2004 m. spalio 23 d., būdama 98 metų mirė paskutinė kinė, naudojusi nušu raštą. Šis raštas buvo žinomas tik Hunano provincijoje (Pietų Kinija). Pagrindinė nušu ypatybė – rašyti juo mokėjo tik moterys. Tai motinų dukterims perduodamas raštas, buvęs paslaptimi vyrams.

Kaip prisipažįsta pati Alma Alexander (žr. knygoje pridedamą skyrių „Istorinės pastabos (romano rašymas)“), žinia apie tokį raštą taip sužavėjo autorę, kad ji pasinėrė į Kinijos studijas: papročius, miestų aprašymus, Kinijos aristokračių kasdieninio gyvenimo smulkmenas, Tao mokymus... Tačiau knyga „Dzin-šei paslaptys“ nėra istorinis romanas, nes autorė pasirinko lengvesnį kelią – A. Alexander išgalvojo naują pasaulį, kuriame daug kas pasiskolinta iš senovės Kinijos („Aš pasinaudojau bendra koncepcija ir sukūriau, aišku, kitokį pasaulį, tačiau pagrindai liko“, 589 p.). Reikia gerbti autorę už tai, kad skaitytojams „nekabina makaronų“ ir savo išmislo nepateikia kaip „galimos“ istorinės tiesos, tačiau kartu tenka apgailestauti, kad dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių A. Alexander nepasuko Mika Waltari ar Umberto Eco keliu ir nesukūrė istorinio romano apie senovės Kiniją – skaityti būtų ir įdomiau, ir vertingiau, nes dabar tenka abejoti romane aprašytų įvykių ar papročių tikrumu.

Taigi, knygos „Dzin-šei paslaptys“ veiksmo vieta – išgalvotas pasaulis, labai panašus į imperatorių valdomą Kiniją. Vienas pagrindinių skirtumų – A. Alexander aprašomos imperijos gyvenime svarbiausią vietą užima moterys: čia jos ir faktiškos valdovės, ir kariai, ir gydytojai, ir poetės. O „Vyrai dalyvauja veiksme kaip antraeiliai personažai – sutuoktiniai, burtininkai, amatininkai, kariai, elgetos, suteikdami matriarchalinei visuomenei ryškumo ir stabilumo“ (ketvirtas viršelis).

Romano ašis – vienos dzin-šei seserijos likimas. Dzin-šei – „įsipareigojama seserystė tarp bičiulių moterų, nesusijusių kraujo ryšiais. Priesaiką davusios seserys būna kur kas artimesnės vienos kitoms nei kraujo seserys; dzin-šei būdavo neišardomas ir šventas įsipareigojimas, trunkantis visą gyvenimą. Jeigu sesuo paprašydavo ko nors kito sesers dzin-šei vardu, prašymas turėdavo būti įvykdomas bet kuria kaina.“ (592 p.) Toks ryšys sujungė aštuonias moteris, įkūnijančias skirtingus tipus: motinos, valdovės, dvasininkės, karės, globėjos, gydytojos, mokslininkės, nepriklausomosios. Romane jos visos kažko siekia: pripažinimo, ramybės, garbingumo, teisingumo, jaukumo, žinių, meilės. Dauguma veikėjų pakankamai vienpusiškos, pavyzdžiui, Saforna, imperijos sargybinė, – moters-karės paveikslas, kuriame vietos yra tik amazonės bruožams. Toks „iškristalizavimas“ leidžia autorei lengviau atskleisti požiūrį į kiekvieną tipažą, tačiau pernelyg supaprastina veikėjus, kas neleidžia skaitytojui sukurto pasaulio priimti kaip mūsų pasaulio atvaizdo.

Didelis pagrindinių veikėjų skaičius turi ir kitą trūkumą – romanas išsitęsia, pasidaro netolygus. Pradėtas tarytum įžanga į epą, vėliau pasimeta tarp fantastikos ir meilės, valdovų gyvenimo problemų ir paprastos moters likimo. Skiriasi ir romano intensyvumas: po smulkmeniškų siužeto detalių vardinimo įvykiai staiga netikėtai aprašomi keliais sakiniais. Klasikinės saliamoniškos istorijos apie dvi moteris ir kūdikį pavertimas ginču tarp dviejų vyrų, besiaiškinančių kam priklauso pasodinti medžiai, geriausia parodo, kad tekstas priklauso ne meistro plunksnai.

Nors neigiamą nuomonę apie knygą turėtų sudaryti išvardinti trūkumai (vienpusiški charakteriai, per daug veikėjų arba per trumpas romanas), tačiau romane labiausiai kliuvo išgalvotų žodžių vartojimas, kuris man pasirodė visiškai betikslis. Pavyzdžiui, vietoj žodžio amžius vartojamas žodis kala , vietoj močiutė – baja ; kiekvienas mėnuo turi savo pavadinimą (kuris niekam nereikalingas), kiekvienas amžius – taip pat (nors būtų galima išsiversti ir paprastai: pavyzdžiui, „Antrasis amžius, pieninių dantų iškritimas“). Visi šie žodžiai pateikti knygos gale esančiame žodyne, tačiau pradėję jį skaityti užbėgsite siužetui už akių, nes kai kurių veikėjų aprašyme pateikiama informacija, kurią turėtumėte sužinoti paskutiniame romano ketvirtyje.

Knygą priskirčiau moteriškųjų tipui: pasaulį tvarko moterys, pagrindiniai veikėjai – moterys, temos taip pat sukasi apie moteris (karės, valdovės ar žinių siekiančios moters dalia), todėl nustebino retkarčiais pasitaikantys žiaurumai – tiek aprašymai (pavyzdžiui, bausmių), tiek kai kurie likimai. Tikintys, kad moterų valdomas pasaulis būtų taikingesnis, teisingesnis ir kitaip geresnis, bus nustebinti pesimistišku požiūriu.

Apibendrindamas savo vyrišką požiūrį į sukurtą dzin-šei pasaulį, paminėsiu, kad nepaisant trūkumų romanas perskaitomas pakankamai lengvai ir greitai nežiūrint jo apimties (600 p. be vieno). Knyga būtų įdomesnė, jeigu tai būtų istorinis romanas, kuriame dalyvauja mažiau pagrindinių veikėjų, arba didesnis fantastinis epas, kuris leistų veikėjus atskleisti įvairiapusiškiau. O gal kūrinys tiesiog subalansuotas moterims ir netinka vyrams?

P. S. Skaitant knygą, ramybės nedavė vienas klausimas, į kurį atsakymo taip ir neradau: o jeigu dzin-šei sesuo paprašytų atlikti ką nors blogo: ką daryti tada?

Moterų valdomas pasaulis. Fantazija senovės Kinijos tema