Apie knygą: Andrė Eivaitė – Naktis prekybos centre: įkaitų romanas
Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166078
Puslapių skaičius: 184

Jau turbūt girdėjote, bet gal dar neskaitėte. Apie ką tas „įkaitų romanas“? Pakaks informacijos knygos viršelyje. Koks? Čia jau kiekvieno asmeninė nuomonė. Manoji, tiesą sakant, bus griežtoka.

Kaip kukliai, bet turbūt teisingai rašoma knygos viršelyje, romano autorė yra „tiesiog statistinė lietuvė. Tokia, kokių galima sutikti kasdien Vilniaus gatvėse, parduotuvėse, viešajame transporte“. Suprask, skaitytojau, kad (ir vėl!) ne su rašytoja čia susidūrei. Diletantiškumas įvairiose šokio, dainavimo, rašymo ir kt. sferose jau tampa chroniškas, bet ne apie tai čia kalba. Statistinė lietuvė, kaip reikėtų suprasti, parašė statistinį romaną tokiems pat statistiniams lietuviams.

Tokiems, kaip knygos herojai – paprastų paprasčiausi žmogeliukai, užsukę į „Maximą“ kas ko – spageti, sauskelnių, „bambalio“ ar prezervatyvų. Čia netikėtai jie tampa porelės (Boni ir Klaidas?) įkaitais. Ta porelė, aišku, yra pačios geriausios širdies jauni maksimalistai. Tiesiog viskas taip susiklosto, kad jiems nelieka kito kelio, kaip įsibrauti į banką, pasigrobti pinigus, bėgti, būti užkluptiems nevykėlių mentų (šios profesijos pareigūnams romane teigiamų bruožų Dievas pagailėjo – ką gi, ir vėl labai statistiška), apimtiems panikos įbėgti į „Maksimą“ ir pamojuoti iš kažkur gautu šautuvu. Pardavėjos išleidžiamos namo – užuomina į tai, kad savo jos jau atkentėjo per darbo dieną? O likusieji lieka įkaitais. Tiesiog taip susiklostė.

Tiek trumpai apie siužetą, o dabar plačiau. Pirmuosius 64 puslapius (t.y., trečdalį knygos) skaitytojas supažindinamas su knygos veikėjais. T.y., būsimais įkaitais. Auksė, Miglė, Marius, Justinas, Audronė, Augis, Ieva trata nepaliaujamais dialogais ir monologais. Kaip trata? Niekaip. Čia užuomina į kalbos ir stiliaus daržą, kuris, tiesą sakant, yra joks. O gal pasibaisėtinas – kaip jau kas pažiūrės. Kai kurios šabloniškos besiginčijančių sutuoktinių ar dviejų blondinkų draugių frazės, tiesa, visai vykusios. Mes (jei tamstai toli nuo „Maximos“ ideologijos išpažintojų, sakykite „jie“) iš tiesų taip kalbame – šablonais, klišėmis, iki absurdiškumo nuvalkiotais sakiniais. Bet šį šaukštą medaus autorė drėbteli į statinę deguto. Juo galima vadinti ir gremėzdiškus bandymus paironizuoti („Akropolyje“ draugės praleido labai turiningas penkias valandas. Keturias su puse valandos jos vizitavo įvairias parduotuves“, p.28), ir pasibaisėtinus tiesioginės kalbos “atstatymus”. Pavyzdžiui? “Nervingai ištarė/ abejingai atšovė/ pasipiktino/ nepakeldama galvos atšovė/ sučiauškėjo/ pasiteiravo/ nė nebandė slėpti nusivylimo” – ir visi jie tik iš vieno, penktojo, puslapio! Maždaug nuo knygos vidurio ta sinonimika rimtai ima pykinti.

