Apdeitinta Anglija

Į Lietuvos perkamiausių autorių gretas prieš metus įsiveržęs Andrius Užkalnis gali erzinti (ypač karštligiškais komentarais „Lietuvos ryte“), gali nepatikti, bet vieną dalyką privalu pripažinti: jo darbštumo galima tik pavydėti ir mokytis. Išleido knygą – serija pristatymų, pervažiavimas per visą Lietuvą, interviu į kairę ir į dešinę (na, ir kas, kad dalį – pasirašė pats). Kitaip tariant, tai žmogus, kuris pats kuriasi save. Sakyčiau laissez faire epochos idealas, nors daug kam jis pirmiausia kažkoks enfant terrible. „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ – buvo puiki knyga, „Kelionių istorijos“ – nors didesnė dalis skaityta žurnale „Istorijos“ – taip pat labai svaigi. Gi dabar – trečioji „Prijaukintoji Anglija“. Trys knygos per metus. Ar tai daug? Velniškai daug. O kur dar minėtieji komentarai, tinklaraštis, nesibaigiančios batalijos su Artūru Raču? Darosi įdomu – kiek gi Andriaus Užkalnio para turi valandų? Bet grįžkime prie trečiojo opuso.

O ten – tai, kuo autorių, net galbūt ne visada perskaitę pirmąją knygą, kaltino literatūros kritikai (dar vieni iš Užkalnio esamų ar įsivaizduojamų priešų). Ajajai, popmechanikas Užkalnis išsirinko tikslinę grupę – emigrantus, todėl jo knygą visi perka, todėl kultūringos knygos vėl nustumtos į paribį… Nors tai mažai ką turėjo bendro su pirmosios knygos turiniu, kuri tikrai buvo daug platesnio požiūrio publicistinė antropologija nei vadovėlis emigrantams. O štai antroji „Anglija“ būtent tuo ir tapo, vadovu emigrantams. Ir, tiesą sakant, tuo mane ir nuvylė.  Gal dėl to, kad emigruoti nesiruošiu? Ir gal dėl to, kad ji man galutinai nuvainikavo Angliją, apie kurią vis dėlto labiau turėjau „viktorianistinį“ požiūrį. Bet iš tiesų, mano požiūriu, antroji „Anglija“ verta premijos už emigracijos stabdymą, kadangi visoje knygoje beveik ištisinis akcentas apie tai, kuo Anglija lietuviui… bloga. Blogas aptarnavimas, blogas oras, grėbliai, ant kurių neverta lipti, humoras, kurio vis tiek iki galo nesuprasite ir t.t. O gal tai atspindi autoriaus planus grįžti į Lietuvą? Net nustebau knygos pabaigoje radęs pastebėjimus, kad lietuvis, grįžęs iš Anglijos, pasidaro reiklesnis savo valdininkams ir viršininkėliams, nors Anglijos valdininkai, pardavėjai, medicinos sistema ir visa kita vienodai stipriai išdėti į šuns dienas.

Taigi, pirmoji mano rekomendacija būtų tokia: jeigu neskaitėte pirmosios „Anglijos“, nepradėkite nuo antrosios, pradėkite nuo pirmosios. Nes jeigu pirmoji buvo solidi, apgalvota, išmąstyta ir išjausta vientisa studija, tai antroji nėra savarankiškas kūrinys, tai yra pirmosios knygos service pack‘as, ir tas antrosios fragmentiškumas, tikslingumas ir iš to kylantis netgi savotiškas nuobodumas man kliūva. Negaliu pasakyti, kad Andriaus Užkalnio plunksna ar dantys atšipo, kad jo pastabumas sumažėjo, kad samprotavimai tapo ne tokie įdomūs, bet aptartos temos matyt nepataikė į mano domėjimosi kertelę. Man tikrai būtų buvę įdomiau sužinoti ne tik tai, kodėl lietuviui neverta ginčytis su anglų policininku, o tai, kaip patys anglai žiūri į savo policiją. Skyrelis apie anglų pomėgį bjaurasčiai, galima sakyti, išplėstas pirmosios knygos skyriaus perpasakojimas iš naujo su kitais pavyzdžiais ir kitais vardais. Bene labiausiai man patikęs skyrius – tai apie tai, kas laukia Anglijos („Šalį kamuoja krizė, bet darbo užteks visiems“) ir apie vaikus Anglijos mokyklose (Siaubas!..). Ir, beje, labai nepritariu sprendimui smarkiai mažinti išnašų. Nors Andrius Užkalnis ir šaiposi iš rašytojo misijos („byloti“), bet, kaip neretai nutinka, ir pats buvo ją pradėjęs. Ir, mano manymu, drąsiai galėjo tęsti – pirmosios knygos išnašose šalia to, kas lyg ir turėtų būti aišku (kaip, pvz., „Žvėrynas“ vilniečiui) aš rasdavau ir tokių įdomybių kaip rusų k. žodžio „vokzal“ kilmė, ir dar daug ko. Šįsyk gi man jų pritrūko, nors antroji, iš serijos „nesakysiu kas, nors tai buvo drambliukas“, leido garsiai nusikvatoti.

Tiesa, labai mielos knygą iliustruojančios autoriaus nuotraukos, atskleidžiantis internetininkams ir taip žinomą tiesą, kad šalia plunksnos Andrius Užkalnis taip pat nevengia fotoaparato.

Pabaigai – pora patikusių citatų. „Mes, lietuviai… jei kas nors neatitinka tikrovės, reaguojame sunkiai bei skausmingai: jei parašyta, kad pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, prašom parodyti pelėsius ir kerpes, antraip mums tos pilies nereikia. (p. 138), „Amerikoje panašiai žmonės iš bet kurios Centrinės arba Pietų Amerikos dalies dažnai vadinami „meksikiečiais“ (žinoma, tai netrukdo reikalauti, kad jie visi „kraustytųsi atgal, iš kur atvykę, - į Puero Riką“) (p. 186). Ir klausimas – ar tikrai Chalapos paprikos angliškai vadinamos „jalapeño“? O gal visgi – ispaniškai? ;)

Publicizuotas emigranto vadovas