Sibiras. Kitaip.

"Jonas Budrys keliauja traukiniu į Špicbergeną ". Tokiu sakiniu jaunas norvegų rašytojas oivind Hånes pradeda savo romaną "Amžinas įšalas". Prisipažinsiu - "Nauji vardai" traukia it magnetas. Knygynuose tokio tipo knygos - neišreklamuotos, neaprėktos ir neaprašytos, paprastai guli nukištos į giliausias lentynas. Galiausiai, kai užsistovi per ilgai, būna parduodamos už dvigubai mažesnę kainą, o vistiek į jas žiūri tik tie, kurie knygas skaito iš principo - domėdamiesi bet kuo. Nenusvilau šįkart nagų, pasirinkdama Oivind Hånes ir jo "Amžiną įšalą", gavau ja tai, ko nesitikėjau - gerą, nors ir liūdną, pusnaktį.

Pavadinimas kažkiek standartinis. Turbūt jame jau užprogramuota, kad bus kalbama apie Sibirą. Nieko kito po šiuo pavadinimu įtarti nė negalėjau. Tačiau būtent tai ir buvo įdomiausia - kokie norvego ryšiai su Sibiru ir koks bus jauno žmogaus požiūris į šį kraštą.

Romano keistumas prasideda nuo pirmo sakinio - lietuvis Jonas Budrys. Ne kažkoks beasmenis, bevardis lietuvis, besišvaistantis beisbolo lazda kažkur Floridos paplūdimiuose, o rimtas mokslininkas, dirbantis skambaus pavadinimo Šiaurės šalių genetikos banke. Galime tik spėlioti, kodėl šis norvegų autorius - be kita ko, dar ir kompozitorius bei pianistas(!) - savo pagrindiniu herojumi pasirinko lietuvį. Galime tik klausti savęs - iš kur pas jį tokios neprastos žinios apie Pabaltijo okupacijos laikotarpį, apie Rusijos platybes, galop Vilnių - iki jo gatvių pavadinimų.

Jonas Budrys, ilgą laiką gyvenantis ir dirbantis Norvegijoje, mirus motinai, vyksta ieškoti savo dingusio be žinios tėvo. Iš pradžių jis skrenda į Vilnių, o iš čia - Sibiran - ten, kur ne vienas lietuvis baigė savo dienas. Romanas nuo pirmo iki paskutinio sakinio dvelkia liūdesiu. Jo čia visame kame tiek, kad kartais imi graudintis dėl nieko - dėl mamos rūsyje laikyto vyno, dėl basų Adarino kojų lediniame upės vandenyje, dėl ukrainietės Oksanos, auginančios bazilikus ant palangės, dėl Jono užsispyrimo surasti tėvą, kuris nežinia, ar turi pagrindą.

Knygoje keistai pinama keletas istorijų - Jono, jo tėvo, mokytojos Oksanos ir jos tėvo. Istorijos neatsitiktinės, visos tarpusavyje susietos kažkokiu tvirtu - anapusiniu - ryšiu ir užuominomis apie visa ko pradžią. Jonas ir Jono tėvas - biologai, augalų sėklų žinovai, Oksana - su savo palangių sodinukais, jos tėvas - jaunas karininkas, kankinęs save prisiminimais ir kaltinimais dėl tūkstančių žmonių gyvybių. Šiomis istorijomis rusiškas charakteris atskleistas neįtikėtinai. Taikliai. Didingumas, dosnumas, išdidumas. Nepalaužiamumas ir tas nenusakomas metafizinis liūdesys, slepiamas už to, kas visados, atrodo, kvepia natūraliu lengvumu.

Šalia neįprasto siužeto, stebina ir autoriaus rašymo maniera - sakinių trumpumas. Žodis, du, trys - kartais panašu į minties blyksnius, bet O.Hånes nepraranda saiko ir tarytum žino, kada pradėti kalbėti kitaip, kad neimtum jo įtarti pasiklydus žodžiuose ir jų reikšmėse. Galų gale, kad neapsiverktum - tas trumpumas, minčių užslėptumas - atrodo pasakyta ir viskas, nepataisomai. Nuogi kūnai, šnabždesiai, ledinis vanduo - kai šitai rašoma sakiniais po vieną du žodžius, tai įsivaizduojant darosi nejauku, nesinori būti tų žmonių vietoje - kažkokiame pasimetime, netikrume, nežinojime, neapibrėžtume.

Jokio nusiminimo. Jokio liūdesio. Ji pasitraukė, bet kažkas grįžo. Keista kontrastų jungtis. Kažkas iškeliauja - kažkas sugrįžta. Švytuoklė. Lopšys. Jos gyvenimas įsismelkia į Joną. Vėl iš jo pasitraukia. Kai jos gyvenimas baigėsi, išniro visa tai, kas buvo anapus jo. Lyg mostelėjus dirigento lazdelei, kuriai paklūsta muzika. Atspindys traukinio veidrodyje. Lėtai besikeičiantys vaizdai. Minkšta. Jokių garsų. Nesvaru. Tik nuolat kryptį keičiančios srovės. Pasaulis siūbuoja. Jonas supasi kartu… (47 p.)

Kūrinio pabaiga - galbūt mažumėlę tikėtina, o glumina. Tačiau su paskutiniu sakiniu esi priverstas interpretuoti visą istoriją iš naujo - nuo pradžios iki galo. Galvoti - galbūt skaitydamas kažką praleidai arba supratai neteisingai. Bet tuo, matyt, autorius lieka ištikimas savo stiliui ir požiūriui.

Nusiteikite trumpumui. Visa ko.