André Maurois „RUGSĖJO ROŽĖS“

Autorius: André Maurois (tikr. Émile Wilhelm Herzog, 1985-1967) šlovę pelnė beletrizuotomis garsių rašytojų ir poetų (G. Byron'o, M. Proust'o, G. Sand, V. Hugo, H. de Balzac'o) biografijomis. Parašė ir paprastų romanų. Kad skaitytojas nesuklystų, romanas "Rugsėjo rožės" (1956 m.) pradedamas epigrafu: "Šis romanas - tik romanas; šie personažai - tik personažai. Kas norės jame atpažinti realius - gyvus ar mirusius - žmonės, parodys, kad neišmano, kas yra romanas ir kas yra personažai."

Siužetas: Leidėjo įkalbėtas, garsus rašytojas Gijomas Fontanas reklamos tikslais vyksta į kelionę po Pietų ir Šiaurės Ameriką, kur šis autorius labai mylimas - suprantama "melžk karvę, kol ji duoda pieno" verslo situacija, tokia populiari ir šiandien, nors romanas parašytas 1956 m. Palikęs žmoną Prancūzijoje (kartu vykti Polina atsisakė pati, nors Gijomas nenorėjo keliauti vienas), užjūrio žvaigždė Pietų Amerikoje įsimyli gražuolę Peru aktorę Doloresą Garsiją. Telieka pridurti, kad nors aktorė ir ne pradedančioji (t. y. ne dvidešimtmetė), tačiau rašytojas daug vyresnis - tiktų į tėvus.

"Gijomas - nuotaikos žmogus. Jo kūrybos laikotarpiai sutampa su euforijos akimirkomis. Tąsyk, kai vienas kūrinys baigtas, jis įžengia į nėštumo laikotarpį, kuris iš pradžių esti skausmingas. Kiek sykių aš girdėjau, kaip jis šaukė, jog paseno, pavargo rašyti, kad jie nebeturi ką pasakyti ar kad pasirinktas siužetas yra bevertis... <...> Ateina diena, kai darbas sekasi, kai nuotaika pagerėja, kai pesimizmas užleidžia vietą džiaugsmingam jauduliui; krizė baigėsi." (25-26 p.)

Deja, prieš kelionę Gijomo savijauta depresinė: "Manau, kad gyvenimas - graudus ir tuščias, štai ir viskas... Galų gale vis dėlto! Man lieka galbūt dešimt, penkiolika metų. Ir kaipgi bėga tos nepakenčiamos minutės? Rašau knygą, kuria netikiu; priimu užsieniečius, kurie manęs nesupranta, nors aš norėčiau ramiai mėgautis paskutiniais saulės spinduliais, iš naujo perskaityti kai kuriuos poetus, kai kuriuos filosofus ir atrasti gyvenimo skonį, bendraudamas su jaunimu" (25 p.).

Ar reikia minėti, kad iš šios duobės išvaduoja ne žmona, o nauja draugė: "Kiek atsikišę skruostikauliai liudijo indėnišką tipą. Žalios jūros spalvos akys su vyzdžiais, kuriuos juosė juoda spalva, buvo meilios ir gyvos. Lūpos šypsojosi su puikiu jaunu, energingu žavumu." (68 p.)

Polina: "Ši moteris... sykiu protinga, apsukri, ištikima, išdidi, užsispyrusi... Ji pasinaudojo manimi, kad pasiektų viršūnę... Kieno viršūnę? Ką ji ten surado? Savo sekmadienių svečius, kuriuos ji mano esant nuostabius, nes tai žmonės, kurie pasiekė... O ta viršūnė - tuščia, šalta, nuklota amžinu sniegu..." (35 p.). Tačiau "ji pjauna tai, ką pasėjo. Ji norėjo savo vyrą laikyti už pasaitėlio; ji paakino jo poreikį sprukti. Būdama kiek atlaidesnė ir turėdama bent kiek humoro, ji būtų išsaugojusi esmę. Norėdama išsaugoti viską, šiandien ji rizikuoja prarasti tai, ką turi. Ji tat jaučia ir žaidžia ligos korta, kad gailesčiu pasiektų tai, ko nebesitiki iš meilės" (45 p.)

