Lietuviams šis autorius gana žinomas – 2003-iaisiais Lietuvos fantastų suvažiavime jo knyga „Lemingo metai“ buvo pripažinta „...geriausiu 2002-2003 metų užsienio autoriaus fantastiniu romanu išleistu lietuvių kalba.“ Gana palankiai skaitytojai įvertino ir kitą „Eridano“ leidyklos išspausdintą Gromovo romaną – „Tūkstantis ir viena diena“.

„Feodale“ Gromovas pasakoja apie keistą Plokštumos pasaulį, į kurį kartkartėm papuola mūsų realybės gyventojai. Na čia tie tūkstančiai paslaptingai ir nežinia kur kasmet pradingstančių žmonių. Pasirodo juos „praryja“ plokštuma, žmogus vieną sekundę dar stovėjo čia, o kitą – jau atsidūręs keistoje bekraštėje dykumoje.

Kas ir kodėl patenka į Plokštumą – klausinėti nėra prasmės. Iki šiol dar niekam nepavyko nustatyti jokio dėsningumo. Panašu į atsitiktinę atranką. Kažkas kiša ranką į maišelį ir nežiūrėdamas ištraukia loterijos kamuoliuką.

Ir gerai, jei tokiems „loterijos kamuoliukams“ pakaks proto bent dieną-dvi likti vietoje, kurioje jie atsidūrė (juolab, kad joje paprastai būna palikta kukli vandens ir maisto atsarga). Juk pastaroji – tai tik vienas iš daugelio tokių pražuvėlių „išmetimo“ į Plokštumos pasaulį „taškų“, kuriuos reguliariai lanko feodalai (apie juos kiek vėliau).

Smalsuoliai, puolę dairytis po apylinkes paprastai greitai pražūva vienoje iš daugybės šio pasaulio anomalijų, labai primenančių įvairiausius spąstus iš nemirtingo brolių Strugackių „Pikniko šalikelėje“.

O inversija – visai bjaurus dalykas. Išėjo žmogus pasivaikščioti – ir prašom, grožėkitės, kabo... Seniai jau.

- Jis...negyvas?

- Be vandens ir maisto žmonės negyvena tiek laiko, kiek jis ten vartosi.

- Ir niekad nenukris? – berniukas susigūžė, bet jo balse skambėjo nuoširdus susižavėjimas. **

- Kodėl nenukris?- Vedlys patraukė pečiais. – Nukris, kur jis dėsis. Kada nors sūkurys jį išspjaus, o ten ir inversijos riba. Aš tokių mačiau...išmestų. Sausi kaip mumijos.

Ne tokie smalsūs ir kantresni anksčiau ar vėliau sulauks „feodalo“ – senbuvio, kažkada irgi šitokiu būdu „atsviesto“ į Plokštumą, bet įsigudrinusio išgyventi. Tik jis vienintelis žino sąlyginai saugius kelius ir takelius, kuriais nelaimėlius atveda į vieną iš nedaugelių „oazių“ – saugių ramybės salelių.

Tačiau feodalai – ne tik vedliai, jie turi dar vieną sugebėjimą – žino tam tikras Plokštumos vietas, kuriose galima „išsapnuoti“ įvairius daiktus. O tų daiktų – kad ir paprastos adatos,virvės ar kirvio – labai trūksta, žmonės juk į Plokštumą patenka „kaip stovi“... Bėda tik, kad ne visi feodalai sugeba „sapnuoti pagal užsakymus“ – reikia „išsapnuoti“ degtukus, o prisisapnuos kokia negyva žuvis...

Pirmas sapnas buvo valdomas ir davė kuklų naudingų daiktų derlių. Ilgi praktikos metai išmokė jį sapnuoti tuos daiktus, kuriuos įsivaizduodavo prieš užmigdamas, bet toks būdavo tik pirmas sapnas. Antras, jeigu aplankydavo, retai materializuodavo kokių nors naudingų daiktų, užtat alebrastinių monstrų – kiek nori.

