Čilės rašytoja I.Allende vėl užmaišė aistrų košę.Aistrų ne tik vyrui ar moteriai, bet ir gyvenimui. Jos herojai ne rusena, o dega. Jų meilė moteriai neapsieina be priesaikų, meilė tėvynei – be perversmų ir revoliucijų, meilė sau – be sadomazochistinių elementų. Veiksmas kunkuliuoja kiekviename puslapyje. Kam tai patinka – valio. Kas anksčiau netapo I.Allende gerbėjų klubo nariais, jais, įtariu, jau ir netaps. Net perskaitę šią knygą. Ypač perskaitę šią knygą.

Prisipažinsiu – pati esu kalta, nes padariau vieną klaidą. „Eva Luna“ perskaičiau praėjus vos kelioms savaitėms po perkrimtimo „Dvasios namų“. Ir iš karto atsimušiau į jau girdėtus siužeto fragmentus, besikartojančius stilistinius elementus, trumpai tariant – į jausmą, kad tai jau matyta, skaityta, žinoma. Tos būsenos priežastys negali būti paaiškintos jokiomis trilogijomis, jokiais romanų tęsiniais. Tai sukelia paprasčiausias vienodumas. Autorė kartojasi, ir to nepajėgia paslėpti net nutrūktgalviškiausios meilės istorijos, hipnotizuojančiai aprašytas aistros pasaulis, Pedro Almodovaro filmus primenantys personažai.

Meluočiau, jei knygą pavadinčiau nuobodžia. Pagrindinė knygos herojė Eva Luna – mergina, kuri nuo skurdžios ir skausmingos realybės gelbėjasi pasakojimais. Pasakojamomis istorijomis Eva Luna užburia sutikto vyro širdį, priverčia pamilti ją supančius šeimininkus, tarnus, sutiktus keistuolius... Ji įsimyli, keliauja iš namų į namus ieškodama tarnaitės vietos, kenčia, svajoja, galiausiai tampa išmintinga subrendusia moterimi, žinančia, kas ir kodėl jai suteikė gyvenimą. Tačiau kai kur knyga pasirodė gana banali, kai kur – lyg pernelyg paskubėta parašyti, o kai kur – tiesiog labai „allendiška“ - ne bloga, bet tiesiog nenustebinanti.

Labai taikli pasirodė vieno knygos anotacijos sakinio dalis: „dar viena meilės istorija“. Iš tiesų. Bet tų meilės istorijų jau ir taip, regis, be galo be krašto. Ir tas „dar viena“ čia, deja, itin taikliai pastebėta. Užvertei perskaitytą knygą – ir atminty nebeliko nei Evos, nei Lunos.

Labai Latino