina į bažnyčią, o paskui - ir pas buvusį savo priešą, kur paaiškėja, kad stribas ne tik žmones veždavo, bet ir įspėdavo, kad šie galėtų pabėgti. Beje, apysakos tekstas nuolat papildomas L. Baliukevičiaus - Dzūko dienoraščio fragmentais ir vienu kitu partizanų dokumentu (ir mane kiekvieną kartą nustebina, kaip moderniai skambėjo šie dokumentai). 

Vienintelis dalykas, kuris man sukėlė abejonę - tai veiksmo laikas. Mat Adomo tėvai išvyksta į Airiją ieškoti geresnio gyvenimo, berniukas perduodamas globoti tetai į Dzūkiją, kur jis atranda L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio originalą. Suprantu, licencia poetica, ir visgi, pastūmėjus laiką į Nepriklausomybės pirmą dešimtmetį, kai Airijon dar važiavo vienetai, būtų tikroviškiau. Beveik kriptoistorinė alternatyva. Ir dar vienas momentas, kurį turbūt labiausiai pastebėtų Bernardas Gailius - vienas iš aktyviausių Lietuvos partizanų karo ideologų. Bent jau pagal knygos įvaizdžius Vytautas V. Landsbergis lieka uždarytas "pilietinio karo" paradigmoje, nes pagrindinis prieštaravimas yra tarp partizano ir stribo. O štai jėga, kuri stovi už stribo ir be kurios nei stribų, nei karo nebūtų buvę, lieka už kadro. Ir puikiai suprantu kodėl - pasakojant istoriją esamuoju laiku to padaryti beveik neįmanoma. O gaila.   

Daugiau

Rasos Aškinytės romanas „Rūko nesugadinti“ . Ne KAS, o KAIP parašyta.

Akvilė Makaravičiūtė

Verta ar neverta skaityti ? Štai kur klausimas. Turbūt tai svarbiausias ir pagrindinis skaitytojui kylantis klausimas, kai į rankas patenka daugiau nei dviejų šimtų puslapių debiutinis Rasos Aškinytės romanas „Rūko nesugadinti“.  Man apsispręsti padėjo sparnuota frazė: „Pražysdamos gėlės neklausia, - ar verta?“.

 Kuo ypatingas/išskirtinis intriguojančio pavadinimo Rasos Aškinytės romanas „Rūko nesugadinti“? Tai originalios, neįprastos struktūros literatūrinis kūrinys. Autorė nebijo eksperimentuoti teksto formos atžvilgiu, taip bandydama diskutuoti su adresatu. Pats turinys čia nėra svarbiausia, ir stiprioji knygos dalis,  tačiau turbūt būtų sunku paneigti, jog ir turinio atžvilgiu autorė meilės istorijai, o gal tiksliau, meilės istorijoms, suteikia pikantiškų, intriguojančių detalių.  Meilės keturkampis. Kas galėtų paneigti pikantiškumą?

  Kiekvienas romano skyrius dovanoja po gyvenimišką tiesą. Sakiniai - išvados, skyrių pabaigoje, verčia skaitytoją analizuoti savo gyvenimą. Kelti klausimus: Ei, čia apie mane? Čia apie knygos herojus? Apie gyvenimą. Gyvenimą realų ir gyvenimą užrašytą knygoje. Rašytoja pateikia išvadą, lyg riešutą, ant lėkštutės, tačiau skaitytojas turi jį pats išsigliaudyti. Išgliaudyti tuoj pat ir palikti savo mintį tuščiose balto lapo eilutėse po užrašu, - Vieta jūsų atsakymui – komentarui. Tai lyg postūmis sukurto teksto pagalba analizuoti save, savo gyvenimą, principus, kuriais vadovaujamasi kasdieniškiausiose situacijose.  

  Kiekvieno teksto išvados – gyvenimiško skonio trupiniai, iš pagrindinės romano herojės Ersi gyvenimo/skaitytojo gyvenimo, kurie visumoje sudaro visą pyragą – gyvenimą,  pvz.: „Dažniausiai laimei reikia visai nedaug“ (p.207).

  Rašytoja draugauja su stereotipais: „Dažniausiai pasakos baigiasi gerai, o istorijos blogai“ (p.159) arba „Dažniausiai vyrai galvoja, kad moterys galvoja, kad vyrai nori tik To (p.48) , o gal dažniau net laužo juos: „Dažniausiai vienas nugali devyniasdešimtdevynis“ (p.181) arba      Dažniausiai meilės pabaiga būna, ir visiems būna tokia pati“ (p.119).

  Paradoksalios situacijos lydi romano herojus visame tekste: „Dažniausiai pakenkia ir daugiausiai žalos padaro tie, kurie nori padėti (p.107). R. Aškinytės kuriami paradoksai – ekstravagantiškos prigimties. Iš karto atkreipia dėmesį ir nugramzdina į dar didesnę savianalizę.

  Visas romanas perkrautas lakoniškumo. Viskas čia aišku, glausta. Tekste nėra vietos nereikalingoms detalėms. Aprašymų čia tiek, kiek reikia aiškesniai situacijai nusakyti, pokalbiai trumpi, be didelių išvedžiojimų. Dialogai gana tiesmuki ir aiškūs. Nėra klasikiniams romanams būdingo sentimentalumo ir lyrizmo. Tai romanas su didele modernizmo doze.

  Tekstas žaidžia su skaitytoju. Žaidimas pasitelkiant skyrių pavadinimus: 41 – asis skyrius Tuštuma – tai baimė, 42 – asis skyrius Baimė – tai meilė, 43 – iasis skyrius Meilė – tai tuštuma. Tai uždaras ratas, kuris kelia asociaciją su per biologijos pamokas išmokta mitybos grandine. Visi susiję tarpusavyje, vienas be kito neegzistuojantys, vienas kitam svarbūs. Lyg užburtas ratas.

  Ką dar galima aptikti romano „Rūko nesugadinti“ puslapiuose? Intelektualinio sąmojo pavyzdžių, kurie tekstą papildo šmaikštumu:  „Bertoldo kabinete Ersi rado žmonos nuotrauką. Jai norėjosi vemti <...>. Ersi ištraukė nuotrauką iš šlykštaus, netikro dramblio netikro kaulo rėmelio, įsikišo į kišenę, o vietoj nuotraukos įdėjo Zimbabvės pinigą su raganosiu ir pastatė atgal ant stalo“ (p.196). Tai ir itelektualinio žaidimo pavyzdys. Žaidimas su skaitytoju. Ar skaitytojas supras, jog šie pinigai išgalvoti ar pasitikės teiginiu. Vis dėlto ant Zimbabvės pinigų raganosiai nesipuikuoja.

