Apie knygą: Gary Chapman , Ross Campbell – Penkios vaikų meilės kalbos
Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955248767
Puslapių skaičius: 224

Atrodo, viską padarytum, kad tik tavo vaikui būtų geriau. Atrodo, viską padarytum, kad būtum geras tėtis ar mama. Daugelis savo vaikų dar neturinčių draugų stebisi – kaip tu žinai, kaip tą vaiką auginti, kaip ir apie ką su juo kalbėtis, kaip spręsti konfliktus, kaip jį auklėti ir lavinti?! Stebuklų nebūna. Viskas labai paprasta. Reikia mokytis. Norėdamas tapti savo vaikui geru tėčiu ar mama, turi nuolat mokytis ir taip augti kartu su vaiku ir jo kintančiais poreikiais.

Rožinis knygos „Penkios vaikų meilės kalbos“ viršelis, tiesą sakant, nuteikia gana skeptiškai – atrodo, kad tai dar viena „stebuklinga“ knyga, kurią perskaitęs turėtum staiga praregėti ir iš esmės pakeisti savo gyvenimą (iki perskaitysi dar vieną knygą su nauju laimingo gyvenimo receptu). Bet šioje knygoje bent jau receptas konkretus ir aiškus. Taigi, koks jis?

Knygos autoriai, remdamiesi savo ilgamete šeimų konsultavimo patirtimi (37 metai darbo psichiatrijos srityje – skamba išdidžiai, tiesa?), populiariai aiškina apie tai, kad vaikai – emocinės būtybės, juos reikia besąlygiškai mylėti, o meilę, kad vaikai ją suprastų, galima išreikšti penkiais pagrindiniais būdais, „meilės kalbomis“. Viskas be galo paprasta, darome tą kiekvieną dieną – tik neįvardiname ir nesuklasifikuojame: fizinis prisilietimas, palaikymo žodžiai, kartu praleistas laikas, dovanos, patarnavimas. Kas yra labiausiai priimtina jūsų vaikui? Kaip tą atpažinti? Kaip įgyvendinti? Ir kodėl tai turėtų būti svarbu?

Autoriai duoda patarimų ir apie vaikų drausminimą, vaiko pykčio valdymą konstruktyviu būdu, atsakomybės prisiėmimą, vaiko emocijas nepilnoje šeimoje, paauglystę, sutuoktinių „meilės kalbas“ ir kt. Šiek tiek erzina – bet ką gi, tai yra tiesiog rinkodara – kad keliuose skyriuose autoriai tarsi apžvelgia savo ankstesnes knygas ir grakščiai rekomenduoja jas, jei skaitytojui aktuali aprašoma tematika. Be kitų, G. Chapman yra parašęs bestselerį „Penkios meilės kalbos“ apie sutuoktinių santykius – principas tas pats, o atsižvelgiant į vertimų ir pakartotinų leidimų skaičių – gal tai iš tikrųjų veikia? J Dar šiek tiek erzina knygos pabaigoje sutirštėjusi krikščioniška tema. Na, bet čia tebūnie „amerikietiškas stilius“. Paskutinių skyrių praktiškai net neskaičiau – perverčiau ir tiek.

Ar verta šią knygą skaityti vaikų neturintiems ir artimiausiu metu neplanuojantiems turėti? Teoriškai – ką sužinosi, ant pečių nenešiosi. Praktiškai – manau, kad ne. Tai knyga, kurią skaitydamas situacijose nori atpažinti save ir pabandyti sau (savo vaikams) pritaikyti siūlomą elgesio modelį. Nors autoriai ir teigia, kad skaityti rekomenduoja visiems, kad perskaitę kai kurie jau seneliai gal suvoks, kad visą gyvenimą darė auklėjimo klaidas, bet netgi vaikams ir anūkams užaugus ne vėlu atsiprašyti ir pradėti iš naujo – man tai skamba per daug patetiškai. Myliu savo vaikus čia ir dabar, ir auginu čia ir dabar. Šią knygą padėsiu į lentyną ir po kelerių metų, kai vaikai paaugs, o aš, paskendusi kasdieniniuose rūpesčiuose, vieną dieną pajusiu, kad tampa sunkiau su jais susikalbėti, skaitysiu dar kartą. Nes yra joje gerų minčių, yra.