Aistė Ptakauskaitė „IEŠKAU DARBO“
Autorius: Mirmeka Alba
Data: 2005-09-29
Apie knygą: Aistė Ptakauskaitė – IEŠKAU DARBO Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2003)
ISBN: 998639290X
Puslapių skaičius: 94
Galbūt skaitant toliau pasirodys, kad "Ieškau darbo!" man baisiai nepatiko. Ne, kokių nors aštresnių jausmų ji išvis nesukėlė, tik buvo nuobodoka. Tiesiog pasinaudojant šiuo pavyzdžiu - gal atleis autorė ir jos gerbėjai už tokį savanaudišką elgesį - buvo įdomu panagrinėti, kas leidžiama Jupiteriui ir neleidžiama jaučiui.
Tikiuosi, šie pasvarstymai padės ir tiems, kurie vis dar mano, jog tai, kad literatūra spausdinama, yra vienintelis jos vertingumo rodiklis. Šios serijos knygų leidimą, šiaip ar taip, remia Kultūros ministerija, - jos neprivalo būti komerciškai sėkmingos. Ne, tai tikrai nėra apskritai blogai. Tai šiaip, informacija pamąstymui.
Reikia pripažinti, knygoje pakanka vadinamųjų "fantastinių elementų". Nėra tik originalios fantastinės idėjos. O dažnai - ir ne fantastinės. Visada maniau, kad šio dalyko nebuvimą gali kompensuoti tik labai geras siužeto valdymas, įtrauklios istorijos kūrimas ir/arba nepriekaištingas stilius. Dėl stiliaus - anotacija tikina, kad "sakinys lengvas"; labai nesiginčysiu, sunkiasvorių tikrai nėra. Dėl istorijų: na taip, A.Ptakauskaitė jas kuria. Ir koks stebėtinas derinys: vienu metu jos ir natūralistinės, ir išlaužtos iš piršto. O iš už pavėpusio Toliko, darbo ieškančio bevardžio vyriškio, tuo labiau iš už isteriškos-neva-cinikės Benos kyšo... mergiškos autorės ausys. Prašom nesprasti to kaip įžeidimo, tačiau kol kas tarp ezoterikos ir TV reklamų blaškomasi būtent mergiškai. Šis stilius, o dar labiau - tematika, dar nepasiekė laiptelio "moteriška literatūra", bet jei toliau eis šia kryptimi - būtinai pasieks, teigiamai ar neigiamai tai vertintume.
Žadėjau apie fantastiką. Novelė "Monstras" (tikitės baisumų?). "Vieną rytą pabudau ir suvokiau, kad miriau. Pabandžiau prisiminti kada, bet argi svarbu, kad jau numiriau. Ilgai ant pagalvės varčiau akis." (14 p.).Va paskutinis epizodas gal ir galėtų pretenduoti į siaubą, bet bent aš tik ilgai krizenau ties tuo sakiniu. Panaši situacija turbūt puošia ne vieno fantasto-mistiko (ar net fantasto-egzistencialisto) kūrinio pradžią. Taip ir įsivaizduoju: herojus elgiasi tarsi gyvas, nors kažkodėl jaučiasi miręs. Aplinkiniai nieko nepastebi. Jis eina ten, eina šen, o pabaigoj - bac! ir kažkas įvyksta. "Monstre" neįvyksta nie-ko. Veikėja tik ima ir suvokia, kad nėra jos širdy pykčio ir viskas atleista. " Bet argi tai svarbu, kai jau numirei " (ketvirtą kartą per 4 puslapius nuskambanti mintis). Jei visai nesvarbu, tai kyla natūralus klausimas - kam apie tai rašyti?.. Kad bent tas dienos įprastumas padvelktų tikru, šaltu absurdu! Nė velnio. Numirėlės būtis elementariai nuobodi, ir to aprašymas - irgi. Vieną pašmaikštavimą: "Priešais mane įsispraudė du apvalūs moteriški užpakaliai. - Mes jau čia sovėjome, - pratarė didesnysis." atsveria itin "šviežia" idėja: "O gal iš tikro būtų gerai išpažintis kompiuterizuoti. Prieini, surenki kombinaciją - štai tau ir atgaila; surenki kitą kombinaciją - va tau ir išrišimas." Ir jokio pasislėpusio už kulisų demiurgo nesurasim, priežasties nei yra, nei ji reikalinga.