  Nesuprantamas autorės užmojis, kai kurių skyrių pradžioje skelbti, mano supratimu, banaliai skambančią, nereikalingą ir net nenaudingą informaciją. Kažkam tai gal būt gali būti naudinga, tačiau verta pasiginčyti apie tokį tam tikrų dalykų apibūdinimą romane. Ne enciklopedija juk, o literatūros kūrinys. Gyvūnų mylėtojams visai įdomi turėtų būti istorija apie musės uoslę, o eksperimentus mėgstančius žmones galėtų sudominti nurodymai kaip iš majonezo ir akmenėlio pasigaminti perlą. Tačiau kokiu tikslu pateikiamas totoriško kepsnio apibūdinimas? Sutinku, gal būt iš to galima pasisemti žinių, bet kyla klausimas, ar žinios pateiktos laiku ir vietoje?

  Be abejonės,  turiniu sunku nustebinti skitytoją. Išlepusi skitytojų minia laukia naujovių, tačiau XXI a. žmogų sunku stebinti iš esmės. Bet meilės keturkampis...taip, man tai nauja. Ir literatūroje tai neįprasta, bent kol kas. Juk meilės geometrinės figūros, ypač keturkampiai, nepiešiami kas antrame romane? Siūlyčiau nesutikti su tais, kurie nuteisia knygos formą dėl nenaujumo, neoriginalumo. Juk ne visi romanai taip primygtinai siūlo save analizuoti, kaip šis. O kur dar pamokymai apie perlų gamybą...  Forma – viena iš naujesnių ir kitokių šiandien.

  Ką aš dariau perskaičiusi šią knygą? Padėjau į lentyną tarp daugelio kitų? Ne. Aš ją siūliau/skolinau kitiems. Manau tai pakankamas knygos įvertinimas iš mano pozicijos. Verta knygą skaityti ne tiek dėl to KAS parašyta, o KAIP parašyta. Arba... bent išmoksite pasigaminti perlą. Iš akmens ir majonezo

Daugiau

Originalus žvilgsnis į pasaulį

Karolisvdu



Gerda Pilipaitytė ir Karolis Dzikavičius.

„Nemoku ir nenoriu rašyti apie tai, ko nepažįstu, ko neišgyvenau.“ – viename interviu sakė lietuvių dramaturgas Raimundas Samulevičius. Tačiau rašytojų būna įvairių – vieni rašo tik apie tai, ką mato, ką patiems tenka patirti (juk kitaip bus nesąžininga skaitytojų atžvilgiu – kaip galima rašyti apie abortus, jei net ištekėjusi nebuvai??? ), o kiti, priešingai – nelaiko savęs rašytojais jei nesugeba visko įsivaizduoti. Viename populiariame bestseleryje buvo rašoma: „Jei negalite nieko išgalvoti, esate ne geresnis už kokį žurnalistą.“ Bet yra autorių, kurie sėkmingai laviruoja tarp vaizduotės ir to, kas yra aplinkui.

Viena iš tokių – norvegų rašytoja Benedicte Meyer Kroneberg. Ji yra baigusi skandinavų literatūros studijas ir dirba mokytoja. Darbas su mokiniais ir jos gyvenimas name Hisoy saloje, pro kurio langus atsiveria vaizdas į Skagerako sąsiaurį, du švyturius toli jūroje, o antklodės kvepia vandenynu, atsispindi ir rašytojos debiutiniame romane „Niekas negirdės, kaip tylu“.

Knygoje pasakojama apie mergaitę Haną, kurios mama, menininkė, nuolat dirba ir tas darbas jai sukelia psichologinių problemų: kartais ji nekontroliuoja savęs, o kartais nugrimzta į gilią depresiją. Kadangi romanas parašytas pirmuoju asmeniu, t. y. mergaitės akimis, o mama savo būsenomis jai atrodo tokia skirtinga, ji sugalvoja, kad turi tris mamas: Varną (dėl netvarkingumo, čaižaus balso tono, išsiblaškymo ir to, kaip kietai Varnos rankų pirštai suima jos pečius), Nakties paukštę (kai mamai būna depresija ir ši tik sėdi tylėdama tamsoje) ir mamą, kada ji būna mama, ta kuri leidžia laiką su savo dukterimi, jos neužmiršta. Tuo tarpu tėvas – lakūnas, kurio nuolat nebūna namuose, bet jis stengiasi rūpintis šeima kiek įmanydamas. Galima sakyti, kad knyga sudaryta iš dvejų dalių: mažosios Hanos prisiminimų ir Hanos, jau suaugusios, grįžimą į gimtuosius namus, po mamos mirties ir bandymą suprasti.

Šis kūrinys priskiriamas suaugusiųjų literatūrai dėl nagrinėjamų psichologinių problemų, gilesnių minčių nei parodo pats tekstas, tačiau jis turi pasiskolinęs kažką iš vaikų literatūros, kas ypatingai jaučiama pirmuosiuose romano puslapiuose. Tai yra paprasčiausi, nesudėtingi dialogai: „- Kai manęs nėra visada gali paskambinti tetai. – Gerai. Jei ji, mama, labai labai dirba. – Gerai. –Jei ji per daug dirba ir užsimiršta. – Gerai. – Kitą kartą taip ir padaryk, gerai? – Gerai.“ ir pasaulis vaiko akimis, kuris atrodo gana pasakiškas: mamos, kaip trijų (tarp kurių yra pakankamai mistinių) asmenybių vaizdavimas, įvairūs vaikiški žaidimai, tokie kaip apsimetimas voveraitėmis, miško fėjomis, undinėlėmis, klajoklėmis, kurios ieško maisto, kad išgyventų. Visa tai kuria pasakišką atmosferą, lyg tai būtų kūrinys vaikams, pagardintas aštriais psichologiniais prieskoniais suaugusiems.

