Apie Kęstučio Navako „Du lagaminai sniego“

Apie knygą: Kęstutis Navakas – Du lagaminai sniego
Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166467
Puslapių skaičius: 205

Jei manęs paprašytų K. Navako „Du lagaminus sniego“ apibūdinti trimis žodžiais, sakyčiau: „suteikia gerų emocijų“. Daug neįkyraus, kartais šiek tiek padaužiško humoro, atgaivinti prisiminimai apie tai, kas svarbu, tarsi mozaika iš nuotrupų sudėliotas laikmetis: Kauno džiazai su oro balionu kylančiu P. Vyšniausku, krentančių obuolių dunksėjimas, Molėtų gatvė Žaliakalnyje, garsusis Ukmergės „univermagas“ (ką, jūsų namiškiai ten neapsipirkinėdavo?) ir t.t.

Pats autorius nesiryžta vienareikšmiškai nustatyti, kas tai – esė, novelių ar reportažų rinkinys. K. Navakas tiesiogiai nekalba ir apie bendražmogiškas vertybes, žmogaus būties trapumą, pasaulio laikinumą ir kitas dažname filosofiniame tekste „privalomas“ (ir dažnai vien dėl to nuobodžias) temas, bet, nepaisant skirtingos formos ir tematikos, visi pasakojimai turi vienijančią idėją: „Du lagaminai sniego. <...> metafora, kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti.“ Kai kurie tekstai savo paveikumu kiek primena G. Beresnevičiaus tekstus – pamenate, pastarojo pasakojimas „Vaikai“ buvo periodiškai siunčiamas ir persiunčiamas elektroninėje erdvėje. Ir kaskart skaitydavau iš naujo – nes kažkokie mieli tie tekstai, skaitai ir šypsaisi.

„Du lagaminai sniego“ man patiko – galėčiau skaityti dar kartą, o tiems, kam per trisdešimt, rekomenduočiau turėti savo bibliotekoje. Kodėl tiems, kam per trisdešimt? Asmenybių, reiškinių ir vietų atpažinimas pernelyg svarbus norint suvokti visą teksto prasmę, o mechaninis skaitymas greitai nusibostų. K. Navakas mėgaujasi tekstu, rašo tarsi nerūpestingai ir atmestinai, žodžiai ir sąmojis tykšta kaip vėjo gūsio pagauti fontano purslai ant pro šalį skubančio, su keturiasdešimt procentų sezonine nuolaida pirktame klasikiniame juodame lietpaltyje pasislėpusio praeivio... Stooooooooooooop. Kartais žodžiai skandina mintį ir – nors rašytojo talentu ir neabejoji – sukirba mintis apie dirbtinumą. Pertrauka. Po kelių valandų/dienų/savaičių vėl galima skaityti toliau, vėl žavi stilius, įžvalgos, pastebėjimai, metaforos, atpažįstamos vietos, būsenos ir žmonės, energijos srautas ir purslai... Ir taip iki kito „stop“. Iki kitos pauzės apmąstymams. Vienu prisėdimu knygos neperskaitysi. Per daug. Visko.

K. Navako tekstai gyvi, gražūs ir šviesūs, o labiausiai „paperka“ nuoširdumu ir gebėjimu sudėtingus dalykus pasakyti paprastai: „Visada stebėdavausi kolegomis, kurie savo tekstuose keikiasi, bliuznija ar kaip kitaip šiurpina lietuvį kataliką. Ar jie visi našlaičiai? Kur jų tėviškė, troba gimtoji, tėvai, tetos, vaikystės kaimynai? Kaip jų močiutės cituoja jų knygas mezginių draugėms? Cenzūruodamos ir kupiūruodamos? Periodiškai nurausdamos? <...> Giminės, kaip jau supratote, čia tik metafora, o tekstų keiksmai – tik pretekstas.“ (p.25).

Tiesa, ši knyga 2008 m. išrinkta geriausia suaugusiems skirta knyga, ir apie ją prirašyta tiek gražių ir savo turiniu ir forma turtingų recenzijų, kad kai kurios iš jų net galėtų pranokti patį kaltininką.