Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2005-03-29
Kaip pamatysite, pačiame gale šiai knygai apibūdinti viena fraze aš pasirinkau "Knyga - paminklas". O juk tikro paminklo S. Krasauskui neturime, nors turbūt beveik kiekvienas yra matęs vieną ar kitą jo grafikos darbą. Daugelis knygos kalbėtojų išgyvena - S. Krasauskas šiuo metu ignoruojamas, nes buvo "tarybinis" kūrėjas, nors turbūt tiksliau jį būtų apibūdinti kaip žmogų, kurio kūrybinis talentas suklestėjo sovietmečiu. Ir kartais tampa keista - nejaugi jie užmiršo J. V. Goethes žodžius: "Kas auksu žiba - greit pavirs į nieką, o tikras menas - amžiams pasilieka". O kas menui trisdešimt metų? Kas menui sovietizmas ar kuri kita ideologija? Ne, mano manymu S. Krasauskas primirštas tik dėl vieno dalyko - jo nebėra tarp mūsų. O jeigu būtų - jį ne mažiau gerbtų už J. Marcinkevičių ar kitus kūrėjus, tos pačios sovietinės Lenino premijos laureatus. Tik patys stipriausieji tais laikais ryždavosi visai neatiduoti duoklės "sistemai", tuo pačiu pasmerkdami save persekiojimams, bet ne visi gimę būti didvyriais - ypač jeigu tai žmonės, kurie iš gyvenimo norėjo pasiimti viską. Kaip Stasys Krasauskas.
Taigi, knygoje apie S. Krasauską pasakoja daug kas - treneriai, mat S. Krasauskas buvo ne tik dailininkas, bet ir puikus sportininkas, ypač dievinęs plaukimą - ir kaip sportą, ir kaip pramogą. Draugai - įžymūs (pvz., poetas Algimantas Baltakis, rašytojas Mykolas Sluckis, kino operatorius Jonas Gricius, architektai broliai Nasvyčiai, ypač smagūs dailininko Vincento Gečo ir skulptoriaus Konstantino Bogdano atsiminimai), ir nelabai. Pažįstami - Dailės akademijos studentai, dėstytojai. Jungiamoji gija ir turbūt bene man labiausiai patikusi knygos medžiaga - dukters Aistės ir žmonos Nijolės pasakojimai - nuoširdūs ir šilti prisiminimai apie vyrą ir tėtį. Taip puslapis po puslapio škicuojamas didingo žmogaus portretas - labai universalaus, inteligentiško, elegantiško, stipraus ir be galo talentingo. Būtent tokio, kurių laikas šiame pasaulyje neretai būna smarkiai sutrumpintas.
Knygos privalumas - platus žvilgsnis. Ne tik į patį S. Krasauską, bet ir į tą laikotarpį, kuriame jis gyveno ir kūrė. Prisipažinsiu - iš šios knygos, o ne iš kažkada lankytų "Muzikos literatūros" pamokų sužinojau, kad pokariu buvo pastatyta J. Karnavičiaus opera "Gražina", kurioje S. Krasauskas atliko pagrindinį Liutauro vaidmenį, šiek tiek daugiau turėjau galimybių žvilgtelėti į bohemiškąją "Neringos" legendą, eilinį kartą pasijuokti iš rašytojų ir menininkų kandumo bei pamąstyti, kad pagrindinis triuškinantis sovietinės sistemos smūgis vis dėlto teko kaimui, o miesto gyvenimą gal jis net sustiprino. Taip pat įspūdingas knygos iliustracijų rinkinys - ne tik nuotraukos, bet ir Stasio Krasausko darbų "aukso fondas", piešinukai ir šaržai ant servetėlių, eskizai.
Tačiau... Kadangi "atsimenančių" labai daug, atsiminimų įdomumas ne vienodo lygio. Daug kas kartojasi (matyt, tai lėmė "anketinis" prisiminimų formavimo metodas), kai kurie kartais užmiršta, kad reikėtų kalbėti apie S. Krasauską, ir įsigilina į save. Ne visai suprantu, kokiu tikslu buvo į knygą įdėti pvz., Virginijos Kalinauskaitės "atsiminimai", kuriems labiau tiktų pavadinimas "pažyma apie S. Krasausko kūrybą". Tad mano patarimas būtų skaityti šią knygą ne ištisai, o po truputį - po vieną "atsimintoją", tuomet ir pasikartojimai mažiau trikdo, ir laiko atsiranda apmąstyti, ką perskaitei. Beje, kai rengdamasis apžvalgai dar kartą perverčiau knygą, supratau, kad visgi pagrindinis jos paliktas įspūdis - šviesumas ir gaivališkumas, taip pat pulsuojantis ir S. Krasausko kūriniuose, ir asmenybėje.
Knyga - paminklas