Džiugu, kad pagaliau ant lietuviškai išleisto trilerio randame konkretų užrašą „trileris“, o ne “romanas”, “bestseleris” ar “populiarusis supertrileris”. Smagu, kad tai ne kažkoks nouneimas, o pats Frederick‘as Forsyth‘as ir jo šiuo metu priešpaskutinis romanas „Afganas“ (The Afghan, 2006). Bet viskas mūsuose su verstinių knygų leidimu nebuvo ir, matyt, nebus idealu, todėl jau nestebina, kad pirmiau išleistas „Afganas“, o ne „Dievo kumštis“ (The Fist Of God, 1994), kur pirmą kartą rašytojo tekste pasirodo broliai Martinai. Tiesa, vėlesniojo romano siužetas neturi ankstesniojo tęstinumo, todėl ramiai gali būti skaitomas kaip atskira knyga.

„Afgano“ centre — naujų teroristų išpuolių po 2001 metų rugsėjo vienuoliktosios tragedijos bijantis Vakarų pasaulis ir islamo fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė „Al Kaida“. Britų ir amerikiečių žvalgybos aptinka informaciją, kurioje miglotai užsimenama apie organizuojamą naują teroristų išpuolį, tačiau neaišku nei kur, nei kada, nei kokiu būdu. Išeitis paprasta — į teroristų tinklą infiltruoti savo agentą, kuriuo tampa tamsaus gymio, arabiškai kalbantis, Afganistane kariavęs buvęs specialiosios paskirties pajėgų kariškis Maikas Martinas. Sudėtinga, įtempta operacija, kurios atomazga atskleidžiama tik paskutiniuose knygos puslapiuose, prikausto skaitytoją prie knygos iki pat pabaigos.

Kaip priklauso tikram trileriui, „Afgane“ gausu neišgalvotų, girdėtų ir tokių, apie kurių veiklą žinių beveik nėra, valstybinių įstaigų, jų biurokratijos ir galios apraiškų ir dar daugiau veikėjų, kurių veik pusė nukeliauja anapilin. Trilerio veiksmas šokinėja po visą pasaulį: JAV, Anglija, Afganistanas, Gvantanamo pusiasalis, Trinidadas, Indonezija, pateikia keliolika karinių ir žvalgybinių technikos naujovių, leidžia akies krašteliu pažvelgti į patį Osamą Bin Ladeną ir jo planų virtuvę. Forsyth‘as daro visiškai įtikinamą šiandieninio pasaulio pjūvį, kur vardan galingųjų valstybių saugumo nieko vertos žmonių gyvybės, rašyti įstatymai ir milijardinės išlaidos; rašytojas nedaro siužetinių klaidų, nepiešia nenugalimų didvyrių, ne kartą leidžia skaitytojui suprasti, kad tai ne herojinis epas, kur vienas supermenas plikomis rankomis išdaužo visą blogiukų kuopą. „Afganas“ — savotiškas trijų šimtų puslapių storio tiriamasis žurnalisto straipsnis, kur beletrizuotai pasakojami Vakarų kovos su terorizmu užkulisiai.

Detalūs techninių įrengimų ir karo mašinų aprašai, veiksmas, veiksmas ir veiksmas be menkiausios jausmų siužetinės linijos vargiai patiks moteriškajai giminei, bet iki šiol ir neteko sutikti moters, kuri būtų pamišusi dėl technotrilerių, o juo labiau dėl Forsyth‘o. O vyriškajai auditorijai, be abejonės, „Afganą“ rekomenduoju.