Alessandro Baricco „NEXT“

Žanras: Esė. Iš esmės tai keturi straipsniai, spausdinti laikraštyje "Repubblica". Šiek tiek pataisyti, atsižvelgiant į iš skaitytojų gautus laiškus.

Tema pasakyta jau lietuviškame knygos pavadinime - globalizacija: "žodis, kuriuo vadiname tokius dalykus kaip internacionalizmas, kolonializmas, modernizmas, kai nusprendžiame juos susumuoti ir pakylėti iki istorinės, epinės kolektyvinės avantiūros." (18 p.) A. Baricco deklaruojamas tikslas - ne pateikti atsakymus, o iškelti klausimus: tiek pasisakantiems už globalizaciją, tiek antiglobalistams. Autorius lyg ir norėtų stovėti neutraliai, neremdamas nei vienų, nei kitų, ieškodamas, kas slypi už kiekvienos pusės skelbiamos tiesos. Deja, kartais tai veda prie nelogiškumo: pavyzdžiui, 1 skyriuje A. Baricco įrodinėja, kad tokio dalyko kaip globalizacija nėra arba, tiksliau sakant, tai tik naujas pavadinimas įvykiams, buvusiems jau ne kartą, o 2 skyriuje džiaugiamasi, kad yra kovotojų prieš šį reiškinį - antiglobalistų.

Knygos motto - mąstyti, nes šiandieniniame pasaulyje per daug priimame tiesų, nereikalaudami įrodymų: "tapo nebemadingas įprotis pagalvoti: ar tai tiesa?" (45 p.). O norint rasti tiesą, reikia klausti. A. Baricco laikosi Sokrato požiūrio: aš nežinau - aš tik klausiu. Ir nors esė kai kur kvepia demagogija, tačiau pagrindinė knygos mintis man priimtina - galvoki, abejoki.

Dvigubi standartai: kaip minėjau, autorius kartais daro tą pačią klaidą, kuria kaltina kitus. Pavyzdžiui, rašytojas pastebi, kad dažnai žurnalistai ne viską išsiaiškina nuodugniai, nes nepatikrinę patiki vienos iš suinteresuotų pusių žodžiais. Tuo tarpu įrodinėdamas, kad FIAT'ai negali būti globalizacijos pavyzdys, nes Italijos rinkai skirti šios markės automobiliai iš esmės (!) gaminami Italijoje, esė autorius remiasi abstrakčiais Italijos automobilių pramonės atstovų atsakymais.

Tiesa, kuri dažnai pasimiršta: Visur žmonės panašūs. Kiekvieną kartą radus patvirtinimą šiam teiginiui, maloniai nustembi. Pasirodo, Italijoje septintajame dešimtmetyje egzistavo ta pati batų problema kaip ir Sovietų Sąjungoje: tebuvo vienas tragiškas sportinių batelių modelis, kurį ne taip lengva gauti, todėl išsiskirti iš minios šiuo apavu buvo neįmanoma. Ką gi, ir ten buvo sunkumų norint turėti savitą stilių...

Knygos išvada: Nors autorius stengiasi nepateikti atsakymų, palikdamas tai padaryti pačiam skaitytojui, esė išvada raminanti - gal viskas eina ir ne per geriausiai, bet juk ne taip jau ir blogai. A. Baricco tarsi siūlo plaukti pasroviui ir į viską žiūrėti plačiau: tai, kas dabar vyksta, nepriklausomai nuo to, kaip pavadinsime, nėra nauja - visais laikais taip buvo. Ir žmonija išsikapstydavo. Išsikapstysime ir dabar.

Retorinis klausimas autoriui: O jeigu ne? O jeigu pasaulis ritasi vis giliau į duobę ir kiekvienas naujas nuopuolis artina galutinį pralaimėjimą? Aš to neteigiu - aš tik, kaip ir A. Baricco, klausiu.

O vis dėlto, nepriklausomai nuo deklaruoto nešališkumo, filosofinio požiūrio į pasaulio istoriją, man pasirodė, kad esė autorius palaiko antiglobalistų pusę: "Tai reiškia klausti, ar tam, kad gyventumėte turtingesniame pasaulyje, jūs sutinkate gyventi selektyviame, konkuruojančiame, negailestingame pasaulyje, kur iš esmės galioja tik stipriausiojo dėsnis ir kur laimėtojas laimi, o nugalėtieji pralaimi." (25-26 p.)

Geriausia frazė: "Jie - mūsų širdies plakimas, palaikantis mūsų budrumą užmigus sveikam protui. Sako: taip, bet dėl globalizacijos jie klysta. Net jei taip ir būtų - nesvarbu. Kitą kartą jie bus teisūs ir tai bus mūsų visų išsigelbėjimas. Tądien, kai Nojus pradėjo statyti arką, nelijo. Spindėjo akmenis trupinanti saulė." (23 p.)

Geriausias pavyzdys: "daugmaž kaip rodyti du besidulkinančius ir šaukti, jog tai orgijos pavyzdys (kiti truputį vėluoja)." (14 p.)

Asmeninė nuomonė: galima su autoriumi nesutikti, galima ginčytis dėl argumentų ar išvadų, tačiau tenka pripažinti, kad 60 puslapių knygelė priverčia pamąstyti. Įdomi ir tinkama forma (esė) bei turinys (globalizacija).

"... išmokau girdėti, vertinti klausymą - kiek bebūtų atsakymų, turėti dar vieną klausimą..."
(G&G Sindikatas "Muzika, kuri saugo")