Apie knygą: Dainius Kinderis – Atgal į Afriką
Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166344
Puslapių skaičius: 272

„Kiek trenktam reikia būti, kad leistumeisi į tokią kelionę?“ – mintyse klausiau ir klausiau savęs, versdama Dainiaus Kinderio kelionės dienoraščio puslapius. Knygai įpusėjus, kažkas tokį klausimą uždavė keliautojui, nepamenu atsakymo – bet kokiu atveju, čia daugiau retorinis klausimas. Bet kad šiek tiek trenktam reikia būti – tai faktas :).

„Atgal į Afriką“ – tai pasakojimas – kelionės dienoraštis – apie tai, kaip autorius autostopu keliavo vakarine Afrikos pakrante iš šiaurės į pietus per visą žemyną, kelionės metu įveikdamas (būtent – įveikdamas, o ne aplankydamas) penkiolika valstybių. „Dainiaus Kinderio Afrika – skurdi, nusilpusi, kartais agresyvi. Įspūdinga ir dramatiška, traukianti ir prikaustanti žvilgsnį ir vaizduotę.“ – skelbia anotacija. Na, dėl įspūdingumo ir dramatiškumo gal kiek ir suabejočiau, bet kad knygoje aprašoma „kitokia“ Afrika – tai garantuoju. 

Pripratus prie turtingos literatūrinės kalbos, šioje knygoje kiek erzina mokyklinis rašymo stilius: iš taško A nukeliavau į B, buvo karšta, išgėriau kelis litrus vandens, pavežė motociklas, sutikau būrį piktų vaikų, nukeliavau į tašką C, išgėriau kelis litrus šilto alaus, gavau kitos šalies vizą, pavežė sunkvežimis, paskui niekas nestojo ir pan. Skurdus kraštas, skurdi kalba, skurdžios emocijos. Gal įspūdžių buvo tiek daug, kad jie netilpo į leistinų spaudos lankų kiekį, o kalbos korektorės taip pakoregavo stilių, kad jis tapo sausai konstatuojančiu?

Atversdama knygą „apie Afriką“ stereotipiškai tikiuosi gausybės spalvų, karščio, tradicijų ir mitų (ir, be abejo, didžiulio skurdo). Ką padarysi – toks jau tas klasikinis Afrikos paveikslas. Atverčiau, skaitau – ir taip keista, taip keista – jokių spalvų, jokių kvapų, jokios afrikietiškos autentiškos kultūros – tik korupcija, biurokratija, protu nesuvokiami gyventojų kiekiai didmiesčiuose, milžiniškos statybos ir pramoniniai rajonai, ir dulkės dulkės dulkės, paslepiančios viską – ir dangų taip pat. Toks ir liko įspūdis perskaičiuos knygą – dulkių. Nenoriu tokios Afrikos. Susipažinti įdomu, bet telieka tai Dainiaus Kinderio Afrika, o aš geriau liksiu gyventi savo spalvotų fantazijų pasaulyje. Bet paskaityti rekomenduoju – ypač dabar, kai visos pasaulio problemos, iššūkiai ir galimybės pamažu keliasi į Aziją ir Afriką, pamėginti geriau suprasti tų kraštų kasdienybę sėdint savo komfortiškoje Europoje nepavyks, drąsos ir „trenktumo“ keliauti kaip D. Kinderis pakaks vienetams, o kaip kitaip pažinsi – tik skaitydamas.

Ir dar. Jei pradėjusi skaityti knygą svarsčiau apie „kiek trenktas gerbiamas Dainius Kinderis“, tai kelionei baigiantis mano mintyse jau sukosi morale, etika, teise ir dar biesas žino kokiais požiūriais vertintini keli autoriaus patirti ir gausiai aprašyti bei nuotraukomis iliustruoti kelionės epizodai, apibendrinami klausimu „ar tikrai reikia viešinti tai, kaip klastoji oficialius dokumentus?“. Tebegalvoju apie tai iki šiol.