Apie knygą: Alvilė Rimaitė – KLIUKLIUKAS arba keletas istorijų, nutikusių vienam gauruočiui
Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231462
Puslapių skaičius: 133

Geram miške, gerame ąžuole, geroje drevėje gyveno geras gauruočius. Tai ne skaičiuotė. Tai knygos esmė – visi čia geri. Net tie, kurie iš pradžių atrodo gąsdinantys ar žiopli, vėliau pasirodo esantys geri, mieli ir protingi. Ar daug įmanoma prirašyti tokiu stiliumi? Nemažai. Ar įdomiai? Kitas klausimas.

Dažnai naudojamas principas vaikų „pasakinėje“ literatūroje – apgyvendinti herojus kažkur užkampyje, paprastai girioje. Antras – išsiųsti juos pakeliauti po pasaulį, kad įgautų proto ir draugų, kad keistųsi. Net ne nuotykinėje vaikų literatūroje labai svarbus kliūčių įveikimo, pavojaus, priešo motyvas. Ne vien todėl, jog „toks gyvenimas“, bet ir todėl, kad būtų įdomu skaityti... Pirmą dalį autorė įvykdė: gauruočius Kliukliukas gyvena miške. Tiesa, tas miškas itin civilizuotas, bet vis dėlto miškas. O po pasaulį jam keliauti nereikia. Kam, jei ir čia gerai?.. Nes, kaip jau sakiau, gerame ąžuole, geroje drevėje... gerai gyveno...

Ne, žinoma, yra smulkių problemėlių. Pvz., eilinė audra (ir kad surinktos avietės nesušlaptų – beveik ir nesušlaps), potvynis, per kurį varna gelbėja peliukus, kuriuos šiaip jau turėtų lesti (bet kad visi, berods, čia maitinasi sausainiais ir uogomis), vaiduoklis pirtyje, dėl kurio Kliukliukas labai nemėgsta maudytis (spėkit, ar tai bus vaiduoklis, ar istorija baigsis mielai). Tai ir viskas? Gauruotis (toks pūkų kamuolys su rankytėm ir kojytėm, labai panašus į Smirdėlių, arba Stinkį, iš „Muminukų“) yra draugiškas padaras, mėgstantis virti, kepti, pats valgyti ir kitus vaišinti, jis turi draugę varną Piliulę, kuriai patarė apsigyventi ąžuole, kai vaikai išdraskė jos lizdą, draugus voveriukus, draugus bebrus ir visus kitus draugus žvėrelius. Jaukioje jo drevėje stovi krosnelė su stiklinėmis durelėmis ir du foteliukai, jis pina vainikėlį Kalėdoms, oi, ar čia man netyčia išeina viską sakyti mažybine forma, ar tai knygos įtaka?.. Turbūt reiktų manyti, kad tokios istorijos moko gyventi draugiškai, rūpintis, kad niekam nieko netrūktų, truputėlytį aukotis, truputėlį sielvartauti, kad kažkam gal ne taip gerai, kaip galėtų būti, bet galų gale prikepti skanių pyragų ir gyventi toliau – ramiai, šiltai, mielai. Maginės fantastikos čia nerasim, nebent laikysime ja faktą, jog gyvūnėliai mūvi pirštines ir montuoja žibintuvėlius. Dvasinio personažo virsmo – irgi. Šiek tiek nuotykių ir plepėjimo, bet sausainių – vis tiek daugiau. Minties, kurią norėtųsi pacituoti – nė vienos. Stilius – nieko ypatingo nei gerąja, nei blogąja prasme, tiesiog „sklandus pasakojamasis“. Iliustracijos – teisingo vaikiško stiliaus, jų nemažai. Priežastis, dėl kurios perskaityta – „o gal vis dėlto įvyks kas nors tokio?“ ir tai, kad skaitosi glotniai ir lengvai, kaip per sviestą. Priežasties, kodėl ši knyga buvo parašyta ir išleista – neatkasu. Gal dėl to, kad mūsų aplinkoje trūksta mielumo?

Rekomendacijos: pasiskolinus perskaityti galima. Nusipirkus gali būti nusivylimo. Nebent jūsų – suaugėlių – tikslas – tiesiog smalsauti ir remti lietuvių literatūrą. Ką pasakys vaikai, o, pasak „Baltų lankų“ tinklapio, knyga skirta 5-10 metų (įdomus tarpas) skaitytojams, man būtų įdomu išgirsti. Gaila, anotacijoje nepasivarginta nurodyti auditorijos amžiaus. Bet į tų knygų, kurias smagu skaityti ir vyresniems, kategoriją, mano nuomone, ji neįeina.

Geram miške, gerame ąžuole, geroje drevėje...