Panašu, kad "Baltų lankų" leidykla pradėjo tikrai ambicingą projektą - kaip bebūtų keista, Lietuvos skaitytojai tikrai nėra išlepinti daugiatomėmis, išsamiomis savo krašto istorijomis. Ko gero, vienintelė, be šios, naujosios, buvo keturtomė sovietmečiu (1957-1975 m.) leista "Lietuvos TSR istorija", istorikų juokais dar vadinama "žiugždine" (pagal vyr. redaktoriaus pavardę) arba "juodąja" (pagal viršelio spalvą, na ir, žinoma, dėl to, kad atitiko to laikmečio reikalaujamą ideologiją). Dauguma kitų, sovietiškai neideologizuotų "Lietuvos istorijų" kukliai sutelpa į vieną tomą ir dažniausiai neapima absoliučiai visos Lietuvos istorijos - išpopuliarėjusi Atgimimo metais A. Šapokos "Lietuvos istorija" baigiasi ties "smetoniniais laikais", naujausioji A. Bumblausko "Senosios Lietuvos istorija" - 1795 metais; kur nutrūksta Z. Ivinskio "Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties" ar Z. Kiaupos, J. Kiaupienės ir A. Kuncevičiaus "Lietuvos istorija iki 1975 metų", nereikia nė sakyti. Tikėkimės, kada nors sulauksime tolesnių E. Gudavičiaus "Lietuvos istorijos" tomų (pirmasis, pasirodęs 1999 m., apėmė laikotarpį nuo seniausių laikų iki 1569 metų).

Naujoji, "Baltų lankų" leidžiama "Lietuvos istorija" turėtų iš visų ankstesniųjų išsiskirti ne tik apimtimi, bet ir turiniu. Itin daug dėmesio čia skirta Lietuvos priešistorei - kuri paprastai tebūdavo trumpai aptariama keliuose pirmuosiuose "Istorijų" puslapiuose. Naujojoje "Lietuvos istorijoje" priešistorei bus paskirtas netgi ne vienas tomas - ką tik pasirodžiusi pirmoji dalis apima tik akmens, bronzos ir ankstyvąjį geležies amžius (nuo pirmųjų žmonių pasirodymo Lietuvos teritorijoje (apie 11 000 m. pr. Kr). iki pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos). Šis Lietuvos, gal greičiau reikėtų sakyti - Lietuvos teritorijos - istorijos laikotarpis - pats ilgiausias, trukęs net 11 tūkstančių metų, tačiau kartu ir mažiausiai pažįstamas, labiausiai amžių gūdumoje nutolęs.

Iki šiol aptariamajam laikotarpiui nagrinėti buvo skirtos dvi monografijos: R. Rimantienės "Akmens amžius Lietuvoje" (Vilnius, "Mokslas", 1984, perleista "Žiburio" leidyklos, Vilnius, 1996), ir E. Grigalavičienės "Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje" (Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995). "Lietuvos istorijos" pirmąjį tomą parengė naujų autorių, pagarsėjusių šio laikotarpio paminklų tyrinėjimais, kolektyvas: Džiugas Brazaitis, Algirdas Girininkas, Vygandas Juodagalvis, Tomas Ostrauskas. Knygoje remiamasi ir naujausių tyrinėjimų duomenimis. "Lietuvos istorijos" įvade pastebima, kad šiame naujame darbe pateikiama tobulesnė epochų periodizacija, aptariamos naujai išskirtos kultūros, bendruomenių gyvenimo būdas nagrinėjamas remiantis ne tik archeologijos, bet ir gamtos mokslų duomenimis. Pirmą kartą išskirtos miškų ir agrarinio neolito bendruomenės. Vietoj anksčiau vyravusio termino "žalvario amžius" čia įtvirtintas terminas "bronzos amžius".

Itin daug džiaugsmo ši knyga suteiks studentams - humanitarams. Kadangi istorija akademinė, eiliniam skaitytojui bent jau šis tomas, skirtas priešistorės laikotarpiui, nebus labai lengvai skaitomas - pirmajai pažinčiai su Lietuvos priešistore geriau būtų rinktis kad ir populiariąją R. Rimantienės "Lietuvą iki Kristaus".

Pagaliau išsamiai