Toliau. Štai kita herojė turi "angelą sargą" - kažką, kas saugo iš anapus tą bevalę niurzglę: moteriškę, kurią vemt verčia nuo jos naujo hobi, naujos kompanijos ir gerbėjo, bet vis tiek tąsosi kartu, nors tu ką! Ši istorija neįtikina nei šio, nei ano pasaulio įvykiais. Pagaliau tarp jų įvykęs dialogas ekspresyvus, bet vėlgi be idėjos. Tai kodėl sargas ją saugojo? Kodėl būtent ją ? Kodėl ėmė ir nustojo? Mistika "Žvilgsnio" (buvo toks laikraštis kadais ufonautų ir dvasių gerbėjams; aha, aš irgi skaitydavau) stiliumi. Mozaika iš "šešėlių", "erdvių" ir "nykios egzistencijos griaučių", - kiekvienas gali susidėlioti savo variantą, paruoštukų literatūroje - kiek tik nori. Tiesa, džiugu, kad bent "angelas sargas" pabaigoj patiria tranformaciją. Nors viena gija kažkur veda.
Dar fantastikos? Pvz., liulanti po akim karpa, ko gero, puikiai tiktų kokiam Džiabai. Deja, šįkart taip originaliai papuošta tik "senstelėjusi sekretorė". Kas toliau? Ak taip, telikas neišsijungia! Mokslinė fantastika, tsakant. Aišku, čia viskas labai rimta ir simboliška (t.y. jokių vulgariai buitinių paaiškinimų). Neišsijungė - vadinasi, taip reikia. O paskui ėmė ir išsijungė suvisam, priversdamas veikėją, netekusį galimybės stebėti kitų gyvenimus, domėtis praeivių rankinių turiniu. Čia jau kažkas panašaus į idėją, tik ji tokia... laikraštinė, o ją atkapsčius, ne atradimo jausmas apima, o įžūli mintis ateina - ir tam reikėjo tiek anturažo?
Apskritai, skaitant ne vieną "realistinės krypties" (čia irgi iš anotacijos) kūrinį, susidaro įspūdis, kad logikos juose reikia keliskart mažiau, nei tokioje, atrodo, laisvoje srityje, kaip fantastika. Ir niekas neprikibs, štai kas įdomu. Na stovi prie tavo durų Kelvinas Kleinas ir šypsosi. Simbolis gi, aliuzija: nori ir stovi. Šneka su tavim TV laidos vedėjas iš ekrano, - ką jūs, meskit iš galvos "Amerikos dievus" ar "451° F". Tai realistinės krypties metafora. Ar būties polių slinktis. Žodžiu, kas nors labai gudraus ir... kažkodėl prėsko. Žinoma, priežastiniai ryšiai anaiptol neturi būti primityviai nubrėžti, ir, jei jau rimtai, dėl manęs nors ir tuzinas kelvinų kleinų lauktų herojės prie durų, o televizorius strikinėtų kaip zuikutis po virtuvę. Tam tiesiog norisi stipraus pagrindimo, originalaus, netikėto ėjimo, kažkokio kabliuko, kai nors ir grubokai, nepolitkorektiškai sukalta istorija kabina, kai ji gyva . Pagrindinis įsminęs "netikėtas ėjimas" knygoje buvo pabaigos: jokios aiškios kulminacijos ar atomazgos, - slopsta, slopsta, perverti puslapį - oi, čia jau nauja novelė. Pala, kaip kaip baigėsi anoji?.. Tiesa, priešpaskutinės "netikėtą pabaigą" vis dėlto atspėjau. Pabandykit ir jūs.
