Ši plona, vos 36-ių puslapių knygelė, na, veikiau jau brošiūrėlė, išleista Amerikos lietuvių, žilais sovietmečio laikais.

Tai eiliuotas viduramžių pasakojimas apie vieną kryžiuočių žygių į Lietuvą, 1377 m. organizuotą Austrijos kunigaikščio Albrechto III-iojo (su Kasa). Pastarasis buvo nemažas nemažas plevėsa ir didelis riteriškų nuotykių mėgėjas. 

Pvz., pravardę  „Su kasa“ jis gavo ne todėl, kad pats nešiojo nemažą kasą  (kaip galite įsitikinti iš čia pateikto paveikslo). Bet todėl, kad nuolat, tiesiogine ta žodžio prasme, tampėsi su savim vienos damos kasą (žr. į paveikslą – kaip matyti tą kasą kunigaikštis nešiojo it kokią auksinę grandinę).

...kuri šią nusikirpo ir padovanojo jaunajam karžygiui kaip savo palankumo ženklą, o tasai poelgiu tiek susižavėjo, kad, kaip rašoma, net įkūrė Kasos vardo riterių broliją. 

Grįžkime prie pasakojimo, kurį sueiliavo žygio dalyvis, žinomas to meto Austrijos heroldas Peteris Suchenwirtas, savo įspūdžius aprašęs vos grįžęs į Vieną (ir iškart nusipirkęs namą – matyt jam žygis buvo tikrai sėkmingas).

Tokie viduramžių  „viešųjų ryšių specialistai“ tada dažnai atlydėdavo valdovus į pagonių žemes, pelnydami duoną iš krikščionių riterių žygdarbių aprašinėjimų. Pvz., 1329-aisiais čekų karaliaus Jono Liuksemburgiečio nuotykius Lietuvoje aprašė garsus prancūzų poetas Guillaume de Machaut. 

Kažin ar begali būti geresnis būdas sužinoti apie Lietuvos valstybės kovas su atėjūnais (šiuo atveju – austrų riteriais), nei iš autentiško istorinio šaltinio? 

Juolab, kad dar tarpukario istorijos šviesulys profesorius Zenonas Ivinskis būtent apie šį kūrinį rašė, jog „Nė vienas kitas XIV a. šaltinis nėra pateikęs tokių konkrečių vaizdų iš „Litauerreisen“ (žygių į Lietuvą)...“ 

Beje, pirmąsyk „Albrechto riteriai...“ į lietuvių kalbą išversti dar toje pat tarpukario Lietuvoje („Karo archyvas“, 1939 m., 11 tomas), kunigo Petro Veblaičio. Pastarasis eiliuotą viduramžių pasakojimą išvertė proza, nes „...tai darė darbą kiek lengvesnį, greitesnį ir labiau sutinkantį su originaliniu tekstu.“ Tiesa, kunigas pats pripažino, kad jo„Vertimo kalbai gal kiek stinga sklandumo...“, bet ką gi – ne visi turi poeto gyslelę. 

Visai kitoks, kiek galiu spręsti – nė kiek nestokojantis tikslumo, tačiau kur kas vaizdingesnis ir spalvingesnis yra Amerikos lietuvio, poeto Alfonso Šešplaukio-Tyruolio vertimas (išleistas Brukline, 1977 m.).

Na, palyginkit, Veblaičio sausuolį:

„Ten buvo paskelbtas žygis į Lietuvą (Litau). Tai buvo reikalinga, nes tuo tikslu buvom atvykę iš tolimo krašto. Tai yra tiesa.“

...su spalvinguoju A. Tyruolio variantu:

Po to jų  laukė Lietuva

Ir tenlink buvo paskelbta

Žygiuotė, tam juk jie visi

Čia atkeliavo iš toli. 

Bet grįžkime prie Albrechto – trisdešimtmečio austrų kunigaikščio, kuris 1377-ųjų rudenį su nemažu karių būriu atskubėjo pas kryžiuočius.

