Besidomintys Japonijos kultūra neabejotinai skaitė negausią lietuvių kalba išleistą literatūrą šia tematika: V.Ovčinikovo "Sakuros šakelė", R.Lankausko "Tokijo cikados", R.Neimanto "Gyvenimas ant ugnikalnio", "Pasaulis puodelyje arbatos" ir kelias kitas mažiau žinomas knygas. Tačiau nepaisant laikas nuo laiko Vakarų Europoje vis kylančiomis susidomėjimo Tolimųjų Rytų menu bangomis, išsamesnių tyrinėjimų apie tradicinę japonų estetiką Vakarų Europos kalbomis yra tik keletas.

Antanas Andrijauskas - Kultūros ir meno instituto Komparatyvistinės kultūrologijos, estetikos, meno teorijos skyriaus vadovas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, humanitarinių mokslų srities filosofijos istorijos krypties habilituotas daktaras, Lietuvos estetikų asociacijos prezidentas. Kaip teigia pats autorius, jo monografija "Tradicinė japonų estetika ir menas" - vienas pirmųjų Vakarų šalių literatūros veikalų, skirtas japonų estetikos ir meno tradicijos tyrinėjimui nuo ištakų iki XIXa. pabaigos. Monografijoje analizuojamos tradicinės japonų estetikos ir meno kryptys, mokyklos, koncepcijos, idėjos bei japonizmo fenomenas, pateikiamos išsamios poezijos, teatro, kaligrafijos, dizaino estetikos apžvalgos, supažindinama su kasdienio japonų gyvenimo kultūra. Nemažas dėmesys skiriamas ir japonizmo įtakai Vakarų kultūrai, nepaliekant nuošaly garsių Lietuvos menininkų, kurių kūryboje atsispindėjo orientalistinės idėjos ir pasaulio suvokimas: analizuojama japonizmo įtaka M.K.Čiurlionio tapybai bei J.Mačiūno tarptautiniam meno sąjūdžiui "Fluxus".

Svarbiausias japonų estetinio pasaulio suvokimo principas yra tai, kad "Grožis egzistuoja mus supančiame pasaulyje. Jis yra imanentinis būčiai. Vadinasi, žmogus negali sukurti to, kas jau yra. Jis gali jį tik įžvelgti." Japonų estetiniai idealai dažniausiai išreiškiami tokiomis estetinėmis kategorijomis kaip makoto (tiesa, natūralus nuoširdumas), aware (žavesys), okashi (žaismingo humoro žavesys), yūgen (slėpiningas grožis), sabi (senovės apnašas), wabi (prislopintas grožis), shibui (paprastumo grožis ir aristokratizmas), en (žavesys), miyabi (ramumas), hosomi (subtilumas, trapumas), karumi (lengvumas), yūbi (elegancija), sōbi (didingumas), mei (skaistumas, kilnumas) ir kt.

Skirtingai nuo Vakarų tradicijų, kur menas neretai suvokiamas teorinių absrakcijų lygmenyje, Japonijoje estetika ir menas yra svarbios kasdieninio gyvenimo kultūros detalės. "Japonas gėrisi ir džiaugiasi laukų gėlės žiedu, pamerkia jį inde, išskobtame iš medžio. Kabindamas paveikslą ant sienos menui skirtoje nišoje, pasirūpina, kad jis derintųsi prie besikeičiančių metų laikų. Kai visas pasaulis apklotas sniegu, jis parenka paveikslą su rudu jaučiu sniege ar šaltyje sustirusiu adoniu; vasarą pasikabina kūrinį, vaizduojantį krioklį ar žalius medžius; rudenį - nupieštą purpurinį klevą ir elnią, besiganantį po klevu."

Teatras, literatūra, japoniškieji akmenų, vandenų, samanų sodai, arbatos ceremonijos raida, kaligrafijos subtilybės, kodėl tuščios vietos paveiksle kartais net svarbesnės už užpildytas, kaip randamas atsakymas į kōan klausimus "Kaip gali žąsis išlįsti iš butelio su siauru kaklu, kad pati nesusižalotų ir nebūtų sužalotas butelis?" arba "Koks yra vieno delno plojimo garsas?" - manau, kad "Tradicinė japonų estetika ir menas" yra knyga, skirta ne tik besidomintiems kultūros ir meno istorija, bet gali būti naudinga ir tiesiog informaciniu požiūriu ar įdomybių ieškotojams, ji net kažkiek moko pabandyti į pasaulį pažvelgti japonų akimis, suvokti specifinę šios tautos filosofiją, gyvenimo ir veiklos principus.

Subtiliems ir besidomintiems