Bet kokios jėga paremtos stagnacinės valdžios tikslas - išlaikyti status quo; tai jos egzistavimo pagrindas. Pažanga jai nerūpi, juk tamsius žmones valdyti lengviau. Visuomenė per daug net ir nesipriešina; kur kas sunkiau susidoroti su kūrėjais, menininkais, kurie visai nepageidauja būti suniveliuoti, ir kaip tik todėl yra pavojingi režimui. Kūrėjo ir valstybės akistata ir yra pagrindinė "Šlubos lemties" tema. Žinoma, nevienintelė, - knyga pavydėtinai pilnavidurė.

"Šlubos lemties" atsiradimo istorija simptomiška. 1967 m. buvo parašytas romanas "Bjauriosios gulbės" ("Gadkije lebedi"), kuris Tarybų Sąjungoje cenzūros nepraėjo, užtat be autorių žinios pateko į užsienį ir buvo išspausdintas JAV bei Prancūzijoje, tačiau plačiosios tėvynės skaitytojams jo teko laukti dar bemaž du dešimtmečius. Kiek anksčiau, 1984 m., šis tekstas tapo kito Strugackių kūrinio dalimi, - kaip vidinis "Šlubos lemties" romanas.

Jo struktūra tokia: Feliksas Sorokinas, rašytojas, uždarbiaujantis kariniais-patriotiniais siužetais, slapta nuo visų rašo fantastinį kūrinį. Eina 1981-ieji; jis žino, kad mašinraščiai iš numylėto "mėlynojo segtuvo" negali išvysti dienos šviesos: ne tas laikas, ne ta šalis. Jis sukasi kasdienių įprastų ir nepaprastų įvykių sūkury, vėl ir vėl grįždamas prie kuriamos istorijos, tarsi prie vienintelės tikrumo salos. Ten, neapibrėžtoje valstybėje, tarp sustabarėjusios bukos sistemos ir šalto intelektualizmo pilnų "ateities žmonių" blaškosi kitas rašytojas - Viktoras Banevas. Jis dar kupinas ryžto veikti, skirtingai nuo Sorokino, tačiau niekaip negali nuspręsti - vis dėlto, kieno jis pusėje? Taip, ponas Prezidentas su savo Garbės Legiono smogikais ir tuščiapročiais valdininkais jam visiškai nepatinka. Taigi, logiškai mąstant, reiktų palaikyti tuos, kas priešinasi valdžiai, kam irgi šleikšti vidutinybes gaminanti santvarka. Šiuo atveju - tai leprozoriume netoli gimtojo Banevo miestelio gyvenantys ligoniai. Liga jų keista ir neišgydoma, genetinė, taigi, neužkrečiama. Bet miestelio gimnazistai lipte limpa prie tų ligonių; pabendravus jiems tarsi atsiveria akys, - pamato visuomenės supuvimą ir ima niekinti net savo tėvus. Vaikai mąsto net ne kaip prisiskaitėliai vunderkindai, bet kaip labai protingi, intelektualūs suaugusieji. Tokį nevaikišką elgesį Banevas apibūdina posakiu: "tarsi tau į veidą nusikvatotų katė". Jie stato naują, neišpasakytų galimybių pasaulį, kuriame praeičiai su jos prievarta, kvailumu, alkoholizmu, peštynėmis nebus vietos, o "senojo pasaulio" žmonių nebeverta nei gelbėti, nei smerkti. Tai gal ir logiška, bet visgi nesąžininga, ir Banevas negali visa širdimi, kaip jo mylimi žmonės, palaikyti naujųjų laikų pusės. Apskritai, daroma prielaida, kad menininkas turi užimti atskirą poziciją - būti "savo" pusėje, o parsidavęs jis niekam nebereikalingas, belieka tik gerti ir negalvoti apie ateitį: "Ponas prezidentas mano, kad nupirko tapytoją R.Kvadrigą. Tai klaida. Jis nupirko 'chaltūrininką' R.Kvadrigą, o tapytojas praslydo jam tarp pirštų ir mirė."

Vidinis pasakojimas daugybe gijų gijelių susietas su išoriniu, tik čia siužetas panašesnis į gyvenimą; daug kas nutrūksta taip ir neišaiškėjus iki galo: išvarytas iš rojaus angelas pardavė Sorokinui Paskutiniojo teismo trimitų partitūrą, ar šiaip koks bomžas apsuko? Keistasis vaistas matuzalinas - naujausios farmaceptikos išradimas ar kažkas antgamtiško? Kokie šmaikštuoliai siūlo Sorokinui padėti grįžti "į savo planetą ar erdvę", vadindami jį ateiviu? Kaip visada, Strugackiai leidžia skaitytojui tapti bendraautoriumi ir savarankiškai ieškoti atsakymo į keliamus klausimus, problemas. Man labai įdomus buvo rašytojų virtuvės aprašymas; nors nėra tikras autobiografinis romanas, tačiau akivaizdžių sąsajų pakankamai daug, ir kapstytis jose galima ilgai. Taip pat įvairiom nuorodom ir net pačia romano struktūra "Šluba lemtis" siejasi su M.Bulgakovo vardu ir kūryba. Ir vėlgi mums lieka neaišku - negi pats klasikas sėdi prie griozdiškų ESM, nustatinėdamas atnešamų rankraščių likimą?? Žodžiu, visų aspektų neatpasakosi, bet kūrinys (tiksliau, abu) stiprūs, įdomūs… Strugackiški.

Antrojoje knygoje, - "Plėšrūs amžiaus daiktai", - parodomas hedonistinės visuomenės pjūvis. Kūrinys išleistas 1964-aisiais (paskui 20 metų neperleistas), bet kai kuriais atvejais nejaukiai atitinka būtent dabartinio gyvenimo apraiškas: idiotiškas teleserialų žiūrėjimas, gurmaniškos puotos, lindimas į mirtiną pavojų, kad gautum dozę adrenalino, grožio salonų kultas, trumpai tariant, svaiginimasis viskuo, kuo tik galima, iš neturėjimo ką veikti. Savotiška Kvailių šalis, kur didžiausias keiksmažodis - inteligentas. Į šį turizmo rojų ir atvyksta Ivanas Žilinas; jo užduotis - išsiaiškinti, koks naujas labai stiprus narkotikas plinta tarp miesto gyventojų. Iš esmės tai utopinis fantastinis detektyvas, turintis savyje dar ir ideologinį krūvį (fašizmas gi nerimsta), pakankamai niūrus savo išvadomis. Asmeniškai man labai patiko citata, kurią ir pateiksiu visą, nors originale ji daug geriau skamba: "Na, kokia čia pas juos nuobodybė!.. Kvailį globoja, kvailį rūpestingai augina, kvailį tręšia… Kvailys tapo norma, dar šiek tiek, ir kvailys taps idealu, ir filosofijos daktarai eis šokti aplink jį ratelių. O laikraščiai ratelius eina jau dabar. Ak, koks tu šaunus, kvaily mūsų! Ak, koks tu žvalus ir sveikas, kvaily! Ak, koks tu optimistiškas, kvaily, ir koks tu, kvaily, protingas, koks subtilus tavo humoro jausmas, ir kaip mikliai tu sprendi kryžiažodžius!.." 393 p.

" Šluba lemtis" - 10 apvalių riebių balų; "Plėšrūs amžiaus daiktai" - 8-i liesesni.