Kalis Lejonas – istorijos pasakotojas, sunkiai sergantis dešimties metų berniukas, kuris gyvena su mama ir vyresniuoju broliu Junatanu. Junatanas – gražus, stiprus, geras, protingas. Kalis, vadinamas Skrebučiu – “ visai negražus, paikas berniokas, didžiausias bailys klišomis kojomis ir taip toliau ” (p. 5). Jis per dienas guli ant savo kanapos mažoj virtuvėlėj, klausydamasis, kaip mama gretimame kambaryje dirba siuvamąja mašina, ir laukdamas, kol iš kiemo grįš brolis, papasakos viską, ką šiandien veikė, matė, skaitė, paseks pasaką, užvirins vandens su medumi, kad jaunėliui būtų lengviau atsikosėti… Vieną dieną Kalis netyčia nuklausė, kad greitai mirs. Ir, ramindamas verkiantį brolį, Junatanas pasakė, jog mirus žemėj gulės tik jo pavidalas, o jis pats nuskris į visai kitą šalį, esančią anapus žvaigždžių, į Nangijalą. Ten žydi sodai, žmonės gyvena visai kitokį gyvenimą, ten kitaip eina laikas, ten gali per dienas žvejoti, jodinėti, džiaugtis, ten būsi sveikas ir nereikės nuolat kosėti. Bet atsitinka taip, kad pirmas į tą pasakų šalį patenka Junatanas, kuris žūsta, begelbėdamas brolį. Deja, paaiškėja, kad net šioje šalyje ne viskas gerai ir gražu, kad yra savo piktas priešas – pavergėjas Tengilis, yra klastingų išdavikų ir bailių pakalikų, kad joje gyvena kraupus drakonas Katla, kurį maitina kaliniais – kovotojais už laisvę. Žinoma, nenorintys kentėti priespaudos žmonės nepasiduoda. Ir broliai nelieka nuošaly. “ Junatanas atsakė, kad yra tokių dalykų, kuriuos reikia daryti, nors ir pavojinga.

– O kodėl? – paklausiau.

– Tada nebūsi žmogus, o tiesiog šlamštas .” (p. 51)

Sakoma, kad kiekvienas didvyris turi savo drakoną. Kartais tas drakonas – visai ne baisus žvėris degančiomis akimis, o tavo baimė. Kartais tas didvyris – abejojantis, neapdairus, pavargęs. Kartais drakoną užmuša kitas drakonas. Primityvių sprendimų nėra; galbūt jie tiesiog paprasti – kaip gyvenimas. Žmonės, kuriuos aprašo autorė, neturi stebuklingų galių, nėra superherojai. Bet kiekvienas, senas ir mažas, daro tai, ką gali, kad jo tautai būtų lengviau. “ Tengilio kareiviai be paliovos šniukštinėjo po namus ir kiemus, ieškodami, ar neras kur paslėpto lanko, kalavijo ar strėlių. Tik niekada nieko nerasdavo. Tačiau nebuvo nė vieno namo ir nė vieno kiemo, kur nebūtų paslėpta ginklų ar kur nebūtų jie kalami būsimai kovai, kuri turėjo vieną kartą prasidėti .” ( p. 114) Tiesą sakant, nei Junatanas, nei Kalis netrokšta kautis. Jie visai nėra karžygiai iš pašaukimo. “ Supranti, Skrebuti, lemiamas mūšis negali būti kitoks, kaip pikta pasaka apie mirtį, mirtį ir dar kartą mirtį .” (p. 140) Kaip skiriasi šis skaudus suvokimas nuo suvokimo tų maginės fantastikos narsuolių (ir realiame gyvenime taip pat jų pilna), kurie mūšyje mato tik progą pasižymėti.

Kuo skiriasi vidutinės knygos nuo gerų? Galima kruopščiai pagrįsti kokį nors netikėtą siužeto ėjimą, bet jėgos, gilumos knygoje vis tiek nebus. Šios apysakos, kaip ir kitų A.Lindgren kūrinių, jėgą lemia nuoširdumas, nepabijosiu to žodžio, meilė žmonėms, jų pasirinkimo gerbimas. Skaitant reikia pasirinkti ir skaitytojui: ar leisti vaikui, veikėjui, tikėtis geresnio gyvenimo, šviesaus, netrikdomo, su mylimais ir mylinčiais žmonėmis, ar palikti jį murkdytis liūdnoje, skausmingoje realybėje. Ir nors žinai, kad tavęs jokia Nangijala nei Nangilima nelaukia, norisi palinkėti broliams tik sėkmės. Kartais pabėgti irgi reikia išdrįsti.

“O, Nangilima! Junatanai, aš matau šviesą! Aš matau šviesą!”