Allain-Rene Le Sage „ŠLUBAS VELNIAS“

Ne toks baisus velnias, kaip kad jį liaudis paišo. Žinoma, nelabai maloni to pono Asmodėjaus, Šlubojo velnio išvaizda, - grynai mažas klišas baidykliūkštis ožio kojom, plokščia nosim, mažom piktom akelėm ir plačia it varlės burna. "Aš įvedžiau pasaulyje prabangą, ištvirkimą, azarto lošimus ir chemiją, išradau karuselę, šokius, muziką, komediją ir visas naujausias Prancūzijos madas", pareiškia jis išdidžiai. Nė iš tolo nepanašus į Kupidoną, o juk šita pragaro išpera, besirūpinanti širdžių reikalais, kažkodėl yra žmonėse pravardžiuojama meilės dievu. Žodžiu, gražumo ir gerumo velnias nedidelio, bet atsidėkoti savo gelbėtojui moka ir žodžio laikosi; šiaip jau, iš tų pragaro gyventojų daugiau tikėtis būtų neprotinga.

Prasidėjo viskas nuo to, kad donas Kleofas Leandras Peresas Sambuljas, jaunas ispanų studentas, vos vos išspruko iš savo brangiosios namų, užkluptas ten jos tarnų (žinoma, tai buvo sąmokslas, turėjęs jį priversti vesti savo pasiją), ir stogais nusibrazdino į kažkokią keistą palėpę. Joje pamatė neįprastų prietaisų, knygų gausybę ir suprato, kad čia gyvena astrologas. Pasirodo, kad ne bet koks, o labai galingas, nes sugebėjo tvirtai uždaryti į butelį demoną. Demonas pasinaudoja proga, įprašo studentą sudaužyti butelį, o už tai žada jam aprodyti visą naktinį Madridą, papasakoti apie bet ką, ko tasai paprašys, nuskrieti su juo į bet kurį miesto kampą. Na, man, pavyzdžiui, būtų įdomiau daugiau išgirsti apie pragaro hierarchiją ir visokius velniškus, o ne žmogiškus reikalus, bet šitomis smulkmenomis autorius mūsų nelepina, galbūt baiminasi inkvizicijos; nestebėtina - jos juk bijo ir pats ponas velnias.

Taigi, donas Sambuljas visą naktį gali skraidyti po miestą, žiūrėti ir klausytis šmaikščiai pasakojamų istorijų. Kadangi Asmodėjo veikla turi aiškiai apibrėžtą profilį, istorijos daugiausia pikantiškos. Pati 18 a. pradžia, kilmingi vyrai laksto su špagomis, bado vieni kitus ir patys save, nekilmingi prireikus naudojasi nuodais, moterys naudojasi visu kuo, o pirmiausia - gudrumu ir žioplais vyras, paveldėtojai marina senus gimines, gobšuoliai miega ant savo turtų, pasipūtėliai sapnuoja karaliaus malonę, skriejanti virš namų giltinė visai nekreipia dėmesio į savo aukų rangus, beje, pačios šmėklos, besibastančios kapinėse, irgi to nepaiso, ir taip toliau, ir taip toliau.

Iš tikrųjų romane A. Lesažas (Allain-Rene Le Sage, 1668-1747 m.) vaizduoja ne Madridą, o savąjį Paryžių, ir tuolaikiniai skaitytojai prancūzai puikiai atpažino daugybę jame pavaizduotų asmenų, nors ir pakeistos buvo jų pavardės bei tautybė. Būtent šis apkalbų romanas A.Lesažą išpopuliarino. Kaip jau aišku, jo turinį sudaro žmonių ydos, tuštybė, nuodėmės ir paklydimai, tiesa, atmiešti vieno kito teigiamo bruožo. Didaktizmo ar moralizavimo knygoje reikia ieškoti su žiburiu. Čia į klastą žiūrima kone taip pat ramiai, kaip į žiaurų kerštą už klastą. Savotiški papročiai, bet nesunkiai atpažįstami įpročiai (blogi, žinoma). Idėją autorius pasiskolino iš dar šimtmečiu anksčiau gyvenusio ispanų romanisto Luiso Veleso de Gevaros, pagal kurio romano "Šlubas velnias" fabulą ir sukūrė savąjį, ko neslėpė. Neabejoju, kad šį siužetą galima pritaikyti ir mūsų amžiui, nebent su autorinėm teisėm vertėtų atsargiau elgtis...

Ydos, tuštybės, nuodėmė ir paklydimai