Andrus Kivirahk “Jaujininkas”
veikiantis
Estija lapkričio mėnesį turėtų būti panaši į mūsų akims įprastą kraštovaizdį, gal net kiek atšiauresnė. Tad nėra sunku įsivaizduoti sceną, kurioje vyksta šokis (spektaklis, veiksmas). Atpažįstamas šaltis, sumišęs su drėgme, ir noras, kad tai kuo greičiau pasibaigtų. Bet viduje supranti – tai tik pradžia, o pabaigos sulauks ne visi. Tad nėra priežasties jos laukti. Ji …
knygos apžvalga | Emily Sweeney „Gangland Boston“
Nosferatu
Pabaigiau Emily Sweeney knygą „Gangland Boston“ ir tiesiog nebuvo ūpo daryti apžvalgą. Bet knyga – gera, labai rekomenduoju tikrų nusikaltimų istorijos mėgėjams.
Savirefleksijos. Šiek tiek knygų mugės ir padrikų minčių apie skaitymą bei dalinimąsi savo įspūdžiais
Perskaičiau
Šiek tiek neįprastas tekstas, bet jau keletą savaičių galvojau, kad noriu čia palikti įrašą, kuriame būtų ne nuomonė apie konkrečią knygą, o labiau tam tikros besisukančios mintys, kurios, be abejo, siejasi su skaitymu. Pasirodė, kad būtų įdomu užfiksuoti, kad jei kada grįžčiau prie senų įrašų (o taip pasitaiko), prisiminčiau, kas tuo metu dėjosi mano galvoje. … Skaityti toliau: Savirefleksijos. Šiek tiek knygų mugės ir padrikų minčių apie skaitymą bei dalinimąsi savo įspūdžiais
16.10. Roald Dahl „Esio Trot“
Perskaičiau
Trumputė istorija, kurią gavau dovanų gimtadienio proga. Įdomu tai, kad nors labai aktyviai skaičiau nuo ketverių, bet iki šiol buvau skaičiusi vos vieną R. Dahl knygą („Raganos“). Žinoma, esu gerai pažįstama su dar keletu jo istorijų, kurių ekranizacijas mačiau, bet tik tiek. Vos pusšimčio puslapių pasakojimas (o turint galvoje, kiek daug iliustracijų, pats tekstas užima … Skaityti toliau: 16.10. Roald Dahl „Esio Trot“
13 knygos apžvalga | Lee McCormick „Under Your Skin“
Nosferatu
Truputį pasilepinau grožine literatūra, Lee McCormick „Under Your Skin“. Nors man serijiniai žudikai ir nelabi, pati istorija supinta taip, kad tas veikėjo elgesys bene nesiskyrė nuo matomo vampyrų novelėse.
Treji karo metai
Anonymous
Rytoj sueina lygiai treji metai nuo pilno Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, nors karas ten vyksta jau nuo 2014-ųjų. Pirmosios savaitės kvepėjo nerimu, tyliai aptarinėjamais planais, ką darysim karo Lietuvoje atveju ir atsargų kaupimu. Bet nuo pat pradžių buvo (ir vis dar yra!) ir ryžto bei noro padėti, prisidėti – perkant medikamentus, dronus (pačioje karo pradžioje tai buvo visiška naujovė, ir kiekvienas kinų gamybos dronas atrodė aukso vertės), remiant pabėgėlius ir jų šeimas. Praėjus trejiems metams, atsirado ir išdavystės nerimo, tad košmarai nesibaigia, bet išliekame ir mes.
Šiomis dienomis pavarčiau nuo pat karo pradžios ant mano skaitinių staliuko vis dar besimėtantį 2022 metų pradžios „Literatūros ir meno“ numerį. Prieš trejus metus visą mano dėmesį pasigvelbė karas, tad šis numeris savu laiku liko neskaitytas ir užstrigo laike nevirtęs židinio prakuromis ar vyniojamuoju popieriumi. Paskaičiau jį dabar ir prisiminiau Norberto Černiausko „Paskutinę Lietuvos vasarą“: lygiai toks pats jausmas, gal tik dar naivesnis. Rašoma tik apie tam tikrus pandemijos poveikius visuomenei, apie kitas, tokias, dabar atrodo, nereikšmingas problemas ir filosofines įžvalgas. Apie mūsų nehumaniškumą, nes atstumiam hibridinio karo aukomis tapusius migrantus, kurie žiemos pusnimis veržėsi pas mus pro Baltarusijos sieną. Apie istorijos filosofiją, apie tai, kuo tapo užaugę vaikystės draugai. Ir nei menkiausios nuojautos, kad po kelių savaičių lyg nesulaikoma cunamio banga mūsų įprastą pasaulį nušluos Ukrainos įvykiai. Nuo 2022 vasario 24-osios viskas bus kitaip.
