Apie knygą: Andrej Belianin – Caro žirnio slaptoji tarnyba
Leidykla: Bonus animus (2008)
ISBN: 9789955754084
Puslapių skaičius: 176

Sako, kad Andrejus Belianinas - vienas populiariausių fantastikos rašytojų Rusijoje. Na, kas sako, tas turbūt žino, nors, kiek galiu spręsti iš šios knygos, nelabai man suvokiama to populiarumo paslaptis.

Iš viso, humoristinė fantastika - žanras ne iš paprastųjų. Kaip ir humoras, jeigu juokai kyla aukščiau agitbrigadų lygio. Gal dėl to net ir anglosaksiška fantastika turi tik tris humoro stulpus (T. Pratchettą, R. Aspriną ir D. Adamsą). Iš rusų humoristinės fantastikos man teko tik skaityti "Rusios salą", kuri visgi labiau nuvylė, nei pradžiugino.

Taigi, pradėję skeptiška nata, truputėlį pralinksmėkime: kas nutiks, jeigu jaunesnysis milicijos leitenantas (negyvenusiems sovietmečiu: tolygu jaunesniajam policininkui) staiga iš paslaptingo Maskvos rūsio pateks į miestą pasakoje - Lukoškiną? Ogi neprapuls - tik savo įgūdžius teks pritaikyti magijos kupiname pasaulyje. Nes problemos - panašios. Kažką kažką nugvelbė, kažkas kažką nužudė, kažkas kažką rezga ir kažkam teks gelbėti pasaulį. Na, ne, ne pasaulį, o tik patį Lukoškiną nuo žiaurių ir baisių užpuolikų. Į pagalbą jis gaus netašytą kaimo berną, raganą Žiežulą (įtariu, kad originale ji yra Baba jaga), o ir santykiai su pačiu caru Žirniu susiklostys labai jau palankiai.

Taigi, prieš mus detektyvinė istorija, kurioje dauguma pokštų konstruojama aliuzijomis į įvairias praeities ir dabarties Rusijos (SSRS) aktualijas, filmus, serialus, literatūrą, leksiką ir pan. Pavyzdžiui:

"Atgal į Lukoškiną skridome triukšmingai ir dainuodami. Žiežula mojavo šluota, traukdama ant viso miško tokias nepadorias častuškes, kad aš, ko gero, raudonavau. Savo ruožtu man teko jausmingai atlikti "Mums pirmiausia, mums pirmiausia tai lėktuvai! O merginos, o merginos - tik po to!"

Arba

"Dūmos djakas Filimonas Gruzdevas. Skandalistas ir kvailys. Neišmatuojamai pasipūtęs ir garbės ištroškęs... Pavydaus charakterio, grubus, bailokas. Į valstybės iždą seniai suleido abi rankas".

Tai - geras receptas, bet produktas vis tiek palieka ne visai baigto ruošti skonį. Spėju, kad ir šios citatos ne visiems skaitytojams daug sakys, kaip ir man tikriausiai nieko nesakė iliuzijos į dabartinius "milicinius" serialus. Bet vietomis - visai smagu, ypač į antrąją knygos pusę, kai veiksmas kiek normaliau įsisuka.

Taigi, skaityti galima. Bet tai nėra knyga, kurioje raidžių nesugebėtumėte regėti per juoko ašaras.