Iš pažiūros, knyga prasideda ne kaip fantastika, o kaip būtent karinis romanas. Sovietų kariuomenės praporščikas, Rusijos lenkas Pavelas Levartas kariauja Afganistane. O Sapkowskis apie karą rašyti moka - tarsi ten ir pats būtų buvęs. Ginkluotė, žargonas, mėsmalė, įvairiausios uniformų ar buities detalės - niekas nepraleista, viskas labai tikroviška, skaityta įvairiausiuose memuaruose. Bet netrukus į karą įsivelia X-jėgos, o galiausiai - ir fantastika. Ji nėra kažkokia ypatinga, kaip aukštoji "Raganiaus" magija, tiesiog Levarto likimas susijungia su kitų kovojusių Afganistane likimu, kai jis sutinka keistą auksinę gyvatę... 

Sapkowskiui įdomu ne tik karas ir jo detalės. Sapkowskiui įdomesni žmonės. Jų motyvai, jų elgesys, jų psichologija, jų likimai, kaip ir visos visuomenės vargai ir dėsniai. Galiausiai knyga tampa nedideliu, bet taikliu žmogaus, patekusio į beprasmiško ir neįmanomo karo mėsmalę, likimo atspindžiu. Lyg gyvatės susisuka trys istorijos (gaila, šalutinės istorijos galėjo būti ir platesnės), kurias skiria keletas amžių. Trys karai Afganistane, trys pralaimėjimai. O skaudaus realumo knygai prideda tai, kad autorius aprašo beveik kiekvieno nors kiek svarbesnio veikėjo likimą. Tokį pažįstamą jau iš nebetolimos kartos ar jos memuarų puslapių. Afganai - vyrai, suluošinti karo, nepriimti visuomenės, ir nebegalėję be jo gyventi. Ir taip būna, kad literatūrinis kūrinys sukrečia labiau nei žiauriausi memuarai. "Gyvatėje" tokių supurtančių momentų ne vienas ir ne du. Kaip ir vietų pamąstymui. Vienu jų ir baigsiu, nors jūs ir nieko nesuprasite, kol neperskaitysite: 

Senas afganistanietis, pamatęs atvažiuojantį NATO karių konvojų, šūkteli vaikui:

- Įjunk radiją!