„Nepriklausomybės praradimas – didžiausia XX a. Lietuvos tragedija“. Turbūt mažai atsiras abejojančių šiuo teiginiu, nežiūrint net to, jog naujoji Nepriklausomybė- taip pat ne rožėmis klotas „Baltijos tigro“ šuolis. Seniai, seniai jau buvo laikas į šį laikotarpį pažvelgti beletristo plunksna. Mes turime nepaprastai įžvalgių romanų apie sovietų ir nacių okupacijas bei pokarį, tiesa, su privaloma sovietizmo doze – pvz., Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“,Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“, bet visi jie atėję iš ten, kur glūdėjo šaknys – iš mūsų kaimo. Jie apie paprastų žmonių vargus, rimus nerimus ir tragedijas. O štai ką jautė tos limitrofinės valstybės vadovai, jos valdininkai (beje, ne mažiau tuo metu keikti nei dabartiniai) bandydami ir lankstytis, ir oponuoti dviems slibinams, nusprendusiems kraujuje išmaudyti visą Europą, tegalime pasisemti iš gan kuklių prisiminimų knygų. Beje, iki šiol neturime ir normalaus beletristinio romano apie pokario rezistenciją – juk M. Ivaškevičiaus eksperimentinis opusas „Žali“ to tikrai negali atstoti.

Ambasadorius Alfonsas Eidintas pabandė šią spragą užpildyti – parašyti istorinį romaną, pasakojantį apie tą baisų laikotarpį. Ar jam visa tai pavyko atskleisti – juk autorius parašė net beveik 600 psl. storio knygą?

Įspūdžiai dvejopi. Pradėsiu nuo teigiamų. Knygos pagrindas - gausi ir kruopščiai panaudota istorinė medžiaga. Iki šios knygos nebuvo tekę girdėti, kad vienas iš "priekaištų" SSRS, išsakytas Vokietijos, jai paskelbiant karą, buvo Pabaltijo valstybių sovietizacija! Nulindau patikrinti į internetą - tiesa. Iki šios knygos nebuvau susimąstęs ir apie faktą, kad sovietai Estijai ir Latvijai įteikė ultimatumus tik jau įsitikinę, jog Lietuva nesipriešins. Įdomūs istorinių (ypač mažiau žinomų) asmenybių paveikslai: Molotovo visiškai sugniuždyto A. Merkio, prieš Ribbentropą pravirkusio K. Škirpos, Lietuvos užsienio politikos "pilkojo kardinolo" E. Turausko, garbėtroškos S. Raštikio. Įdomioslietuviškos politinės intrigos, kai pasinaudojant Maskvos spaudimu krikdemai bando dar išpešti naudos ir sau, naiviai tikėdamiesi, kad Maskvai nepatinka tik tautininkai. Įspūdingi derybų Maskvoje aprašymai, nors jie įspūdingi ne tiek literatūrine forma, kiek turiniu. Viešpatie, kiek reikėjo pakelti vargšui J. Urbšiui... Šiame kontekste autoriui sunku ką nors prikišti – juk jis istorikas, išmano, ką rašo. Daug sudėtingiau su kita knygos turinio puse – žmogiškąja ir literatūrine.

Pristatydamas knygą, autorius ne kartą minėjo, kad jos pagrindinis veikėjas yra Lietuvos kontržvalgybos pareigūnas, be to - voldemarininkas Vytautas Kundrotas. Iš tiesų, ši linija yra. Knyga ja prasideda, knyga ja ir baigiasi. Yra netgi meilės istorija tarp Vytauto ir pogrindinės LKP ryšininkės Stasės, netgi susišaudymas su jau tarybinio saugumo agentais. Tačiau ar to ir užtenka? Ar gana įdomus Vytauto paveikslas nepasimeta tarp kitų – istorinių asmenybių ir politinės istorinės situacijos tapybos? Jei jau atvirai, aš mieliau būčiau skaitęs romaną apie Vytautą Kundrotą šių istorinių aplinkybių fone, o ne istorinį romaną apie istorines aplinkybes, kuriose kas keliasdešimt puslapių šmėkšteli Vytautas Kundrotas.

Skaitydamas knygą visą laiką norėjau, kad jos tikslu būtų ne tik kruopštus kiek beletrizuotas istorinės medžiagos atpasakojimas, o ir žmogaus refleksija apie šiuos įvykius. Kad taip galima parašyti gerą romaną liudija, pvz., A. Rybakovo romanas "Baimė" (toliau tęsiantis "Arbato vaikų" istoriją). Joje randa vietos ir Stalinas, ir Ežovas, tačiau pagrindinė istorija - Sašos Poliakovo. Deja, „Ieškok Maskvos sfinkso“ tik vietomis sualsuoja literatūros kūriniu. Apskritai, visoje "neistorinėje" dalyje labai ryškus neužbaigtumas, o tai dar kartą įrodė, kad autoriui labiau rūpėjo istorinės aplinkybės. Negana to, kai kur "neistorinė" dalis tampa labai neįtikinama: pvz., Vytauto pokalbis su rusų kariškiu jau po invazijos. Manyčiau, persistengta ir su SSRS - Vokietijos santykių istorija, ir su Slavino linija (nors epizodėlis, kai Slavinas Merkulovui pareiškia, kad Maskvoje jį labiausiai žavi "laisvė! - eiti visur nesekamam" ir t.t. yra tikrai velniškai geras ir priverčiantis nejuokais susimąstyti). Skaitant knygą nerandi su kuo susitapatinti, už ką išgyventi – nebent su vargše Lietuva. Žinote, kas labiausiai knygoje pritrenkia? Ogi tai, kad iš po visų istorinių tų istorinių aplinkybių šviečiasi toksbeviltiškumas, tokia ėriuko ir vilko pasakėčia, kad net sunku skaityti – emociškai. Tam tikru leitmotyvu tampa ir J. Urbšio žodžiai: „mes galvojame, kaip čia gyviems išlikus“.

Taigi, kad perskaičiau šią tikrai storą knygą - nesigailiu nė trupučio. Tačiau tie, kuriems istorija nelabai įdomu, knyga neabejotinai pasirodytų sunkoka ir nuobodoka. Taip pat vargu ar ji tiktų užsienio skaitytojui, ypač tam, kuriam Lietuva ten, kažkur Rygoje. Tad - bandymas pagirtinas, bet istorinio romano, kuris ne tik istoriškai, bet ir šiek tiek populiariau arba šiek tiek žmogiškiau pristatytų tuos tragiškus įvykius, tegul ir iš tų pačių Lietuvos politikų, diplomatų žvilgsnio, niša vis dar laisva.

Labai dokumentinis romanas