In the forests of the night,

What immortal hand or eye

Could frame thy fearful symmetry?

--- Blake

"Žvaigždės - mano tikslas" prasideda taiklia Blake'o eilėraščio nuotrupa. Iš tikro, knyga užduoda amžiną klausimą: kaip įvertinti antžmogius, jų gyvenimą, veiksmus, paskatas, mintis, jausmus? Tema, jau seniai gvildenama ir filosofų, ir fantastų, ir komiksų rašytojų. Ką naujo apie ją gali pasakyti Besteris, tuo labiau 1956 m. išleistoje knygoje? Bent jau patirties trūkumu Besterio neapkaltinsi: jis nemažai pasidarbavo prie Supermeno ir kitų komiksų, gavo "Hugo" už "The Demolished Man", taip pat vertą apžvalgos knygą. Pagaliau "Žvaigždės - mano tikslas" yra savotiškas reveransas Aleksandro Diuma antžmogiui grafui Montekristui.

Bet patirtis, premijos ir aliuzijos į Diuma dar nelemia geros knygos. Tam reikia kažko daugiau, ir Besteris tikrai rado tą kažką. Galbūt tai Gully Foyle'as, pagrindinis antiherojus, trečios klasės mechaniko padėjėjas, neturintis išsilavinimo, gabumų ir jokių kitų teigiamų savybių, tikriausias "paprastas žmogelis", kokį tik galima rasti. Skirtingai nuo jo bendravardžio Guliverio, Gully nebuvo nuotykių ieškotojas. Bet jis buvo vienintelis likęs gyvas kosminio laivo "Nomad" įgulos narys. Ar to pakanka išjudinti norų ir siekių neturintį žmogų? Pasirodo, ne. Bet kai laivas "Vorga" praskrenda pro šalį, nepaisydamas Gully nelaimės signalo ir palikdamas jį mirti, gimsta TIKSLAS. Nuostabu, kad kerštas taip puikiai motyvuoja žmones.

Ir taip prasideda kelias į kerštą, kelias į supratimą, išsilavinimą ir išsilaisvinimą, kelias į meilę, kelias į žvaigždes. Kelias, teleportuojantis (romane persikėlimas minties jėga vadinamas "jaunte") Gully per turtingiausio industrinio magnato Presteigno, radiacija apdeginto eksmokslininko superkurjerio Saulo Dagenhamo, vienpusės telepatės Robin Wednesbury ir žvalgybos kapitono Peterio Y'ang-Yeovilo gyvenimus. Kaip ir grafas Montekristas, Gully Foyle`as susidurs su visa žmogiškųjų charakterių įvairove. Kaip antiherojus, jis sės smurtą, prievartą ir išdavystę.

Kodėl gi "Vorga" paliko Gully Foyle`ą? Milijardai kreditų, karas tarp vidinių planetų ir išorinių palydovų, pabėgėlių transportas, nuo minties sprogstanti medžiaga PyrE tėra dalys mįslės, kurią išspręsti įmanoma tik perėjus kalėjimą, iš kurio negrįžtama, pasišnekėjus su žmogumi, nebeturinčiu jutimo organų, ir nušliaužus garsiausio chinino kvapo link. Nuostabu būtų, jei tai patyręs žmogus netaptų herojumi. Daug nuostabiau, kad tai patyręs herojus gali tapti žmogumi.

Besterio charakteriai ryškūs, individualūs ir šiek tiek antžmogiški. Galbūt tai komiksų įtaka, nors negalima sakyti, kad komiksai supaprastino ar sugadino Besterio stilių. Jis pats sakė, jog komiksai išmokė jį vaizdingumo, dialogo, dinamikos ir ekonomijos. Skaitant Besterį galima prisiminti Neilą Gaimaną - šiuolaikinį komiksų kūrėją, tapusį puikiu rašytoju. Galima prisiminti Heinleiną - romantiškų, žmogiškų ir šiek tiek antžmogiškų charakterių kūrėją. Nepaisant šių sugretinimų, Besteris išlieka unikaliu rašytoju, vertu ir "Hugo", ir Amerikos SF&F; rašytojų asociacijos suteikto Grandmaster vardo. Galbūt nuostabu tai, kad garsusis rašytojas nemažą gyvenimo dalį nerašė fantastikos, dirbo kelionių žurnale, radijuje ir televizijoje. Besterio fantastika parašyta per tris laikotarpius: 14 apsakymų 1939-1942 metais, "aukso amžius" 1951-1959 metais ir keli kūriniai 1970-1980 metais.

"Žvaigždės - mano tikslas" pirmą kartą perskaičiau rusiškai 1991 metais. Prieš tai jau buvau skaitęs seniai (apie 1970 metus?) rusiškai išleistą "The Demolished Man", kuri turbūt buvo priimtinesnė Tarybų Sąjungos cenzoriams. Jau vėliau skaičiau nuostabią "Psychoshop" (pabaigta Rogerio Zelazny`o po Besterio mirties) ir "The Deceivers", įdomią, bet taip pat išblaškytą kaip Heinleino "The Number of the Beast". Be jų, Besteris yra parašęs "The Computer Connection", "Golem100", tebelaukiančias mano knygų lentynoje, ir nemaža apsakymų, tarp jų - klasika tapusį "Fondly Fahrenheit".

Kokybiška