Negaliu atsikratyti minties, kad galbūt ir šiandien mes nematydami ateities (o jos tvirtai ir negalima numatyti) tarpusavyje ginčijamės apie tai, ar gynybos biudžetas turi būti 4 ar 5 procentai nuo BVP ir ar jis turi būti finansuojamas iš PVM ar iš pelno mokesčio, kai tuo tarpu Anuška jau seniai išpylė aliejų ir burtas jau seniai mestas. Skęstame smulkmenose, kurios po kelių metų atrodys visiškai juokingai nesvarbios. Taip, kaip 1940 metų vasarą. Taip, kaip 2022 metų vasarį. Noriu tikėti, kad klystu.
Sutemų Archyvas: Vodyanoy (Raganius)
Nosferatu
Žvynuoti, raumeningi, didelėmis, žuviškomis akimis be jokių jausmų jose, aukšta ketera (tarsi nugaros peleku) ant galvų, žiaunomis kvėpuoti po vandeniu, bei didžiule, aštrių dantų pilna burna, vodijanojai dažnai palaikomi tiesiog baisiais monstrais. Arba dievais. Nei vieni iš jų nėra teisūs.
16.9. Rebecca Ross „Dieviškieji varžovai“
Perskaičiau
Šiek tiek juokinga prisiminus, kaip ši knyga atsirado mano planuose. Kažkada Instagram‘e radau įrašą, kuriame buvo keletui dainininkų / muzikos grupių priskirta po vieną knygą. Maždaug jei mėgsti tokią muziką, tau verta perskaityti tą knygą. Lyg ir visos knygos buvo panašaus žanro, tad į įrašą rimtai nežiūrėjau, bet vis dėlto pasižymėjau šią, kuri buvo priskirta … Skaityti toliau: 16.9. Rebecca Ross „Dieviškieji varžovai“
16.8. Jessie Inchauspe „Gliukozės revoliucija“
Perskaičiau
Visiškai neįprasta knyga šiame tinklaraštyje, bet kad jau žymiu skaitomas knygas, pagalvojau bent trumpai paminėsiu ir šią. Apie knygos autorę, kaip ir daugelis, sužinojau iš Instagram‘o, jos idėjos pasirodė visai įdomios, ypač keliami grafikai. Kažkuriuo metu sekti nustojau, gal kad turinys ėmė kartotis. Tik jau nebeprisimenu, ar ji tada jau buvo pradėjusi reklamuoti papildus, ar … Skaityti toliau: 16.8. Jessie Inchauspe „Gliukozės revoliucija“
16.7. Danya Kukafka „Egzekucijos užrašai“
Perskaičiau
Visai kitas žanras, rečiau sutinkamas pas mane. Ir vis dėlto seniai turėjau ją noruose, tad vėlgi biblioteka padėjo tą norą išpildyti. Po truputį, kasdien perskaitydama bent po skyrių ar du, gilinausi į egzekucijos laukiančio nusikaltėlio Enzelio gyvenimo istoriją. Nors tikrai ne visų pasakotojų asmeninės istorijos buvo išplėtotos tiek, kad sudomintų kaip atskiros siužetinės linijos, tačiau … Skaityti toliau: 16.7. Danya Kukafka „Egzekucijos užrašai“
16.6. Emily Henry „Vasaros romanas“
Perskaičiau
Pernai skaičiau labai fainą romantinę istoriją pavadinimu „Book Lovers“. Tad kai bibliotekoje (pirmas kartas po beveik metų pertraukos) pamačiau porą lietuviškai išleistų E. Henry romanų, vieną jų pasiėmiau su savimi. Gaila tiktai, kad šįkart patyriau nusivylimą. Pradėsiu nuo to, kad tikrai buvo nemažai pliusų. Vietomis prajuokino. Skaityti apie knygų rašymo ypatumus – įdomu. Skaitymo greitis … Skaityti toliau: 16.6. Emily Henry „Vasaros romanas“
16.5. Eric Knight „Lesė grįžta“
Perskaičiau
Vaikystėje šią knygą skaičiau n kartų, nes vis pasiskolindavau iš tuometinės kiemo draugės. Visgi mintinai jos neišmokau, o ir skaitydama dabar, jau įžengusi į ketvirtą dešimtmetį, atrodo, kad dėmesio skyriau ir toms detalėms, kurios galimai anuomet prasprūdo pro akis (ar nebuvo vertos įsiminimo, nes visai nieko apie tai neprisiminiau). Visų pirma, dabar įdomu buvo skaityti … Skaityti toliau: 16.5. Eric Knight „Lesė grįžta“
knygos apžvalga | Martin Cohen „Critical Thinking Skills for Dummies“
Nosferatu
Nu va, aš vėl savo odoj ir vėl grįžtu prie viso ko gero. Baigiau Martin Cohen knygą „Critical Thinking Skills for Dummies“ – kritinio mąstymo įgūdžiai kvaileliams. Viena iš daugelio tos pačios temos knygų, kurias reikėtų paskaityti visiems. Labai gera ir pačios temos pradžia.
