Keista, kai knygoje vienai minčiai skiriamas vienas puslapis. Nesunku įsivaizduoti, kaip eilinis vartytojas tai pamatęs garsiai išreikš savo nepasitenkinimą: „kokia čia nesąmonė“. Knygų rinkimasis vis dar vyksta tokiu pat principu, kaip sovietmetį vyrai rinkosi žmonas – kuo „drūtesnė“, tuo geresnė. Galbūt tai šiek tiek perdėtas palyginimas, tačiau pernelyg neatitolęs nuo realybės.

Ką turi parašyti žmogus, kad jo minčių vertė būtų toki didelė? Šioje vietoje labai tiktų garsiojo dendžio Frederiko Beigbederio mintis: Gyvenimas reikalingas, kad pasisektų parašyt knygą arba vieną sakinį knygoje. Daugelis praeities asmenybių turi savo „identifikacinius“ sakinius. Žinau, kad nieko nežinau – tikriausiai žinot, kas pasakė? Po manęs nors ir tvanas. O ji sukasi. Skaldyk ir valdyk, ir t.t.

Antoine de Saint – Exupery – tokių minčių taip pat turi ne vieną: Meilė tėra dievų pažinimas; žmogus eina ten, kur veda jo siekiai; gyventi – tai iš lėto gimti.

Svarbiausi klausimai, kuriuos sau kėlė rašytojas, ir kurie atsispindi visoje jo kūryboje – žmogaus prigimtis, ištvermė, grožis, tiesa, laikas, meilė ir etc. čia apibendrinami trumpomis, talpiomis frazėmis

Be abejo, kiekviena šios knygos mintis reikalauja įsiklausymo, susikaupimo ir dėmesio, nes kitu atveju telieka gražios formos sakiniais. Pati minčių rinktinė suskirstyta į penkias atskiras dalis: apie gyvenimą, apie laiką, apie tiesą, apie meilę ir bičiulystę, apie kūrybą ir apie grožį ir laimę.

Kiekvienas skaitytojas čia ras kažką, kas jam rūpi, kažką, ko jis pats galbūt nesugebėjo išreikšti žodžiais. Taip pat ras ir to, kas veikiausiai niekada net ir nešovė į galvą.

Knygoje iš tiesų gana daug „tuščios“ vietos, todėl į ją galima sudėti ir savo įžvalgas, perskaičius Antoine de Saint – Exupery mintis. Juolab, kad kiekviena mintis originali ir gali turėti keletą interpretacijų, tačiau rašytojas palieka savo kūrinių raktą: ...matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.

Ne kiekybė, o kokybė