Šį audringą, bet šimtmečius trukusį procesą, JAV Teksaso valstijos Ostino universiteto profesorius Alfredas W. Crosby aprašė 1986-aisiais išleistoje knygoje "Ekologinis imperializmas: Europos biologinė ekspansija, 900-1900". Knyga sulaukė ne vieno pakartotinio leidimo, laimėjo keletą nacionalinių premijų JAV, buvo išversta į daugybę kalbų.

Taigi, po pasaulį, it griuvus užtvankai, goždami ir naikindami autochtonus, pasklido ne tik Senojo pasaulio technologijos, kultūra, kalbos ir religija, bet ir augalų kultūros, galvijai, net ligos. Kodėl šis europiečių (pačia plačiausia biologine prasme) - žmonių, galvijų, augalų ir bakterijų tvanas nugalėjo ir paglemžė po savim senąsias rūšis kituose žemynuose? Kuo šie buvo silpnesni, kodėl neatsilaikė?

Klimatas, atstumas, ligos, technologijos, kelionių masiškumo pobūdis - šie ir kiti elementai, A. Crosby nuomone, daugeliu atveju ir lėmė kolonizavimo sėkmes ar nesėkmes. Šių priežasčių kompleksas, it žaisliukas-mozaika kaskart galėdavo susidėlioti į sunkiai nuspėjamą derinį. Štai ligos, ko gero, vienas baisiausių europiečių atvežtinių "ginklų" - biologinės ekspansijos pradžioje atsisuko prieš juos pačius: vikingų kolonijos dėl pernelyg didelio atstumo (pakankamai netobulų technologijų, menko gyventojų skaičiaus) tapo tik epizodiškai lankomomis europiečių salelėmis Grenlandijoje ir Š. Amerikoje. Ilgainiui praradę atsparumą "europietiškoms" ligoms, vikingai buvo "nušienauti" epidemijų ne menkiau nei šimtmečiais vėliau Kanarų salų autochtonai.

Tačiau Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje Europos biologinė ekspansija laimėjo - absoliučią gyventojų daugumą ten sudaro europiečių palikuonys. Atmetus pirmiausia kylančią pagundą vardinti atvykėlių pranašumus, galbūt reikėtų atidžiau pažvelgti į pralaimėjusiųjų, autochtonų, trūkumus. O šių trūkumų ištakos siekia kur kas vėlesnius laikus, nei tie, kai pirmasis europietis iškėlė koją, pvz., Amerikos žemyne.

Pirmiausia dera prisiminti, kad tiek Amerikos indėnai, tiek Australijos aborigenai, tegul ir prieš įspūdingą metų skaičių, tačiau ir patys buvo atvykėliais minėtuose žemynuose. Pangėja skilti į atskirus žemynus pradėjo maždaug prieš 180 mln. metų. O prieš 40 000 metų vis siaurėjančiais sausumos tilteliais, o kai kur - galbūt ir plaukte, patraukė jau Homo Sapiens. Patraukė į " ...žemes, kur niekada nebuvo hominidų ir beždžionių, ir visa augalija ir gyvūnija ten smarkiai skyrėsi "- į Australiją ir Ameriką.

Taigi, indėnai, aborigenai ir maoriai tapo viso labo pirmąja atvykėlių banga, kuri, A. Crosby teigimu, buvo tarsi "smogiamaisiais daliniais", praskynusiais kelius antrajai bangai, nuvilnijusiai į šias pasaulio dalis po gerų keliasdešimties tūkstančių metų. Kodėl šie antreiviai pasirodė esą geresni už pirmeivius? Pasidomėjus mokslininko Paul S. Martin teorijomis, aiškėja, kad minėti "smogiamieji daliniai" buvo gerokai "prisidirbę".

Tuomet, prieš dešimtis tūkstančių metų, šie atvykėliai atsidūrė visiškai svetimoje jiems ekosistemoje ir, anot A. Crosby, " ...Australijoje ir Amerikoje rado medžiotojų rojų. Čia buvo pilna skanių žolėdžių, nepatyrusių ir nemokančių gintis nuo žmonių agresijos. " Pasekmių neteko ilgai laukti: Australijoje, pasirodžius nepasotinamam Homo Sapiens, " ...išnyko ištisos sterblinių ir roplių gentys. " Gali būti, kad prie to prisidėjo ne tik medžioklė, bet ir atsinešta ugnis - " ...aborigenai kasmet išdegindavo didžiulius plotus ". Amerikos ekosistemai nuo pirmykščių indėnų "kliuvo" ne ką mažiau, čia irgi " ...pastebimas chronologinis sutapimas su žmonių atvykimu ir daugeliu žinduolių (arklių, mamutų, mastodontų, gigantiškų buivolų) rūšių išnykimu ".