Taigi, Plokštumos pasaulis – tai daugybė teritorijų – oazių grupių, kiekvieną kurių valdo savas „feodalas“. Kuris ...ir reikalingą daiktą atneša, ir žinią perduoda, su juo, galų gale, tiesiog pasišnekėti galima savo malonumui. Mainais feodalas gauna natūralią duoklę ir svetingumą... Tad ...feodalizmas Plokštumoje savotiškas. Iš tikrųjų tai visiems naudinga simbiozė .

Apibendrinant – man asmeniškai knyga daugiau padarė įspūdį sukurtu pasauliu, nei siužetu. Pabaiga kiek silpnoka – autorius, mano manymu, nesusitvarkė ir nesugalvojo ką tokio nuveikti su savo sugalvota Plokštuma, kuri, pasikartosiu, sukurta labai įtaigiai. Tiek, jog užgožia ir herojų ir siužetinę liniją, ir paties autoriaus pastangas pateikti skaitytojui kai ką daugiau nei keistą nežmonišką, bet velniškai įdomų pasaulį.

Pirmos knygos pusės stiprumą ko gero nulėmė tai, jog „Feodalas“ iš pradžių buvo sukurtas kaip apysaka, kuri pirmąsyk publikuota rusų fantastikos žurnale „Jesli“ ir kurią autorius vėliau perdirbo į romaną. Tad toji „apysakinė“ dalis išliko stipriausia ir knygoje.„Feodalas“ 2006-aisiais pelnė net tris prestižines rusų fantastikos premijas: „Interpresskono“, „Roskono“ ir fantastinės literatūros kritikų „Filigran“.

Truputisapie autorių. A. Gromovas garsėja kaip naujų keistų pasaulių kūrėjas – štai neseniai pasirodžiusiame alternatyviosios istorijos (ar veikiau alternatyviosios geografijos) romane „Islandijos žemėlapis“ pasakojama apie pasaulį be Amerikos kontinentų – kuriame Eurazijos žemyną nuo Vakarų iki Rytų skalauja vienas didžiulis vandenynas. Dėl įtakos šiame žemyne grumiasi Britanija, Prancūzija, Vokietija ir imperatoriškoji Rusija, o garo mašina net ir dvidešimt pirmajame amžiuje išlieka progreso viršūne...

Rašytojas taip pat žinomas ir savo pomėgiu kūriniuose nagrinėti įvairius žmonijos pražūties scenarijus. Apie vadinamąją „katastrofinę fantastiką“ Gromovas neseniai net parašė gana įdomų straipsnį – „Apokalipsė fantastikoje“. O rusų fantastikos žurnale „Jesli“ neseniai buvo publikuota A. Gromovo apysaka „Vikruolė ir valkata“ (vertimo tikslumo negarantuoju, rusiškai skamba – „Prytkaja ir Potaskun“): kurią drįsčiau pavadinti viena geriausių kada skaitytų futurologinių tolimos tolimos mūsų planetos ateities prognozių. Kaip taikliai išsireiškė vienas rašytojo gerbėjų, šioje apysakoje „Autorius vėl pražudė žmoniją, šįsyk – itin originaliu būdu.“ Kūrinį, žinoma, įvertino ir rusų fantastikos mėgėjai bei kritikai: apysaka 2007 m. pelnė dvi prestižines fantastikos premijas apysakų kategorijoje – „RosKon“ ir „Interpresskon“. Apysakos pradžią galite paskaityti čia.

Baigiant belieka apgailestauti, kad Gromovą, kaip ir daugelį kitų žymių rusų fantastikos autorių – S. Lukjanenko (raginusį bombarduoti Gruziją), N. Perumovą, K. Benediktovą, S. Loginovą ir kt., jau pasiglemžė sparčiai besikerojantis „rusiškojo šovinizmo“ vėžys. Tiesa, Gromovą tai paveikė kiek švelniau, bet jis pernelyg neslepia savo monarchistinių pažiūrų. Ką gi, matyt belieka apgailestauti ir, kol rašo gerus kūrinius, nesukti sau galvos dėl šių autorių politinių pažiūrų.

Feodalo piknikas Plokštumoje