Taigi „Maksima“ yra, užgrobėjai yra, įkaitai – irgi. Kas toliau? Ar įkaitai yra išgąsdinami sužvėrėjusių nusikaltėlių, ar jie suvokia skaičiuojantys paskutines gyvenimo minutes? Ne. Kur jau ten, įkaitai ima guosti suskystėjusią moteriškąją pagrobikų pusę (kokia miela scena iš Holivudo). Tiesa, pasigirsta vienas „pykšt“ ir vienas „ai“, bet tik dėl to, kad į parduotuvę įsiveržia nesusipratėlis mentas. Ir dėl jo tenka netyčia pašauti vieną moksleiviško amžiaus įkaitą. Moralas – viskas per tą mentą. Kas toliau? Ar pagrobėjai pereina netuščias „Maximos“ kasas ir pasipildo savo kišenę dar keliais pluošteliais? Oi ne, ką jūs! Jiems tokia mintis net į galvą neateina. Savaime aišku, kad nusikaltėliai sugalvoja leisti savo aukas į akciją „prieš ir po“. Makiažas priemonėmis tiesiai nuo kosmetikos skyriaus stendų, apranga nuo parduotuvės lentynų – viskas įskaičiuota. Taigi mergaitės gražinasi, berniukai šnekučiuojasi. O kur dar (ne)paskutinė vakarienė – sąrašas iš beveik 70 produktų, kurį pagal savo skonį sudaro visi įkaitai ir pagrobėjai. Ar toks posūkis virsta padūkusiu žaidimu „nusiaubk parduotuvę per naktį“? Irgi ne. Įkaitai atsimena, kad jie įkaitai, plėšikai – kad jie dideli ir baisūs, o autorė – kad čia nors ir laisvalaikio romanas, bet visgi rimtas reikalas.

Pabaigos nepasakosiu, susidomėjusieji paskaitys patys. Tiesiog čia viskas aišku nuo pirmųjų puslapių, ir praversti knygos bent pora lapų į priekį, kad sužinotum, kas bus toliau, patikėkite, neverta. Porelė, kuri pradeda flirtuoti įkaitų dramos sūkuryje, tą daro taip pabrėžtinai, kad tik kvailiui nėra suprantama, jog jie ir liks drauge. O kadangi pagrobėjų pora nuo pirmųjų puslapių yra tokie teigiami ir geraširdžiai žmonės, tai jau galite spėti, koks finalas jų laukia...

Reziumė norėčiau pasakyti, ko man labiausiai gaila (po sugaišto laiko). Šis skaitalas galėjo būti visai smagus. Ko vertas jau vien širdžiai mielų „iksiukų“ mėlyname fone pasirinkimas, vartotojui tapęs pažadėtosios žemės, o intelektualui ir snobui – visuomenės blogio įsikūnijimo išraiška. Čia galėjo būti smagi, sukta, klastinga, juokinga, gal net – ir žiauroka istorija. O išėjo kažkoks pašnekesys pas kirpėją. Panašios istorijos, užimančios porą puslapių su karikatūra, spausdinamos ne viename moteriškame žurnale. Tik tokį pasirinkimą suprantu kaip būdą tuštiems periodikos puslapiams užpildyti – pritrūko reklamos, tekstų nebuvo, tai ir deda. Bet ko pritrūko leidėjams, negaliu atsakyti. Namų šeimininkių, manau, šis skaitalas nesudomins, nes jį pralenkia net 1264-oji kokios nors telenovelės serija. Skirta vaikams (sprendžiant iš viršelio)? Nebent kaip greitas būdas nuskurdinti kalbą. Kai ką gal suvilios efektas „čia iš mano kaimo“. Juk parduotuvė žinoma iki skausmo, kontingentas daugmaž – taip pat. Galbūt yra situacijų, kuriose įsivaizduoju savanorišką ir neapskundžiamą šios knygos skaitymą. Pavyzdžiui, eilėje pas dantistą. Bet niekaip neįsivaizduoju, kas verstų skaityti antrąją ir trečiąją šio romano dalis. O tokios, sako, jau pakeliui.

Kai skaitytojas tampa įkaitu