Apie Herą ir Leandrą

Kaip ir buvo galima tikėtis, įveikus visų išliaupsintąjį „Chazarų žodyną“, kitos Milorado Pavičiaus knygos, matyt, lieka tūnoti šešėlyje. Bent taip pasakyčiau apie pirmąjį lietuviškai išverstą serbo romaną „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“, ir negalėčiau taip atsiliepti apie „Antrąjį kūną“, kuris ir po „žodyno“ savo vertę išlaikė. Ir nežinia, ar tai dėl skaitymo sekos, ar dėl kitų dalykų, bet „Vidinė vėjo pusė“ stovi šios trijulės gale.

Ir „Vidinėje vėjo pusėje“ Pavičius bando skaitytoją nustebinti, pateikdamas interaktyvų skaitymo būdą – knygą galima skaityti iš kurios nori pusės, nes jos herojai ir istorijos pabaiga, kuri metaforiškai sujungia skirtingų laikmečių skirtingus pasakojimų veikėjus, laukia ne knygos pabaigoje, o jos viduryje. Tereikia skaitytojui pasirinkti, iš kurios pusės pradėti, ar pradėtą pusę pabaigti, ar po skyriaus knygą apversti, kaip dariau aš.

Romanas pasakoja apie Herą (iš vienos pusės) ir Leandrą (iš kitos pusės). Hera, iš tikro Heronėja, – chemijos studentė, gyvenanti dvidešimtajame amžiuje ir uždarbiaujanti iš prancūzų kalbos pamokų atsiliekantiems mokiniams. Leandras, iš tikro Radačas ir Milkas, – genialus statybininkas iš septynioliktojo amžiaus. Ir jie abu, sekdami graikų mitu apie Herą ir Leandrą, keliauja vienas pas kitą. Tik – ne per vandenis, o – laiku.

Pasakoti daugiau apie siužetą neverta, nes jis, kaip visada pas Pavičių, slystantis tarp pirštų, balansuojantis tarp realybės ir sapnų, pasakų ir istorinių faktų, kupinas magijos ir simbolių.

Nėra šis romanas prastas: ir čia rašytojas demonstruoja savitą žodžio ir pasakojimo stiliaus valdymą; į vieną maišo įtikinamą ir pramaną; atiduoda savo herojus į dievo – Heros ir Leandro mito, kuris, pasirodo, nėra jau toks paprastas, gniaužtus. Bet čia nebejauti jau tų fantasmagoriškų burtų srauto, kuris sklido iš puslapių zeigiojant „Chazarų žodyną“ ar „Antrąjį kūną“. Pavičius čia atrodo vidutiniška savo paties kopija.

Autorius darosi ne tik nuspėjamas, bet ir vis menkesnį įspūdį daro jau matytas ir anksčiau taip burtus skleidęs vaizduotės, įtaigumo ir žodžio magijos mišinys. Jau norėjosi iš autoriaus kažko naujo ir nebestebina, pavyzdžiui, tokie užrašymai:

„Egzistuoja skirtingos meilės. Vienas galima pasmeigti tik šakute, kitos valgomos tik rankomis kaip austrės, kai kurias reikia peiliu pjauti, antraip užspringsi, o dar kitos yra tokios skystos, kad gelbsti tik šaukštas. Arba vėlgi skinamos kaip obuolys, kurį suvalgė Adomas.“

„Tačiau įsidėmėk: raštingas žiūri į knygą, mokytas žiūri į išmintingą, o išmintingas žiūri į dangų arba į sijoną, o tai gali ir neraštingas…“

„Nors mergina buvo daili, turėjo gulbės kaklą ir vienoje jos akyje spindėjo diena, o kitoje – naktis, ji buvo vieniša.“

Ir pabaigai, matyt, reiktų paantrinti šiai romano citatai: „Daiktai, atrodantys neįtikėtinai, paslaptingai ir fantastiškai, tokia savo apgaulinga išore slepia pačius įprasčiausius dalykus.“, kuri puikiai tinka apibūdinti „Vidinei vėjo pusei“.