Išvyko Albrechtas šaunus

Iš  Austrijos, teisus, romus

Jos kunigaikštis, pavyzdys

Drausmės, nes traukė jį širdis

Tapt žygy riteriu tauriu; 

...giedojo kunigaikščio žygio aprašinėtojas Suchenwirtas.

Pelnyti tokį  titulą (t.y. tapt žygy riteriu tauriu) buvo sąlyginai nesunku – tereikėjo menkiausio „kovinio kontakto“ su pagoniais, o kryžiuočių ordino magistras Winrichas von Kniprodė kunigaikštį čia pat užtikrino, jog tokių „kontaktų“ netrūks.

Kiek papuotavę, apsimainę pagarbos ženklais ir dovanomis, apsirūpinę atsargomis trijų savaičių žygiui, austrų ir Kryžiuočių ordino riterių...

Būriai patraukė link srities

Kur plaukė  Nemunas platus

Jo plotis lanko šūvio bus 

Jei tikėti Suchenwirtu, per Nemuną turėjo keltis tikra Orda – apie trisdešimt tūkstančių karių, o laivų... Laivų:

Laivų  gi buvo ten išvis

Šeši šimtai ir dešimtis

Nuskendo iriantis tenai

Mums vienas knechtas, trys žirgai 

Tiesa, kryžiuočių kronikos mini, jog šiame žygyje dalyvavo viso labo 62 riteriai ir 2000 karių, bet ko norėti iš įsikarščiavusio poeto. Juolab, kad ir 2000 (2062!) karių, netikėtai užklupusių kraštą, patikėkite, tikrai nemažai.

Įdomu, kad persikėlę į Lietuvą, kryžiuočiai dar visą parą nesutiko nė gyvos dvasios: jau beveik šimtą metų tarp Ordino ir Kunigaikštystės trukęs karas pavertė panemunes tikra dykra. Tad atvykėliams iki artimiausios gyvenvietės teko brautis per tokias pelkes, kokių, kaip stebėjosi poetas, net Vengrijoje nesutiksi.

Bet jau kitą  dieną (tai buvo 1377 m. rugsėjo 4-oji) garbės ištroškę atvykėlių riteriai, linguodami strausų plunksnomis puoštais šalmais

Ne vienas karžygys švytėjo

Strausinių  plunksnų vainiku 

...atjojo į vieną žemaičių kaimą. Duokime žodį poetui:

Ten buvo jau Žemaitija;

Svečiai vos peržengė ribas,

Tuojau užtiko vestuves.

Tai nekviesti svečiai atvyko!

Po šokio su pagonim liko

Lig šešiasdešimt negyvų;

Paraudo kaimas nuo liepsnų... 

Tuoj po šių  skerdynių (apie kurias Suchenwirtas, pasikikendamas, dar brūkštelėjo ne vieną juokelį) pats kunigaikštis ir dar bent 74 kariai buvo įšventinti riteriais. O kryžiuočių būriai pasklido po kraštą (manoma, kad tai buvo Paštuvos žemė – tikriausiai dabartinio Vilkijos miestelio apylinkės), niokodami bei žudydami.

Netikėtai užklupti lietuviai nelabai galėjo pasipriešinti atvirame mūšyje – krašte tuo metu aiškiai nebuvo kunigaikščio Kęstučio karių, tad gintis teko savo jėgom. Taktika buvo paprasta – išvarginti kryžiuočius nuolatiniais naktiniais puldinėjimais:

Tokiais šiurpiais balsais jie šaukė,

Lyg būtų  miško žvėrys staugę.

Jie šaudė žirgus, badė mus,

Ir vėlei bėgo į raistus,

Ir taip pernakt be paliovos. 

Kitądien po tos audringos nakties kryžiuočiai septyniomis kryptimis vėl pasklido terioti liepsnojančios Paštuvos žemės. Tai buvo kažkas panašaus į medžioklę, ko neslepia ir pats Suchenwirtas. O miškas, deja, netapo patikima mūsų protėvių prieglauda. Bent jau netąsyk:

Labai pagonys ėmė šaukti

Iš  miško, slėpdamies tenai,

Kur jų  daug žeidėm mirtinai,

Pagavom moterų, vaikų

Dvarams tai bus naujų vergų!