Romano „Niekas negirdės, kaip tylu“ tema yra vidinis šeimos pasaulis, vaizdas į viską iš pačio šeimos rato, o ne iš šalies. Tai padeda perteikti pagrindinę kūrinio mintį, kiek daug įtakos vaikui turi santykiai ir atmosfera šeimoje. Kad visa tai lieka net mergaitei suaugus. Ir per šią šeimos įtakos prizmę atskleidžiamos ir kitos problemos. Mamos mirtis buvo tas raktas, kuris iššaukė visas kitas problemas, nukeldamas Haną atgal į vaikystę. Šis įvykis ją taip sukrėtė, kad autorė, norėdama tai pabrėžti, vaizduoja jog mergina nebeatpažįsta maisto skonio: „Koks tai skonis? Ar man skanu?“. Kaip jau minėta, tai buvo tik užuomina atsiskleisti kitoms problemoms. Vienas iš svarbiausių paliečiamų klausimų – vaiko vidinis pasaulis. Mergaitė atstumiama draugių ir apskritai vaizduojami mergaičių draugystės atspalviai: atstūmimas, naujų draugų ieškojimas, nesugebėjimas paprieštarauti, žaidimai, permainos, suaugusių žmonių įsikišimas į jų santykius. Svarbu tai, jog draugės Haną atstumia būtent tada, kada jų jai labiausiai reikia. Parodomi abejojimai vaikystėje „pasakyti ar ne“, „žaisti ar ne“. Netgi paliečiami tokie klausimai, kurie tinkami ne tik vaikams: „- Molio gabalas tuoj taps tuo, kuo gali tapti. - O jei vargšiukui molio gabalėliui nepavyks to padaryti <...> Jei taip ir liks moliu. Bus gaila jo.“ Bet visgi romanas sutelktas ties vaikų problemomis, kada jie yra apleisti tėvų, pavyzdžiui, dėl darbo, kaip Hanos atveju, arba dėl tėvų skyrybų, kaip Anos Britės: „...mama nesiliauja liūdėjusi po skyrybų ir daugiau beveik niekada neruošia pietų.“ Taigi, šis pasakojimas puikiai parodo vidinį, komplikuotą šeimos gyvenimą. Be to, labai reikšminga, kad čia iškeliama vyrų / tėvų nekalbėjimo problema. Jų nesugebėjimas perteikti jausmų, išgyvenimų žodžiais ir verčiau pasirinktas nutylėjimas. Be abejo, dėl to būtų galima ginčytis su autore, nes „nutylėjimą“ galima sieti ir su moterimis / motinomis, tačiau pati autorė teigia, kad ji taip norėjusi atkreipti dėmesį į tas kartas, kuriose dauguma vyrų buvo būtent tokie.

Šitokią problematiką galima aptikti ir kituose kūriniuose, bet šis kūrinys išskirtinis tuo, kad B. Meyer Kroneberg meistriškai perteikia tai per kvapų ir garsų gamą. Pavyzdžiui, mergaitė visada atkreipia dėmesį į patalynės kvapą: namuose ji kvepia vandenynu, pas tetą – „geltonuoju muilu“, per atostogas – kremu nuo saulės. Čia galima sutikti su autore, kuri primena, kokie svarbūs vaikystėje buvo smulkūs dalykai, tokie kaip patalynės kvapas prieš miegą. Kvapai čia užima labai svarbią vietą: „...skubotai vienas kitą prisiglaudėme, apsikabinimas tetruko akimirką, nespėjau užuosti jo kvapo - visada naudojamo skysčio po skutimosi.“ Labai įtikinamai aprašomi ir kiti pojūčiai: „...aš tokia pavargusi, tokia pavargusi , aš taip ilgai bėgau, tokia esu pavargusi.“

Knygoje galima aptikti ir to, kas būdinga konkrečiai skandinavų tautoms, minimi troliai ir kiti pasakiški personažai, savitas pajūris, patiekalai: žuvų kukuliukai, keptos menkės. Dėmesio skiriama ne tik išorinei erdvei, bet ir vidinei, kada namuose nedega šviesos, nėra mamos - kambariai atrodo grėsmingi. Kalbant apie tai, kas būdinga skandinavų literatūrai, tai ir šiame kūrinyje neapsieisime be sniego. Mamai mirus, sniegas kuria atšiaurumą dukrai sugrįžus namo.

Pasitelkiami ir kiti simboliai: juoda spalva, galvos skausmas, „baimė skrandyje“. Savotiškai perteikiami Mikelandželo žodžiai: „Visi turi savyje tai, kuo galėtų tapti...“ Šis sakinys reprezentuoja tai, kad Hanos mama yra menininkė, o jos paveikslas piešiamas pasitelkiant nebaigtus sakinius ir būdvardį „varniška“, kad atsiskleistų jos kita, nekontroliuojama, „nerišli“ pusė. Rašytoja gražiai sužaidžia žodžiais: kvaila varna – miela varna, širdies tuksėjimas lyginamas su laikrodžio tiksėjimu, labai daug pakartojimų, nemažai palyginimų („balsas toks kandus, kaip adata“), įdomi metafora, kada švyturio šviesa lyginama su „švytinčia ranka“. Romanas užbaigiamas Hanos „išsivalymu“ nuo to, kas buvo skaudu. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Pabaiga gana banali, pats romanas yra sklandus, natūralus, o pačiai pabaigai parenkami akivaizdūs simboliai, kurie atrodo gana dirbtinai. Norėtųsi, kad pasakojimo natūralumas, paprastumas būtų išlaikyti iki pat paskutinio žodžio.

Skaitant pirmuosius puslapius, atrodo, kad knyga toli gražu nebus gera – sakiniai ir dialogai primityvus, rašoma kaip „...mano ilgaauliai sudrėko nuėjus vos porą metrų.“, kas primena pigias knygas paauglėms. Bet iš pradžių dar negalima suprasti apie ką kalbama, ir tik atsivertus antrąjį skyrių išryškėja tikroji romano vertė. Pirmasis skyrius apie Haną jau suaugusią, o antrąjame matome ją vaikystėje. Tose dalyse, kur kalbama apie vaikystę yra daugiau veiksmo, įvykiai rutuliojasi greičiau, o ten, kur pasakojama apie suaugusią merginą -  viskas vyksta lėtai, daugiau apmąstymų, gana pasyvių vidinių išgyvenimų.

Kad ir kaip bebūtų, kaip pirmasis Benedicte Meyer Kroneberg darbas knyga yra nuostabi. Jausminga tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Nepasakytume „šilta“, veikiau „šalta“. Nes tą galima justi iš vandenyno, sniego, juodos spalvos, bei iš žmonių bendravimo. Stiprioji romano pusė yra ne tai, kaip tekstas pateikiamas, o pats tekstas, tai kas juo pasakoma. Autorė neapsunkina kūrinio per daug plačiais gamtos aprašymais, orientuojasi į žmones, ypač į vaikus, jų patiriamus išgyvenimus.

Kūrinio kontekstas yra puikiai autorei pažįstamos gimtosios vietos, o štai patys veikėjai, įvykiai – išgalvoti. Nors B. Meyer Kroneberg taip meistriškai viską pateikia, kad sunku tuo patikėti. Atrodo, kad ši istorija tikrai turėjo būti tikra, bent pusė jos. Geriau pagalvojus – ir yra. Juk tokių šeimų daug. Daug nutylėjimų, daug darbo, daug vidinių prieštaravimų.

Puiki knyga tiems, kurie pamiršo kaip atrodo ir kvepia vaikystė. Kūrinys, priverčiantis susimąstyti apie tai, kaip buvo elgtasi su mumis ir kaip elgiamės (elgsimės) mes. Gerai žinome, kad tėvai dėl to darbo nemes, bet požiūrį į bendravimą galima pabandyti keisti. 

