Pradžia: Aštuoniasdešimt trejų metų atrakciono parko mechanikas, atsakingas už technikos priežiūrą, Edis žūva nelaimingo atsitikimo darbe metu - kančių šioje žemėje pabaiga ir romano pradžia.

Miręs Edis patenka į rojų, kuris skiriasi nuo iki šiol pateikiamų: rojų, kuris skirtas tam, kad suprastum savo gyvenimą: "Rojų žmonės įsivaizduoja kaip kokį Edeno sodą, kaip vietą, kur gali plaukioti susėdę ant debesų arba dykinėti vaikštinėdami palei upes ir bastydamiesi po kalnus. O rojus, kuriame negalima rasti paguodos, neturi jokios prasmės. Tai didžiausia dovana, kurią tau duoda Dievas: suprasti visa, kas nutiko tavo gyvenime. Išsiaiškinti tai. Tai ir yra tavo ieškota ramybė." (44 p.)

Siužetas: Šiame rojuje kiekvieno, taigi ir Edžio, laukia penki žmonės, padarę didžiausią įtaką mirusiojo gyvenimui. Kai kuriuos laukiančius nuspėti lengva (tėvai, mylimieji, turbūt vaikai, jeigu Edis su žmona būtų turėję vaikų), tačiau kitų gali net nepažinti ar nežinoti, kokią įtaką jie tau padarė. Pavyzdžiui, asmuo, pastatęs atrakcionų parką, kuriame visą gyvenimą dirbo pagrindinis veikėjas.
Kiekvienas iš tų penkių žmonių turi savo paslaptį, kiekvienas papasakoja savo istoriją, kiekvienas atskleidžia svarbią pamoką. Visa tai (žmogus, jo istorija ir pamoka) ir Edžio atsiminimai apie praėjusius metus veda link atsakymo į du jam labiausiai rūpimus klausimus: ar mergaitė išgelbėta (neįdomus klausimas su akivaizdžiu atsakymu) ir - pagrindinį - kokia jo, Edžio, gyvenimo prasmė.

Stilius: melodrama (paprasto žmogaus, iš pirmo žvilgsnio nelabai nusisekęs, gyvenimas), alegorija ("Visi žmonės, kuriuos čia sutiksi, ko nors tave išmokys. <...> Pavyzdžiui, kad atsitiktinių įvykių nebūna. Kad mes visi tarpusavyje susiję tam tikrais saitais. Kad negali atskirti vieno žmogaus gyvenimo nuo kitų žmonių likimų, panašiai kaip švelnaus brizo negali atskirti nuo vėjo", 57-58 p.) ir paprastas, tačiau gražus pasakojimas. Autorius šį romaną audžia iš trijų istorijų, po truputį kiekvieną pindamas į bendrą paveikslą: atrakcionų mechaniko paskutinės gyvenimo valandos ir laidotuvės (Sekmadienis, trečia valanda; pirmadienis, pusė aštuonių ryto), Edžio gyvenimo nuotrupos ("Šiandien Edžio gimtadienis": Edžiui penkeri, Edžiui septyneri, Edžiui trisdešimt treji...) ir Edis rojuje (kelionė, atvykimas, pirmasis žmogus, kurį Edis sutiko rojuje, pirmoji pamoka, antrasis žmogus, kurį Edis sutiko rojuje, ir t. t.). Pinama lengvai, greitai, kokybiškai, tačiau labiau amatininko rankomis negu menininko. Gera knyga masiniam vartojimui, bet iki vienetinio išskirtinio kūrinio kažko trūksta.

Klausimai: Romane daug nepaaiškintų dalykų, pavyzdžiui, kiek žmonių tavęs laukia pragare? O gal pragaro nėra ir visi žmonės keliauja į rojų? Velniai nematė, ši knyga nėra skirta aiškinti religiją - ji turi idėją ir tai jau gerai.

Pabaiga: "Rubi Piere susidarė eilės, labai panašios į tą, kuri nusidriekė ir visai kitoje vietoje: penki žmonės, kaip penki kažkieno pasirinkti prisiminimai, išsirikiavo ir ėmė laukti, kol maža mergytė, vardu Emi ar Eni, užaugs, mylės, pasens ir mirs, ir jie pagaliau galės atsakyti į jai rūpimus klausimus: kodėl ji iš viso gyveno ir koks buvo jos gyvenimo tikslas. Toje eilėje, užsidėjęs ant galvos lininę kepuraitę, stovėjo pražilęs senukas kreivoka nosimi ir prie "Žvaigždžių dulkių kaspino" atrakciono laukė mergaitės, kad atėjus laikui atskleistų jai savąją rojaus paslapties dalį: vienas žmogus paveikia kitą, šis - dar kitą, ir pasaulyje randasi daugybė gyvenimo istorijų, bet visos jos viena su kita neatskiriamai susijusios." (222 p.)

Filmas: pagal šį romaną 2004 m. sukurtas filmas (vaidina Jon Voight, Emy Aneke, Steven Grayhm; nominuotas penkiems Emmy apdovanojimams).

Asmeninė nuomonė: Šią knygą galėjo parašyti P. Coelho ir R. Bach'as. Nebūtų nei blogiau, nei geriau. Todėl turėtų patikti visiems tokios literatūros mėgėjams. Svarbiausiai, kad toks rojaus įsivaizdavimas netaptų tiesa ar religija.

P. S. Sunervino knygos pabaigoje esanti padėka - nesuprantu, koks tikslas visą grožinio kūrinio puslapį skirti reveransams visiems žmonėms, kurie, pasak autoriaus, padėjo parašyti knygą. Ar tai mada, ar nauja JAV praktika, bijant būti apkaltintam, kad likai skolingas. Turbūt ir man reikėtų padėkoti:
Apžvalgos autorius norėtų padėkoti M. Albom, parašiusiam romaną, apie kurį galėjau parašyti savo nuomonę; Lazdynų bibliotekai, kurioje radau šią knygą ir kuri mielaširdingai laukė pora mėnesių, kol ją perskaičiau. Taip pat dėkoju savo asmeninei redaktorei, kuri paaukojo paskutines minutes prieš kelionę į Paryžių, kad patvarkytų mano rašliavą. Lenkiu galvą prieš J. Žilinską, pagrindinį variklį http://skaityta.lt, kur aš galiu tenkinti savo grafomaniškus poreikius bei užsiimti mėgstamiausia veikla - anoniminiu kritikavimu. Pabaigoje norėčiau padėkoti visiems šios apžvalgos skaitytojams ir pasakyti, kad aš jus labai myliu! Iki naujų susitikimų toje pačioje vietoje!

Žmogus ir penki jo žmonės