Ir jų  ten buvo ne viena

Net dviem vaikais benešina:

Ant nugaros ir prie krūtinės;

Jos atgabentos iš dykynės

...

Pagonis sielvartas kankino:

Būriais jie buvo pagauti,

Drauge už  rankų pririšti;

Taip suimtus, krūvon suburtus

Juos vedėsi lyg kokius kurtus. 

Trečią  antpuolio dieną kryžiuočiai pasuko „linksmintis“ į Žemaitijos gilumą:

Ir trečią  dieną sritimis

Kitom jau leidomės linksmai,

Raseinių  žemė buvo tai. 
 
 

II dalis 

Raseinių  apylinkėse pagonių „medžioklė“ tęsėsi – netikėtai užklupti vietiniai puolė slėptis kas kur:

Lyg lapę, zuikį vejant, tuoj

Jie bėgti leisdavos iš karto. 
 
 

Bet štai Kundrotas iš Šveinbarto**,

Pavijęs ten pagonių vadą,

Tuoj ietim atėmė jam žadą,

Ji liko kūne įsmeigta,

O siela iš jo išguita. 
 
 

Kažkaip nekaip atrodo, ar ne? O kurgi gudragalviai lietuviai, įviliojantys užpuolikus į pelkes, pasalas ir užtvatinantys vėzdais?

Na, tai nebuvo mitas, ko galbūt norėtų „demitologizatoriai“. Tiesiog, panašu, kad tokių užpuolimų baigtį labai lemdavo netikėtumas – ir jei tik mūsų protėviai spėdavo susitelkti, jie gerai išmaldavo kryžiuočiams dantis.

Šitaip, vos porą metų prieš aprašomą antpuolį, 1375-ųjų liepą, kai į Žemaitiją įsiveržė Ragainės komtūro Gerhardo Baldės būrys (300 karių) kryžiuočiams teko susidurti su žemaičiais, anot kronikos „pasiruošusiais kovai“. Tiesa, vokiečiai dar spėjo gerai pasišvaistyti Kaltinėnuose, kur jie, savo pačių žodžiais „...naikino plėšdami, žudydami vyrus, moteris, vaikus...“

Bet viskas baigėsi kaip žinomame Maironio eilėraštyje – miške vokiečius netikėtai apsupus pagonims, „...be daugelio kilmingųjų, buvo myriop nukirstas 21 kryžiuotis. Vieną [Ordino] brolį stabmeldžiai pririšo prie medžio ir subadytą jų trumpomis ietimis, nuo daugelio žaizdų nebegyvą paaukojo dievams.“ 

Bet tai buvo prieš porą metų, o 1377-ųjų rudenį triumfavo užpuolikai, nors negalima sakyti, kad žemaičiai pasidavė be kovos:

Tada pagonys su klasta,

Nusivilioję  vejami,

Užpuldavo mus niršdami,

Iš  to nebuvo daug naudos. 

Tiesiog rimtesniam pasipriešinimui čia jau reikėjo ne vietos bendruomenės savisaugos, o valstybės masto pajėgų – kunigaikščio Kęstučio karių. 
 

Va, įsivaizduokite, kad netikėtai per Nemuną įsiveržus porai tūkstančių elitinių kokios šalies karių, ginasi tik Jurbarko mero organizuotos vietos pajėgos. Manote, ilgai atsilaikytų?.. 

Na, o kokia gi medžioklė be šaunios puotos? Juk Ordinas garsėjo savotiška tradicija – vadinamuoju „garbės stalu“, t.y. puota, kurią kryžiuočiai mėgdavo surengti tiesiog kovos lauke, po sėkmingo mūšio (po nesėkmingo, žinia, ne puotos būdavo galvoj). Taigi:

Kariams sulaukus atvangos,

Tuoj grafas Hermanas šaunus

Užprašė kunigaikštį mūs,

Kartu ir riterius naujus,

Kad jie, pagerbiant jų žygius,

Tą  vakarą prisistatytų

į vaišes, neužmirštų šito. 