Kaipgi žmonėms pavyko taip sparčiai (greičiau nei Eurazijoje) išnaikinti ištisas gyvūnų rūšis? P. S. Martino manymu ten, kur milžiniški gyvūnai ir žmonės tūkstančius metų gyveno šalia (Senajame pasaulyje), gyvūnai išmoko saugotis žmonių. Tuo tarpu Australijos ir Amerikos milžinus žmonės užgriuvo it perkūnas iš giedro dangaus. Tad anot A. Crosby " Gyvūnai, anksčiau negyvenę greta medžiotojų nemokėjo jų vengti ir gintis. Kad gyvūnai tai išmoktų ir susiformuotų paveldima atmintis, reikalingos kelios kartos. " Tai ne taip neįtikėtina, kaip gali atrodyti - A. Crosby mini, jog net sąlyginai menkai izoliuotose Madeiros salose kur kas vėliau atsikėlusius europiečių kolonistus stebino vietos balandžiai " ...kurie buvo taip nepratę prie žmonių, kad davėsi sugaunami į rankas ". Ši (nors iš pirmo žvilgsnio atrodanti kiek pritempta) teorija, ko gero, vienintelė pakankamai įtikinamai paaiškina mįslingą stambiųjų gyvūnų išnykimą.

Tiesa, padėtis gal ir nebūtų buvusi tokia tragiška - kol žemynus tebejungė sausumos tiltai visada egzistavo galimybė, jog "pirmosios bangos" nuteriotos žemės sugebės atsikurti. Tačiau, maždaug po 10 000 tūkstančių metų, ištirpus ledynų kepurėms bei pakilus vandenynų lygiui, sausuma, jungusi " ...Australiją su Naująja Gvinėja, Aliaską - su Sibiru atsidūrė po vandeniu. ". Tad "smogiamieji daliniai" liko atskirti nuo kitų žemynų su savo "achilo kulnu": didžiulėmis žiojėjančiomis žaizdomis ekosistemoje - išnaikintais stambiaisiais gyvūnais.

Tad kai į Naujojo pasaulio duris pasibeldė europiečiai, Amerikos indėnai teturėjo " ...lamas, alpakas, jūrų kiaulytes, kelias naminių paukščių rūšis... ". Australijos aborigenai tebuvo prisijaukinę šunį dingą, o maorių gyvenamose N. Zelandijos salose iš viso " ...buvo tik 4 žinduolių rūšys: šikšnosparnis, maoriai, jų šuo ir mažos žiurkės... "

Taigi, "antroji banga", atplaukusi su arkliais, galvijais, kiaulėmis, avimis, asilais ir ožkomis bemat įgavo didžiulį pranašumą vietinių atžvilgiu. A. Crosby net teigia, kad " Jei europiečiai būtų atvykę į Naująjį pasaulį ir Australaziją turėdami XX a. technologiją, bet neturėdami gyvulių, jie nebūtų padarę tokio didelio pokyčio... "

Grįžtant prie kitų "pirmosios bangos" silpnybių, verta paminėti, jog pakliuvę į svetimą, iki tol žmogaus nepažinusią ekosistemą, kur " ...neegzistavo jiems kenkti prisitaikiusių plėšrūnų, parazitų, ligų sukėlėjų ", "smogiamieji daliniai", matyt, jau po kelių kartų prarado atsparumą Senojo pasaulio parazitams. Pranykus sausumos tiltams " Amerikos ir Australijos čiabuvių izoliacija nuo Senojo pasaulio mikrobų prieš kelis šimtus metų buvo beveik absoliuti. " Indėnai, aborigenai ir maoriai nepažinojo, taigi, ir neturėjo imuniteto tokioms ligoms " ...kaip tymai, raupai, difteritas, trachoma, kokliušas, vištų raupai, buboninis maras, maliarija, vidurių šiltinė, dengė karštligė, raudonoji karštligė, amebinė dizenterija, gripas... " Net kur kas mažesniu atstumu (laike ir erdvėje) nuo Europos nutolusiems vikingams, tokia izoliacija atsiliepė gana tragiškai. Tad nieko nuostabaus, kad vargšų pirmųjų Amerikos ir Australijos "pionierių" ateityje laukė a katastrofa, panaši į tą, kurią jie sukėlė šių žemynų gyvūnams.

