Andrej Makarevič „САМ ОВЦА“

Nežinau kodėl, bet man labai patinka memuarai, atsiminimai ir kitokie panašūs savęs realizavimo būdai. Tiesiog įdomu pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis, mintimis ir įvykiais - tada netgi norisi tikėtis, kad būsi protingas ir pasimokysi iš svetimų, ne iš savo klaidų, o ir šiaip - smalsu, lygiai taip pat smalsu, kaip ir pro rakto skylutę kartais paspoksoti…

Taigi, ir šiandien pristatau knygą, kuri mane ir nustebino, ir pradžiugino, ir nuliūdino - nes taip buvo gaila baigti ją skaityti. Na, nesitikėjau, kad iš muzikanto, pusiau-poeto, dailininko, akvalangininko, virėjo, TV laidų vedėjo Andrejaus Makarevičiaus dar gali išeiti ir rašytojas… Pasirodo - išėjo. Ir ne veltui knyga apibūdinama ne "autobiografija", "memuarai", bet "autobiografinė proza". Tiesa, apibūdinamas biografinė proza tinka labiau pirmai ir trečiai knygos dalims, mat antroji - nepaprastai smagi grupės "Mašyna vremeni" istorija, lengviau pavadintina memuarais, bet užtat kokiais memuarais!

Taip, A. Makarevičius rašo apie viską - ką matė, jautė ir netgi uodė vaikystėje, jaunystėje ir dabar, kaip žvelgė į pasaulį, kodėl būtent žvelgė taip ir ne kitaip, kas jį lydėjo, kur jis gyveno ir taip toliau, ir panašiai. O kadangi gyveno jis tokį aktyvų gyvenimėlį, kad ne kiekvienas ir pakeltų, žinoma, įvykių netrūko… Tačiau ne taip, kad "nuėjau, pamačiau, atsitiko", o "pamačiau - įdomu, kodėl gi taip mačiau?", be to, panašu, kad artisto gyvenime netrūko linksmų situacijų. Kad ir ši:

"Staiga Gradskis prisidėjo vyno taurę prie ausies, akys jo apsiblausė. Tada Gradskis tarė:

- Nagi, Makarai, štai mes ir patikrinsime - poetas tu ar ne poetas. Į ką panašus garsas?

Ištaręs šiuos žodžius jis priartino šnypščiančią vyno taurę prie mano ausies. Garsas iš tiesų priminė kažką pažįstamo. "Galbūt, stadiono triukšmas?", nedrąsiai pasiūliau. "Nė pypt tu ne poetas!" - suirzo kompozitorius, "vanduo statinėje taip gurga!"

Ypač smagūs ir labai giliai griebiantys autoriaus atsiminimai apie vaikystę - namus, tėvus, kaimynus arba, pavyzdžiui, apie troleibusus: "Pirmiausia, jis vieną kartą pavežiojo mane savo krovininiu troleibusu aplink Vaizduojamųjų menų muziejų... Mane pritrenkė, kad troleibusas, pasirodo, gali važiuoti ir be laidų, susidėjęs ant stogo ūsus, padedamas akumuliatorių. Aš, žinoma, nežinojau, kas tai yra akumuliatoriai, bet tuoj pat pajutau jiems kolosalią pagarbą".

Tiesa, vėliau buvo ir dalykų, kuriems pagarbos jokios nejausta: "Iš viso, reikėjo labai smarkiai nekęsti žmogaus, kad sugalvotum sovietinių laikų viešbutį su visomis detalėmis. Šios neapykantos likučius stebiu iki šiol - jeigu numeris dviejų kambarių (taip vadinamas pusiau liuksas), tai būtinai televizorius ir telefonas bus viename kambaryje, o lova - kitame. Na, koks idiotas žiūri televizorių, sėdėdamas ant kėdės?"

Na, ir žymią knygos dalį sudaro tiesiog autoriaus pamintijimai, dūmojimai, artinantys memuarus prie esė, o tos mintys - geros, teisingos, įdomios. Tik kažkodėl užbaigiama viskas gana liūdna gaida - net nepanašu, kad žmogus, išgyvenęs tiek linksmų istorijų, savyje dar nešiotų ir šitokią melancholijos dozę. Nors - ta rusiška siela, kas ją supras? Bet susipažinti - smagu ir įdomu.

Labai gerai