Kryžiuočiai tą linksmą vakarą sukirto šviežiai sumedžiotą  briedį ir dar bent „devynis poniškus valgius“, o gaivinosi rinktiniais Kraino arba Štirijos*** vynais. Nieko nepasakysi, gerai pailsėjo!

Raseinių, Ariogalos, Kražių ir Viduklės apylinkes užpuolikai teriojo dar kelias dienas:

O kraštas degė ir liepsnojo,

Jis buvo padegtas plačiai,

Bemaž  ten nieko nematei

Pro tamsius dūmus ir pro garą 

...kol, galų  gale, atvėso, prasidėjo rudeniniai lietūs ir pramogauti svečiam krašte

tapo nebemalonu, nes:

Gest ėmė  maistas ir šarvai.

Ir pylė  tris dienas, naktis,

Žmonėms, arkliams tai pražūtis. 

Kryžiuočiai pasuko atgalios, Nemuno link. Ten kunigaikštis su kitais didžiūnais sėdo į laivus, kuriais sėkmingai pasiekė Karaliaučių (nors turėjo gana nemalonių patirčių Kuršių mariose):

Juos vėjas su visa galia

Į Kuršių nubloškė marias,

Ne vienas manė, kad jau ras

Toj jūroj didelėj kapus 

Mažiau kilmingiems žygio dalyviams, persikėlus per Nemuną, Karaliaučiaus linkui teko klampoti per dykras, savotišką „niekieno žemę“ skyrusią Ordiną ir lietuvius. Suchenwirtas baisėjosi:

Graude**** dykra tenai vadinos,

Jokiam krašte nesu mėginęs

Aš  jot tokiu klaikiu keliu,

Prisiekti ką sakau galiu!

Jei žirgas molin ten įbris,

Lig balno jis raistan įkris... 

Man gi įdomiau, kaip ten sekėsi (beje, pėstute) eiti belaisviams (o ypač motinoms su vaikais „ant nugaros ir prie krūtinės“)? 

Va taip ir baigėsi kunigaikščio Albrechto žygis. Vienas iš daugelio Kryžiuočių Ordino ir jo svečių apsilankymų mūsų krašte, kuriais jie „populiarino Lietuvos valstybę Vakarų Europoje“ (drįsčiau manyti – kaip neblogą safari tipo pramogą). 

Panašu, kad matyti vaizdai net patį Suchenwirtą privertė kiek suabejoti riterių veiksmų garbingumu, nes savo poemos pabaigoje jis lyg ir užsiminė:

Turiu kilniesiems tart kai ką:

Kas geis būt riteriu geru,

Lai ponią  Garbę ims kartu

Ir šventą Jurgį juo labiau. 
 

Na, o Peteris Suchenwirtas, po žygio į Lietuvą tapo sėsliu miestiečiu – nusipirko Vienoje namą ir ramiai gražiai sau gyveno, retkarčiais vis paeiliuodamas. Mirė tais pat 1395-aisiais, sulaukęs tiems laikams itin garbingo amžiaus – 75-erių. 
Beje, tikrasis jo vardas nežinomas, nes „Suchenwirtas“ tebuvo pseudonimas, reiškęs, anot Alfonso Šešplaukio-Tyruolio „ponų arba valdovų lankytoją“. 
 

* Groß-Schweinbarth – miestas Žemutinėje Austrijoje. 

**Štirija – kalnų regionas Austrijoje ir Slovėnijoje, garsus savo baltuoju vynu. Viduramžiais Štirija buvo viena iš Šventosios Romos imperijos kunigaikštysčių, kurią nuo XIII a. valdė Austrijos Habsburgų dinastija. 

***Graudos (vok. k. Graude, Grauden) – giria tarp Nadruvos ir Skalvos, Įsruties ir Ragainės. Didelė, pelkėta, klampi, lūžtvėta, su išvirtusiais medžiais.