Išvengta: Vyro bei dviejų moterų santykiai ir dar Pietų Amerika - idealus siužetas muilo operai. Tačiau A. Maurois nenusipigina: visi romano veikėjų poelgiai motyvuoti, paveikslai išbaigti. Knygoje palikti nelieja graudžių ašarų ir neplėšo drabužių (tiesiogine prasme) dėl meilės.
Romaną nuo banalybės gelbsti žavūs pastebėjimai bei švelni ironija, kai šyptelėjama tik pakeliant lūpų kampučius. Pavyzdžiui, jaunam rašytojui, kuriam Fontanas yra idealas, duodamas toks patarimas: "Mes visi rašome per daug. Bet ne mes to trokštame. Mus kažkas stumia šito link. Ir gyventi reikia... Na, mano gerasis drauge, jūs irgi siekiate šitos karjeros - dabar tai vadinama karjera, - aš jums išvardinsiu kai kurias prisitaikėliškos moralės taisykles... Jūs jų nesilaikykite; aš ir pats jų nesilaikau; tačiau jos, jos - žavingos... Neįsikurkite Paryžiuje... Retsykiais apsilankykite jame, kad ištirtumėt tas vietas, kurias jums reikia pažinti, tačiau dirbkite nuošalumoje. Niekada nesusitikinėkite su leidėju nei su laikraščio redaktoriumi. Jei reikia, susirašinėkite su jais; visada nepaisykite nei jų veiksmų, nei jų patarimų... Nesirūpinkite knygos prekine verte. <...> Niekada neklausykite nei žmonos, nei meilužės, nei pataikūno patarimų... Spausdinkite nedaug. Atgniaužkit savo ranką, kai ji bus pilna. O svarbiausia - kaip įmanydamas rūpinkitės forma... Fo-or-ma, mano drauge, fo-orma... Tik ji garantuoja kūrinių ilgaamžiškumą. Siužetas yra niekas. Teokritas užrašinėjo kelių namų darbininkų pokalbius; Ciceronas nagrinėjo lėkštas administracines bylas; Paskalis rutuliojo su savo vaizduotės sukurtais jėzuitais šiandien jau užmirštą diskusiją. Visus šiuos vyrus po daugelio šimtmečių galima skaityti tik dėl griežtos formos. Vien ji palieka žymę žmogaus gyvenime... Verčiau rašyti eilėraštį negu romaną..." (10-11 p.)

Privalumas: Šioje knygoje galima rasti atspindėtas ir tikrąsias A. Maurois vertybes: štai į klausimą "kas turi vertę?" G. Fontanas (A. Maurois?) atsako "Nagi visų pirma malonumas galvoti... Ne rašyti apie jį... Tačiau sau, skaitant filosofus... Kas turi vertę? Vaikštinėti po biblioteką, atsiversti pirmą pasitaikiusią knygą, verčiant lapus aptikti žavų sakinį; vėl skaityti autorių, kuris lydėjo tave jaunystėje; apsidžiaugi, kad jis naujoviškas, ir kad tau nereikia jaudintis... Kas turi vertę? Draugystė. Ne draugystė kupina pavydo, bet draugystė, kuri reiškia abipusę pagarbą, dviejų jautrių žmonių santarvę; ypač vyro ir moters draugystė, kurią šildo jausmingumas ir kurios... hm... neaitrina pavydas." (10 p.)

Trūkumas: Romanas parašytas nepriekaištingai profesionaliai: griežta, logiška struktūra (pirmoji dalis siužeto prasme nėra labai įdomi, tačiau ji skirta atskleisti esmę, išdėstytą antrojoje dalyje; trečioji dalis - atomazga ir galų surišimas), nuosekliai atskleidžiamas veikėjų elgesys ir mintys; kad pasakojimas nebūtų nuobodus, tiksliai apskaičiuotomis dozėmis įdedama ironija, sparnuota frazė ar graži detalė. Tačiau skaitydamas romaną pasigedau nuoširdumo - nepanašu, kad autorius labai išgyveno dėl aprašomų situacijų. Trumpai tariant, knyga "sukalta" gerai, tačiau "nekabina".

Vertinimas: Šią knygą rekomenduočiau mėgstantiems romanus apie meilę - kaip gerą (neironizuoju) ir kokybišką tokio žanro kūrinį. Šiek tiek bulvarišką. Kiti šiame prancūzų klasiku vadinamo autoriaus romane nedaug ką ras: vargu, ar aprašomos problemos bus aktualios, o idėjų nelabai rasta.

Klasika. Deja, su pelėsio skoniu