Apie knygą: Jaroslavas Melnikas – Labai keistas namas
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008)
ISBN: 9789986395218
Puslapių skaičius: 108

Kas yra keista, o kas normalu? Ar žmogus, kuris vieną dieną nusivelka kasdieninio gyvenimo marškinius ir basas bei nuogas išeina ieškoti prasmės/kitos realybės/savojo „aš“ etc. yra keistas, ar normalus? Ar normalu yra mylėtis su žmona ir apie tai negalvoti, ar mylėtis ir tuo pat metu galvoti apie tai, ką darai, o gal normalu — tik galvoti, bet nesimylėti?

Štai klausimas koksai.

Nuo to, kokia yra kiekvieno mūsų „keisto“ ir „nekeisto“ samprata, priklausys ir tai, ar J.Melniko pastatytas namas pasirodys keistas. Labai tikėtina, kad pats J.Melnikas ne vienam atrodo (ar atrodys) labai keistas. Kažkoks lyg užsislapstinęs, lyg nenorėtų būti viešas, o šykščiai bepasirodančiuose interviu apie asmeninę intymiąją, žodžiu — įdomiausią gyvenimo pusę visai nekalbantis. Tai argi jis ne keistas? Ir rašo jis čia kažkaip vis apie tą Dievą, o tas Dievas toks nei šioks, nei toks — tai jis su išprotėjusiu Petraičiu ar Jonaičiu kalbasi, tai jis Dievas — fašistas, tai dar koks kitoks... Va kad ir šioje knygoje — 88 romanai atseit. Tai kokie čia dabar romanai? Ką, ar jis romanų neskaitęs? Imtų va ir parašytų — miniatiūros, novelės, ar dar kas... Gerai, kad tuose romanuose yra dar normalių žmonių. Tik vis kažkaip jiems, vargšams, ne taip baigiasi. O  blogiausia, kad net ir nesibaigia — tik driekiasi, tįsta lyg koks sūris orkaitėje ir nesuprasi, už ką juos Melnikas taip baudžia. Kad ir tokio Jonaičio žmona: gyveno sau normali moteriškė normalų gyvenimą, bet sublūdo jos Jonaitis ir pradėjo štai klausinėti visokių nesąmonių. Arba paėmė iškritusį dukters dantuką ir prarijo. Ir aiškina, kad Konstitucija to nedraudžia. Arba sako žmonai: „Mes — tik sėkla“ (p.93). Kvailys tas Jonaitis, juk „apskritai negalima pernelyg daug galvoti: kenkia sveikatai“ (p. 80).

Tai ir įsivaizduokite sau: su tokiais va klausimais, dievoieškom — visi 88 romanai. Išblūsti normalus skaitytojas gali. Ir kam reikia tiek prirašyti su tokiais keistais klausimais. Kokiam nenormaliam tai gal ir visai patiks. Gal net labai patiks. Tokiems visokiems, kur, pavyzdžiui, toks D.Charmsas patinka. O kurių daugiau — normalių ar nenormalių skaitytojų — tai ir nežinia. Gali būti, kad ir nenormaliųjų.

Baigiu maivytis ir prisipažįstu: „Labai keistas namas“ man patiko. Ir visai jis nėra keistas man — čia tiesiog mano namas. Ir mano Jonaitis. Jei atsitrenkčiau į J.Melniką lėkdama iš kokio feminisčių sąjūdžio, matyt, pagrūmočiau tik už tai, kad veikėjai į keistuosius absurdiškuosius — vyrus ir primityviąsias banaliąsias — moteris suskirstyti beveik griežtai (lyčių atžvilgiu). Bet ne tai svarbiausia. O pagaliau — ar ne vis vien? Juk ir vienus, ir kitus užgrobęs Gyvenimo laikas:

„Trinti kūną kempine — dešimt minučių. (...) Tepti kūną kremais — dešimt minučių. (...) Rengtis — pusė valandos. Tvarkyti kambaryje daiktus — pusė valandos. (...) Palaikyti sterilumą ir idealią tvarką — visą dieną. Leisti beprasmišką laiką, sukuriant prasmę. Visą gyvenimą“ (p.12).