Kadangi apžvalga nebuvo skirta objektyviai nagrinėti šią knygelę, o tik nemandagiai panaudoti ją kaip lyginimo priemonę, tuo ir apsiribosime. Tik vis dėlto norėtųsi paklausti: kas geriau - mesti naują žmogų į literatūrą todėl, kad jis pateikė geresnius tekstus, nei kiti, ar dirbti su juo, kol tie tekstai bus ne šiaip geresni, o tikrai, neabejotinai geri? Žinoma, jei yra kam dirbti. Sprendžiant iš autorės autobiogafijos (gal labiau - autobibliografijos), nauju žmogum pavadint neturėjau teisės. Tačiau ką padarysi, jei pirmiau perskaičiau knygą, o tik paskui jos nugarėlę... Dievaži, susidaro įspūdis, kad tos girnos, kuriomis vienas kitą mėgsta permalti vietiniai fantastai, kur kas teisingesnis variantas, nei profesionalų mikrobangė, kur autoriai greitosiomi pašildomi ir pateikiami plačiajai publikai.
Prėska (ne)realybė
Fantastikos aš nemėgstu (nežinau, gerai ar blogai), bet kodėl į IEŠKAU DARBO reiktų žiūrėt kaip į fantastikos (ne)perlus žarstantį kūrinį? Ieškom rėmų, į juos grūdam ir gaunam kažkokius kaka. Aistės knyga turi specifinę nuotaiką, dvelkiančią nuo, mano akimis, pakankamai parodijuotų „lūzeriškų“ personažų. Humoras intelektualus, sarkastiškas ir jaukiai jaunas. Jei visi autoriai pasaulyje „varytų“ neva tai genialiai, jei jų literatūriniai pakvailiojimai(juk galima!!!) būtų vertinami pagal fantastikos kurpalį, man visada suskaustų širdį atėjus knygynan- ir vėl nusipirksiu kažką skaityto.
Tegyvuoja jaukumas, o ne kanonizmas... na ir suskėliau. Nenustebčiau, jei į tas girnapuses įkišite ir mano galvą:)
jei atvirai, apie ją kaip šiaip apie knygą nelabai turėčiau ką pasakyti - nei jaukaus humoro, nei kokios nors dėmesio vertos atmosferos neįžvelgiau. gal mano skonis kaltas. gal kūrinys tikrai neprivalo turėti nei įdomios idėjos, nei atomazgos, nei gero stiliaus, nes tai niekam nereikalingi kanonai, bet į teoretikos vandenis nesileiskime. literatūriniai pakvailiojimai? em... tegu, bet kam geriau, jei lit. karjera prasidės 'pakvailiojančia PK' ir baigsis ja?:]
žinoma, kiekvienas autorius tikrai neturi visiems įtikti. net tegu nieko ir nepasako savo kūriniais petrui, jonui ar mirmekai, - pasakys anicetui ir elzytei. tačiau mano bandytos kelti problemos šiuo atveju yra KITOS.
viena, tai LRS koncepcijos problema PK atžvilgiu. aš vis tiek laikausi nuomonės, kad su autoriais reikia dirbti. ne kol gims genialus tekstas, bet įsimintinas bent. ir man nusišvilpt, ką suokia nijolė keršytė ir kiti gyrėjai*. galiu pakartoti - buvo nuo-bo-du. ir tikrai ne dėl to, kad knyga nefantastinė. [jei, justina, nori mane grūst į tokius rėmus, tai tavo valia, o šiaip, įvedus mano pseudonimą į skaitytos paiešką, rastum knygų, kurias apžvelgiau sąrašą, kad ir turbūt nepilną.] ji ir fantastinė būtų nuobodi.
antra, - ir tai, pripažįstu, vietinio cecho reikalai - norėjosi patikinti fantastus, manančius, kad fantastiniai tekstai nepraeina leidyklose atrankos TIK dėl to, jog yra prastesni, nei jų konkurentai - 'realistinės krypties' tekstai, kad tai labai ginčytina.
aišku, šis kriterijus svarbus, tačiau, manau, kitas, gal dar svarbesnis, nes apriorinis, yra šališkas nusistatymas.
tikiu, kad pašaliniam žmogui išvedžiojimai šia tema atrodo tik nereikalingas priekabiavimas ir spraudimas į rėmus. tam ir buvo skirti pasiaiškinimai apžvalgos pradžioje. tikėjausi, kad sapienti sat.
