Šioje mažoje, jau ne pirmo leidimo sulaukusioje, gėlėtoje knygelėje Anna Sakse pasakoja 33 skirtingo ilgio istorijėles apie gėles, o iš tikrųjų - apie gyvenimą. Apie gėlių gyvenimą, kuris stebėtinai panašus į mūsiškį. Nes kiekvienas esame sutikę vilioklę Aguoną, save įsimylėjusį Narcizą, naivuolę Pienę, trapųjį Jazminą, išdidžiąją Rožę, kukliąją Kvaputę, klaidinančius apžavus skleidžiančią Raganę, tikra meile tikinčią gražuolę Erškėtrožę ar tyrąją Vandens leliją. Kai kurios šių pasakų paremtos įvairių tautų tautosaka ir istorija, kai kurios - tikriausiai autorės fantazijos vaisius.

Gėlių, kaip ir žmonių, gyvenimo istorijos gali būti linksmos ir liūdnos, laimingos ir tragiškos. Gėlės gali būti kupinos švelnumo, gėrio, tauriausių jausmų, bet taip pat ir pasipūtimo, nedraugiškumo, klastingumo... Šios jausmų pasakos atspindi mūsų gyvenimą. Galbūt todėl iš tokių pasakų neįmanoma "išaugti", nes jos mums reikalingos. Jose atpažįstame save.

"Neaiškios nuojautos nusmelktas plėšikų vadas Žakas atidarė skrynutę ir ten išvydo savo širdį, kurios tiek metų neturėjo. Ir stebuklai - šioji prašneko ir tarė:

- Būk geras ir nepasirodyk Lelijai toks, kos dabar esi. Verčiau tegalvoja, kad tu miręs, ir mini tave geruoju.

Žakas uždarė skrynelę ir liepė plėšikams atiduoti senutei grobį ir parodyti kokią žalią kalvelę, kur neva palaidotas Žakas. Šie pamanė, kad jų vyresnysis, matyt, nuo senatvės pakvaišo, ir susitarė skrynutę pasilikti sau. Na, o kapą parodys - ar maža čia vėjo supūstų kauburių?

Vargšė Lelija, ji dar labai mylėjo Žaką - tokį, koks jis buvo jaunystėje. Kaipgi paliks jį be širdies? Todėl išplėšė iš krūtinės savąją ir įkasė kauburėlin, kurį tarė esant Žako kapu.

Iš tos širdies išaugo gėlė, kurią dar šiandien žmonės vadina lelija. Nuotakos puošmena ir kapų gėlė, ištikimybės, nekaltybės ir taurumo simbolis." (Lelija)

Jei pasiilgote paprastumo, ramybės, aiškumo gyvenime - šios pasakos kaip tik jums. Ir ne tik prieš miegą

P.S. "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu" (H. Radauskas).

Jausmų pasakos