Vienas žinomas lietuvių liaudies poetas K. Plankas yra pasakęs: "Jūs sakote, kalnai tokis dalykas, kad tik kalnuos pabuvęs sužinai, kad jie yra gražiau nei viskas kitas - už kalnus kad geriau - tiktai kalnai". Ir nors poetas kitame šio kūrinio posmelyje pakeičia savo nuomonę, tačiau antroji nuomonė mums nėra svarbi, tad įsiklausykime į pirmąją. Na, o aukščiausiajį Žemės kalną (nes kalnų yra ir kitur, tikrai!), kuris turėtų būti turbūt geriausias iš visų kalnų, turbūt prisimena visi - tai Džomolungma arba Everestas. Ir į jį, tarsi į J. Biliūno laimės židinį ar tiesiog, tarsi morčinai katinai, kiekvienus metus ropščiasi aibė alpinistų. Ne vienas jų ten amžiams užmiega galiūno miegu, ne vienas ir užsikeberioja...

Gerai, pašaipas ir šypsenėles į šalį. Alpinizmas, kaip daugelis žinote - ne juokas ir ne "Vertikalioji riba". Keletas faktų apie Everestą: stūkso Himalajuose, Mahanlangūro Himalo kalnagūbryje, skiriančiame Nepalą nuo Tibeto. Nepale jis vadinamas Sagarmata (Deivė visatos motina), Tibete - Džomolungma (Deivė sniegynų motina). Aukštis - 8848 m. Į Everestą paprastai kopiama du kartus per metus, pavasarį apie gegužę ir rudenį, spalio ir lapkričio mėnesį, ilgai buvo laikoma, kad žiemą įlipti į Everestą neįmanoma. Į jį yra įkope daugiau ne trys šimtai žmonių, iš jų - keliolika moterų. Pirmasis įkopė 1953 m. Edmundas Hilaris iš Naujosios Zelandijos (!). Pagrindiniai sunkumai kopiant į tokį aukštį: mažas oro slėgis, deguonies stoka, vėjas iki 100 km/h (!), šaltis iki -50oC. Tokiomis sąlygomis organizmas labai greitai netenka vandens, pavargsta, sutrinka kraujotakos ir nervų sistemos, silpsta, atbunka sąmonė. Tačiau 1978 metais austrų alpinistas Reinholdas Mesneris vis dėlto sugebėjo užkopti į viršūnę be deguonies (!). Taigi, užsinorėjote? Ką gi, neatkalbinėsiu - bet prieš iškeliaudami į Tibetą arba Nepalą link Sniegynų motinos perskaitykite bent šią knygųtę.

Knyga buvo parengta 1991 m. kaip iki tol įvykusių kopimų apžvalga, remiantis gausia prisiminimų literatūra ir kopusiųjų prisiminimais (daugiausia iš SSRS alpinistų komandų). Išleidimo proga - lietuvių ruošiamas Everesto šturmas (kaip žinote, jis pavyko - garbė V. Vitkauskui!) Knygos autorius - vienas iš seniausių Lietuvos alpinistų, įkopęs gausybę kalnų, tačiau 1974 m. sunkiai susižeidęs stuburą ir nuo to laiko tarnaujantis alpinizmui tik plunksna ir patarimais. Turinys suskirstytas pagal vykusias ekspedicijas, nuo pat pirmosios iki SSRS alpinistų vykdytos keturiasdešimt devintosios ekspedicijos 1982 m (šis aprašymas pats didžiausias). Yra skyrelis "Statistikos mėgėjui", kur galime rasti įkopusiųjų vardus, Everesto kroniką 1982 - 1990 ir kitokios įdomios informacijos, bet vis dėlto knygos įdomumas - tai ekspedicijos.

Deja, tai nėra nuotykių romanas apie alpinistų draugystę ar blondinių gelbėjimą, tad rašymo stilius gana sausas, faktologinis, su begale skaičiukų ir detalių (metrai, ilgiai, svorai, kainos ir t.t.), bet tiems, kas yra ragavę bet kokių kalnų, tikiu, bus įdomu.