Apie

Apie knygą: Cormac McCarthy – Laukinių arklių pakerėti
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2009)
ISBN: 9789986395003
Puslapių skaičius: 344

“Laukinių arklių pakerėti“ (orig. All the Pretty Horses, 1992 m.)– pirmoji Cormac McCarthy knyga lietuviškai. Po jos buvo įsiurbiantis „Kelias“.

Kurį laiką atidėjinėjau „Arklius“, nes ne taip seniai buvau matęs ne perdėm stulbinančią šio romano ekranizaciją. Tačiau su McCarthy taip jau yra: kartą paragavęs, negali sustoti. Rašytojas turi savo braižą: pagaulų ir leidžiantį dievinti, nors ir neorientuotą į lengvo skaitalo ieškotojus. Be dvejonių sutinku - JAV literatūros kritikas Harold‘as Bloom‘as buvo teisus statydamas McCarthy kūrybą į vieną lentyną su William Faulkner, tačiau McCarthy mane žavi ir savo niūriu „remarkiškumu“ bei neapčiuopiamu „beketiškumu“.

„Kažkas čia buvo ir kažkieno čia būta anksčiau. Čia nebuvo nieko. Kažkas čia buvo ir kažkieno čia būta anksčiau, jie neišėjo, bet čia nieko nebuvo.“

Autorius seka istoriją ir, rodos, jam mažiausia rūpi, skaitytojas keiksis ar ne, laužydamas galvą, kuriam veikėjui priskirti dialogą, veiksmą, potyrį. Vienodu tempu, su Merso (iš A. Camus „Svetimo“) šaltakraujiškumu ir bejausmiškumu aprašo tiek meilės sceną, tiek peilio smeigimą į širdį, laidotuves, skausmą ir džiaugsmą. Krūva buities detalių, kvapų, daiktų, bet perkrova nejaučiama – palikta vietos ir skaitytojo vaizduotei, kuri čia netgi būtina.

Lyg jau amžinybę stebėtum kažkieno gyvenimą ir viskas tau seniai butų įgrisę. Lyg džinas, įkalintas veikėjų kūnuose, perduotų informaciją kažkam aukščiau: kartais žodžiai patys veržiasi iš krūtinės, o reikiamiausiu momentu neturi ką pasakyti. Stebi neteisdamas, nepriekaištaudamas, nepatardamas, dirbtinai nebandantis pakreipti įvykių įdomesne linkme. Stebi ir raportuoja vyriškai brutaliu tonu: be pagrąžinimų, akylai, logiškai, niūriai, nemeluodamas. Nors, ne … rašant apie arklius ir juos gaubiančius kerus atsiranda naujų, švelnių potėpių. Ne veltui toks kūrinio pavadinimas.

Romanas porina apie drąsaus šešiolikmečio, Džono Greidžio ir jo draugo, Leisio Roulinso, kelionę arkliais iš Teksaso į Meksiką. Jis nori dirbti kaubojais ir įsidarbina, ir netenka darbo, ir papuola į kalėjimą ir dar patiria daug nuotykių. Simboliškai pavadintoje “Nekaltojojo prasidėjimo” asjendoje Džonas net įsimyli ir daug dėl meilės paaukoja. Bet būtent taip grūdinasi plienas. Taip klaidžiame būties akligatvyje iš berniukų tampama vyrais.

„<…> Dievas gerai daro jauniems žmonėms visų gyvenimo tiesų neatskleisdamas iš pat pradžių, kitaip jiems išvis neužtektų drąsos pradėti.“

Beje, kalbant apie šį romaną reikia pasakyti, kad tai vesternas. Tik ne toks tradicinis, kokius paauglystėje matėme Zane Grey ar J.F. Cooper knygose. Čia tiktų naujadaras „modernus folkneriškas vesternas suaugusiems“. Tokio paaugliui į rankas neįkiši. O ir ne kiekvienam brandžiam veiksmo mėgėjui patiks raizglus tekstas. McCarthy parodė, kad ir pigaus žanro rėmuose galima sukurpti šedevrą vertą „Amerikos Nacionalinės knygos premijos“ .

Reikia pasidžiaugti ir nepriekaištingu Violetos Tauragienės vertimu, bandant perteikti visą McCarthy sintaksinį žavesį.

Perfrazuojant vieną muzikinę frazę apie amžinatilsį Johnny Cash pasakysiu: „jeigu tu neskaitei Cormac McCarthy, tai tavo literatūriniame išsilavinime yra didelė skylė“.

„- Pasakyk man kas tave slegia,- pasakė jis.
- Negaliu.
- Pasakyk man.
- Kaip man žinoti, kas tu esi? Ar aš žinau, koks tu vyras? Koks vyras mano tėvas? Ar geri viskį? Ar lankaisi pas kekšes? Ar jis tą daro? Kas yra vyrai?
- Aš tau papasakojau tai, ko niekada niekam nepasakojau. Aš tau papasakojau viską, ką turėjau papasakoti.
- Ir kas iš to? Kas?“

p.s. „Laukinių arklių pakerėti“ pirmoji „Pasienio trilogijos“ knyga. Nesitiki, bet tikėsiuos, kad bus ir sekančios.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.