Tačiau ne tik aukščiau minėtos "smogiamųjų dalinių" silpnybės (kurias, reikia pripažinti, tiesiogiai jie susikūrė patys, o netiesiogiai - nulėmė žemynų izoliacija) nulėmė Senojo žemyno pranašumą jo aukų atžvilgiu.

Neolitinė revoliucija, kuria A. Crosby pavadino "kultūrine mutacija", tapo tuo technologiniu perversmu ir Europos šuoliu į priekį, po kurio likusiems žemynams praktiškai jau nebeliko šansų jos prisivyti. Ji prasidėjo maždaug prieš tris tūkstantmečius, Artimuosiuose Rytuose, kai būsimąsias "Naująsias Europas" nuo Eurazijos jau patikimai skyrė vandens uždanga. Neolito "revoliucionieriai", pradėję šlifuoti akmens įrankius, užuot juos skaldę, žiesti molinius indus, baigė tuo, jog " ...išrado žemdirbystę, prijaukino gyvulius, atsirado raštas, miestai, susikūrė civilizacija. "

Tuo tarpu izoliuotoje Amerikoje ir Australijoje viskas vyko kitaip. Australijos aborigenams taip ir nepavyko perkopti paleolitinio slenksčio: jie ne tik liko naudotis akmeniniais įrankiais, bet, panašu, ir ėmė pamažu degraduoti.

Amerikoje neolitinė revoliucija įvyko, tačiau buvo kur kas lėtesnė ir vangesnė, nei Senajame pasaulyje. Indėnai turėjo metalą, bet lydė iš jo papuošalus, buvo išradę ir ratą, bet naudojo jį tik žaislams.

Kodėl taip nutiko? A. Crosby manymu - dėl geografinio žemynų išsidėstymo skirtumų. Iš šiaurės į pietus nusidriekusioje Amerikoje, kuri užėmė labai skirtingas klimatines zonas, augalai plito kur kas lėčiau ir nenoriau nei Senojo pasaulio javai " ...kurie plito iš Rytų į Vakarus panašaus klimato regionuose ".

Vis dėlto, tai menkai paaiškina, kodėl pirmieji amerikiečių "neolito revoliucionieriai" taip atsiliko gyvūnų prijaukinimo atžvilgiu. A. Crosby pamini kai kurių mokslininkų nuomonę, jog indėnų buvo tiesiog kitoks požiūris į gyvūnus, jie " ...laikė juos lygiais, o ne potencialiais tarnais ". Lyg ir ne itin rimta teorija, tačiau prisiminus, jog prieš gerą dešimtį tūkstančių metų indėnų protėviai išnaikino arklius, užuot juos prijaukinę, ji įgauna kitą svorį. Taigi, indėnai susigriebė gerokai per vėlai: jie prarado galimybę turėti arklį (vargu ar jį galėjo atstoti lamos), sykių prarasdami ir kone neišmatuojamas galimybes žemdirbystės, karybos ir transportavimo srityse. Išnaikinę stambiuosius žolėdžius, jie neteko ir jų mėsos, pieno, o tai kur kas labiau didino ir bado pavojų.

Taigi, abu žemynai, iš esmės buvo žemynais - luošiais, menkai prilygstančiais bioinvazijai jėgas bekaupiančiai Europai tiek gyvūnų rūšių įvairove, tiek jų panaudojimo galimybėmis.

Tai tik dalis minčių ir hipotezių, kuriomis su skaitytojais šioje knygoje dalijasi A. Crosby. Ne mažiau įdomiai jis rašo ir apie tai, kaip ir kodėl Europos bioinvaziją pavyko atremti Sibirui, Azijai, Afrikai, Tolimųjų Rytų civilizacijoms.

Istorinė biologija