Ernestas Hemingvėjus

Įdomius žaidimus tekdavo žaisti knygų leidėjams sovietmečiu. Nors broliai Strugackiai buvo iš tų kelių fantastų, kurių knygas buvo galima spausdinti, tačiau… Ir čia būta savų subtilybių. Štai kad ir šis leidinys - tam, kad galėtų išspausdinti gana atsargiai vertintą apysaką "Sunku būti Dievu", teko į knygą įtraukti ir atvirai prokomunistinę "Tolimąją vaivorykštę". Be abejo, "teisingoji" apysaka rinkinėlyje buvo pirma, pastūmusi "abejotiną" į antrąjį planą. Maža to: vienu šūviu kliudyti du taikiniai - bendrame knygos pavadinime pavyko išvengti "nepatogaus" žodžio - Dievas.

Patys Strugackiai taip pat neišvengė tų žaidimų su sovietmečio cenzūros grandais. Apysakos "Sunku būti Dievu" prologas - pasakojimas apie trijų vaikų laimingą vaikystę komunistinėje ateityje. Tačiau net šią trumpą įžangą Strugackiai sugebėjo išnaudoti besiformuojančio pagrindinio herojaus charakterio (gana nestandartinio, lyginant su kitais) pavaizdavimui.Tačiau viskas šiame pasaulyje turi savybę baigtis. Nevykęs prologas - taip pat. Ir tuomet prasideda…

"Kai Rumata prajojo švento Mikos kapą - iš eilės septintą ir paskutinį šiame kelyje, jau buvo visiškai tamsu."

Tai vis dėlto tikrojo Meistro požymis - pirmasis sakinys, išsyk "kabinantis" skaitytoją. Vien tai jau kelia įtarimą, jog prologas buvo prilipdytas vėliau. Tad apie ką gi ši apysaka?

Labiau išsivysčiusi rasė (ateities Žemės gyventojai) stebi "nebrendilas". Stebi slapčiomis, neišsiduodama, kad ji tūno čia pat, už kampo. Stebi nesikišdama į "nebrendilų" vystymąsi. Štai čia ir iškyla klausimas - ar "nesikišimo" politika turi ribas? Ar gali susidaryti situacija, kuomet neetiškas ir nehumaniškas bus ne įsikišimas, o šaltas ir abejingas mokslinis stebėjimas? Juk stebimas ne kino filmas, kai "nukauti" aktoriai po filmavimo linksmai klegėdami gurkšnoja šaltą alų, o realus protingų būtybių gyvenimas…

Oficialusis požiūris atsako "Taip". Tačiau pagrindinis herojus, kilmingasis donas Rumata (kitaip tariant Žemės žvalgas, stebėtojas Arkanare - Antonas), po truputį pradeda manyti kitaip. Sunku išlikti šaltakraujišku stebėtoju, kai matai, jog šalia tavęs planuotai naikinami mokslininkai, išminčiai. O į valdžią braunasi tikras diktatorius, ketinantis į savo rankas sugriebti ne tik šios valstybės vairą, bet pavergti ir kaimynus. Argi visa tai neprimena Stalino viešpatavimo metų? Žinoma, Rumata šį režimą vadina fašizmu - nepamirškime, kada rašyta ši apysaka. Tačiau ką gi iš tikrųjų turėjo omenyje patys broliai Strugackiai? Tai galėtų pasakyti tik jie patys. Aš, pavyzdžiui, tarp knygoje vaizduojamo fašizmo ir brandaus socializmo skirtumų neįžvelgiu.

Nenoriu perpasakoti viso siužeto - jis pakankamai dinamiškas ir įdomus. Tačiau man tai išliko didžiausią įspūdį padariusia knyga iš visų sovietmečio fantastų kūrinių. Kaip pavydžiu tiems, kas dar jos neskaitė ir tik dabar atsivers pirmąkart…

Įvertinimas: Geriausias sovietmečio fantastikos kūrinys