Iš kitų istorinių šaltinių žinoma, kad jaunystėje Poncijus Pilotas dalyvavo kautynėse, kuriose germanikas Arminius sutriuškino Romos imperijos legionus, vadovaujamus Varo. Taip pat neabejojama, kad 37 metais, mirus imperatoriui Tiberijui, šis patricijus buvo ištremtas į Galiją. Manoma, kad gyvenimą Poncijus Pilotas baigė savižudybe.

Tai sausi faktai. Daug įdomesnės literatūrinės interpretacijos, kurių garsiausia - viena iš M. Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita" siužetinių linijų. Būtent šis kūrinys man (neabejoju, kad ir daugeliui kitų) buvo pirma didesnė pažintis su "žiauriuoju Judėjos prokuratoriumi, raiteliu Ponciju Pilotu".

Kuo ypatingas dar vienas grožinės literatūros kūrinys, pasak autorės, paremtas istorine medžiaga, apie šį asmenį? Iš karto pasakysiu, kad A. Bernet į romaną "Poncijaus Piloto atsiminimai" sudėjo visus Naujojo Testamento epizodus, kuriuose minimas Judėjos prokuratorius: knygoje panaudotos visos frazės, kurias apaštalai priskiria Poncijui Pilotui, - galima sakyti, kad pusę romano sudaro šio Šv. Rašto epizodo aprašymas, papildytas įvairiausiomis to meto smulkmenomis, trumpai tariant, detalizavimas. Likusi dalis - nuotrupos iš vaikystės, skerdynės germanų krašte, gyvenimas Romoje, Judėjos reikalai iki Jėzaus Kristaus pasirodymo, tremtis ir, ne, ne savižudybė, kaip minėjau anksčiau, - A. Bernet romane po Kaligulos mirties Poncijus Pilotas grįžta į Romą, išgyvena didįjį "amžinojo miesto" gaisrą ir žūsta persekiojamas Nerono. Pastarasis siužeto posūkis ne vienam sukelia skepsį ir atmuša norą skaityti šią knygą: nors "Poncijaus Piloto atsiminimai" ir ne biografija, o istorinis romanas, tačiau norėtųsi, kad nepagrįsto išmislo būtų kaip galima mažiau. O be reikalo - nežinau, kiek A. Bernet teorija pagrįsta (pasak knygos anotacijos, "Etiopijos koptai jį laikė šventuoju kankiniu, o jo žmoną Prokulą ortodoksai paskelbė šventąja"), tačiau šiame kūrinyje ji gražiai įpinta ir neiškrenta iš konteksto.

Anot autorės, trys pagrindinai stulpai, ant kurių laikosi Poncijaus Piloto gyvenimas - Roma, Jėzaus Kristaus nukryžiavimas ir šeima, todėl knygoje galima rasti ir istorijos, ir pasvarstymų apie pareigą ar gerus norus, ir sentimentalumo. Deja, nė viena šių atramų neišlaikė: nenumaldomas Romos imperijos galo artėjimas, savigrauža dėl savo veiksmų (neveikimo) teisiant Jėzų Kristų ir trijų sūnų bei dukters likimai - tai visos šios knygos temos, siauresnės ir platesnės, įdomesnės ir mažiau vertos dėmesio.

Pats Judėjos prokuratorius romane vaizduojamas ne bailus, o ištikimas (deja, ištikimybę prisiekė Romai, o ne dievams ar dievui), ne žiaurus, o pareigingas (vardan aukštesnių tikslų kartais reikia nepaisyti kažkieno interesų ar skausmo), ne godus, o, atvirkščiai, - nesivaikantis turtų ir titulų, ne bukas valdžios pareigūnas, o svarstantis ir kenčiantis žmogus. Romane istorinius įvykius keičia vidiniai išgyvenimai, o šio patricijaus gyvenime vieną numalšusį skausmą - kitas. Tačiau nepasakysi, kad knyga niūri ar kelianti depresiją - jai geriausiai tiktų apibūdinimas "melancholiška".

Bet kokiu atveju romaną skaityti įdomu, nepriklausomai nuo to, ką žinote apie Judėjos prokuratorių, ir net, jei ir mokate atmintinai M. Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą". Tik vėl į galvą lenda mintys apie Poncijaus Piloto ir romano pabaigą - ar tai tiesa, ar nors ir įspūdingas, tačiau tik vaizduotės sukurtas finalas. Tą palieku spręsti patiems - aš nusiplaunu rankas.

Beje, šios frazės Šv. Rašte nėra. Knygoje taip pat.

"Dar vieno žmogaus kančia prie visos žmonijos kančios..."