Daugiau

Žaliakalnio brukas

Eglė Astrauskaitė

Edmundo Janušaičio romanas „Žaliakalnio brukas“  verčia susimąstyti, jog gyvenimas trumpas, o mes šiame pasaulyje esame tik svečiai, dėl to reikia džiaugtis kiekvienu mums pateiktu iššūkiu, ar jis būtų džiugus, ar liūdnas. Romane šiuos iššūkius sutinka pagrindinis veikėjas, sergantis hepatitu A, tačiau neprarandantis vilties pasveikti ir toliau gyventi. Nepastebimai įsijauti į jo gyvenimą ligoninėje ir tampi romano dalimi.

Romano struktūra įdomios formos – pagrindinį veiksmą ligoninėje gaubia trumpi tarsi filosofiniai apmąstymai, o tų apmąstymų fone veikia keisti personažai – tamsos valgytojas, šuo, žinomo politiko pavarde, Rožė iš supleškinto romano, Poetas, „po lova laikantis akmenį, anuomet išluptą iš Laisvės alėjos grindinio, - kaip laisvės ir socialinio protesto ženklą“ (37p.), Angelas, apgyvendintas Poeto sode, amžinasis keleivis ir dar keletas kitų, kuriuos būtų net sunku čia įvardyti. Visus šiuos veikėjus tarsi kuria Poetas, taigi tai romanas, kurio viduje veikia kūrėjas – tarsi kūryba kūryboje.

Atrodo, jog romanas sudėtas iš dviejų dalių – viena dalis tai pasakojimas apie sergantį vyrą, kita dalis apie Poetą, kuriantį įmantrius personažus. Šias dalis tarsi būtų galima ir atskirti – gautume du trumpučius apsakymėlius. Tokia struktūra iš pažiūros panaši į italo I. Calvino romano „Jeigu keleivis žiemos naktį“, kuriame pagrindinė siužetinė linija apipinama mažais pasakojimais. Skirtumas tarp šių knygų tas, jog I. Calvino romano pasakojimėliai tiesiogiai susiję su pagrindine romane vykstančia siužetine linija, o Edmundo Janušaičio knygoje man šios sąsajos pritrūko. Sunku suprasti, ar vyras, sergantis hepatitu A, ir Poetas yra vienas ir tas pats personažas, ar tai du skirtingi veikėjai, tačiau juos susieti galiu tik vienu būdu – vyras, sergantis hepatitu A, tai dabartis, o Poetas filosofiškai prisimena tai, kas buvo praeityje.

Poeto filosofiniai apmąstymai verčia į gyvenimą pažiūrėti kitomis akimis, juos reikia skaityti ne paviršutiniškai, o įžvelgti giliau paslėptą mintį ir gyvenimo prasmę. Juose pasakyta labai daug tik reikia giliau pasikapstyti. Apskritai visą romaną reikia skaityti susikaupus, tai nėra lengvai skaitomas romanas, jame pasislėpę daug gilių minčių, kurių, deja, ne visas pavyko suprasti, tačiau tokiems romanams reikia laiko, juk labai svarbu apmąstyti visas romano detales, kurių reikšmė gali atsiskleisti netikėtai.

Pats siužetas gana įdomus ne tik dėl savo struktūros, veikėjų ir detalių gausos, bet ir dėl pačios minties pavaizduoti žmogų, sergantį tokia liga, tačiau norėtųsi, jog pats charakteris būtų labiau išplėtotas, problematiškesnis, atskleista daugiau jausmų susijusių su liga, paties savijauta, veikėjo vidiniu pasauliu. Jeigu vertinti ir Poeto charakterį, kaip atskiro personažo, jis taip pat gana skurdokai atskleistas. Taigi tarsi atrodo, jog dalis paliktų pustuščių romano puslapių dar bus ateityje papildyti arba tai vieta skaitytojo apmąstymams. Manau, jog apie apmąstymus skaitytojui primena ir labai dažnai pasikartojantys daugtaškiai bei klaustukai – nori nenori po kiekvieno daugtaškio bandai padaryti išvadą, o po kiekvieno klaustuko nebyliai atsakyti į klausimą.

Labai svarbūs šiame romane sapnai, kurie suteikia romanui šiokios tokios mistikos, kartais net galima pasimesti, ar tai sapnas, ar tai iš tikro vyksta: „Pasijutau kažkur nešamas. Nesuvokiu kur. Atsisėdu, apsidairau aplink. Aš – karste. Iš paskos vingiuoja laidotuvių procesija. Atpažįstu kai kuriuos veidus. Labiausiai nustebina vainikai. Jų keli maždaug trisdešimties – penkiasdešimties litrų talpos stikliniai buteliai, apipinti eglių ir kitokiomis šakelėmis, su juodais šilkiniais kaspinais. Ant  kiekvieno iš jų aiškiai perskaitau: „Gerb. PONUI, mirusiam nuo kepenų cirozės“. Supykau. Man tik hepatitas A! Pati lengviausia forma! Supykęs vėl atsigulu į karstą ir keliauju tolyn, kol pabundu.“ (27p.). Sapnai daug ką pasako apie pagrindinį veikėją, apie jo baimes, keistą norą susitikti Džagerį. Taip tekstas tampa įdomesniu, kadangi sapnuose galima vaizduoti beveik viską, atskleisti tai, ko negali atskleisti vaizduodamas realų veikėjo gyvenimą.

Galima paminėti ir tai, jog romanas labai poetiškas – pastebima nemažai meninių priemonių, kurios ne tik pagyvina tekstą, bet pakelia ir skaitytojui nuotaiką – „Galva lyg iššluota turgaus aikštė, belaukianti būsimų šiukšlių“ (76p.); „Bronius sklidinas džiaugsmo, visas švytintis kaip išplautas stiklainis, palieka septynioliktąją palatą“ (34p.). Tai jau romano autoriaus įtaka – kaip žinia, Edmundas Janušaitis yra išleidęs ne vieną poezijos knygą, o tai tikrai įtakojo ir šį romaną – skaitai ir stebiesi meninių priemonių gausumu.

Taigi romanas „Žaliakalnio brukas“ tikrai vertas dėmesio, tačiau skirtas ne kiekvienam skaitytojui – knyga skirta ne jaunimui, kadangi daugelis romano vietų reikalauja gilių apmąstymų ir kitokio žvilgsnio į mus supantį pasaulį. Juk ne kiekvienam bus suprantama, kodėl romane Leninas vadinamas mielu, o šuo pavadintas žinomo politiko pavarde.

Daugiau

Prometėjo apgaulė

Ovidijus R.


Jūs turite nulį privatumo. Susitaikykite su tuo.

