Apie knygą: Jurgis Kunčinas – TŪLA
Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 978
Puslapių skaičius: 238

Visų pirma, ši knyga apie denatūratą - visokį, bet ne apie kokį škotiškąjį, burboną ar prabangią vodkę: greičiau apie tokį, kurį vadinam rašalu ar actu. Man seniai aišku, kas sieja knygą su alkoholiu, nors, tiksliau, reiktų sakyti „man aišku, kodėl didžiuma Lietuvos rašytojų yra prasigėrę“. Kaip ir didžiuma skaitytojų: šie taip pat nesigiria sveikata; jeigu ne veizolai, tai kepenys pareina: pats patyriau tą savo apžėlusiu kūnu.

Pradedu kokį išliaupsintą mūsuose sukurptą skaitalą, tai tuoj ir griebiuosi taurelės, kad būtų įdomiau, kad akys ir mintys neužsnūstų, kad viskas gražiau atrodytų, tiesa, to nebuvo skaitant mūsų plikagalvio „3 s dangaus“, bet tai buvo senokai ir po to dar buvo ne vienas briedas, kuris skatindavo čiupti stiklinaitę taurybės ir pamiršti, kad pradėjai, ko niekad nepabaigsi. Su panašiu išankstiniu nusiteikimu atsiverčiau „Tūlą“.

Ale neteko daug sveikatos pagadinti zeigiojant amžinatilsio Kunčino meilės išpažintį. Gal todėl, kad tarp eilučių plaukiojo daugiau svaiginančio literatūrinio ir dvasios spirito negu mano spintelėje, gal todėl, kad tokios stilistikos raizginio neregėjau nuo vidurinės laikų, kai buvau verčiamas narplioti lietuviškomis raidėmis nelietuviškai sukurptą „vėl saulelė budina svietą...“, kas tada atrodė (ir dabar atrodo) neapčiuopiama beprasmybė, kurioje grožį gali užveizėti tik profesoriai ir daktarai. O girdėjau, kad „Tūla“ irgi jau įsprausta į mokyklinukų būtinuosius zeigiojimo sąrašus – nėra tas blogai, bet ar supras nepatosiškai geriantis jaunimas subtiliai prasigėrusio senio raideles, ar įsikirs, kad ne dėl jų skaitymo ir analizavimo kančių, o dėl pačios Tūlos buvo imtasi „šitų nelinksmų užrašų“, kad tik dėl jos buvo pastatytas popierinis monumentas, kuris dar ilgą laiką skleis pasauliui socialistinės Lietuvos laikotarpio alkoholinės meilės aurą. Kad būtų aiškiau, galiu praskleisti turinio užvalkalą: apgailėtinas, prasigėręs valkata – tai yra pats nepakartojamasis Jurgis, palikęs vaikingą šeimą, gyvena mylėdamas gyvenimą, vyną, moteris, meną, Vilnių ir Tūlą, nors dėl gyvenimo nesu tikras, ypač dėl „ikitūlinio“ periodo, kai nežinodavo nei kur nakvos, nei ką gers, nei su kuo, ar sulauks „Valkatų gaudymo savaitės“, ar ne. Nors ne, esu tikras: gi jis kaip tik pabėgo nuo geresnio gyvenimo į gatvę, miglą, benamystę, kur „be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį“, kur privalai „nepraleisti nė menkiausios progos užvalgyti, išgerti, nesigėdinti paprašyti padėvėtų batų“ ir „turi absoliučiai nekreipti dėmesio ne tik į savo fiziologiją, bet ir savo menkumą, niekingumą“. Tokia autobiografinė linija visai kitaip leido man pažvelgti į mano daugiabučio sklepe įsitaisiusį latrą: galbūt tai būsimas genijus, sugebėsiąs parašyti panašų meilės romaną, galbūt tai paskutinis iš anos kartos palikuonių, besinešiojančių užanty kultūrinių vertybių - žodžių, kurių reikšmė man, pacukui, niekada be svetimo pagalbos nepaaiškės. Jurgis taip pat turėjo tokių vertybių. Deja, per vėlai į mano rankas pateko ši knyga, jau nebepaklausiu jo, ką, po velnių, reiškia tokia autentika: „suka hulahup lanką“; „vagabundai“, „cerata aptrauktos kušetės“, „gatvėje baisi pagela“ ir t.t.

Visų pirma, šita knyga yra apie meilę ir jos apraiškų sąsajas su valkatavimo teorija, kuri „žiauriai skiriasi nuo praktikos, bent mūsų geografinėse platumose“. Aš netikėjau, kad pro langą stebimas konteinerių rausėjas gali mylėti, gali būti dvasingas ir, juo labiau, gali būti mylimas; kad gali naktį pavirtęs šikšnosparniu gali skrosti tamsą link savo mylimosios guolio tam, kad įkvėpti jos svaigulio, kad bent sparno mostu priliesti jos sapnų, tam, kad nepamirštų jos mylėti, kad vėl patirtų prisiminimo laimę, „kad ji tik nedaugeliui graži ir patraukli kaip man“, „kad ji ne iš tų, į kurias gatvėje gręžiojasi plevėsos“. Šita knyga apie tikrais faktais paremtą ir asmeniškai autoriaus išgyventą tikslingą meilę, tokią, kuri viršija visą šekspyrinių veikėjų jausminės gamos skalę. Čia meilė – valkatiška ir dieviška, purvina ir tyra, girta ir sąmoninga, nuščiuvusi ir klykianti, pūvanti ir išsiskleidusi... tokių „ir“ galiu prirašyti gyvą biesą, nes aš pavydžiu tokio ryšio ir potyrio, kokį turėjo ne romeai, džiuljetos, tristanai ar mohikanai, bet kokiame murkdėsi Jurgis su Tūla. Sako, kad „meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi“, o jų būtent taip ir baigėsi, reiškia tikslą pasiekė.  

Ir galiausiai šita knyga gali būti apie Vilnių, apie sostinės dalį, vadinamą Užupiu, apie tuometinę ir dabartinę menininkų buveinę, apie atskirą respubliką mieste, apie visus jos griuvėsius ir užkaborius, kur kunkuliuoja po tiltu Vilnelė, kurioje atsispindi Bernardinų bokštai, kur rangosi Filaretų, Olandų ir kitos gatvelės, kur vaikščiojo ir gyveno Tūla, THULLA su dviem „l“. Minėtos vietos ten nebuvusiam reiškia šnipštą, netgi kelia nuobodulį, skaitant apie kiemelius, bokštelius, anfiladas ir vienuolynų bei bažnyčių aprašinėtas sienas ar aptrupėjusias plytines palanges. Visai kitaip skaitai pažinodamas tas vietas ir visai kitaip žvelgi į tai jau pažinodamas „Tūlą“: eini Užupiu ir, rodos, įkvepi kunčiniškų alyvų kvapo, ir tada vietovė mainosi, sensta, nyksta modernios parduotuvių vitrinos, blizgantys automobiliai, švarūs šaligatviai, mobilizuoti verslininkai ir lieki vienas siaurame prišnerkštame skersgatvyje, vienas su Tūla – popierine, arba gyva...

p.s. Žinot, ilgai dvejojau, bet visgi išduosiu paslaptį, jog šias eilutes skaičiau keliolika kartų: „Į lango stiklą kažkas negarsiai pabeldė; nors ir taip gulėjau bežadis, Tūla pakėlė pirštą ir uždėjo ant mano lūpų – mūsų niekam nėra...“

 Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt