Autorius: Gintautas K. Ivanickas
Data: 2001-03-15
Ukrainiečių rašytojas Andrejus Valentinovas (tikroji pavardė Šmaljko) - Charkovo Nacionalinio Universiteto istorijos dėstytojas (beje, išsireikalavęs iš katedros vedėjo, jog universitete būtų įvestas privalomas Lietuvos istorijos kursas). Tad nieko keisto, jog ir antroji jo gyvenimo pusė - literatūrinė - taip pat susijusi su istorija. Būtent jo kūriniai paskatino literatūrologus išrasti naują terminą - kriptoistorija, kitaip sakant - slaptoji istorija, tokia, kokia ji galėjo būti. Autoriaus kūriniai - puikiu stiliumi parašyti, patrauklūs istoriniai-nuotykiniai romanai. Tačiau yra vienas "bet". "Bet" - tai fantastikos elementas, išlendantis, it yla iš maišo, pačiose netikėčiausiose vietose.
Taigi: 1793-ieji, Paryžius. Revoliucija. Laisvė, Lygybė, Brolybė. Visuotinė paprastos liaudies pergalės šventė. Ir nepailstanti giljotina. Kasdien Paryžiaus aikštėse nemaža žmonių atsisveikina su savo galvomis. Tačiau kai kurios aukos sugrįžta… Kas jas veda? Kodėl jos neranda ramybės po mirties? Iš lėto, tarsi gerame detektyve, autorius kelia skraistę, dengiančią šią paslaptį. Pagrindinis romano herojus atsipeikėja mūšio lauke. Kariai, aptikę jį, visą užlietą krauju, kreipiasi į jį kaip į kažkokį "poną Šaljė". Herojus supranta, kad tai ne jo vardas, kad jį supainiojo su visai kitu žmogumi, tačiau jis negali prisiminti savo vardo. Neprisimena beveik nieko, kas būtų susiję su juo pačiu. Netikrojo "Šaljė" galvoje sukasi tik keli žodžiai: "Paryžius… Mėlynasis ciferblatas…" Ką tai reiškia, jis nežino. Jam, tarsi gimusiam iš naujo tai vienintelis siūlelis, vedantis link jo praeities. Tad "Šaljė" nusprendžia timptelėti už šio siūlo galo, tikėdamasis išvynioti visą jį gaubiančios paslapties kamuolį…
Perpasakoti visą siužetą tikrai neverta, pasakysiu tik tiek, kad nuo šios knygos tikrai sunku atsitraukti - autorius visą laiką meistriškai išlaiko įtampą. Netgi jei jums nelabai patiks fantastiškoji romano linija, tai tikrai bus įdomu paskaityti apie Prancūzijos revoliuciją, apie jos vadovus - Dantoną, Robespjerą. Nežinia, kaip tai pavyksta A.Valentinovui, tačiau XVIII-ojo amžiaus revoliucionieriai labai primena XX-ojo pradžios bolševikus. Dvi Didžiosios Revoliucijos - Dvi Didžiosios Klaidos?
Vienintelis kūrinio "bet" - tai A. Valentinovo noras ne ieškoti paralelių, bet žaisti su Rusijos bolševikinės "revoliucijos" (kuri nebuvo revoliucija tikrąja prasme) stereotipais, juos vaizduojant Prancūzijoje. Galbūt tai turi didaktinę naudą, nežinau, tačiau man tai ardė kūrinio autentiškumo įspūdį. Ir net parafrazė "Šuns širdžiai" "Mes - tai Naujojo tilto sekcijos Stebėjimo komitetas, - teikėsi paaiškinti storulis. - Mano pavardė Šonder, aš atsakau už visus įtariamuosius mūsų sekcijos teritorijoje", iš pradžių sukėlusi juoką, vėliau visgi nepasirodė itin reikalinga. Aišku, kiekviena revoliucija turi savo Šonder, Švonder ir Šonderauskus, bet visgi Valentinovas yra tokio kalibro rašytojas, kad galėtų apsieiti be tokių triukų.