Smagu, kad „Obuolio“ leidykla reguliariai pamalonina ne tik paaugliškomis vampyrų meilės istorijomis, bet ir Roberto Ludlumo trileriais. „Prometėjo apgaulė“ (The Prometheus Deception) originalo kalba pasirodė 2000-aisiais, keli mėnesiai prieš autoriaus mirtį, bet tai nereiškia, kad rašytojas buvo pasiekęs apogėjų ir pateisino lūkesčius.

Šnipų, slaptų agentų ir dar slaptesnių Amerikos žvalgybų tarnybų pripildytoje knygoje Ludlumas perlenkė lazdą. Knygos pagrindinio veikėjo Niko Braisono žodžiais galima pakartoti: Tiesiog prisiminkite Petronijų: saikingumas visam kamTaip pat ir saikingumui. O rašytojas šįkart saiko visiškai neturėjo. Pripylė virš šešių šimtų puslapių teksto apie tai, kaip vienas vyriokas įveikia visus pasaulio blogiukus. Tai kas, kad jis buvęs slaptas operatyvininkas ir turi daug kovinių įgūdžių bei protinių gabumų (pvz., kalba keliolika kalbų), kad iš beviltiškiausių situacijų kartais ištrūkti padeda kiti, kad su profesionaliais įmitusiais žudikais grumiasi pats būdamas peršautas ir supjaustytas, kad turi išsiugdytą gebėjimą jausti į pakaušį įsmeigtą žvilgsnį. Bet, kaip sakyta, viskam turi būti saikas. Anksčiau lietuviškai pasirodžiusiuose Ludlumo romanuose („Čanslerio rankraštis“ , „Metloko dokumentas“, „Bornas. Sunaikinta tapatybė”) tokių neįtikėtinų visagališkumo apraiškų nebuvo. Todėl, matyt, nuo knygos vidurio tapau labai priekabus ir dėjau į kraitelę ne tik neįtikėtinus superherojaus gebėjimus, bet ir siužetines skylutes.

Toks tad negatyvus išsiliejimas dėl pagrindinio veikėjo. O visa kita — puiku. Ludlumas lieka Ludlumu: jo prasčiausia knyga daug geresnė už kitų geriausiąją. Trilerio „Prometėjo apgaulė“ veiksmas Džeimso Bondo stiliumi sukasi aplink visą Žemės rutulį, vyksta tiek vandeny, tiek ore, tiek ant žemės; iki pat pabaigos neaišku, kas su kuo, kas prieš ką; veiksmas veja veiksmą; ginklus keičia technologijos, technologijas juodosios žiniasklaidos priemonės. Viską sunku suvirškinti, bet Ludlumas iškėlė įtikinamą sąmokslo teoriją, jog kai kurie teroro aktai ir karai reikalingi ne tik teroristams, bet ir ginklų pramonei, ir tarptautinėms korporacinėms struktūroms, kurios iš to susižeria gražaus pinigėlio, ir valdžios struktūroms tam tikrų teisės aktų „pramušimui“. Geriausias to pavyzdys rugsėjo 11-osios įvykiai, kuriais prisidengus buvo pasirašyta krūva tarptautinių susitarimų ir priimtas ne vienas vietinis teisės aktas, tarp kurių ir garsusis Patriot, leidžiantis JAV valdžiai sekti, stebėti, klausytis telefonų pokalbių ir t.t.

Ludlumas rašo, kad tokie pseudoteroristiniai veiksmai gali būti nukreipti būtent visuomenės nuomonės formavimui. O to rezultatas – gimę teisės aktai, kurie, nors ir su gražiomis preambulėmis apie mūsų visų saugumą, atriša rankas valdžios institucijoms kišti nosį į privatų žmogaus gyvenimą. Geriausias pagalbininkas tokiam tikslui – naujausios kompiuterinės technologijos, viską filmuojantys palydovai, kameros gatvėse ir veidų atpažinimo programinė įranga, kurios naudojimą dar prieš 11 metų numatė Ludlumas, o šiemet jau viešai skelbiama, kad tokią pradeda naudoti FTB. Kaip jau ne naujiena ir tai, kad pasaulį valdo viena “superkorporacija”.

Vyks “pasaulinio sekimo revoliucija”, rašė Ludlumas „Prometėjo apgaulėje“, ir jis buvo teisus. Vietomis trilerio meistro įžvalgos šiurpina. Knyga parašyta ir išleista dar iki rugsėjo 11-osios įvykių, bet jų nuojauta ir sufleravimas akivaizdūs. Viskas lyg pagal iš anksto sudėliotą scenarijų, kuriam Ludlumas pateikia sąmokslo teorijų prifarširuotas priežastis. Bet sutapimų tiek, kad nenorom imi tikrai abejoti, ar tai tik pramanytos sąmokslo teorijos, ar pagražinta, ne kiekvienam mirtingajam prieinama, realybė.

—–


Daugiau

Ubikas

Ovidijus R.

— Tai ir yra „Ubiko“ sapnas.

Kur tai teko nugirsti ar skaityti, kad kažkuriuo metu Philip’o K. Dick’o ”Ubikas” (Ubik) buvo nuostolingiausia ”Eridano” knyga. Tikėtina, kad po to buvo ir nuostolingesnių, bet maždaug penkioliktaisiais mano gyvenimo metais aš buvau prie tų, kurie „Ubiką“ keikė neįpusėję, nors vėliau Dick‘ą nešiojau ant rankų, todėl dar po penkiolikos metų grįžau prie nesuprastojo „Ubiko“. Ir šįkart, matyt, pataikiau: jau galiu pasakyti, kad „Ubikas“, kaip ir kitos Filipo rašliavos, yra nuostabus protą sujaukiantis skaitalas. Tik ne toks, kur veiksmas seka veiksmą, šaudo-gaudo, o pabaigoje supermenas, visus blogiukus išklojęs, ilgai ir laimingai gyvena.

Iš pirmo žvilgsnio ir taip supainiotas romano siužetas su nelabai suprantamomis veikėjų funkcijomis (antitelepatai, inercialai, telepatai) nukelia į šiandien jau praėjusį laikmetį — 1999-uosius. Žinant, kad romanas pirmą kartą išleistas 1969-aisis, tai — netolima ateitis, kur veši įvairaus plauko telepatai: vieni skaito kitų mintis, kiti — tų skaitančiųjų, treti blokuoja aiškiaregius, o ketvirti iš viso to suka verslą, kurio paskirtis kovoti su telepatų vykdomu pramoniniu šnipinėjimu. Greta šių įmantrybių, „Ubiko“ pasaulis turi ir dar vieną, kol kas vis dar fantastinį, versliuką: užpatentuotą būdą, leidžiantį moratoriumuose užšaldyti mirusio žmogaus kūną taip, kad dar gyvos mirusiojo pasąmonės gelmės kurį laiką gali telefono principu bendrauti su išoriniu pasauliu. Atvyksti į saugyklą, susimoki, atveža tau stiklinį karstą, imi ragelį ir kalbėsi su prieš keliolika metų mirusia žmona, teiraujiesi finansinių patarimų. Bent taip, kai pašlyja reikalai, daro romano veikėjas Glenas Ransaiteris, kurio firma užsiima profilaktine antipsi. Deja, šįkart reikiamo patarimo Glenas negauna, tačiau lyg iš dangaus nukrenta pelningas užsakymas Mėnulyje; jam įgyvendinti surenkama gabiausiųjų komanda, kuri Žemės palydove pakliūna į tokius spąstus, iš kurių išėjimo nežino net pats spąstų kūrėjas.

