„Knyga lengvai skaitoma“. Vis galvoju, ką iš tiesų suteikiu šiai pačios sakomai frazei ir kaip ją suprantu, kai taip knygą apibūdina kiti. „Lengvai skaitoma“- ar tai primityvumo, ar autoriaus meistriškumo ženklas? Jei verčiant puslapius neištinka migrena, jei knygą galima skaityti ir suvokti troleibuse, kavinėje laukiant sriubos, ar tai jau reiškia, kad tai – niekalas? Kad rašytoju pasivadinęs žmogėnas sugeba tik rašliavoti, o ne rašyti, ir tuomet lieka vis viena, po kur pasiganyti išleisti protą – savaitinio žurnalo ar knygos puslapius?

Klausiu neatsitiktinai. „Dvasių namai“ – būtent tokia – „lengvai skaitoma“ - knyga. Čilės rašytojos plunksna įrėmino vienos šeimos istoriją. Čilė – būtent tokie geografiniai ir kultūriniai vaizdiniai iškyla vartant jau pirmuosius knygos puslapius. Nėra ledo pojūčio, subtilios, jausmus ir veiksmus nuo skaitytojo akių uždengiančios širmos, kaip norvegiškame L.Christenseno „Įbrolyje“. Nėra aitraus smilkalų aromato, nugulančio ir žmonių santykius, kaip S.Rushdie knygose. Visos šeimos visuose žemynuose iš esmės pykstasi, mylisi, vedasi, gimdo, dirba, miršta. Kuo ypatinga I.Allende aprašytoji šeima? Tikromis latina aistromis ir paslaptinguoju dvasių pasauliu.

Jausmų švytuoklė knygoje iš tiesų kartais bauginamai švysteli taip, kad, atrodo, jau tuoj išlėks į kitas galaktikas. Tačiau neišlekia. Jei jau mylimasi – tai beatodairiškai, nepaisant nei vietos, nei laiko primetamų nepatogumų. Jei pykstamasi – tai jau neapsieinama be frazės „iki gyvenimo pabaigos ji nepratarė jam nė žodžio“. Jei kovojama už idealus – tai už širdies ir atminties sienų paliekant sentimentus, namus, turtingą ir patogų gyvenimą. Atrodo, kiekvienas Estebano Truebos šeimos narys gimsta tam, kad iki pat lašo išgertų jam skirtą taurę, kurioje vyrauja vienas skonis: gebėjimas mylėti, nekęsti, įskaudinti, aukotis ar džiaugtis. Visus knygos herojus vienija dar ir kitas bruožas: veržimasis iš ramybės lauko. Visi Truebos mėgsta komplikuotis gyvenimą: kas bando pakilti tais laikais dar neregėtu oro balionu, kas įsimyli brolio moterį, kas – mirtiną senelio priešą, kas meta namus ir tampa bastūnu, kas visus turtus išdalija vargšams ir pats lieka basas. Herojų vardai mainosi vienas po kito, bet dvasios alkio ir troškulio linija lieka ryški visuose gyvenimuose.

Nors Estebanas Trueba pergyvena kelias mylimąsias, vaikus ir užaugina anūkus, nors knygos tekstas nuolat šokinėja iš pasakotojos į paties Estebano lūpas, pagrindinė romano ašis – šeimos moterys. Jų paslaptingi, vyrams nesuvokiami, neretai visas logikos ribas pažeidžiantys gyvenimai. Klara – moteris – vaiduoklis, mokanti vien žvilgsniu pajudinti daiktus ar priversti groti pianiną, kurio klavišus slepia dangtis. Įstabu, tačiau tokios jos galios nekelia juoko nei ciniškos reakcijos. Aiškiaregystės ir magijos dvasia paženklina ir kitų šeimos moterų likimus. Amanda, Alba, Blanka ir kitos moterys mylėti savo išrinktųjų nenustoja tol, kol kvėpuoja. Tačiau įpusėjus knygą vis labiau meilės liniją gožia politiniai įvykiai, neišvengiamai persipynę su širdies reikalais. Taip jie ir gyvena: vyrai verda keršto, ambicijų, pykčio ir skausmo katile. O jų žmonos, meilužės, dukros kartais į tą katilą įberia druskos ir pamaišo, o kartais sumažina liepsną ir traukia iš ten skęstančius, pačios rizikuodamos sudegti.

Ratu besikartojančios tos pačios šeimos vis naujų narių istorijos sukelia kiek graudžią šypseną: kiekvienam atrodo, kad tik jo meilė ypatinga, kad tik jam lemta patirti tokias kančios ir laimės akimirkas. O jos iš tiesų pasirodo visos vienodos, gal net ne vienodos, bet jau patirtos, išgyventos, nudėvėtos ir net sudilusios. Gal todėl ir užversta knyga iš minčių ėmė trauktis gana greitai. Antra vertus, jai daug ką galima atleisti už epilogą, kuriame viena moterų su nuostaba sako, kad „gyvenimas labai trumpas, prabėga taip greitai, jog nespėjame išvysti įvykių sąsajos; negalime suprasti savo veiksmų pasekmių, tikime praeities, dabarties, ateities fikcija, - bet juk gali būti, kad viskas vyksta vienu metu“ (p.405). Ir tame pačiame puslapyje moteris, kurios laukia dar daug keistų, sunkių ir laimingų akimirkų, suvokia, kad „mano pašaukimas – gyvenimas, ir kad man skirta ne pratęsti neapykantą, o tik prirašyti šiuos puslapius“. Taigi – kas pašaukti parašyti, o kas – perskaityti. Nesakau „pasimokyti“, nes visi knygos likimai liudija, kad mokomasi iš savo klaidų – ne svetimo.

IKI DURŲ MIRTIES IR ANT SLENKSČIO