Kaune jau pavežiota - kitur bus kiek vėliau.
Bet nemiegam - faktas, bėgam lekiam. :)
Parasyta gerai, bet man pats zanras neprimtinas. Sakyciau eiline Vinetu ir kitu Skomantu serijos knyga.
http://www.fantastika.lt/content.php?id=128
ir čia:
http://www.skaityta.lt/board/messages/497/256.html?1041271691
Bet bent jau šiuo atveju ta kriptoistorija nelabai "kirptoistiškai" atrodo. Turiu omenyje, kad revoliucionierių tarpusavio pjautynes, Robespjero fanatiškumą ("Prancūzijai reikia manęs"), chaosą ir terorą panašiai vaizduoja daugybė kitų kūrinių. Ir šiaip jau man čia labiau panašu į paprastą (nemaišyti su prastu :) istornį romaną. O tos kelios fantastiškesnės detalės apie telegrafą, atgyjančius mirusiuosius ir super duper karinį garlaivį tai tik atskiros siužeto detalės, kurios gal prideda fantastiškumo, bet ne kriptoistoriškumo, kaip jį supratau.
Ogi niekuo - tiesiog tai jau būtų kita knyga. :)
Idėja apie kitą rasę, "angelų palikuonis", gyvenančius tarp mūsų ir nemokančius numirti iškart ir suvisam, kaip kad mes - nepakankamai fantastiška?
Va, todėl ir nesupratau, ko reik, kad knygą galėtum pavadint fantastine? Ok, kad blasteriai nebūtini jau išsiaiškinom :)
Tuomet kas būtina?
Šiaip ginčytis beprasmiška - aiškiai kiekvienas žvalgomės iš savos varpinės :)
Mano supratimu, nereikia stengtis dirbtinai siaurinti fantastikos ribas. Ir taip tai vyksta nuolat - aibė autorių, balansuojančių ties riba, atkakliai purtosi "fantasto" etiketės.
Nenuostabu, kad plačiojoje visuomenėje "fantastika" asocijuojasi tik su pigiais TV serialais, kuriuos mūsų televizijos nesigėdija vadinti "fantastika". :(
Tikrai ne detalių gausa nusako didesnę ar mažesnę kūrinio priklausomybę fantastikos žanrui. "Dezertytas" be jokios abejonės priklauso ir visuotinai (t.y. tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje, kur daugiausia jį skaitė) vertinamas kaip fantastinis kūrinys ir abejones jo "fantastiškumu" pirmą kartą išgirdau būtent iš Valdo.
Žinoma, tai didele dalimi ir asmeninio skonio reikalas, bet, pasikartosiu, ne prieskonių gausa galų gale lemia kūrinio priklausomybę žanrui.
Tai, kad kitoks pasaulis parodomas kiek subtiliau, užuominomis, o ne vienam ant galvos lipant vilkolakiams, vampams bei iš padangių pikiruojant ufikams dar nereiškia, jog kūrinys nėra fantastinis. Iš viso, pasakyčiau, panašūs įsivaizdavimai labai padeda kitiems (t.y. iš kitų literatūros parapijų) įsivaizduoti šį žanrą kaip "geltonąjį".
Man tik keista, kad pora klausimų iki pro šalį ėjusio posto sukėlė reakciją "tau tik blasterių reikia"
Užkliuvo "fantastikos nėra". Ok, žmogus vaikštančius numirėlius priima, kaip savaime suprantamą dalyką ir kasdien su jais susiduria. Aš be reikalo pasikarščiavau :)
DĖMESIO SPOILERIAI!