Dick‘as nuo knygos vidurio mena tokią mįslę keturgyslę, į kurią atsakymus, bergždžiai besiblaškydamas po puslapius, vargiai ras net įdėmiausias skaitytojas. Ar veikėjai gyvi? Ar mirę? Kurie gyvi, kurie mirę? Kodėl gyviesiems (o gal mirusiesiems) vyksta dalykai lyg iš pasakos apie Pelenę, kai po vidurnakčio švytinti karieta virsta moliūgo vertu, senu laužu? Kur iliuzija, o kur realybė? Kas tas „Ubikas“, kas jo kūrėjas?

Į pastarąjį klausimą tam tikra prasme galima atsakyti — Philip‘as K. Dick‘as, kuris savo ubikiškais iliuzijų-realybės labirintais padėjo pagrindus tokiems fantastiniams, protą krušantiems (taip tikriausiai švelniau reikia versti „mindfuck“?), filmams kaip „Matrica“, „Pradžia“, „Tamsos miestas“; kuris atrodo jau pateikia vienokį atsakymą, tačiau tuoj jį taip apverčia aukštyn kojomis, kad iš atsakymo lieka tik dar daugiau klausimų. Bet tas, kiek haliucinogeninis, tikrovės ir pramano vėlimas šio amerikiečio puslapiuose neleidžia skaitytojui knapsoti, tuščiai verčiant puslapius, verčia sekti ne tik veiksmą, bet ir gaudyti užuominas, niuansus, kirbina pasąmonėje slypinčias galimas įžvalgas. O kur dar gyvi, vaizdingi dialogai, kelionės istorija atgal faktorius, ateities pasaulio detalės (nori išeiti iš buto — įmesk monetą), veikėjų charakteriai ir ryški vizualinė vyksmo projekcija skaitytojo smegenyse…

Nors ir penkiolika metų pavėluotai, dabar galiu pareikšti: „Ubikas“ yra ta knyga, kuri tikrai verta būti tarp šimto geriausiųjų visų laikų science fiction. Tai sėkmingai gali būti ir „Eridano“ „Ubiko“ leidimas, kurio pabaigoje dar išspausdintas kito meistro, Stanislaw‘o Lem‘o „Pabaigos žodis apie Filipo Diko „Ubiką“. Šis rašo: „Skaitytoją prašau ne būti atlaidų šiai knygai (knygoms o nereikia), bet rimtai ir dėmesingai ją perskaityti, nes kas gi būtų geri rašytojai be gerų skaitytojų?“

—–

Informacija apie knygą: mokslinis fantastinis romanas, iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, Kaunas: Eridanas, 1994.- 224 p., Pasaulinės fantastikos aukso fondas, 14 tomas.

Daugiau

Afganas

Ovidijus R.

Džiugu, kad pagaliau ant lietuviškai išleisto trilerio randame konkretų užrašą „trileris“, o ne “romanas”, “bestseleris” ar “populiarusis supertrileris”. Smagu, kad tai ne kažkoks nouneimas, o pats Frederick‘as Forsyth‘as ir jo šiuo metu priešpaskutinis romanas „Afganas“ (The Afghan, 2006). Bet viskas mūsuose su verstinių knygų leidimu nebuvo ir, matyt, nebus idealu, todėl jau nestebina, kad pirmiau išleistas „Afganas“, o ne „Dievo kumštis“ (The Fist Of God, 1994), kur pirmą kartą rašytojo tekste pasirodo broliai Martinai. Tiesa, vėlesniojo romano siužetas neturi ankstesniojo tęstinumo, todėl ramiai gali būti skaitomas kaip atskira knyga.

„Afgano“ centre — naujų teroristų išpuolių po 2001 metų rugsėjo vienuoliktosios tragedijos bijantis Vakarų pasaulis ir islamo fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė „Al Kaida“. Britų ir amerikiečių žvalgybos aptinka informaciją, kurioje miglotai užsimenama apie organizuojamą naują teroristų išpuolį, tačiau neaišku nei kur, nei kada, nei kokiu būdu. Išeitis paprasta — į teroristų tinklą infiltruoti savo agentą, kuriuo tampa tamsaus gymio, arabiškai kalbantis, Afganistane kariavęs buvęs specialiosios paskirties pajėgų kariškis Maikas Martinas. Sudėtinga, įtempta operacija, kurios atomazga atskleidžiama tik paskutiniuose knygos puslapiuose, prikausto skaitytoją prie knygos iki pat pabaigos.

Kaip priklauso tikram trileriui, „Afgane“ gausu neišgalvotų, girdėtų ir tokių, apie kurių veiklą žinių beveik nėra, valstybinių įstaigų, jų biurokratijos ir galios apraiškų ir dar daugiau veikėjų, kurių veik pusė nukeliauja anapilin. Trilerio veiksmas šokinėja po visą pasaulį: JAV, Anglija, Afganistanas, Gvantanamo pusiasalis, Trinidadas, Indonezija, pateikia keliolika karinių ir žvalgybinių technikos naujovių, leidžia akies krašteliu pažvelgti į patį Osamą Bin Ladeną ir jo planų virtuvę. Forsyth‘as daro visiškai įtikinamą šiandieninio pasaulio pjūvį, kur vardan galingųjų valstybių saugumo nieko vertos žmonių gyvybės, rašyti įstatymai ir milijardinės išlaidos; rašytojas nedaro siužetinių klaidų, nepiešia nenugalimų didvyrių, ne kartą leidžia skaitytojui suprasti, kad tai ne herojinis epas, kur vienas supermenas plikomis rankomis išdaužo visą blogiukų kuopą. „Afganas“ — savotiškas trijų šimtų puslapių storio tiriamasis žurnalisto straipsnis, kur beletrizuotai pasakojami Vakarų kovos su terorizmu užkulisiai.

Detalūs techninių įrengimų ir karo mašinų aprašai, veiksmas, veiksmas ir veiksmas be menkiausios jausmų siužetinės linijos vargiai patiks moteriškajai giminei, bet iki šiol ir neteko sutikti moters, kuri būtų pamišusi dėl technotrilerių, o juo labiau dėl Forsyth‘o. O vyriškajai auditorijai, be abejonės, „Afganą“ rekomenduoju.