Sarah Waters. Naktinis budėjimas.
kaskaityti.lt
WATERS, Sarah. Naktinis budėjimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. Kaunas: Jotema, 2012. 432 p.Man Booker trumpasis sąrašas 2006 … Skaityti toliau
Nežinomo geradėjo svarba
Anonymous
Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus, pagal moksleivių mainų programą besimokant paskutinėse mokyklos klasėse Anglijoje, man nutiko giliai atmintyje įstrigęs įvykis. Po metų studijų jau turėjau grįžti namo, tačiau mokykla man pasiūlė nemokamai mokslus pas juos pabaigti iki galo. Tuo pačiu atsirado anoniminis geradėjas, kuris pasiryžo man smulkioms gyvenimo išlaidoms suteikti stipendiją, bet tik su sąlyga, kad jis išliks nežinioje. Prisimenu ne tiek patį džiaugsmą gavus papildomų lėšų, o tą didžiulį pokytį savo požiūryje į aplinką, kurią šis veiksmas sukėlė: į absoliučiai visus žmones savo kelyje pradėjau žiūrėti kaip į galimus savo geradarius. Juk man stipendiją (suma nebuvo labai reikšminga, keli šimtai svarų, tad darė ypatingą įspūdį tik man, 90-ųjų vaikui) galėjo suteikti ir bet kuris mokytojas, bet kuris valytojas, su kuriuo persimesdavome žodžiu apie orą, bet kuris klasiokas ar jo tėvai. Tie keli šimtai svarų leido man kiekviename įžvelgti gėrį.
Šiandien prisiminiau šią istoriją, nes ant mūsų mašinos pamačiau anonimo nupieštą širdelę: ir net jei ji buvo nupiešta atsitiktinio praeivio, net jei ji buvo skirta visai ne man, aplinkinius žmones ji man nušvietė ta pačia šviesa. Gal ją nupiešė kaimynų vaikai pasiilgę maniškių? Gal kaimynai, vedžiojantys šunį? O gal tie, su kuriais kasmet konkuruojam nebyliose lenktynėse – kas pirmas nukas sniegą palei laiptinę? O gal tie, kas šįryt klausinėjo, ar pavyko užsivesti mašiną ir priminė, jog jei nutiktų bėda, pas juos namie yra atsarginis akumuliatorius? Begalės įtariamųjų, dar viena proga į kiekvieną sutiktą pažiūrėti kaip į tą, kuris linki tau gero.
Bitės knygų klubas skaito. Jaume Cabre. Prisipažįstu
Virginija S.
Vasario 11 d. Bitės knygų klubas diskutavo apie didžiausio populiarumo susilaukusį lietuvių poeto Marcelijaus Martinaičio poezijos rinkinį „Kukučio baladės“. Pasak literatūros kritiko, humanitarinių mokslų daktaro Rimanto Kmitos, „Interpretavimo tradicija, siejanti „Kukučio balades“ visų pirma su liaudies kūryba, padėjo įteisinti šias balades socrealizmo rėmuose, suponavo jų suvokimą ne kaip maištingos, modernios, programiškai avangardiškos, bet kaip liaudiškos, […]
The post Bitės knygų klubas skaito. Jaume Cabre. Prisipažįstu first appeared on Geros knygos.Skaityta.lt (©) 2001-2025. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.