Dėl numirėlių... Ką mes matom? Mūšio, ar šiaip susirėmimo vietoje atsibunda žmogus. Visas kruvinas, nieko neprisimena, balsus girdi sunkiai, akyse pilkuma, dar galvoje lyg ir sukasi kažkokie balsai sufleruojantys detales, kas jis galėtų būti. Įsivaizduokim, kad aš skaitau nežinodamas, kad čia fantastinis kūrinys. Na gerai, pagalvočiau, prisižiūrėjus mūšio mėsmalės, prisiklausius šūvių aplink ir po to gavus gerai į galvą, tai manyčiau visko gali nutikti, gal net džiaugtis reikia, kad likai gyvas, nors ir nieko neprisimeni. Žmogus palaiko save numirusiu. Irgi - ko tik neatsitinka po galvos traumų (kiti iš vis su dausom šnekėtis ima :) Ir tik po to antram trečdalyje knygos (ar net antroje pusėje) imama rimčiau įteiginėti šią versiją. Ir tai, jei skaitai skeptiškai fantastikos atžvilgiu, viskas daroma neįkyriai. Antras toks nemirusysis (mergina) aprašomas dar paliekant lašelį abejonių (pamenat gydytojos pasakojimą apie kelis normalius atgaivintus iš karstų?). Po to katakombos/koplyčia? na irgi nieko labai ypatingai fantastiško. Šiais laikais žmonės saibabom irgi tiki. Apie policijos protokolus suirutės laikotarpiu man rodos jau rašiau.
Ir įsivaizduokim, kad ant viršelio nėra Eridano pavadinimo, F ženkliuko, ir paminėjimo, kad čia tikriausia fantastika. Idėja apie numirėlius taip ramiai ir neįkyriai įpinta, kad gal ir paliktų šiokį tokį susierzinimą nemėgstančiam fantastikos, bet manau istorinės detalės tą nustelbtų.
Taip, žinoma, giljotinos nukirsta galva, kaip suprantu, nesiskaito? :)
Prasmės diskutuoti nematau, nes, regis, argumentai esminiai išsakyti. Čia gaunas kaip su ta stikline - ji puspilnė, ar pustuštė?
Man paprasčiausiai nepatogu vadinti romaną, kuriame apstu anachronizmų, "istorinių". Gal aš tiesiog tą žodį "istorinis" suprantu ne taip, kaip reikia. :)
tai, kas apžvalgoj įvardijama, jei atmintis neapgauna, 'pamažu atidengiama paslapties skraiste', aš pavadinčiau įįįžanga. ilga įžanga, kuri sulaukia kulminacijos kažkur ketvirtame ketvirtyje. nors gal kulminacija ir per stiprus žodis, viskas labai tolygiai eina ir baigiasi 'to be continued' stiliumi. kažkodėl tokia nuomonė susiformulavo, pabandžius aprašyti knygą po savaitės nuo perskaitymo. tiesą sakant, norėjau ko nors aštresnio, ne 'žmoniškumo', 'draugystės' akcentavimo, o atvirkščiai. kažko nežmogiško, neįprasto, alternatyvaus. daugiau.
ką gi, užtat kai kurių miestelėnų požiūris į realybę atrodo lyg iš ano pasaulio - tas ėjimas žiūrėti egzekucijų ir pan.
jei atvirai, 'realybinė' pusė, žmonių portretai, vaizdai, atmosfera, pokalbiai man buvo įdomesni, negu tas 'fantastinis elementas', kurį pats herojus vis prisimena (nors pasikartojimų 'tiesa, man dar reikia surasti 'mėlynajį ciferblatą', o dangus virš manęs toks artimas, bet neįlipsi' stiliumi galėjo būti maždaug perpus mažiau:]), bet tarsi stengiasi nesigilinti, slėpti - jam bruka atsakymus, o jis - aaai, čia gal pasakos...
šiaip įtraukli knyga, buvo įdomu skaityt, ko gero, vėliau dar kada atsiversiu:]
Užtat yra pilna kitų Valentinovo knygų - tikrai geru :)
Man labiausiai patiko pats siužetas, nes labai domiuosiu istorija, ypač revoliucijos laikais. Gal kas žino panašaus siužeto knygą?
http://www.fantastika.lt/content.php?id=351