beje, dar apie girnapuses. manai, kad tau niekada nieko neduos pastabos? tik pagyrimai ir skatinimai
daug čia prirašiau, nors nežinau, ar aiškiau tapo, ką norėjau pasakyti. aš puikiai suprantu, kad kiekvieną lietuvių autorių - tiek šviežutėlį, tiek pripažintą, tiek LRS, tiek LNRS, tiek N kaimo poetų ratelio narį - viešai pakritikavęs tampi liaudies priešu
nieko asmeniško nei prieš aistę, nei prieš justiną neturiu. bet būtų smagu, jei imtų ir užeitų pasibarti atsakingi asmenys..:] reziumuojant - aš subjektyviai palosiu, o karavanas dar truputį paeis. ką padarysi.
* literatura.lt yra knygos aptarimo aprašymas. gražiai išdėstyti teiginiai iš dausų ir vienas kitam prieštaraujantys. čia aš jau NE APIE pačią knygą, ne apie autorę, kuri dėl tų kalbų niekuo nekalta, o apie _literatūrologus_, kurie 'vėl vėl vėl' giria pirmą blyną kepančius autorius. pvz., (atsiprašau, dar padaugžodžiausiu): "Plačiausiai knygelę aptarė Nijolė Keršytė. Ji pavadino Aistę didžiąja stereotipų laužytoja, nes savo kūryboje ji pasikėsino bent į keturis stereotipus. Pirmasis stereotipas skelbia: „Moterų ir merginų kūryboje _vyrauja meilės arba mažų mažiausiai vyrų ir moterų santykių tema_“. Aistė, _atvirkščiai, apie meilę ir santykius kalba su ironija ir neslepiama šypsena_."
aha, moterys daugiausia rašo apie meilę, o aistė sulaužė stereotipą - ji rašė... apie meilę.
"Antrasis stereotipas: „Moterys gali rašyti tik apie moteris“. Anot Keršytės, dauguma rašytojų yra vyrai, ir nemaža jų dalis gali didžiuotis gerai pažįstantys moteris (...). O moterys dažniausiai kalba apie moteris. Trijuose iš penkių Aistės apsakymų veikia vyras arba „nelabai jauno amžiaus jaunuolis“. Tai nėra įprastas reiškinys lietuvių literatūroje."
visi tie knygelės vyrai išties yra tiek moteriški, kad ir abejonės nekyla, jog rašė mergina. įrašyk kitus vardus - niekas nepasikeis.
"Trečiasis stereotipas: „Moterys turi prastą humoro jausmą, ypač rašančios moterys“. Vis dėlto turime rašytojų, kurie įrodo, jog nesame vien verkianti tauta: J. Savickis, K. Saja, J. Erlickas, iš jaunųjų – R. Šerelytė. Į šią aštrialiežuvių gretą stoja ir Aistė Ptakauskaitė."
a) sakant pavyzdį apie moteris minėti vyrus - turbūt irgi puikaus humoro jausmo demonstravmas;))
b) pirmą kartą girdžiu, kad yra stereotipas apie moterų, YPAČ rašančių moterų, prastą humoro jausmą. čia kas nors gal pačiai literatūrologei yra tai prikišęs?:)
c) jau sakiau, juokinga man nebuvo... hmm, aišku, tai ne humoreskos, bet aš gana jukus žmogus. tik išrankus turbūt.
"Ketvirtasis stereotipas: „Kūrėjai yra prasti meno kritikai ir teoretikai“. Šis stereotipas lyg ir paneigtas, bet neįsisąmonintas prietaras dar likęs. Aistė, anot pranešėjos, turi ir puikų kritinį mąstymą, ir kūrybinę vaizduotę."
a) kiek žinau, yra stereotipas, kad kritikai yra prasti kūrėjai, o ne atvirkščiai;)
b) kaip visa tai, kas išsakyta, atsispindi knygoje - velniai žino, gal ten pristatyme buvo iš kavos tirščių paburta...