Daugiau

Saulės imperija

Ovidijus R.

Tikrame kare niekas nežino, kieno jis pusėje, kariaujama be vėliavų, komentatorių ar nugalėtojų. Tikrame kare nėra net priešo.

Šiandieniniai pokalbiai apie J.G. Ballard‘ą mūsuose sukasi veik tik apie neseniai pasirodžiusią jo psichopatologinę „Avariją“, bet nereikia pamiršti, kad britas visų pirma išgarsėjo mokslinės fantastikos kūriniais. Tiesa, kol kas lietuviškai tik „Eridanas“ prie Aizeko Azimovo romano „Akmenėlis danguje“ išspausdino jo apsakymą „Trylika į Kentaurą“, o garsiojo postapokaliptinio romano „Paskendęs pasaulis“ (Drowned World) ar psichopatinių vizijų rinkinio „Žiaurumo paroda“ (The Atrocity Exhibition) lietuviškai, matyt, teks dar netrumpai palaukti. O kol kas verta paklaidžioti po lietuviškai turimą, karinės tematikos, patį literatūriškai paprasčiausią (bet ne prasčiausią – netgi geriausią) J.G. Ballard‘o romaną „Saulės imperija“ (Empire of the Sun).

Ir čia reiktų iš karto perspėti, kad perskaičius aprašą knygos nugarėlėje, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad kūrinys yra šimtu procentų autobiografinis. Skaitant su tokiu įspūdžiu gal ir knygos poveikis būtų stipresnis, tačiau to stiprumo pakanka ir taip, todėl nukrypti nuo faktų komercijos labui nevertėtų.

Ballard‘as tikrai iki šešiolikos metų augo Šanchajuje, pergyveno Antrąjį Kinijos-Japonijos karą, vėliau virtusį Antruoju Pasauliniu, trejus metus su tėvais buvo internuotas Longhua civilių asmenų sulaikymo centre, daug matė, patyrė ir tą patyrimą panaudojo kaip dokumentinį apvalkalą romanui „Saulės imperija“. Deja (o gal, ačiū dievui, kad rašytojui neteko patirti tokių kančių, kaip romano pagrindiniam veikėjui) romano pagrindinė siužetinė linija ir personažai yra pramanyti. Ieškantieji tikrųjų faktų turėtų imtis prieš rašytojo mirtį išleistos autobiografijos „Gyvenimo stebuklai“ (Miracles Of Life).

Autorius pagrindiniam “Saulės imperijos” veikėjui, vienuolikmečiui anglų kolonistų vaikui, duoda savo vardą — Džimas Grahamas. Vaikis nerūpestingai gyvena margajame Šanchajuje su tėvais, kol po Pearl Harboro puolimo japonai, okupuoja miestą ir atskiria berniuką nuo tėvų. Vaikas iš pradžių netgi naiviai tiki, kad tai jis pradėjo karą ir susidomėjęs keliauja po realų žaidimo lauką, kuriame viskas greitai keičiasi ir kur dyla tėvų veidų kontūrai. Džimas bastosi apokalipsiškomis gatvėmis ir tuščių namų koridoriais, lyg Tarzanas džiunglėse bando susimedžioti vis rečiau aptinkamo maisto, perskaito „Alisą Veidrodžio karalystėje“ — knygą apie jaukų ir ne tokį keistą kaip jo pasaulį, nesėkmingai vis bando pasiduoti japonams, kol vieną dieną „nusišypso laimė“ patekti į Longhua stovyklą, kur atėjusieji likdavo iki mirties.

Skaitytojas Džimo akimis stebi aprašomą laikotarpį, jaučia pasakojimo atmosferą, bręsta kartu su jaunuoliu, kuris knygos pradžioje buvo tėvų apsaugotas nuo bet kokio negatyvo, išpaikintas, išpuoštas, o vėliau tampa paaugliu, vienumoje kovoja už būvį, praktiškai pažįsta gyvenimą ir mirtį, egzistuoja vienoje draugijoje su alkiu, troškuliu, nepritekliumi, purvu, ligomis ir kitais žmonėmis-vilkais. Ballard‘as sotiems vakariečiams piešia siurrealistišką patirtų išgyvenimų atmosferą ir sufleruoja, kad būtent tame gyvenimo periode pažino ir persisunkė savo kūriniuose liejamu slegiančiu atšiaurumu ir pačiame paviršiuje pulsuojančia, vos suturima beprotybe.

Šiandien, praėjus maždaug savaitei po knygos užvertimo, galiu prisipažinti, kad tiek skaitant, tiek dabar man prieš akis tebestovi saldžiosios bulvės ir musės. Tiek daug jų niekur neteko skaityti. Musės kelia puotas ant dvėselienų, ant išmatų, ant maisto, ant mirusiųjų ir gyvųjų. O gyvieji su Džimu priešaky minta tik saldžiosiomis bulvėmis ir degraduoja.

Sunku skaitytojui atsigauti po tokių negailestingų karinių realijų, kurios nesibaigia net pasibaigus oficialiam karui. Ballard‘as nepateikia išsamaus epilogo, o knygos viduryje užtiktas sakinys („Ponas Makstedas neklydo sakydamas, kad pasibaigus karui tikrosios belaisvių nelaimės ne baigsis, bet prasidės.“) leidžia numanyti, kad tolimesnis, pokarinis Džimo ir kitų veikėjų beigi pačio autoriaus gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Žingeidieji apie vėlesnius Džimo išgyvenimus parvykus į Angliją gali pasiskaityti lietuviškai kol kas neišverstame tęsinyje „Moterų gerumas“ (The Kindness of Women) .

Reikia porą žodžių pasakyti ir apie vertimą. Akivaizdu, kad vertėjai Irenai Jomantienei nebuvo lengva: tekstas kupinas kiniškų, karinių, techninių, jūrinių detalių, greičiausiai dėl to ar dėl originalaus teksto ypatumų vietomis versti sakiniai dėl keistokos žodžių tvarkos buksuoja — tenka skaityti keletą kartų kol suvoki, ką norėjo pasakyti. Tai ypač pastebima ilgesniuose sakiniuose, kur šalutinis sakinys ilgesnis už pagrindinį. Pvz., kad ir pats pirmasis romano sakinys: „Karai Šanchajų užklupdavo anksti, gindami vienas kitą kaip Jangdzės upėje jūros potvyniai ir atoslūgiai, kurie parplukdydavo atgal į šį atgrasios prabangos miestą visus nuo Bundo laidotuvių molų vandenin paleistus karstus“.

