Patį Perez-Reverte pabandyčiau apibūdinti kaip "paskutinįjį romantiką". Šis apibūdinimas, beje, kuo puikiausiai tinka pagrindiniams jo romanų herojams. Ne išimtis ir "Slaptasis meridianas".

Jūreivis Kojus, likimo valia atsidūręs krante, gatvėje užstojęs nepažįstamą merginą, įsivelia į keistą istoriją. Po truputį paaiškėja, jog mergina ieško XVIII amžiuje nuskendusio jėzuitams priklaususio laivo. Patį laivą ir jo žūtį gaubia paslaptis, kurią dar reikia atskleisti. Be abejo, jūreivio pagalba tokiame reikale anaiptol netrukdo. O tai, kad jūreivėlis, berods, iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo - tik supaprastina situaciją. Netrukus atsiranda ir konkurentai, nesibaidantys jokių, netgi pačių nešvariausių, veiksmų, tad senojo laivo medžioklė virsta pavojingu nuotykiu.

Tačiau Perez-Reverte parašė ne eilinę lobių ieškotojų ar piratų istoriją, nors visos privalomos dedamosios tarsi savo vietose. Beskaitant supranti, jog pasakojama ne apie lobių ieškojimą, o apie to ieškojimo prasmę, apie meilę jūrai, senoviniams žemėlapiams, nuotykiams; apie nostalgiją praeičiai, apdainuotai Kojo mylimų rašytojų - Stivensono, Melvilio, Konrado - kūriniuose. "Jūra nebe ta, kaip kadais…" - atsidūsta Kojus, tačiau nesugeba paaiškinti, kas "nebe taip". Tai nenusakoma žodžiais, tai galima tik jausti.

Finalas, kaip visuomet Perez-Reverte knygose, viską apverčia aukštyn kojomis. Įspūdžio nesugadina netgi šioks toks kitos to paties autoriaus knygos - "Fechtavimo mokytojas" - fabulos atsikartojimas. Nemanykit, kad aš kažką išduodu ir gadinu malonumą dar neskaičiusiems - jau nuo pirmųjų puslapių aišku, jog ši meilės istorija nesibaigs geruoju. Ta "unhappy-end'o" nuojauta plevena kažkur mintyse visą laiką, neleisdama apsigauti netgi tada, kai rodos, viskas jau pasuka gera linkme.

Knyga pavergia ne tiek savąja intriga, kiek pasakojimo intonacija, dvasia. O Perez-Reverte žaidimai literatūrinėmis aliuzijomis ir citatomis tik padvigubina malonumą. Jau pirmojo skyriaus pradžia iššaukė šypsenėlę: "Mes galėtume vadinti jį Izmailu, tačiau iš tikrųjų jis buvo vardu Kojus." Aha! Žinom, žinom! Mes irgi skaitėme "Mobį Diką"!

Ir visgi - Perez-Reverte nesusilaiko ironiškai neperspėjęs mūsų: "Tu visuomet perdaug skaitei… Tai dar niekam nesibaigė geruoju."

Piastrrrrai! Piastrrrrai!