Apie knygą: Amos Oz – Mano Michaelis
Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9955249573
Puslapių skaičius: 248

Šiuolaikinio Izraelio rašytojo Amos Oz romano „Mano Michaelis“ centre – „dvasinė moters drama, nepastebimai vykstanti po lygiu kasdienio gyvenimo paviršiumi“. Tokia anotacija, tiesą sakant, didelės staigmenos nežada. Tos vidinės moterų dramos, tie prieštaringi išgyvenimai, sielos ir kūno konfliktai – jau skaityta, jau eita ir su Ana Karenina, ir su Heda Gabler, ir Nora iš „Lėlių namų“, ir šį sąrašą galima tęsti ir tęsti ir... Vilties suteikia tai, kad A.Oz – Nobelio premijos nominantas, o šis jo romanas laikomas žymiausiu, Tarptautinės leidėjų asociacijos įtrauktas į 100 geriausių XX amžiaus romanų sąrašą.

Ir ką gi. Šį kartą moters drama vyksta dviejų, vėliau – trijų asmenų šeimoje. Kuri gyvena Jeruzalėje, bet yra tokia pat paprasta (ar nuobodi – čia jau kaip kam atrodo) kaip ir tūkstančiai kitų šeimų Vilniuje ar kokiose Buenos Airėse. Hana ir Michaelis susipažįsta universitete, vėliau susituokia, perka butą, ieško darbo, susilaukia sūnaus... Išoriškai šeimos gyvenimas panašus į ežerą, nepatiriantį nei potvynių, nei atoslūgių ir net nežinantį, kas yra bangos. Tačiau Hanos viduje vyksta visai tokiam „ežeriniam“ gyvenimui priešingi procesai.

Knygos anotacijoje rašoma, kad Haną „kankina ilgesys ir abejonės. Ji sutiko Michaelį atsitiktinai: gal ir jųdviejų vedybos – tik atsitiktinumas?“. Vis dėlto tikslesnė santuokos diagnozė, mano nuomone, atsispindi šiuose Hanos žodžiuose: „Kai buvau trylikos, tėtis mane perspėjo apie nedorus vyrus, kurie maloniomis kalbomis suvilioja moteris, o paskui palieka jas likimo valiai. (...) Manęs nesuvedžiojo pasileidėlis ar chamas. Ir aš nepriešinu lyčių tarpusavyje. Bet apgavystė įvyko, ir tai negali nežeminti“ (p.235). Tos nuoskaudos, kad kažkas neišsipildė, kad kitur, kitose šeimose, su kitais vyrais vyksta visai kitoks – tikresnis gyvenimas, kad šis buvimas drauge su Michaeliu yra ne repeticija, o tas vienintelis ir realus gyvenimas, Haną tiesiog smelkte persmelkusios. Ji visa apgaubta  kažkokio nuobodulio, abejingumo savo gyvenimui, savo santykiams su vyru; to nepakeičia net gimęs sūnus. Hana daugybėje vietų pabrėžia Michaelio kantrybę, toleranciją, atlaidumą – bruožus, kurie, užuot žavėję žmoną, varo ją iš proto. Jo ramybė atrodo nesudrumsčiama nei ciniško Hanos humoro, nei šiurkščių žodžių, nei beprotiško jos pomėgio apsipirkti išleidžiant visą mėnesio biudžetą. Materialieji šeimos poreikiai pamažu, gerai apskaičiuojant ir įvertinant, du šimtus kartų pamatuojant ir tik tada kerpant, yra patenkinami. Bet niekas net  neprisiliečia prie vidinio Hanos gyvenimo. Galbūt dėl to ji vietomis panaši į būtybę, niekada ne tik nemylėjusią – net nenorėjusią pažinti šio jausmo. Ir net kai Michaelį pašaukia į karą, man regis, kad skaitytojas jo grįžtančio laukia labiau, nei Hana.

Paradoksalu, bet knyga apie ramybe, nuoboduliu ir apatija dvelkiantį gyvenimą užkabina nuo pirmųjų puslapių. Ne tik dėl to, kad veiksmas vyksta mums egzotiškame mieste, nors tai knygai, be abejo, tik suteikia privalumų. Rašytojas Hanos paveikslą konstruoja labai subtiliai ir atsargiai. Kai kurios jos mintys – bauginančiai atviros, įsileidžiančios į intymiausius užkaborius. Tačiau drauge jauti, kad už viso to yra dar kažkas, ko ji niekada nepasakys. Gali tik nujausti, kad nepasitenkinimas kyla ne dėl Michaelio, bet dėl apskritai gyvenimiškos beprasmybės, užburto rato, į kurį patenkame ne savo noru ir ne savo noru iš jo iškeliaujame. Net jos flirtas su jaunuoju kaimynu Hanos akyse kibirkštėles įžiebia vos akimirkai; akimirkos, priverčiančios jaunuolį nurausti, viso labo yra dar vienas bandymas įsitikinti savo moteriška galia ir patirti nuoskaudą, kad ja pasinaudoti nei galima, nei norisi.

Galbūt viena svarbiausių kūrinio patrauklumo priežasčių yra tai, kad pagrindinė herojė yra asmenybė su visomis geriausiomis ir blogiausiomis šio žodžio prasmėmis. Hanos požiūris į ją supančią aplinką, į santykius, į tradiciškai suvokiamus ryšius yra atviras, negailestingas ir originalus. Jos nedomina banalybės, aplinkinių žmonių charakterius ji perkanda lengviau nei riešutus, o į Jeruzalę žvelgia skvarbiu, mylinčiu, bet ir šaltakraujišku žvilgsniu.

Šis Hanos dienoraštis – kelionė, į kurią leidžiantis nereikėtų nei smerkti, nei piktintis. O ir suprasti veikiausiai nepavyks. Bet visai gali būti, kad norėsis perskaityti dar kartą.