Ps. Knygoje daug ryškių, autentiškų detalių, gyvų epizodų, kurių visų čia neaprašysiu, bet būtent jų trūksta Steveno Spielbergo ekranizacijoje, kurios visgi nereikėtų nurašyti dėl saldoko sentimentalumo: filme dar tik trylikametis Christian‘as Bale‘as suvaidino tikrai įtikinamai ir nepriekaištingai.

Daugiau

Mažieji dievai

Justinas Žilinskas

Apie knygą: Terry Pratchett – Mažieji
Mažieji dievai
 dievai

Leidykla: Baltos Lankos (2011)
ISBN: 9789955234777
Vertė: Mindaugas Strockis
Puslapių skaičius: 437 

Taip, ir vėl tai įvyko! "Bendros specializacijos" lietuviška leidykla vėl išleido fantastinę knygą, kurią pristato būtent kaip fantastinę. Nejaugi pajuda ledai? Ir, žinoma, nepaprastai smagu, kad "Baltos lankos" į fantastikos vandenyną nėrė pasirinkdamos ne bet ką, o Terry Pratchettą, skaitytojui lietuviškai gal pažįstamą iš poros jau senokai "Eridane" išleistų knygų iš "Disko pasaulio" serijos ("Magijos spalva" ir "Šviesa fantastiška"), bei neseniai dviejų "Garnelio" leidyklos knygų, skirtų paaugliams: "Mažieji laisvūnai" bei "Skrybėlė pilna dangaus". 

Terry Pratchetto tiražai - milijoniniai. Atrodytų - tik imk ir leisk! Ko tie leidėjai laukia? Tik viena mažytė problema - šis autorius yra humoristas, kurio humoras labai dažnai atsiremia į anglų kalbos žaismes. Štai kad ir šitoje knygoje, vertėjo žodyje vertėjas prisipažįsta (ir, beje, vertimas tikrai geras), kad praktiškai neišverčiamas sužaidimas su "prophet" (pranašas) ir "profit" (pelnas) į lietuvių kalbą. Turbūt tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl toks sunkus Pratchetto kelias į tolimos sanskrito giminaitės kalba parašytus puslapius. Bet, tikėkimės, jis prasidėjo ir gal nebesustos, kaip kad nutiko anksčiau.

Taigi, dievas Omas Jaučio ragai anksčiau buvo, kaip ir dera Dievui, visagalis - galėjo ir žaibu trenkti, ir kitaip ištikti. Bet dabar kažkas nutiko - jis "atsipeikėjo" vėžlio kiaute, ir su siaubu suprato, jog beturi vos vieną tikintįjį - nelabai miklaus proto vienuoliuką Brutha. Juo labiau sudėtinga suprasti, kas nutiko, kai Omu turėtų tikėti vienos galingiausių valstybių - Omnijos - gyventojai. Tačiau, nežiūrinti kruopštaus Kvizicijos darbo su įvairiausiais įrankiais, nežiūrint kvizitorių diakono Vorbio pastangų, kažkas ne taip su tuo tikėjimu. O ypač - su jo nešėjais... 

Terry Pratchettas - genialus šaipūnas. Šįsyk jo kandumas atsisuko prieš religiją, ir, vos pradėjęs skaityti knygą, aš net jaučiausi kiek nejaukiai - kažkaip primityvokai viskas atrodė, kol pasakojimas neįsibėgėjo. Tada jau nebegalėjau atsitraukti, supratęs, kad pasakojimas yra nukreiptas ne prieš tikėjimą apskritai, o būtent prieš religinį institucionalizmą, prieš žmonių bukinimą ir smaugimą religija kaip kultu. Jis nukreiptas papasakoti paprastą tiesą, apie tai, kad neretai tas, kas mojuoja Dievo vardu, dažniausiai juo tik pridengia savo sumanymus, savo galios potroškį. Aš čia neatskleisiu autoriaus teorijos apie dievus, tikėjimą jais ir panašiai, nes iš esmės tai yra knyga apie žmoniškumą. Apie etiką ir apie auksinę taisyklę. Ji labai lengva forma kalba apie labai rimtus dalykus, ji pilna aliuzijų į klasikinę filosofiją, įvairiausias religijas, religinius raštus (kai ką vėlgi paaiškina vertėjo žodis) ir istorinius įvykius. Ir tai yra jos didysis džiaugsmas, jos didžioji vertė. T. Pratchettas nerašo istorijos dėl istorijos, nerašo nuotykio ar pramogos dėl pramogos, jis per pramogą šviečia ir verčia galvoti, verčia svarstyti. Taip, tai "fantastinis romanas", kuriame dėstomas mintis kartais norisi net pasibraukti, nelyg skaitytum "Visuomeninę sutartį". Nes T. Pratchettas puikus ir įžvalgus visuomenės kritikas - tik užuot skaitęs paskaitas žymiausiuose universitetuose, jis visa tai deda į knygas. 

"Be to, Efebės įgulos vadas buvo paskelbęs, šiek tiek nervingai, kad vergovė bus panaikinta, o tai įsiutino vergus. Kokia bebus prasmė taupyti, kad taptum laisvas, jei po to pats negalėsi turėti vergų?" (p. 333) 

"Efebiečiai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi teisę balsuoti. Kas penkeri metai kas nors buvo išrenkamas tironu, jei tik galėjo įrodyti esąs sąžiningas, išmintingas, sveiko proto ir vertas pasitikėjimo. Vos jį išrinkus, žinoma, iš karto tapdavo visiems akivaizdu, kad jis yra nusikalsti linkęs beprotis, visiškai nesuvokiantis eilinio, rankšluosčio ieškančio filosofo iš gatvės lūkesčių" (p. 185).

"- A, tas Osorijus, - tarė vėžlys, - Liepsnos stulpas. Taip.
- Ir tu padiktavai jam Osorijaus knygą, - tarė Brutha. - Kuri susideda iš Pamokymų, Vartų, Išsižadėjimų ir Priesakų. Šimtas devyniasdešimt trys skyriai.
- Nemanau, kad visa tai padariau aš, - abejodamas tarė Omas. - Esu tikras, kad prisiminčiau šimtą devyniasdešimt tris skyrius.
- Tai tu tada jam sakei?
- Jei gerai pamenu, sakiau: "Ei, matai, ką aš moku padaryti?" - tarė vėžlys. <...> Ir dievai kartais mėgsta atsipalaiduoti. (p. 60)

Trumpai: tai - smagi ir protinga knyga. Tiesa, jeigu jūs - nuoširdžiai tikintis, ji gali pasirodyti įžeidi, nors nemanau, kad autorius turėjo tikslą ką nors konkrečiai įžeisti. Jis nesišaipo šiaip sau - nes svarbiausius klausimus apie gėrį, blogį, tikėjimą juk užduodame sau visi. O kokia forma tai darysime - turbūt kiekvieno asmeninis reikalas. 

P.S. Vėžlys - juda!

Daugiau

Skaityta.lt (©) 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.